Atgimstanti istorija

Karališkieji centrinio pašto rūmai

  • Karališkieji pašto rūmai
    Karališkieji pašto rūmai
    Atgimstanti istorija

KARALIŠKIEJI CENTRINIO PAŠTO RŪMAI

Atgimstanti istorija

Projektą iš dalies finansuoja Medijų rėmimo fondas.

Kartu su pavasariu „Lalunos“ eteryje prasideda nauja laida – „Atgimstanti istorija“. Mes keliaujame po pasaulį ir stebimės užsienio šalių rūmais, dvarais ar pilimis su jų didingomis istorijomis, o savo kraštas dažnai taip ir lieka nepažintas. Tikimės, kad ši laida, kurioje pasakosime apie Vakarų Lietuvos kultūros paveldo objektus, jų istoriją ir įveiklinimą, bent šiek tiek prisidės prie šio pažinimo.

Taigi, kiekvieną sekmadienį kviečiame į radijo kelionę po vis kitus kultūrinio paveldo objektus: dvarus, rūmus ar švyturius. Na, o šią kelionę pradėsime nuo Klaipėdos miesto vieno iš gražiausių objektų – pažintimi su Karališkaisiais centrinio pašto rūmais.

Mažosios Lietuvos istorijos muziejaus Istorijos skyriaus vedėja Zita Genienė pasakoja, kad pirmoji pašto linija Klaipėda–Berlynas Kleve atsirado XVII a. viduryje, o pirmojo pašto pastato istorija glaudžiai susijusi su vieta, kur dabar įsikūręs muziejus:

„Pašto istorija yra svarbi Klaipėdos istorijos dalis ir reikia džiaugtis, kad mes dar turime išlikusių tokių liudininkų tos pašto istorijos. Iš tikrųjų tai, paštas egzistavo visą laiką nuo Ordino valstybės įkūrimo: perduoti žinias, tiek oficialius raštus iš Karaliaučiaus... Tai čia, už pašto užtikrinimą, buvo atsakingi pilies pareigūnai. Bet tokia jau kaip oficialia pašto istorija mes galėtume skaityti, tai kuomet buvo pašto linija, tai yra XVII a. vidurys – tai yra Kleve iki Klaipėdos. Toks pašto kelias. Na, o Klaipėdos pašto tokį pirmąjį pastatą mes turime Didžiojo Vandens gatvėje, tai yra kur įsikūręs Mažosios Lietuvos istorijos muziejus. Tai iš tikrųjų, čia ir buvo pašto įstaiga. Čia gyveno pašto viršininkas Vitė (Witte) ir čia tas pirmas liudijimas apie jo nuostabų sodą, kurį mes dabar taip pat bandome atgaivinti šiame kieme, pristatome įvairias paroda. O vėliau, sakykime, nuo XVIII a. pabaigos iki XIX a. vidurio, pašto įstaiga neturėjo savo pastato. Jie nuomojosi įvairiose vietose: turgaus gatvėje, ir kiek ilgesnį laiką buvo prie Biržos tilto (nuomojosi patalpas).“

Visgi atsirado būtinybė turėti pašto pastatą nuolatinėje vietoje, ir taip jis po truputį buvo pradėtas kurti Aleksandro arba dabartinėje Liepų gatvėje:

„Maždaug XIX a. viduryje įsikuria Liepų gatvėje, dabartinėje pašto vietoje. O ši vieta ji mums yra  labai svarbi ne vien tiktai kaip pašto vieta. Tai iš tikrųjų čia  gyveno pirklys ir laivų savininkas Argelanderis. Jis buvo suomių kilmės. Čia įsikūrė. Ir kuomet Klaipėda tapo laikinąja Prūsijos valdovų rezidencija – kaip žinia, karalius su karaliene įsikūrė dabartinėje Danės gatvėje išlikusiuose pastatuose – o kronprincai buvo apgyvendinti pas Argelanderius. Šitame name tuo metu Argelanderiai turėjo panašaus amžiaus vaikus ir čia kronprincai, kurie vėliau tapo Prūsijos karaliais Frydrichas Vilhelmas IV ir Vilhelmas I, jie labai susidraugavo. Ir tais neramiais ir sunkiais laikais, kuomet karališkoji šeima turėjo iš patogaus gyvenimo iš Berlyno išsikelti į provinciją, jie čia praleido labai gražų laiką ir ypatingai susidraugavo su Argelanderio sūnumi Frydrichu, kuris vėliau tapo garsiu mokslininku astronomu. Tai, ką mes turime ant pašto, yra išlikusi atminimo lenta – tai, jeigu sakykime, iš Klaipėdos kilęs pats žymiausias mokslininkas.“

Argelanderiai savo namus ir sklypą pardavė Klaipėdos pirkliui Rupeliui, iš kurio palikuonių jį perėmė valstybė ir įsteigė Krašto tarybą. 1864 metais ši valda buvo paskirta paštui.

„Kuomet paštui buvo labai sunku išsitekti nuomojamose patalpose prie Biržos tilto... Iš tikrųjų paštas tuo metu – ne tiktai siuntų perdavimas, bet ir svečių apgyvendinimas, tai yra kas keliaudavo pašto karietomis, teikdavo tas paslaugas, jiems buvo reikalingas didesnis pastatas.Tačiau kur buvo Argelanderio statytas pastatas, iš tikrųjų tai dar buvo vieno aukšto su mansardomis. Buvo norų jį keisti, rekonstruoti, bet gaudavo žinią iš Berlyno, iš Prūsijos karalių, prašymą nieko nekeisti ir palikti, kur gyveno kronprincai tuo metu, kad nekeisti šitų pastatų.“

Galimybė statyti naujus pašto rūmus šioje vietoje atsirado tik po kaizerio Vilhelmo I mirties. Bet apie tai – jau kitoje laidos dalyje.

 

Atgimstanti istorija 2

Projektą iš dalies finansuoja Medijų rėmimo fondas.

Tęsiame pasakojimą apie Klaipėdos Karališkuosius centrinius pašto rūmus. Statyti naujus pašto rūmus prireikė, kai laiškų ir siuntų skaičius per dešimtmečius išaugo tris kartus. Po kaizerio Vilhelmo I mirties senasis paštas buvo nugriautas, o 1893 metais toje vietoje duris atvėrė nauji modernūs pašto rūmai su 42 metrų bokštu. Pasakoja Mažosios Lietuvos istorijos muziejaus atstovė Zita Genienė:

„Buvo ryžtasi pastatyti naujus pašto rūmus. Tuo metu pašto tarnybai visos Vokietijos vadovavo toks Henrikas fon Stefanas. Pavardė labai svarbi visai Europos pašto istorijai, ne tiktai Prūsijos, nes jis dirbo tuo metu, kuomet susikūrė Vokietijos imperija iš atskirų žemių. Kiekviena ta Vokietijos valstybėlė turėjo savo pašto nuostatus ir reikėjo suvienodinti pašto sistemą ir terminiją, ir visa kita. Tai jo yra didžiuliai nuopelnai.

Taip pat pašto reikšmė XIX amžiaus antroje pusėje keitėsi, jo svarba didėjo. Tai yra atsiranda telegrafas, atsiranda telefonas. Su laikraščių paplitimu pašto darbo laukas buvo vis didesnis ir jiems reikėjo, žodžiu, kad paštas būtų ne vien tiktai kažkokia tai įstaiga, kur dalinama korespondencija, persiunčiama, bet kad ir pats paštas atitiktų tą įstaigos reikšmę.

Ir dėl to pačioj XIX amžiaus pabaigoj Vokietijoje ne vienas paštas buvo pastatytas. Ir jeigu mes pažvelgtume į mūsų pašto architektūrą, ji labai artima kitų tuo metu Vokietijos statomų pastatų. Tai ir stilistika, daugiausiai mes jau matome neogotikos bruožų, tačiau turėjo vis dėlto svarbių tiktai paštam būdingų architektūros savybių. Tai ir bokštai atsirandantys, kuomet jie buvo reikalingi telefono linijų funkcionavimui, tai ir interjeras, kuris nuteiktų oriai. Taip paštas per trejus metus iškilo, finansų nebuvo ribojama, dėl to ir buvo pastatytas pastatas iš kokybiškų medžiagų, kuris ilgai stovėjo ir ilgai jam nereikėjo remonto didesnio.“

Pašto rūmų salės interjeras buvo labai puošnus. Iš abiejų centrinio pastato pusių stovėjo vienaaukščiai pastatai: viename jų buvo įrengta karietinė su sandėliu, kitame – arklidės. Antro pašto aukšto patalpose buvo butas pašto viršininkui, mansardoje buvo butas sargui, taip pat buvo įrengtos patalpos pašto tarnautojams ir keleiviams apnakvindinti. Telefono laidai iš bokšto buvo pašalinti 1930 metais, kai prie pašto buvo pastatytas komutatoriaus priestatas.

Zita Genienė pasakoja, kad centrinį pašto pastatą planuota perkelti į kitą vietą, tačiau jo prireikė, kai čia buvo nuspręsta įkurti radijo studiją:

„Vėliau jau Lietuvos valstybės egzistavimo laikotarpiu, 38-aisiais metais, jau buvo nupirktas naujas pašto sklypas. Buvo pasakyta, kad jau šitas pastatas nebetelpa, nes tuomet paštas kitas funkcijas turėjo. Ir viena įdomiausių yra tai, kad Lietuvos pašto valdybai priklausė ir radiofonas. Tiek Kauno, ir, sakykim, jeigu dabar mes švenčiame Lietuvos radijo šimtmetį, tai Klaipėdos radiofonas, kurio transliacijos vyko iš pašto rūmų, turėtų švęsti 90-metį.

Man tai tokios įspūdingos tos istorijos, čia jau nebe apie paštą būtų, bet apie radiofoną, kuomet buvo atsiliepimų: „Na, Klaipėdos – tai yra žymiai įdomesnės programos“. Nes buvo pasakyta: „Mums nereikia paskaitų, mums nereikia klasikos sudėtingos, mes norime linksmos muzikos, mes norime žinių trumpų, aiškių“.

Buvo ir iš renginių tiesioginės transliacijos, tiek mišių transliacijos, tiek įvairios apžvalgos, kas vyksta Klaipėdoje. Nes iš tikrųjų radijo buvo užduotis suvienyti tiek krašte gyvenančių lietuvių bendruomenę, tiek skleisti žinias visoje Lietuvoje apie kraštą, kas jame vyksta. Čia vyko ir lietuvių kalbos pamokos. Na, programa buvo įvairi ir labai, kaip sako, įdomi.“

Apie radijo studijos Klaipėdos centriniame pašte laikotarpį dabar mena atminimo lenta, kad čia radijo pranešėju dirbo poetas Henrikas Radauskas. Paštas su bokštu nukentėjo per Antrąjį pasaulinį karą, bet apie jo pokario istoriją pasakojimą tęsime po pertraukėlės.

 

Atgimstanti istorija 3

Projektą iš dalies finansuoja Medijų rėmimo fondas.

Karališkieji centrinio pašto rūmai itin nukentėjo per Antrąjį pasaulinį karą. Pokariu pastatas buvo nuskurdintas, kai kas buvo užtinkuota, paslėpta. Sodas buvo paverstas daržu, kuriame darbuotojai augino bulves. Pasak Mažosios Lietuvos istorijos muziejaus Istorijos skyriaus vedėjos Zitos Genienės, tokia situacija tęsėsi iki 1969-ųjų, kuomet buvo pradėta centrinio pašto pastato restauracija:

„Bombarduojant buvo pirmiausia bokštas apgriautas, na, vėliau ir stogas nukentėjo, ir kiemo pastatai. Žinoma, čia niekas per daug juo ir nesirūpino. Iš tikrųjų, buvo smarkiai nugyventas paštas sovietinio laikotarpio pirmaisiais metais. Tai tiktai galbūt vėliau, kuomet buvo restauruota, daug kas, iš tikrųjų, grąžinta ir atlikti tyrimai, ir mes jau dabar galime matyti tą ankstesnį vaizdą. Tai, iš tikrųjų, tie centriniai rūmai, tiek ir flygeliai šoniniai, kurie buvo kaip pagalbiniai pastatai. Tai pakankamai gerai yra pašto kompleksas išlikęs, išskyrus, aišku, ten priestatai toliau.“

Anot Zitos Genienės, pašto kieme anksčiau buvo ir kitų pastatų, kurie buvo reikalingi organizuojant keleivių pervežimą autobusais. Taip, taip, jūs išgirdote teisingai:

„Įvairūs priestatai buvo statomi ir tais 36-aisiais, 38-aisiais metais, nes paštas tuo metu buvo, be tokio radiofono, tai naujovė buvo ir pirmoji Klaipėdos autobusų stotis, kuri yra veikusi Manto gatvėje prieš „Navalio“ viešbutį maždaug, tai vėlgi buvo pašto statyta. Nes paštas organizavo ne tiktai pašto siuntų perdavimą, bet kartu autobusais galėjo vykti ir keleiviai. Tai yra pirmoji tai - Klaipėda–Palanga, tai priklauso Klaipėdos pašto nuopelnams. Tai dėl to ir sumažėjo kiemo teritorija, buvo pastatyti garažai, ten vėliau sovietmečiu jau atsirado daug kitokių naujų pastatų ir naujų dalykų.“

Iš tikrųjų Klaipėdos centrinis paštas tapo dar labiau visų pamėgtas, kai 1987-aisiais metais jo bokšte buvo sumontuotas kariljonas. 2006-ųjų rugsėjį įvyko paskutinis senojo kariljono koncertas, o jau per tų pačių metų Kalėdas klaipėdiečiai išgirdo skambančius čia naujus varpus. Varpų muzikos koncertų galima buvo klausytis kiekvieną savaitgalio vidurdienį, taip pat per kai kurias šventes vyko net kariljono muzikos festivaliai. Deja, dėl avarinės šio pastato būklės čia nebeveikia nei paštas, nei kariljonas. Zita Genienė sako, kad šis paveldo objektas miestui labai svarbus ir jį būtina išsaugoti:

„Iš tikrųjų, šis objektas yra išskirtinis. Jį verta atsiminti ir dėl kaip Argelanderio gimimo vietos, ir pašto vietos, ir atsimena daug įvairių to miesto istorijos fragmentų. Mes ne tiek daug turime tokių išlikusių statinių, nes jeigu mes ir senamiestyje kažkas yra restauruota, čia pakankamai gerai išlikęs. Ir taip kaip nesant šiuo metu buvusių svarbiausių objektų – bažnyčių, tai paštas jau būtų, na, išskirtinis objektas, kuris yra labai svarbus daugeliu aspektų. Ir mes, jeigu pavyks jį atgaivinti, kuomet turbūt atsiras ir kažkoks muziejus, tai mes turėsime labai puikią erdvę, kur galėsime kalbėti apie daugelį Klaipėdos istorijos klausimų, kurie galbūt nepateko į muziejų lauką. Muziejus šiuo metu irgi turi sukaupęs nemažą kolekciją XIX amžiaus laiškų ir kuomet jau taip galėtume išvystyti Klaipėdos komunikacijos raidą per daugelį metų. Ir ji, iš tikrųjų, yra įdomi – įdomių pavardžių, įdomių nutikimų.“

Na, o apie tai, kokia ateitis laukia Karališkųjų centrinio pašto rūmų, išgirsite jau paskutinėje laidos dalyje.

Atgimstanti istorija 4

Projektą iš dalies finansuoja Medijų rėmimo fondas.

Tęsiame pasakojimą apie Klaipėdos karališkuosius centrinius pašto rūmus. Prieš 133 metus pastatytas objektas turi labai įdomią istoriją. Čia net kurį laiką veikė radiofono studija, daug metų pašto bokšte grojo kariljono varpai. Deja, maždaug prieš septynerius metus jis užvėrė duris lankytojams ir jo likimas neaiškus iki šiol. Norima, kad šis pastatas iš Kultūros ministerijos būtų perduotas Klaipėdos savivaldybei, tiesa, prieš tai jį suremontavus. Tačiau, pasak savivaldybės Kultūros, sporto ir turizmo departamento direktoriaus Ričardo Zulco, deja, pinigų neskirta ir procesas vis dar yra užstrigęs biurokratinėse procedūrose:

„Paštas yra, savivaldybės akimis žiūrint, labai vertingas pastatas, neogotikinio stiliaus, 1893 metais architekto Šedės suprojektuotas. 2019 metais jis buvo perduotas iš Susisiekimo ministerijos žinios Kultūros ministerijai. Tuo metu 19-aisiais metais Klaipėdos meras kreipėsi į Seimą dėl pašto perdavimo savivaldybei. 21-aisiais metais Kultūros ministerijos užsakymu buvo atlikta galimybių studija, kuri numatė tris alternatyvas įveiklinimo pastato. Lygiagrečiai procesas vyko, kaip žinote, ir Kaune, nes buvo taip pat atlikta galimybių studija ir ten buvo numatyta įrengti architektūros muziejų. Tai šiai dienai jis jau yra atidarytas Kaune. Na, o Klaipėdos centrinis paštas pagal galimybių studiją turėjo būti tvarkomas pastatas pats, ar ne, o savivaldybės vaidmuo turėjo būti parengti įveiklinimo koncepciją remiantis būtent ta galimybių studija. Tai savivaldybė tuos veiksmus visus atliko. Beje, ji taip pat intensyviai bendradarbiavo su biudžetine įstaiga, pavaldžia Kultūros ministerijai, Kultūros infrastruktūros centru, kuri rengė paraišką centrinei projektų valdymo agentūrai dėl projekto parengimo finansavimo, ar ne, ir dėl pastato tvarkybos, tačiau paraiška nebuvo tenkinta, finansavimas Kultūros ministerijos nebuvo suteiktas. Na, o mūsų parengta koncepcija įveiklinimo guli dabar stalčiuje ir laukia veiksmų iš Vilniaus. Terminai nėra aiškūs. Mes parašėme kelis raštus mero vardu, buvo taip pat atvykusi premjer-ministrė, buvo atvykusi Kultūros ministrė, jos buvo supažindintos su esama situacija ir buvo pasiūlytos alternatyvos šiai problemai spręsti. Tai laukiame atsakymo.“

Anot Ričardo Zulco, vizijose yra numatyta, kad šiame pastate turėtų įsikurti garsaus astronomo Frydricho Vilhelmo Argelanderio mokslo ir meno centras. Jame numatytos navigacijos, astronomijos, pašto istorijos ekspozicijos, supažindinama su pačiu Argelanderiu bei Prūsijos karališkąja šeimyna. Taip pat numatytos erdvės mokslui, menui, bendruomenės reikmėms. Deja, nei kada tai atsiras, ir ar išvis atsiras, vis dar neaišku:

„Na, iš tikrųjų scenarijai galėtų būti keli. Vienas scenarijus, kuris buvo determinuotas Kultūros ministerijos, tai yra veikti pagal jos parengtą galimybių studiją, atitinkamai tada įgyvendinti mūsų parengtą koncepciją tame pastate, kai jis bus sutvarkytas. Tai yra Argelanderio mokslo centras, ir architektas Tomas Butkus yra parengęs koncepciją, kuri vadinasi „Tamsioji materija“. Jinai buvo pristatyta Kultūros fabrike 25-aisiais metais, buvo kilusios diskusijos, tačiau iš esmės jinai kaip ir atitinka galimybių studijos būtent tą Argelanderio mokslo centro alternatyvą ir jinai galėtų būti veiksminga. Na, o jeigu kiti scenarijai bus numatyti vyriausybės, tada bus galvojama vėlgi, ką veikti tame pastate. Tai reiktų galvoti iš naujo.“

Tuo ir baigiame pasakojimą apie Klaipėdos karališkuosius centrinius pašto rūmus, kurie ir toliau netvarkomi yra ir byra miesto centre stovėdami tarsi paminklas neveiklumui. Tikėkimės, tai bus nebeilgai. Laidą rengė Žydrūnas Naujokas.

  • Plungės dvaras
    Plungės dvaras
    Atgimstanti istorija

PLUNGĖS DVARAS

Atgimstanti istorija

Projektą iš dalies finansuoja Medijų rėmimo fondas.

Šiandien kviečiame apsilankyti viename įspūdingiausių Žemaitijos kultūros paveldo vietų – Plungės dvare. Plungės dvaro istorija glaudžiai siejasi su netoliese esančio Gandingos piliakalnio praeitimi. XV amžiuje tapo Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės didžiajam kunigaikščiui priklausiusiu dvaru ir jas supusių žemių centru. Apie visa tai mums pasakoja Žemaičių dailės muziejaus direktoriaus pavaduotoja Jolanta Skurdauskienė.

Jolanta Skurdauskienė: „Jeigu kalbėsime apie Plungės dvaro istoriją, tai ji yra labai glaudžiai susijusi su Gandingos valsčiaus istorija. Gandingoje buvo pilis. Vėliau, jau XV amžiuje, šitas valsčius tampa Didžiojo kunigaikščio valda. O XVI amžiuje jau administracinis centras persikelia iš Gandingos į Plungę. Visai netoli pradėjusi kurtis pradžioje gyvenvietę, po to šita gyvenvietė išauga į miestelį ir jau XVI amžiaus pirmojoje pusėje yra Plungėje pastatoma pirmoji bažnyčia, kuriasi dvaro administracinis centras. Patį dvarą valdė įvairūs Lietuvos Didžiojo Kunigaikščio paskirti vietininkai, dvaro laikytojai. Tai buvo garsios Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės giminės. Galime paminėti Dorogostaisius, Palavičius, vėliau Karpius.“

1779-ųjų metų Abiejų Tautų Respublikos Seimo sprendimu, mainais už valstybės reikmėms paimtą Liachovičių grafystę, Abiejų Tautų Respublikos karalius Plungės seniūniją, kaip privačią valdą, atidavė Vilniaus vyskupui Ignotui Masalskiui.

Jolanta Skurdauskienė: „XVIII amžiaus pabaigoje dvaras tampa privačia valda. Šita valda atitenka Vilniaus vyskupui Ignotui Masalskiui. Šitas valdytojas Plungės dvarą jau valdė nebeilgai, kadangi Abiejų Tautų Respublika buvo padalinta, buvusios Didžiosios Kunigaikštystės dalis atitenka jau Rusijos imperijai. Tuo metu, aišku, įvyksta didžiuliai pasikeitimai žemėvaldoje. Dvarai atitenka turtingoms, įtakingoms Rusijos imperijos reikmėms ir 1806-aisiais metais Plungės dvaras atitenka vienam iš įtakingų Rusijos imperijos didikų Platonui Zubovui.“

Jei iki tol Plungę valdę didikai apsiribodavo bažnyčių fundacijomis ir globa, Zubovai buvo pirmieji Plungės dvare ir miestelyje ėmęsi platesnio masto investicijų.

Jolanta Skurdauskienė: „Buvo pastatyti pirmieji tokie viešieji pastatai, tokių jau profesionalų architektų suprojektuoti. Taip pat buvo tvarkoma Plungės dvaro sodyba, buvo parkas sutvarkytas. Vis dėlto situacija pasikeičia ir Zubovai nutarė šitą dvarą parduoti. Ir 1873-aisiais metais Plungės dvarą įsigyja Mykolas Oginskis, Rietavo dvaro savininko sūnus, kuris nutarė įsikurti savo rezidenciją netoli savo tėviškės – Rietavo.“

Kunigaikštis Mykolas Oginskis Plungėje įkūrė grožiu ir kultūrine veikla išgarsėjusią rezidenciją.

Jolanta Skurdauskienė: „Šitą dvarą praktiškai paverčia tokiu labai moderniu dvaru su kultūrinėmis tradicijomis tokiomis labai didelėmis. Čia buvo taikoma labai daug mokslo naujovių, švietimo naujovių. Ir žinome, kad šitame dvare, bent jau tai yra žinoma, buvo įsteigta orkestras ir orkestro mokykla, kur atvykdavo mokytis gabūs jaunuoliai iš labai plačios tokios geografinės erdvės.“

Muzikos ir orkestro mokykloje grojo, mokėsi bei pirmuosius kūrybinius bandymus pradėjo vienas žymiausių Lietuvos kompozitorių. Apie jį kalbėsime kitoje laidos dalyje.

Atgimstanti istorija

Projektą iš dalies finansuoja Medijų rėmimo fondas.

Plungės dvaro istorija siekia XIX amžių, kai jį įsigijo garsūs didikai – Mykolas Oginskis ir jo šeima. Būtent Oginskių laikais Plungė tapo svarbiu kultūros ir muzikos centru. Čia veikė muzikos mokykla, kurioje mokėsi būsimasis garsus lietuvių kompozitorius Mikalojus Konstantinas Čiurlionis. Sakoma, kad būtent Plungėje pradėjo ryškėti jo muzikinis talentas. Pasakoja Žemaičių dailės muziejaus direktoriaus pavaduotoja Jolanta Skurdauskienė.

Jolanta Skurdauskienė: „Vienas iš šios orkestro mokyklos moksleivių garsiausių, tai, žinoma, yra Mikalojus Konstantinas Čiurlionis, kuris atvyksta į šitą dvarą mokytis 1879-aisiais metais, keturiolikmetis. Ir kaip gabus jaunuolis vėliau gauna kunigaikščio Mykolo Oginskio stipendiją tęsti savo mokslus jau profesionaliai ir išvyko studijuoti į Varšuvos muzikos akademiją.“

Šiandien Žemaičių dailės muziejus, įsikūręs Plungės dvaro rūmuose, saugo ne tik dvaro istoriją, bet ir vertingą meno kolekciją.

Jolanta Skurdauskienė: „Žemaičių dailės muziejus Mykolo Oginskio rūmuose oficialiai lankytojams duris atvėrė 94-ųjų vasarą kartu su antrąja Pasaulio žemaičių dailės paroda. Tokia idėja šito muziejaus buvo eksponuojami, kaupiami profesionalių žemaičių dailininkų darbai, jų kūryba, kurių keltas uždavinys sugrąžinti iš pasaulyje išsiskaidžiusią menininkų kūrybą į Lietuvą ir eksponuoti ją Žemaičių dailės muziejuje. Taip pat buvo numatyta, kad bus taip pat skiriama dalis ekspozicijų ir muziejaus veiklos bus skiriama Oginskių istorijai, Oginskių dvaro tradicijos, tokiai tąsai ir reprezentacijai.“

To meto visuomenėje Oginskius garsino jų rūmuose saugomos knygų, rankraščių, numizmatikos, archeologijos kolekcijos.

Jolanta Skurdauskienė: „Kiekviena paroda ar ekspozicija, kurią mes rengiame, yra tikrai ypatinga, bet tikriausiai reikėtų kalbėti apie Oginskių, šių rūmų Oginskių paveldą, kurio iš tikrųjų mes labai laukiame parvežti ir pristatyti šito dvaro meno vertybes, kultūros vertybes, kurios, nelikus Oginskių, XX amžiaus pradžioje, tarpukariu, tiesiog buvo išvežtos į kitus muziejus, išsaugotos, tačiau šiandieną jau yra kitų muziejų nuosavybė. Todėl mūsų muziejininkų turbūt yra vis tiek didžiausias toks džiaugsmas, kai mes galime reprezentuoti tas meno vertybes, kurios yra šių rūmų tikrieji daiktai.“

Istorinio dvaro išsaugojimas nėra paprasta užduotis. Tokios vietos kaip Plungės dvaras reikalauja nuolatinės priežiūros, restauravimo ir finansinių investicijų. Pasakojimą tęsime netrukus.

Atgimstanti istorija

Projektą iš dalies finansuoja Medijų rėmimo fondas.

Plungės dvaro sodyba užima daugiau nei 58 hektarus parko ploto. Išlikę 10 paminklinių statinių. Sodybos išplanavimo ašimi tapo neorenesansinio stiliaus rūmai su dviem oficinomis ir neogotikinio stiliaus žirgynu. Žemaičių dailės muziejaus direktoriaus pavaduotoja Jolanta Skurdauskienė primena, kad nors Plungės dvaro valdytojai nuo XVI amžiaus nuolat keitėsi, ši valda iki XX amžiaus pradžios išliko svarbia aristokratų, dvasininkų, talentingų kultūros ir meno žmonių rezidencija.

Jolanta Skurdauskienė: „Plungės dvaro sodybos parkas, kuris yra priskiriamas tokiam didžiausių Lietuvos parkų dešimtukui, dvaro ansamblyje yra 10 pastatų išlikę skirtingos architektūros. Tai yra neorenesanso laikotarpio architektūra, pamatyti pastatų tokių istorizmo laikotarpio dvasioje sukurtų įvairiausių stilių: ir neogotika, ir neorenesansas. Ir viso to buvo siekiama senumo efektą išgauti, tarsi norint parodyti jų kilmę iš labai senų, senų giminių ir jų tokia šios šeimos tokią turtingą istoriją.“

Kunigaikščio Mykolo Oginskio nurodymu buvo iškasti septyni kaskadiniai tvenkiniai, kuriuos jungė akmeniniai tilteliai, šliuzai. Išskirtinį kraštovaizdį parkui suteikė pratekanti Babrungo upė.

Jolanta Skurdauskienė: „O pats parkas yra priskiriamas tiems ypatingai gražiems Lietuvos tokiems išraiškingiausiems parkams, nes turi banguotą kraštovaizdį, per parką teka Babrungo upė, labai gražiai vingiuojantys jos slėniai atveria į parką labai gražius vaizdus.“

Šiandien Plungės dvaras yra ne tik muziejus, bet ir gyvas kultūros centras.

Jolanta Skurdauskienė: „Muziejai lankytojus visada skaičiuoja, tai yra toks svarbus muziejaus veiklos rodiklis, tą darome ir mes skaičiuojant – mūsų muziejų kasmet aplanko maždaug 50–55 tūkstančiai lankytojų. Mes labai džiaugiamės, kad lankytojai mėgsta mūsų dvarą. Parkas išties labai gražus, įspūdingas, todėl mes džiaugiamės, kad lankytojai mėgsta mūsų parką.

Parko pasididžiavimas – vienas seniausių ir didžiausių Lietuvoje Perkūno ąžuolas, legendomis apipinta „Verkiančioji liepa“, penkiakamienis uosis. Dvaro parkas tapęs mėgstama pasivaikščiojimo vieta tiek plungiškiams, tiek miesto svečiams. Šiltuoju metų laiku čia organizuojami lauko renginiai, o Plungės dvare nuolat rengiamos naujos parodos. Apie tai pokalbį pratęsime kitoje laidos dalyje.

Atgimstanti istorija

Projektą iš dalies finansuoja Medijų rėmimo fondas.

Istorinio dvaro išsaugojimas nėra paprasta užduotis. Tokios vietos, kaip Plungės dvaras, reikalauja nuolatinės priežiūros, restauravimo ir finansinių investicijų. Vienas didžiausių iššūkių – išlaikyti autentiškumą. Restauruojant svarbu ne tik atnaujinti pastatus, bet ir išsaugoti jų istorines detales, architektūrą, interjerus. Pasakoja Žemaičių dailės muziejaus direktoriaus pavaduotoja Jolanta Skurdauskienė.

Jolanta Skurdauskienė: „Eksponatams reikia užtikrinti reikiamas sąlygas. Tai yra didžiulis spektras reikalavimų, norint eksponuoti vertingus daiktus: tai yra nuo temperatūros, drėgmės rodiklių iki šviesos, sakykim, sklindančios rodiklių ir daugybė kitų dalykų. Tai, žinoma, muziejai turi labai pasistengti, bet labai malonu, kad per pastaruosius, sakykime, ypatingai per tą dešimtmetį, per 15 metų, tai tikrai muziejai yra padarę didžiulę pažangą ir mes džiaugiamės, kad mes tikrai turime labai geras sąlygas ir galime eksponuoti labai vertingas muziejines vertybes.“

Vienuose gražiausių ir geriausiai išsilaikiusių neorenesanso stiliaus kunigaikščių Mykolo Oginskio rūmuose vyksta koncertai, parodos ir įvairūs kultūriniai renginiai.

Jolanta Skurdauskienė: Švenčiame šiemet 32-uosius savo gyvavimo metus ir orientuojamės į tą numatytą mūsų misiją, kuri išties pasirodė nepaprastai gyvybinga ir labai patraukli mūsų muziejaus lankytojams. Todėl mes orientuojamės, tęsiame Oginskių dvaro tradicijas, reprezentuojame dvaro Oginskių kultūrinį paveldą ir taip pat reprezentuojame ir orientuojamės į profesionalų žemaičių dailininkų kūrybos sklaidą ir pristatymą visuomenei.

Didelis dėmesys skiriamas ir edukacijai. Moksleiviai bei šeimos gali dalyvauti įvairiose programose, kurios padeda geriau suprasti dvaro istoriją, meną ir kultūrą.

Jolanta Skurdauskienė: „Mes tą ypatingai jaučiame, kai vyksta tarptautinis Oginskių festivalis. Tai yra toksai vienas didžiausių renginių, šito dvaro tradicinių, sutraukiantis didžiulį skaičių lankytojų. Tai yra kiekvienais metais vykstantis festivalis. Taip pat yra Pasaulio žemaičių dailės parodos, vykstančios kas ketverius metus. Patys didžiausi organizuojami renginiai, kurie pritraukia tikrai labai labai daug lankytojų vienu metu ir mes juos galime realiai matyti.“

Muziejai šiandien konkuruoja su daugybe kitų pramogų, todėl reikia ieškoti naujų būdų, kaip sudominti žmones istorija. Kaip perteikti praeitį šiuolaikiniam žmogui taip, kad ji būtų ne tik informatyvi, bet ir įdomi.

Jolanta Skurdauskienė: „Šiemet Plungės Mykolo Oginskio dvare rugpjūčio mėnesį, kaip ir kiekvienais metais, paskutinį rugpjūčio savaitgalį bus atidarytas jau 20-asis Tarptautinis Mykolo Oginskio festivalis. Tai yra visą mėnesį savaitgaliais vyksiantys renginiai, iškilių kolektyvų koncertai. Ir šiame festivalyje yra didžiausias dėmesys skiriamas simfoninei muzikai, tai yra, kai dalyvauja simfoniniai orkestrai, chorai. Išties būna nepaprastai įspūdingi koncertai. Aišku, kaip ir kasmet, mes organizuojame įvairias parodas, projektus, įvairiausius renginius. Tiesa, galiu pasakyti, kad kasmet pas mus įvyksta po 800–900 įvairiausių renginių, įskaitant parodas, koncertus, bet taip pat ir edukacinius užsiėmimus. Tai yra didžiuliai skaičiai ir mes svečių sulaukiame išties kasdien ir renginių turime kartais ir po keletą.“

Iš Oginskių laikų dvaras tampa ne tik praeities liudininku, bet ir šiuolaikinio kultūrinio gyvenimo dalimi.

Laidą rengė Jūratė Žavoronkova

 

P. S. Pašnekovų kalba neredaguota.

  • Klaipėdos miesto Rotušė
    Klaipėdos miesto Rotušė
    Atgimstanti istorija

KLAIPĖDOS MIESTO ROTUŠĖ

Atgimstanti istorija

Projektą iš dalies finansuoja Medijų rėmimo fondas.

Šiandienos laidoje papasakosime Klaipėdos miesto rotušės istoriją, kuri išgarsėjo tuo, kad kurį laiką buvo ir Prūsų karališkosios šeimos rezidencija. Visgi dabar Danės gatvėje stovintis pastatas nebuvo pirmoji miesto rotušė. Pasak Mažosios Lietuvos istorijos muziejaus Istorijos skyriaus vedėjos Zitos Genienės, nors Klaipėdai seniai buvo suteikta savivalda, tačiau ilgus amžius miestas neįstengė pasistatyti rotušės.

Zita Genienė: „Miestas savivaldą gavo labai anksti, tai 1258-aisiais metais. Tai Liubeko teisė, vėliau buvo Kulmo teisė, kur lyg tai galėtų miestas klestėti ir atsirasti visos valdžios institucijos veikiančios ir pastatai. Tačiau miestas mūsų iki XVI amžiaus buvo nedidelis. Tai buvo miestas, sakykime, gyvenvietė prie pilies. Ordino laikais šita vieta buvo tokia dažnai puldinėjama ir Lietuvos kariuomenė ne kartą čia yra buvusi. Dėl to ir nebuvo miestui sąlygų augti, klestėti. Ir tiktai sąlygos atsiranda jau po Ordino valstybės žlugimo, tuomet atsiranda jau taikus metas ir miestas pradeda augti, didėti tada ir jau XVI amžiaus pabaigoje, kiek mes turime duomenų, tai ir atsiranda pirmoji rotušė.“

Pirmoji miesto mūrinė rotušė buvo pastatyta prie magistralinių dabartinių Turgaus ir Tiltų gatvių sankirtos.

Zita Genienė: „Kaip ir įprasta visuose miestuose, paprastai būna centrinė miesto aikštė. Tačiau Klaipėdos miesto planas yra truputėlį kitoks, nes centrinės miesto aikštės neturėjome iki XX amžiaus, o buvo ją atstojo praplatinta Turgaus gatvė ir prie Turgaus ir dabartinės Tiltų gatvių sankryžos ir stovėjo miesto rotušė. Jinai buvo fachverkinė, jau su bokštu, kuriame kabojo laikrodis ir varpas, kuris skelbia svarbias žinias, kuomet miestelėnam reikia skubiai susirinkti prie rotušės. Ir, be abejo, tas, kaip jau būtinasis atributas, tai sankryžoje ir buvo bausmių vieta. Nes miesto savivaldybė kartu tuo metu atlikė ir kaip teismo funkcijas ir jau nusižengusius miestelėnus, ar apsivogusius, ar nusižengusius dorovei, būdavo atliekamos bausmės. Jeigu tai būdavo tiktai pririšimas prie stulpo, tai jau labai lengva bausmė, arba nuplakimas rykštėmis. Tačiau kartais ir būdavo nusirisdavo ir galvos. Tai čia ir jau tokiais atvejais būdavo pastatomos kartuvės. Tai va pirmoji rotušė čia buvo.“

Pirmoji miesto rotušė XVII amžiaus antroje pusėje apdegė ir jai teko ieškoti naujos vietos.

Zita Genienė: „Miestas ne kartą nukentėjo nuo gaisrų, supleškėdavo, kadangi tie namukai dauguma buvo mediniai. Tai ir mūsų ta pirmoji rotušė jau po keliasdešimt metų jinai smarkiai apdegė. Savivaldybės taryba ir burmistras negalėjo ten jau reziduoti, nes tai nereprezentatyvu. Tai jie nusipirko pastatą pirklio namą. Tai dabar būtų maždaug Tiltų gatvė 5. Tai vėliau po keliasdešimt metų persikėlė į tokį išvaizdesnį pastatą, tai yra jau Argelanderiui priklausiusį pastatą. Tai dabar Turgaus gatvė, kur dabartinis yra Turizmo informacijos centras. Maždaug šita vieta ten kadaise buvo irgi žymi vieta – Klaipėdos burmistro Johano Simpsono namas, o vėliau nusipirko pirmoji Argelanderio buveinė. Tai va, įsigijo šitą pastatą. Vėlgi tai nebuvo kaip tikras toks savivaldybės pastatas, nes paprastai turi būti laikrodis ir sargybinė ir visos kitos institucijos, kurios galėtų tilpti šitame pastate. Tai, aišku, miestas augo, ypatingai XIX amžiaus vidurys, prijungiamos naujos teritorijos ir magistrato tarnautojų skaičius padidėjo. Ir miestas ėmė žvalgytis, kur galėtų įsikurti kitame pastate ir pasitaikė tokia lemtinga proga – tai kai 1845-aisiais metais pirklio Konsencijaus našlė ruošėsi išvykti iš Klaipėdos, persikraustyti į Karaliaučių, jinai pardavė savo namą ir miestas suskubo jį įsigyti. O tai iš tikrųjų yra labai svarbus Klaipėdai pastatas, kuris mena daug istorinių įvykių ir daug žymių pavardžių su tuo pastatu yra susiję. Iš tikrųjų tas pastatas va galim džiaugtis, kad mes dar turim jį išlikusį – dabartinės Danės 17. Pastatas iš tikrųjų turi išskirtinę istoriją.“

Na o kuo visgi žymus ir istoriškai svarbus šis buvęs miesto rotušės pastatas, pasakojimą pratęsime po pertraukėlės.

 

Atgimstanti istorija

Projektą iš dalies finansuoja Medijų rėmimo fondas.

Tęsiame pasakojimą apie Klaipėdos miesto rotušės istoriją. Miesto valdžios reprezentacinis pastatas ne kartą keitė savo buvimo vietą, kol XIX amžiaus viduryje persikraustė į pastatą, dabartinėje Danės gatvėje. 1845-aisiais metais miesto magistratas už 13 tūkstančių talerių nusipirko gyvenamąjį namą, kurį buvo pastatęs Danų konsulas Klaipėdoje, garsus pirklis Lorkas. Apie šio pastato istoriją pasakoja Mažosios Lietuvos istorijos muziejaus atstovė Zita Genienė.

Zita Genienė: „Jo pradžia yra 1780-ieji metai, kuomet Lorencas Hanzonas Lorkas, medienos pirklys ir Danijos konsulas, po vedybų įsigijo iš savo uošvių sklypą ir ten pasistatė gyvenamąjį namą, kuriame buvo 13 kambarių. Ir interjeras buvo išskirtinės architektūros, didelė salė su statulomis, salė ir kai kurie kambariai buvo puošti freskomis. Šalia buvo vienaaukščiai pastatai, kuriuose įsikūrė ir kontora, kadangi jis buvo pirklys, vežiminės, arklidės, kieme stovėjo oranžerija, gėlynai, parkas. Tuo metu, kadangi Danės upėje uostas, vasaromis puikus vaizdas į uostą. Taigi tas pastatas buvo vienas puošniausių tuo metu Klaipėdoje. Po Lorko mirties paveldėjo Konsencijus, vėlgi žinomas pirklys. Jis tą pastatą puoselėjo toliau. Pastatas buvo dviaukštis su tokiu atiku, ir ant jo užsakė tris skulptūras pas vieną žymiausių Berlyno skulptorių – tai yra Ralfas. Užsakė jį neatsitiktinai, kadangi šis skulptorius buvo ir Prūsijos karalienės Luizės kapo skulptorius. Tiesa, Konsencijus buvo ne vien tiktai turtingas pirklys, jis taip pat buvo ir miesto mecenatas. Jis paliko 4 tūkstančius talerių miesto reikalams, už šiuos pinigus buvo nupirktas pastatas Tiltų gatvėje miesto mergaičių mokyklai. Taip pat jis turėjo didžiausią mineralų ir drugelių kolekciją visoje Prūsijos valstybėje. Tai šį kolekcija jo našlė padovanojo miesto mokyklai. Ir persikeldama į Karaliaučių jinai padovanojo miestui karališkosios šeimos gautas dovanas bei nutapytus Frydricho Vilhelmo III ir Luizės portretus.

XIX amžiaus pradžioje šis namas pateko į istoriją, kai jame pirmą kartą buvo apsistoję Prūsijos karalius ir karalienė.

Zita Genienė: „Šis pastatas yra susijęs su dviem labai svarbiais istoriniais įvykiais. Pirmą kartą jis sušmėžuoja ne tiktai Klaipėdos istorijoje, bet ir visoje Prūsijos istorijoje – tai 1802-aisiais metais. Tuomet neseniai įvykusi Prancūzijos revoliucija, nukirsdinti Prancūzijos karaliai. Buvo aišku Napoleono didybė stiprėja, kad reikia ieškoti sąjungininkų Prūsijai, kad atsverti Prancūzijos galybę ir ieškota sąjungos. Ir 1802-aisiais metais Prūsijos iniciatyva įvyko susitikimas Klaipėdoje. Atvyko Rusijos imperatorius Aleksandras ir čia įvyko pirmasis susitikimas ir būtent karališkajai porai miestiečiai vat ir paprašė, kad būtų leista apsigyventi šiame pastate, kadangi jis iš tikrųjų buvo įspūdingas, neseniai statytas, puikus kiemas ir puikus vaizdas į uostą. Tai va pirmą kartą apsistojo šitame pastate visą savaitę vyko tas susitikimas. Caras Aleksandras atvyko iš Palangos į Klaipėdą, čia miestiečiai labai pasistengė, vyko priėmimai šaunūs, triumfo arkos. Ir šitas istorinis įvykis buvo vėliau įamžintas ir įvairiuose dailės kūriniuose.“

Antrą kartą šis pastatas į istoriją pateko, kai Prūsijos karalius ir karalienė, čia bėgdami nuo priešo, įkūrė savo rezidenciją.

Zita Genienė: „1806-ieji metai, Napoleonas pradėjo savo pergalingą žygį po Europą. Kuomet jis įžengė į Prūsijos valdas, Prūsijos kariuomenė su visa aukščiausia vadovybe buvo priversta trauktis jau į Karaliaučių. Netruko užimti ir Karaliaučių ir tada karališkoji šeima, visas dvaras su pareigūnais, su kariuomenės vadais atvyksta į Klaipėdą. Ir Klaipėda pakliuvo jau antrą kartą jau į dėmesio centrą ir vėlgi Konsencijaus tame pačiame name antrą kartą įsikuria jau karališkoji šeima.“

Na o apie karališkosios šeimos gyvenimą šiame pastate ir kokie istoriniai dokumentai jame buvo priimti, papasakosime netrukus.

 

Atgimstanti istorija

Projektą iš dalies finansuoja Medijų rėmimo fondas.

Pastatas, kuriame vėliau įsikūrė Klaipėdos miesto rotušė, į istorijos metraščius pirmą kartą pateko, kai XIX amžiaus pradžioje jame maždaug savaitei buvo apsistojusi derybų čia su Rusijos imperatoriumi atvykusi karališkoji Prūsijos šeima. Anot istorikės Zitos Genienės, antrą kartą istoriniu šis pastatas tapo, kai jame karo su Napoleonu metu karališkoji šeima gyveno nuo 1807-ųjų iki 1808-ųjų metų.

Zita Genienė: Konsencijaus tame pačiame name antrą kartą įsikuria jau karališkoji šeima. Tas karališkasis periodas paliko tokius atsiminimus ir reikia pastebėti, kad tuo metu Prūsijos karališkoji pora, ji buvo nestandartinė ta prasme, kaip elgėsi aukščiausi karališkos šeimos atstovai kitose šalyse, kurie paprastai būdavo neprieinami, su sargybomis, o ši jau ir Berlyne garsėjo tuo, kad kartais išeidavo be sargybos, be palydos pasivaikščiot. Jie vienas į kitą kreipėsi ne Jūs su titulais, bet Tu, ir žodžiu tas bendravimas toks jau buvo betarpiškas. Ir kuo ypač pasižymėjo va tas klaipėdietiškas periodas – jie iš tikrųjų svečiavosi pas turtinguosius miestiečius, bet susitikdavo kartu ir su krašto gyventojais, tai žodžiu paliko labai tokį didelį įspūdį. Karališkoji šeima išvykdama nepamiršdavo atsidėkoti – ir Konsencijaus šeimai dovanojo papuošalų, įvairias dovanas už tai, kad juos priglaudė, kad jie čia gerai jautėsi Klaipėdoje.“

Beje, Prūsijos karališkai šeimai reziduojant Klaipėdoje, čia buvo parengti miesto nuostatai, taip pat labai svarbus dokumentas, skelbiantis apie baudžiavos panaikinimą.

Zita Genienė: „Nors valdžios tose įstaigose buvo galvojama ir anksčiau apie būtinybę reformuoti valstybės valdymą, nes jis pasidarė toks kaip milžinas molinėmis kojomis, kuris trukdė pažangai. O tas skaudus pralaimėjimas, be abejo, vertė galvoti, kaip reikėtų toliau šaliai vystytis. Žodžiu, ir čia pirmosios ir dėl kariuomenės reorganizavimo kilo idėjos. O mums yra svarbiausia, aišku, spalio tas vadinamasis ediktas – baudžiavos panaikinimo aktas. Tai yra jau labai svarbus dokumentas, kuris nulėmė valstybės ir ateitį, ir kuomet mes kalbame lygindami Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės buvusios gyventojus, šitoje dalyje žmonės ir kaimo gyventojai gyveno žymiai geriau. Tai aišku dėka, kad mes išsilaisvinom, būdami Rusijos imperijoje. Tiktai 63-aisiais metais jau prasidėjo baudžiavos panaikinimas.“

Turbūt nereikėtų stebėtis, kad atsiradus galimybei, kai pirklio Konsencijaus našlė nusprendė išvykti iš Klaipėdos, miesto magistratas iš jos šį gyvenamąjį pastatą nupirko ir 1846-aisiais metais jame įkūrė rotušę.

Zita Genienė: „Aš manau, kad tos derybos gal vyko ir anksčiau, nes iš tikrųjų išlaikyti istorinę atmintį yra labai svarbu ir kai tiktai va štai atsirado galimybė, tą miestas noriai darė ir labai tuo didžiavosi. Ir iš tikrųjų įsikūrusi rotušė pirmaisiais metais atliko tokią vidaus rekonstrukciją, kad būtų tinkama šitai funkcijai. O vėliau 1875-ieji metai yra labai svarbūs – tai yra jau didžioji rekonstrukcija, kuomet pasikeitė ir planinė struktūra, ir pastato išvaizda. Tai turėjo įtakos šiek tiek ir tas 1854-ųjų metų gaisras, kuomet ugnis jau priartėjo prie rotušės ir vos vos pavyko ją išsaugoti nuo gaisro. Tai va 75-aisiais metais buvo nuspręsta, kad reikia įrengti reprezentacinę posėdžių salę, tuo tikslu buvo pastatas paaukštintas vienu metru, įrengta puošni salė, taip pat pasikeitė ir fasado elementai, daug įvesta naujų elementų, atsirado Klaipėdos miesto herbas ir taip maždaug išore tai yra jau ką mes matome dabar. Tačiau planinė struktūra, aišku, labai nukentėjo jau sovietmečiu.“

Na o apie Klaipėdos miesto rotušės istoriją XX-ajame amžiuje pasakosime jau paskutinėje laidos dalyje.

 

Atgimstanti istorija

Projektą iš dalies finansuoja Medijų rėmimo fondas

Klaipėdos miesto rotušė buvo svarbi ir po to, kai šis kraštas buvo perimtas iš Vokietijos, o vėliau atiteko Lietuvai. Pasak Mažosios Lietuvos istorijos muziejaus atstovės Zitos Genienės, čia savo posėdžius rengdavo ir Klaipėdos krašto parlamentas.

Zita Genienė: „Per rotušę dar vienas yra svarbus momentas – 20-ieji metai, kuomet Klaipėdos kraštas buvo atskirtas nuo Vokietijos, tai būtent šitoje miesto rotušėje ir buvo pasirašytas pagrindinis aktas, kuomet jau Vokietijos atstovas grafas Lambsdorfas perleidžia Antantės valstybių žinion ir kuomet atvyko prancūzai, ta perdavimo ceremonija vyko būtent prie rotušės. Na, o kai Klaipėdos kraštas atiteko Lietuvai, pradėjo veikti nauja krašto valdymo organizacija – tai Klaipėdos krašto seimelis arba parlamentas. Jie vis dėlto posėdžius visada rengdavo šitoje magistrato salėje dėl to, kad kitokios vietos posėdžiams neturėjo miestas. Taip magistratas iki pat Antrojo pasaulinio karo pabaigos jis kaip institucija veikė.“

Po Antrojo pasaulinio karo miesto rotušės pastatas prarado savo reikšmę.

Zita Genienė: „Kuomet jau atėjo sovietmetis, toks požiūris buvo ypatingai stengėsi ištrinti tą atmintį tokią ir šitas pastatas buvo paverstas statybininkų bendrabučiu, vėliau statybos tresto administracija įsikūrė. Ir tada čia apie 64-uosius metus dar ta rotušės salė buvo visiškai sumodernizuota, kaip tuo metu sakoma, atsisakoma visų tų detalių. Ir, tarkime, niekas nežino, kur dingo istorinė galerija – buvo pradėta kaupti paveikslai, istoriniai paveikslai, Luizės sofa kaip relikvija ir visi kiti. Ir tiek kieme yra buvus tokia istorinė ekspozicija – visa tai išnyko be pėdsakų, išskyrus muziejus turi vieną eksponatą. Tai magistrato, mes taip spėjam, iždo skrynia. Kuomet buvo pastatas remontuojamas, pusrusyje buvo rastas, tai mes muziejuje saugome ir ekspozicijoje rodome. Tai va, XVII amžiaus ji išlikusi, tai vienintelė relikvija iš to meto. Tai reikia pastebėti, kad įsikūrus rotušei, buvo statomi priestatai, šalia įsikūrė gaisrinė, šalia buvo vėliau įsikūrė ir policijos valdyba, už Karlo tilto muitinės kompleksas, bet rotušė buvo tarsi administracinis toksai centras. Vat sovietmečiu va šitas kompleksas, gaisrinė nugriauta ten 83-aisiais metais, policijos valdyba dar yra buvus, miesto sporto salė už magistrato tame pačiame sklype – visa tai buvo sunaikinta ir išlikęs tiktai vat vienas rotušės pastatas. Aišku, šitie vat visi griovimai jie šiek tiek mažina to buvusio ansamblio vertę ir taip labai dabar yra sunkiai įsivaizduojamas tas, kaip čia viskas atrodė seniau, kadangi išlikęs vienas tiktai korpusas.“

1978-aisiais metais buvo atlikta šio pastato rekonstrukcija. Na, o Lietuvai atkūrus nepriklausomybę, patalpos buvo perduotos naujai įkurtam Klaipėdos universitetui, kuris čia įkurdino rektoratą bei kai kuriuos padalinius. 1994-ųjų metų pabaigoje Lietuvoje suformavus 10 apskričių, buvusiame magistrato pastate įsikūrė Klaipėdos apskrities viršininko administracija. Po apskričių administracijų likvidacijos, čia nuo 2011-ųjų metų įsikūrė Klaipėdos miesto savivaldybė.

Zita Genienė: „Ir galbūt tai yra gerai. Nors jis yra saugomas pastatas, jau čia kažko negalima daryti, tačiau privatūs asmenys, aišku, kitokias vizijas turi dažniausiai. Iš kitos pusės, pastatas yra restauruotas, sovietmečiu reikia pasakyti fasadai sutvarkyti. Tokia galbūt ir atsiras galimybė ir tą salę kažkiek atkurti senąjį vaizdą, kad ji galėtų vėl tapti reprezentacine miesto sale. Ir ne vieną kartą buvo kalbama apie galimybę kažkokią muziejinę ekspoziciją, kad būtų bent jau nedidelė, atkurta, kuri pasakotų apie tokią įdomią istoriją. Reikia džiaugtis, kad va šitokių visokių sumaiščių, perversmų, bombardavimų laiku išliko tas pastatas. Tai yra didelė vertybė. Manau, mes būtume žymiai skurdesni be šito pastato, ne tiek mes daug ir turime tokių išskirtinių pastatų Klaipėdoje.“

Teigė Mažosios Lietuvos istorijos muziejaus Istorijos skyriaus vedėja Zita Genienė.

Laidą rengė Žydrūnas Naujokas.

P. S. Pašnekovų kalba neredaguota.

  • Hugo Šojaus dvaras
    Hugo Šojaus dvaras
    Atgimstanti istorija

Atgimstanti istorija - Mažoji Lietuva: Hugo Šojaus dvaras

Projektą iš dalies finansuoja Medijų rėmimo fondas.

Šiandien kviečiame apsilankyti Mažojoje Lietuvoje, Hugo Šojaus dvare. Tai viena svarbiausių kultūros ir istorijos vietų Šilutėje, glaudžiai susijusi su miesto augimu ir regiono istorija. Pasakoja Hugo Šojaus muziejaus muziejininkė Roma Šukienė.

Roma Šukienė: „Šilutės, tuo metu vadinamos Šilokarčemos, dvaras buvo įkurtas 1721 metais vykdant Rytų Prūsijoje reformas. Tų reformų metu buvo Klaipėdos valsčius suskaidytas į mažesnius valsčius, tai yra: Sentario, Kelmiškės, Priekulės, Rusnės ir Šilokarčemos, kuriems valdyti ir buvo įsteigti valstybiniai dvarai. 1721 metais pastatomas Šilokarčemos, tai yra Šilutės dvaras, ir nuo 1724 metų jisai, kaip valstybinis dvaras, išnuomojamas generaliniam nuomininkui, kuris buvo renkamas konkurso būdu. Ir jo buvo pagrindinės pareigos: prižiūrėti valstybines žemes, rinkti mokesčius ir atstovauti gyventojus civilinėse bylose. Kadangi dvarai buvo valstybiniai, tai valstybė ir skirdavo tą generalinį nuomininką. Jeigu jis prastai eidavo pareigas, tai jį nuimdavo ir skirdavo kitą.“

Pirmuoju generaliniu Šilutės valstybinio dvaro nuomininku tapo Gotfrydas Šperberis. Vėliau pakeitė Fridrichas Werneris, dar po kiek laiko dvarą ir tarnybą perėmė Fridricho anūkas Kristofas Fridrichas Radkė, kurį dar vėliau pakeitė paties brolis.

Roma Šukienė: „Tų valdytojų Šilokarčemos dvare buvo bent penki. 1808–1818 metais vėl vyksta Rytų Prūsijoje reformos ir kadangi sujungiamos Rusnės ir Šilutės valsčiai, atsiranda Šilutės apskritis, tai dvarai jau nebetenka tokios prasmės ir valstybė nutaria parduoti tuos dvarus. Ir paskutinis valdytojas Vilhelmas Radkė šitą dvarą įsigyja. Jo šeima maždaug su valstybės valdymo metais ir privačiai šitą dvarą savo žinioje turėjo apie 150 metų. Paskutinių Radkių šeimos palikuoniu buvo Eduardas Radkė. Po jo tėvų mirties jisai paveldi tą dvarą, bet jisai, kaip rašo savo atsiminimuose: „Aš esu neurastenikas, turiu skrandžio opą ir man reikia išvažiuoti gydytis“. Ir dvarą jis palikdavo dvaro ūkvedžio, tai yra prievaizdo žinioje, o prievaizdas labai mėgo sėdėti smuklėje ir dvaro reikalus apleido. Ir dvaras per laiką prasiskolina. Apie 1888 metus dvaro skolos siekė kiek tuometiniai Šilutės ir Klaipėdos biudžetai paėmus kartu. Radkė nesugeba tvarkytis dėl savo sveikatos, jisai sako: „Man reikia važiuoti į sanatorijas, gydyklas, o dvarui pakanka lėšų apmokėti jo keliones, sanatorijų ir gydymo išlaidas“. Todėl dvaras nuskurdęs ir Radkė ketina jį parduoti. Jisai supranta, kad taip dvarą nuskurdusį nėra lengva parduoti. O tuo metu Hugo Šojus, kuris dar tiktai bus šito dvaro savininkas, atvažiuodavo į Šilokarčemos turgų ir matydavo šitą didingą dvarą gražų. Tai jisai savo atsiminimuose rašo: „Aš niekuomet netikėjau, kad aš tapsiu šito dvaro savininku, aš bent norėjau tapti jo prievaizdu“. Ir vienos kelionės į Tilžę metu Šojus susipažįsta su Radke ir sako tą savo nuomonę, kad jis norėtų eiti to dvaro prievaizdo pareigas, tačiau nežino, ar Radkė sutiks. Bet Radkė puikiai sutinka ir Šojus pradeda eiti to prievaizdo pareigas.“

Naujasis Šilutės dvaro savininkas iškart ėmėsi reorganizuoti ūkį. Dvaro reikmėms pasilikęs apie 750 hektarų, likusias žemes suskirstė į sklypus, juos pardavė bei išnuomojo. Tokiu būdu buvo sumažintos ūkio išlaidos ir gautos pajamos, kurias galėjo panaudoti skoloms grąžinti bei ūkiniams pastatams sutvarkyti. Prie dvaro buvo įrengtas parkas, iškasti trys tvenkiniai. Hugo Šojaus dėka dvaras įgavo patrauklaus ir reprezentatyvaus ūkio įvaizdį. Kitoje laidos dalyje pratęsime, kaip Hugo Šojui sekėsi valdyti dvarą.

Atgimstanti istorija

 Projektą iš dalies finansuoja Medijų rėmimo fondas.

XIX amžius – Hugo Šojaus dvaro klestėjimo laikai. Hugo Šojaus valdymo laikais dvaro pastatai buvo atnaujinti, įrengtas angliško tipo parkas su pusantro šimto veislių medžių ir krūmų, iškasti nauji tvenkiniai. Dvarininkas Hugo Šojus nemažai žemių išdalino, dovanojo miesteliui. Pasakojimą tęsia muziejininkė Roma Šukienė.

Roma Šukienė: „Būdamas sumanus šeimininkas, jisai supranta, kad šitiek žemių valdyti jisai negalės. Dar plius 1896 metais nuo žaibo iškrovos kyla gaisras ir sudega visi pastatai ūkiniai. Šojus atstato juos naujai, prie dvaro pristato priestatų antrą aukštą, ūkinius pastatus apdengė čerpėmis. Ir per metus jisai bando atiduoti visas skolas. Dvaras turėjo apie 1460 hektarų žemės. Tuo metu buvo morgenai, tai morgenais – 6000 morgenų. Jisai supranta, kad tiek žemės valdyti vienas negalės, nes šiam krašte išvystyta pramonė ir žmonės labiau eidavo dirbti į pramonę, negu į žemės ūkį. Vien kaip pavyzdį galima pasakyti, kad dvaro laukams nušienauti reikėdavo pasamdyti daugiau kaip 80 darbininkų. Todėl Šojus ką daro? Jisai visą žemę išskirsto į tris dalis: dalį žemės jisai parduoda lengvatinėmis sąlygomis naujakuriams, dalį žemės pasilieka savo reikmėms, o trečią dalį... kadangi ankstesni dvaro savininkai neskyrė žemės miesto plėtrai, miestas negalėjo vystytis ir pradeda kurtis gyvenvietė nuo dvaro už kilometro. Tai jis skiria aštuonis pačius geriausius žemės sklypus miesto plėtrai. Ant jo žemės pastatyta apskrities ligoninė, išplėsta turgaus aikštė, siaurojo geležinkelio stotis, pradinė mokykla (tada vadinosi Volksschule – liaudies mokykla), Herderio gimnazija, evangelikų liuteronų bažnyčia, pastatyta klebonija. Kitas žemes jisai išparduoda, kad miestas galėtų plėstis, privatiems asmenims. Taip per metus jis atiduoda visas skolas ir iš nuskurdusio dvaro paverčia jį klestinčiu.“

Sėkminga dvaro raida buvo naudinga ir visam Šilutės miestui. Stipri dvaro ūkinė padėtis leido dvarininkui Hugo Šojui dovanoti žemės sklypus miesto bendruomeninių pastatų statyboms: svarbi Šilutės miesto dalis – apskrities ligoninė, turgaus aikštė, gimnazija, pradinė mokykla.

Roma Šukienė: „Ant jo žemės pastatyta apskrities ligoninė, išplėsta turgaus aikštė, siaurojo geležinkelio stotis, pradinė mokykla (tada vadinosi Volksschule – liaudies mokykla), Herderio gimnazija, evangelikų liuteronų bažnyčia, pastatyta klebonija. Kitas žemes jisai išparduoda, kad miestas galėtų plėstis, privatiems asmenims. Taip per metus jis atiduoda visas skolas ir iš nuskurdusio dvaro paverčia jį klestinčiu.“

Senasis Šilokarčemos dvaras tapo reprezentaciniu Rytų Prūsijos dvaru. Jame lankėsi ne tik Vokietijos, bet ir tarpukario Lietuvos politinis, kultūrinis elitas. Vyko pokyliai ir šventės.

Roma Šukienė: „Jo veikla neapsiriboja vien ūkine. Dvarininkas Hugo Šojus buvo vokietis, jis atvykęs į šitą kraštą per tris mėnesius išmoksta lietuvių kalbą ir gražiai šio krašto žmones vadina „mano lietuvininkai“. Kada atvyksta kaizeris Vilhelmas II į Klaipėdą, į Tauralaukį prie Didžiojo ąžuolo, jisai susodina lietuvininkes merginas ant žirgų ir nupaveiksluoja kaizeriui Vilhelmui II. Kodėl gi merginas? Jam jos labai imponavo. Kada atvykdavo svečiai į dvarą – o dvare lankėsi daug žinomų žmonių, tokių kaip princas Joachimas, Vilhelmas II, prezidentai Grinius, Smetona, mokslo žmonės kaip Karaliaučiaus universiteto profesorius Bezzenbergeris, mūsų kalbininkas Basanavičius ir daugelis kitų žmonių.“

Hugo Šojus dažnai apibūdinamas kaip labai plačių pažiūrų žmogus, aktyvus kultūrininkas, todėl nenuostabu, kad dvarininkas į istoriją įėjo kaip pirmojo Klaipėdos krašte privataus muziejaus įkūrėjų. XIX amžiaus pabaigoje Šilokarčemos dvaro rūmų dviejuose kambariuose buvo sukaupta ir eksponuojama lituanistikos, etnografijos, archeologijos kolekcija. Apie tai pasakosime kitoje laidos dalyje.

 

Atgimstanti istorija

 Projektą iš dalies finansuoja Medijų rėmimo fondas.

Hugo Šojus dažnai apibūdinamas kaip labai plačių pažiūrų žmogus, aktyvus kultūrininkas, todėl nenuostabu, kad dvarininkas į istoriją įėjo kaip pirmojo Klaipėdos krašte privataus muziejaus įkūrėjų. Pasakoja Hugo Šojaus dvaro muziejininkė Roma Šukienė.

Roma Šukienė: ‚Ir buvo ne vienos draugijos narys, savo pareigas vykdė labai uoliai ir atsakingai. Miegodavo vos po keletą valandų per naktį ir žmonės, vykdami į turgaus aikštę, matydavo jo languose degantį žiburį. Tai jisai buvo ir Pelkių apsaugos komisijos narys, Šiaurės Vokietijos draudimo nuo krušos direktorius Klaipėdoje, draudimo nuo ugnies komisaras Klaipėdos apskričiai. Taip pat buvo civiliniu komisaru Šilutės apskritčiai, atsakingu už arklių sutelkimą karo atveju. Buvo Šilutės durpių kraigo fabriko, Rytų Prūsijos siaurojo geležinkelio bendrovės narys ir savo, kaip jisai pats rašo, aukščiausiu karjeros pasiekimu jisai laikė Rytų Prūsijos provincijos žemės ūkio kredito ir draudimo instituto Rytų Prūsijos žemvaldžių bei dvarininkų organizacijos prie Žemės ūkio ministerijos generalinio direktoriaus postą.“

 XIX amžiaus pabaigoje Šilokarčemos dvaro rūmų dviejuose kambariuose buvo sukaupta ir eksponuojama lituanistikos, etnografijos, archeologijos kolekcija.

Roma Šukienė: „Dvarininkas Hugo Šojus įnešė didžiulį nuopelną į krašto kultūrinį ir visuomeninį gyvenimą. Tai 1922 metais dvarininkui buvo suteiktas Karaliaučiaus universiteto filosofijos mokslų daktaro ir laisvųjų menų magistro laipsnis. Labai domėjosi šio krašto kultūra, tai dviejuose dvaro kambariuose jis įsteigė privatų muziejų, kuriame, kaip minėjau, lankėsi daug žinomų žmonių. Jis netgi savo atsiminimuose rašo: „Man nepatinka, kai ateina žiopliai ir nežino, ko nori. Man patinka žmonės išsilavinę, kurie žino šio krašto vertę, kultūrinį palikimą“. Ir mielai jisai leisdavo naudotis savo archyvų biblioteka. Netgi Šojaus marti šiame dvare savo sūnums rengdavo muzikos ir šokio pamokas ir jų draugų, kurie mokėsi Herderio gimnazijoj, įvairius renginius, ir kad vyktų tas kultūrinis gyvenimas.“

Hugo Šojus priklausė Rytprūsių intelektualų ratui, kurie itin domėjosi senąja Prūsijos valstybės ir jos gyventojų istorija, užsiėmė moksline, kraštotyrine veikla.

Roma Šukienė: „Dvarininkas domėjosi ir krašto žmonių gyvenimu. Visuomet galėdavo žmonės pasikliauti juo, kada yra bėda. Ir apie jo santykį su šio krašto žmonėmis pasakoja keletas istorijų. Vyksta Pirmasis pasaulinis karas. Karą sukėlė kaizeris Vilhelmas II. Šio krašto žmonės buvo apdėti didžiuliais mokesčiais ir badavo, sunkiai gyveno ir jie visuomet buvo papratę, kad dvarininkas pasirūpins. O čia 1917 metais į dvarą atvyksta princas Joachimas, kaizerio Vilhelmo II anūkas. Apsistoja dvare, o žmonės, pasipiktinę, kad vyksta karas ir taip sunku gyventi, jie ant dvaro vartų pakaria katiną juodą ir parašo dvarininkui raštelį: „Jeigu tu nesirūpinsi savo žmonėmis, tai tau ir tavo svečiams gali atsitikti taip, kaip tam juodam katinui“. Tai princas Joachimas, perskaitęs tą raštelį, išsigąsta gyventojų susidorojimo ir sekančią dieną palieka dvarą su šeima.“

Hugo Šojaus dvare veikia Šilutės Hugo Šojaus muziejus, taip pat restauracijos ir edukacijos centras, vidaus biblioteka, archyvas. Šiuo metu muziejuje ir jo filialuose sukaupta virš 60 tūkstančių eksponatų. Apie visa tai pasakosime kitoje laidos dalyje.

Atgimstanti istorija

Projektą iš dalies finansuoja Medijų rėmimo fondas.

Šilutės Hugo Šojaus muziejaus istorija prasideda XIX amžiaus pabaigoje, kai 1889 metais Šilokarčemos senąjį dvarą nupirko dvarininkas Hugo Šojus. Dvaro muziejuje buvo sukaupta etnografinių baldų, rūbų, dokumentų, spaudinių, žemėlapių kolekcija. Surinkta ypač daug senų lietuviškų rūbų bei audinių pavyzdžių. Tai buvo pirmasis muziejus Klaipėdos krašte. Pasakoja muziejininkė Roma Šukienė.

Roma Šukienė: „Dvaro visas antras aukštas yra skirtas Hugo Šojaus veiklai ir jo surinktiems, išlikusiems daiktams. Antrame aukšte pamatys lankytojai visą autentiką, ką muziejus turi išlikusį iš dvarininko Hugo Šojaus. Yra freskos, kurias galima pažiūrėti. Taip pat daug interaktyvių dalykų, kuriais žmonės gali pasinaudoti ir daug sužinoti apie dvarą. Kadangi žmonės besitraukdami iš šio krašto bandė išsaugoti tai, kas negenda, tai yra servizai, žvakidės, jie užkasdavo į žemę, galvojo, kad grįš ir išsikas, pasiims, toliau naudosis. Tačiau taip atsitiko, kad gyventojai negrįžo, todėl Šilutėj buvo rasti du didžiuliai indų lobiai, kurie pateko į muziejų ir galima pamatyti indų ekspoziciją, skrynių ekspoziciją. Keičiamos parodos. Vasarą vėl žadame parsivežti Aleksandro Vasiljevo parodą „Mada per du šimtmečius“.“

Šilutės Hugo Šojaus muziejus, siekdamas pritraukti daugiau lankytojų bei Šilutės Hugo Šojaus dvarą reprezentuoti kaip labiausiai Rytų Prūsijos kultūrą atspindintį muziejų regione, lankytojams siūlo edukacinių programas. Muziejus aktyviai dirba su mokyklomis ir šeimomis, organizuoja edukacines programas, kūrybines dirbtuves, renginius vaikams. Tokiu būdu istorija tampa gyva ir suprantama įvairaus amžiaus lankytojams.

Roma Šukienė: „Visi labai dėkoja, kad mes turime tokias nuostabias ekspozicijas, tiek daug eksponatų. Per metus muziejuje apsilankė 26 tūkstančiai 790 lankytojų. Tai yra gana nemažai kaip tokiam nedideliam miesteliui, kur šalia turime Klaipėdą, didelį miestą. Ir edukacinės pamokos taip pat – mes edukaciniuose užsiėmimuose sulaukėm virš 10, apie 11 tūkstančių žmonių.

Turime keturias edukacijas, kurias gali lankyti suaugusieji. Tai yra „Svečiuose pas Hugo Šojų“ – vaišiname svečius, pristatome devynesdešimto jubiliejaus patiekalus, vaišiname juos ir pasakojame apie dvaro maisto ruošimo būdus, apie tai, ką valgė, apie restoranų veiklą. Visa tai, kas susiję su šio krašto, su dvaro gyvenimu.

Kita edukacinė pamoka yra „Ėmimas valgį buvo šventė“. Kalbama šio krašto kalba, šišioniškių kalba. Pristatomi liaudiški patiekalai, kada kuo vaišindavosi, ką valgydavo per šventes, kaip vadindavosi tie patiekalai. Dar turime „Kulinarinis paveldas“ – tai yra vaišiname kafija, šiam krašte buvo labai populiarus gėrimas, nors dvaruose gerdavo daugiau pupelių kavą, bet miestiečiai, kadangi negalėdavo gal visi įsipirkti tos jau gerosios kavos, tai jie virdavo kafiją. Tą kafiją virdavo, buvo iki 50 virimo būdų. Tai verdam kafiją, vaišiname pyragu ir šitą kulinarinį paveldą turi dvi pakraipas. Viena su dvaro etiketu – tai pasakojame apie dvaro etiketą, elgseną, apie visokius nutikimus, įvairi tokia linksma edukacija. Ir kita edukacija – tai kur mūsų direktorė, jinai kalba šio krašto kalba, tai pristato šią šio krašto kalbą ir irgi vaišina kafija ir pyragu. Dar viena dabar nauja yra edukacija „Arbatos gėrimo tradicijos Europoje ir Azijoje“. Pasakojame apie arbatos atsiradimą, kaip dvaruose gerdavo tą arbatą ir įvairiose Europos šalyse. Tai va tokios suaugusiems yra. Vaikams taip pat yra nemažai edukacinių užsiėmimų – tai ir mažiesiems „Žaidimų istorija“. Vaikams vyresniems yra „Klaipėdos krašto mokyklos“, „Rytų Prūsijos pašto kelias“, „Knygos istorija“. Irgi vaikai užsiima daug praktinės veiklos ir labai mes sulaukiame tikrai daug netgi ir iš Klaipėdos vaikų.

Šiandien Hugo Šojaus dvaras yra svarbus kultūros centras Šilutėje. Dvaro teritorija ir parkas yra atviri miestiečiams ir miesto svečiams. Tai vieta, kur galima ne tik susipažinti su istorija, bet ir tiesiog ramiai pasivaikščioti. Šiandien Hugo Šojaus dvaras yra ne tik praeities liudininkas, bet ir gyva kultūrinė erdvė, kur susitinka istorija, bendruomenė ir šiuolaikinis kultūros gyvenimas. 

 Laidą rengė Jūratė Žavoronkova.

P. S. Pašnekovų kalba neredaguota.

.

  • Klaipėdos Karalienės Luizės gimnazijos pastatas
    Klaipėdos Karalienės Luizės gimnazijos pastatas
    Atgimstanti istorija

 Atgimstanti istorija - Klaipėdos Karalienės Luizės gimnazijos pastatas

Projektą iš dalies finansuoja Medijų rėmimo fondas.

Šiandieną laidoje pasakosime Klaipėdos Luizės gimnazijos pastato istoriją, juolab, kad šiemet minime keletą simbolinių sukakčių: pačiam istoriniam pastatui sukanka 135 metai, prieš 35 metus įstaiga pavadinta Jaunimo centro vardu, prieš dešimtmetį jam suteiktas Luizės vardas. Ir, žinoma, šiemet švenčiamos karalienės Luizės 250-osios gimimo metinės. Su šio pastato istorija mus supažindins buvęs ilgametis Klaipėdos Karalienės Luizės jaunimo centro vadovas Aleksas Bagdonavičius, kuris pasakojimą pradeda nuo kapinių, nes būtent jų vietoje, dabartinėje Puodžių gatvėje, buvo pastatyta ši švietimo įstaiga.

Aleksas Bagdonavičius: „Šitas pastatas – tai buvo Karališkoji Luizės gimnazija. Ten buvo kapinės ir dar mano paauglystėje, kada tiesė šitas šilumines trasas, matėme kalnus kaulų. Ir žmonės dar eidavo, piktindavosi, sakydavo: „Kodėl žmonėms neduodama ramybės ilsėtis?“. Na, o kadangi kai man teko direktoriauti tuos 30 metų Karalienės Luizės jaunimo centre, tai ne vieną kartą teko kai kuriuos tyrimus daryti su įvairiom rekonstrukcijom ir atkasdavo tiesiog eini pro šalį ir matai gulinčius griaučius, atkastą kapą. Na, taigi nenustebkim, kartais piktinamės, kad kažkas naikina kapines – tai tuo laiku irgi jos buvo naikinamos. Ir galiu pasakyti, kad 1820 metais šitos kapinės buvo uždarytos, panaikintos ir įrengtas labai gražus skveras. Ir jis buvo pavadintas Naujuoju sodu, ir dabar mes štai turime Naujo sodo gatvę.

Pirmasis Luizės gimnazijos pastatas iš tikrųjų stovėjo ne šioje, o kitoje miesto vietoje. Luizės gimnazija tiesiog, galima sakyti, buvo atkelta. Ji susikūrė dar 1860 metais kaip aukštesnioji tokia miestiečių mokykla, o paskui jau tapo gimnazija. Ir ta Luizės gimnazija iš tikrųjų buvo Tomo gatvėje šalia Jono bažnyčios. Ir augant poreikiui turėti gražų pastatą, galų gale ir plėstis – nebetilpo – taigi ir buvo nuspręsta statyti naują tokį modernų gražų pastatą. Ir kas būdinga – daugiau yra prūsiška architektūra ir raudonų plytų, o čia, reiškia, buvo geltonų plytų, labai gražus pastatas. Jis buvo pradėtas 1889 metais statyti, o baigtas 1891 metais, balandžio mėnesį įsikelta. Ir kaip rašo įvairūs istoriniai šaltiniai, tai buvo, na, labai graži šventė su eisenom, su vaidinimais, su procesijom ir tai buvo reikšmingas įvykis mieste.“

Aleksas Bagdonavičius pasakoja, kad jam pradėjus dirbti šiame pastate, daugelio istorinių interjero detalių nebuvo likę ir jos matomos tik archyvinėse nuotraukose.

Aleksas Bagdonavičius: „Jeigu kalbėti apie šitą grožį... Aš pradėjau dirbti nuo 1991 m. – lygiai 100 metų tam pastatui, kada, reiškia, taip sutapo. Aš negalėjau įsivaizduoti, kada paskui jau, Ievos Simonaitytės biblioteka pradėjo gauti tas archyvines medžiagas, gavom nuotraukų. Tai aš nesuprasdavau – atvažiuodavo pas mus buvę mokiniai ir vis klausdavo: „Und wo befindet Aula?“ (Kur aula?). Nuvedam į aulą ir aš suprantu iš jo sustingimo, kad tai yra ne tai. O kai pamatėm nuotraukas – dvejos koklinės krosnys gražios, suolai, vargonai, vienoj pusėj Vilhelmo, man atrodo, pirmojo portretas, kitoje – Luizės portretas. Ir dažniausiai klausdavo: „O kur yra Luizės portretas?“. Aš jokio portreto nežinau. Tai aš dabar jau, kada yra nuotraukos kopijos, matau tą portretą. Mane taip suintrigavo, kad 2001 metais į mane kreipėsi buvę Maximo Gorkio mokyklos abiturientai – po karo užbėgant už akių, tai buvo Antra vidurinė, po to Maximo Gorkio mokykla. Abiturientai kreipėsi, kad daryti susitikimą. Ir ta proga aš paklausiau: „Ar nematėt – turėjo būti Karalienės Luizės portretas. Gal matėt kur?“. Kelios moterys: „Taip, – sako, – portretą matėm mėtėsi rūsy“. Vadinasi, apie 1960-uosius metus tas portretas tebegyvavo. Jo likimas, aišku, dabar nežinomas.“

Pasakojimą apie Klaipėdos Luizės gimnazijos pastato istoriją tęsime po pertraukėlės.

 

Atgimstanti istorija

Projektą iš dalies finansuoja Medijų rėmimo fondas.

Tęsiame pasakojimą apie Karališkąjį Luizės gimnazijos pastatą, kuris dabartinėje Puodžių gatvėje buvo pastatytas prieš 135-erius metus. Iš geltonų plytų pastatytą kompleksą sudarė mokomasis korpusas, atskira sporto salė ir erdvus kiemas, aptvertas ažūrine metaline tvora su mūriniais stulpais ir cokoliu. Dviaukščio pastato su pusrūsiu koridorių ir vestibiulio grindys išklotos ornamentuotomis Metlacho plytelėmis, laiptai iš pilko granito, o turėklai – metaliniai su ornamentais. Kaip pasakoja daug metų šiame pastate dirbęs buvęs Karalienės Luizės jaunimo centro vadovas Aleksas Bagdonavičius, čia atvažiuodavę buvę šios gimnazijos mokiniai pasakojo įdomių istorijų.

Aleksas Bagdonavičius: „Ten mokėsi berniukai, buvę gimnazistai, jie man pasakodavo, sakė, mokytojai vaikščiodavo griežtai su peteliškėmis ir frakais, bet aš turbūt padaryčiau korekciją, nes aš mačiau nuotraukas daugiau, tai gal jie vadina juos frakais, bet tai buvo kitas apdaras – surdutai. Galbūt iškilmių proga ir dėvėdavo frakus. Tai aišku, labai įdomu matyt, kaip prie tų pačių sienų, kur tu jas ramstai, stovi kiti žmonės, kitas šimtmetis, gimnazistai su kepuraitėm gimnaziškom, labai panašiom ir buvo Augustės Viktorijos licėjaus mergaitės tokios pat, jie yra bendrų nuotraukų, matyt, draugavo berniukai mergaitės. Ir direktorius prieš pamokos pradžią pro langą stebėdavo einančius gimnazistus į pamokas. Ir neduok Dieve, sakydavo, tai geriau kad medis koks užgriūtų, jeigu pamatydavo vėluojantį gimnazistą. Tai, sako, atsiminsi visam gyvenimui iš tokių žodžių gausi, na, žodžiu, tai buvo gimnazijos statuto pažeidimas numeris vienas, čia nebuvo jokių vėlavimų, aš jau nekalbu apie pamokų nelankymą. Va, ir ta gimnazija Luizės gyvavo iki 1945 metų, o jau nusidraikius karo dūmams įsikėlė jau kiti mokiniai, įdomiausia, kad tai rusakalbiai.“

Po Antrojo pasaulinio karo čia įsikūrė rusakalbių antroji vidurinė mokykla, kuri 1975-aisiais metais buvo perkelta į kitą vietą.

Aleksas Bagdonavičius: „Pokario jau jį pradžioje buvo antra vidurinė, kur paskui buvo suteiktas Maksimo Gorkio vardas. Ir dar tose pokarinėse nuotraukose kieme dar buvo statinių kitų, statinukas toks, kuris jungia link sporto salės ėjo, ne viskas, matot, išlikę yra. Tai reiškia, dar nuotraukoje matyti koklinės krosnies nuostabaus grožio, kaip dvaruose mes dabar matom, tokios krosnies buvo dvejos, vienos prie išėjimo, kitos prie dabartinės scenos. Tai jau pokaryje buvo tiktai viena krosnis likusi. Tai jau buvo paprasčiausia, na, vidurinė rusakalbių mokykla, kol buvo pastatyta naujoji Maksimo Gorkio mokykla.“

Sovietmečiu šiame pastate veikė pionierių, vėliau moksleivių namai. Lietuvai atkūrus nepriklausomybę, moksleivių namai buvo reorganizuoti į Klaipėdos jaunimo centrą, kuriam prieš dešimtmetį suteiktas Karalienės Luizės vardas. Pasak Alekso Bagdonavičiaus, per visą šį laikotarpį pastato vidus buvo gerokai suniokotas.

Aleksas Bagdonavičius: „Šitas pastatas nebuvo saugomas, dalis buvo perdaryta, kur dabar teatriukas yra, ten buvo permūryta, kažkas nugriauta. Sakykime, jeigu klasėse anksčiau buvo klasėse  taip pat šildomos buvo krosnimis ir matėsi tos kūrenamos iš koridoriaus pusės angos, dabar matyti užmūrytos. Tai tos vietos, plytelės, kurios turi išliekamąją vertę, gražios plytelės, ten tos vietos ir jos  suskaldytos. Tai yra skaldė malkas ir galvos neskaudėjo. Uždažyta šlykščiais aliejiniais dažais, morgo išvaizda, žodžiu, ir visa kita, kokį mes jau palikimą turėjom, tokį. Ir aš džiaugiuosi, kad yra ruošiamas jau projektas restauracijai vidaus, salėj truputėlį atidengta yra freskų tai stiklai buvo spalvoti, ir vargonai buvo, visas tas grožis, aišku, buvo suniokotas, kur tie vargonai sunku pasakyti, bet jų taip pat neliko.“

Na, o apie tai, kas neišliko ir kokias dar šio pastato grožybes galime išvysti, pasakojimą tęsime netrukus.

 

Atgimstanti istorija

Projektą iš dalies finansuoja Medijų rėmimo fondas.

Karališkasis Luizės gimnazijos pastatas dabartinėje Puodžių gatvėje buvo pastatytas prieš 135 metus. Tai buvo pirmoji Klaipėdos mokykla, kurioje buvo įvestas vandentiekis. Taip pat aikštelės gale buvo pastatyta sporto salė, kurią mokyklos vadovybė leido naudotis ir jaunimo organizacijoms. Apie šios įstaigos išskirtinumą pasakoja buvęs ilgametis Karalienės Luizės jaunimo centro vadovas Aleksas Bagdonavičius.

Aleksas Bagdonavičius: „Šitas pastatas kuo jis buvo žymus. Vandentiekis kad buvo įvestas. Ir pirmoji mokykla su sporto sale, nors ji lauke, bet su sporto sale ir ėjo toks tamburiukas, jau jo neliko, toks kaip koridoriukas link sporto salės ir stovėjo pastatėlis su daug kaminukų, kurių aš nežinau, niekaip negalėjom atspėti. Tai aš tada pasakiau, jeigu daug kaminukų ir ventiliacija, tai galėjo būt tualetai.“

Prie pagrindinio įėjimo į pastatą tebėra išlikę autentiški žibintai. Jie unikalūs tuo, jog šviečia taip pat kaip ir XIX amžiuje – tai yra naudodami dujas. Prieš 15 metų jie buvo restauruoti Vokietijoje, o gamtines dujas sutemus įžiebia čia sumontuoti fotoelementai. Šie žibintai buvo atstatyti bendrovės „Lietuvos dujos“ iniciatyva, minint dujų verslo Lietuvoje 150 metų ir gamtinių dujų mūsų šalyje naudojimo 50 metų progas.

Aleksas Bagdonavičius: „Dujiniai žibintai, kurie pašviesdavo kelią mokiniams ateiti, buvo likę rėmai, bet 1919 metais dujininkai sugalvojo dujinį žibintą pastatyti Klaipėdoje. Ir mes pasakėm ir tie dujų žibintai buvo rekonstruoti, pastatyti ir jie yra veikiantys. Kas dar pavyko? Dar stogas. Po karo iš pradžių buvo šiferis nuotraukose mačiau, po to uždengė labai sunkias čerpes, kurios paskui sudėvėjo, vanduo plovė. Tai po to restauratoriai sakė, ant dievo piršto jau tas stogas laikėsi. 120 metų vandens pūdytas, kirminų graužtas ir dar bombos patvarkytas. Dar atlaikė ir per sunkias čerpes. Tai stogas dabar yra autentiškas, akmens skaldos, tokias plokštelės lengvos, toks koks buvo. Tai stogas, dujiniai žibintai ir tvora buvo išvirtusi ir tvora taip pat yra rekonstruota. Lieka dabar vidus.“

1989 metais buvo suplanuota atlikti ir pastato vidaus renovaciją. Visgi prasidėjus politiniams pokyčiams to nebuvo padaryta. Aleksas Bagdonavičius svarsto, kad taip galbūt ir geriau, nes pavyko išsaugoti nesunaikintas interjero detales.

Aleksas Bagdonavičius: „Tai tuo metu visi pastatai... interjeras buvo laikoma, kad tai ne vertybė. Mes su dramos teatru turim pavyzdį, kada šitą puikų nuostabų interjerą, kurį aš prisimenu, jau dabar niekas jo nemato ir nežinos, tik iš nuotraukų. Interjeras visada buvo mėgiamas naikinti, tik paliekant išorę. O dabar vidus yra toks pat, tik dažus galima nukaišyti. Mes netgi buvom tokį dalyką padarę. Buvo užbalinta kažkokiom kalkėm, kreidom. Mes nuplovėm ir padengėm laku. Paminklosaugininkai leido bent kiek to geltonumo atidengt. Kur aliejiniai, sakė nelieskit, sugadinsit. Tai va, yra durys autentiškos ir dabar salėje yra gabaliukas atidengta būtent freskų. Manau, kad ten šita vieta, na, bus graži, reprezentacinė.“

Sklinda legendos, kad šiame pastate Antrojo pasaulinio karo metais buvo įsikūręs Gestapas.

Aleksas Bagdonavičius: „Šitame pastate niekada nebuvo Gestapas. Kada man teko su pašnekovais,   sakykim, rimtais žmonėmis visai neseniai – Gestapas buvo? Ne, net nė pusvalandžio nebuvo Gestapo ten. Legenda, jie kažkokie tie kraupus rūsys, kad net vaikai ten kiti bijodavo į tualetą eit, jis toks atrodo tikrai kalėjimas, ten tik kamera tos patalpos. Ne. Gestapas buvo dabartiniame Stasio Šimkaus konservatorijos pastatas buvo Gestapas, o ten visą laiką buvo švietimo įstaiga. 45-ais vieni išplaukė mokiniai, kiti atplaukė.“

Nors šis pastatas visą laiką buvo naudojamas vaikų ugdymui, Lietuvai atkūrus nepriklausomybę galėjo būti ir kitaip. Tačiau apie tai jau paskutinėje laidos dalyje.

 

Atgimstanti istorija

Projektą iš dalies finansuoja Medijų rėmimo fondas.

Prieš 135-erius metus pastatytame Karališkajame Luizės gimnazijos pastate visą laiką buvo ugdomi vaikai. Sovietmečiu čia veikė ir pionierių, vėliau moksleivių namai. Lietuvai atkūrus nepriklausomybę, moksleivių namai buvo reorganizuoti į Klaipėdos jaunimo centrą. Buvęs ilgametis šios įstaigos vadovas Aleksas Bagdonavičius teigia, kad norinčiųjų įsikurti šiame gražiame istoriniame pastate buvo ne vienas.

Aleksas Bagdonavičius: „Kada mes šventėm pastato būtent jubiliejų 100 metų, vieni iš svečių buvo vokiečių draugija. Ir po to staiga mes atsigirstame, kad vokiečių draugija prašo atstatyti istorinį teisingumą, kadangi ten buvo vokiečių gimnazija ir ją vėl, reiškia, reikėtų. Paskui jie gavo atsakymą, kad šita Klaipėdos vokiečių draugija nėra būtent Prūsijos to valstybinio turto paveldėtoja. Paskui tas ir buvo rastas kompromisas, alternatyva – Zudermano gimnazija. Tai miesto valdžia pasiūlė: jeigu norite vokiškos gimnazijos, prašome, reiškia, ten, toj Gedimino gatvėj. Toliau dar buvo Vakarų bankas vaikščiojęs, mynęs slenksčius. Netgi Klaipėdos universitetas, dar toks besikuriantis, jiems staiga prireikė kad ir kaip fakulteto. Bet vadovai universiteto pasakė, kad tai per nelyg mažas ir mums netinka tas pastatas. Bet visokių čia buvo ėjo, ėjo tokių ratų suko. Ir netgi tokių, sakykim, tuo metu „rato berniukų“ man teko susitikti, kur pasakiau: „Vyrai, jūs be valdžios leidimo vinies neįkalsit, čia yra paminklas. Jums labai daug reikės vargti.“ – „A, nu jeigu vargti, tai paliekam ramybėj.“ Tai aš juokiausi, kad mes tokie esam, kaip kad Kryžiaus žygių metu Lietuva visiems būdavo pakeliui nu kažkaip pulti. Taip ir mes kažkokie buvom labai patogūs, nes miesto centras buvo strategiškai ir kažkam tas pastatas imponavo. Visko buvo, bet mes kažkaip kolektyvas laikėmės, įrodinėjom, kad mes čia reikalingi.“

Aleksas Bagdonavičius pasistengė, kad jaunimo centras ne tik išliktų šiame pastate, bet jam būtų sugrąžintas ir Luizės vardas. Taip prieš 10 metų jis buvo pakrikštytas Klaipėdos karalienės Luizės jaunimo centru.

Aleksas Bagdonavičius: „Tai yra neformaliojo švietimo įstaiga, kur vaikai po pamokų renkasi savo programas, būrelius, kolektyvus. Tai yra muzikiniai, šokių kolektyvai, teatrai – ne vienas, o keletas teatrų. Ten, kur jaunimas gali leisti savo ne tik laisvalaikį, bet toliau mokytis, tobulėti, galbūt netgi siekti savo profesinio meistriškumo. Ir ne vienas yra išėjęs, galiu pasakyti, turime ir kino režisierių, keletą rašytojų, žurnalistų turime. Ten aukštos prabos pedagogai dirba ir toliau vaikai tikrai tobulėja. Jie kai ateina į tokią įstaigą, jie staiga sužino, kuo jie nori būti ir koks jų gyvenimo kelias toliau. Tai yra turbūt tokios įstaigos svarba. O kad jis bus renovuotas, kad jis bus gražus... na, estetika taip pat turi vaiką auklėti. Ateina vaikas į aukšto lygio kolektyvą, nebūtinai jam būti tuo jau super wunderkindu, bet jis pajunta skonį – ar būsimos profesijos, ar gyvenimo krypties. Jis visada išeina kitoks. Vat yra tokia misija, kaip ir kitų tokių centrų, jaunimo centro tokia. Ir kada įžengs vaikas į gražią, renovuotą aplinką, akademišką, jis tokiu ir pasijus, kad šalia jo yra karalienė Luizė. Jis pats yra dalis to, kas vyko kažkada. Aš jaunimui ir sakau: negalvokit, kad jeigu manęs nebuvo, ir nieko nebuvo. Ir tas nuotraukas parodydavau, sakau: va, iki jūsų va prie tos sienos kieme stovėjo. Dabar jūs ten einat po tą kiemą ir jūs esate tąsa. Jie buvo garbingi žmonės, nes ir Šojus galų gale garsusis ten mokėsi, Gaigalaitis, Martynas Brakas, Adomo Brako brolis. Žodžiu, ir sakau – jūs esate tąsa viso šito proceso. Gerai buvo gimnazija, dabar jaunimo centras, bet vis tiek švietimo įstaiga. Na ir tikrai yra puikių žmonių ir išaugusių, ir manau toliau tų augančių žmonių karta ateis, na ir džiugins mus.

Tuo ir baigiame pasakojimą apie karališkojo Luizės gimnazijos pastato istoriją.

Laidą rengė Žydrūnas Naujokas 

P. S. Pašnekovų kalba neredaguota

  • Kretingos dvaras
    Kretingos dvaras
    Atgimstanti istorija

Atgimstanti istorija - Kretingos dvaras

Projektą iš dalies finansuoja Medijų rėmimo fondas.

Kretinga ir jos apylinkės nuo seno garsėja archeologijos ir liaudies architektūros paminklų gausa, etnografijos ir liaudies meno vertybėmis, iš gilios senovės atėjusiomis liaudies tradicijomis ir papročiais. Kretingos praeitimi, jos paminklais, materialinės ir dvasinės kultūros vertybėmis, tyrinėtojai ir senovės mėgėjai pradėjo domėtis dar XIX a. Šiandien kviečiame į pažintį su Kretingos dvaru. Kalbiname muziejaus vadovą Romandą Žiubrį.

Romandas Žiubrys: „Kai mes kalbam apie Kretingos dvarą, tai turbūt dažniausiai minime XIX a. antrojąją pusę, kada į Kretingą persikelia gyventi grafai Tiškevičiai ir čia įkuria savo tokį, na, šeimos lizdą. Ir iš tikrųjų kodėl yra įdomi ta XIX a. antroji pusė, nes grafas Juozapas Tiškevičius su žmona Sofija iš pagrindų rekonstruoja dvarą ir paverčia jį vienu moderniausių dvarų carinės Rusijos imperijoje.“

Tarpukariu rūmai išliko svarbūs miesto gyvenime. Čia rinkosi Kretingos apskrities aukštuomenė, lankėsi valstybės veikėjai, vyko susibūrimai, pokyliai.

Romandas Žiubrys: „Kretingos dvaras turbūt pradeda traukti daugelio kitų dvarininkų irgi dėmesį, tai, žinoma, kaimynystėj gyvena Oginskiai, Plungėj ir Rietave, tai jie dažni svečiai čia būna ir kartu su Tiškevičiais jie pradeda na kurti tokius turbūt verslo planus, jeigu taip galima pasakyti, nes kartu šitos dvi giminės pradeda plėtoti Palangą kaip kurortinį miestą. Jie kartu ten investuoja, kartu dalinasi įvairiomis idėjomis ir pat nuo tada turbūt Kretinga ir tampa žinoma.“

Grafas Juozapas Tiškevičius 1875-ais nupirko dvarą, rekonstravo rūmus ir pristatė oranžeriją. Joje įkūrė Žiemos sodą.

Romandas Žiubrys: O Žiemos sodo atsiradimas pasirodo yra ganėtinai toks praktiškas dalykas, nu bent jau taip iš pirmo žvilgsnio gali pasirodyti. Kretingos dvare yra du pastatai, toks šiaurinis ir vakarinis ir tais senaisiais laikais va prieš jau kai atsikelia Tiškevičiai čia, tie du pastatai yra sujungti tiesiog tokiu dengtu koridoriumi, kuris yra šaltas, niūrus, tie šeiminykščiai jie migruoja tuo koridoriumi, nes vaikai eina pas tėvus, o tėvai eina pas vaikus ir tiesiog, kad būtų patogesnis susisiekimas, jie sumąsto, kad tuos du pastatus reikėtų sujungti Žiemos sodu. Ir kai Tiškevičiai pastato Žiemos sodą, tai vėlgi įdomus toks faktas, kad šitas Žiemos sodas tampa didžiausiu privačiu Žiemos sodu Vakarų Europoje tuo metu. Jo funkcinė paskirtis buvo sujungti du pastatus, bet iš karto jis kai buvo sukurtas, jisai buvo sukurtas kaip Žiemos sodas. Ir mini Žiemos sodas nuo dabartinio skyrėsi turbūt kaip diena ir naktis, nes Tiškevičių laikais jis buvo labiau galbūt toks panašus į laukinę gamtą, nes ir toks ir tokie upeliai labiau buvo natūralių išlinkimų visokių, krioklys buvo, augalai šiek tiek kitokie buvo.

Žiemos sode gyvame augalų žemėlapyje galima matyti, kaip įsikūnijo kūrybinė žmogaus fantazija, kaip apsiprato šiauriečių auginami tolimųjų dykumų ar atogrąžinių miškų augalai. Šiuo metu Žiemos sode auga daugiau kaip 170 rūšių, apie 5000 vienetų augalų. Su kokiais iššūkiais susiduria Kretingos dvaras, pasakosime netrukus.

 

 

Atgimstanti istorija

Projektą iš dalies finansuoja Medijų rėmimo fondas.

Toliau tęsiame laidą apie Kretingos dvarą. Kretingos dvaras turi išskirtinę istoriją ir rašytiniuose šaltiniuose jau žinomas nuo XVII amžiaus. Garsios Lietuvos didikų giminės, pradedant Žemaičių seniūnais Kęsgailomis, Jonu Chodkevičiumi ir baigiant paskutiniais dvaro valdytojais grafais Tiškevičiais. Grafai Tiškevičiai įnešė svarų indėlį kuriant ir formuojant miestą, įtvirtinant krikščionybę, puoselėjant kultūrą, plėtojant švietimą ir mokslą. Kretingos dvaro muziejaus vadovas Romandas Žiubrys pasakoja, kad dvaro vandens malūne buvo įrengta pirmoji Lietuvoje hidroelektrinė, kuri buvo naudojama rūmų apšvietimui. Nutiesta pirmoji telefono linija, sujungusi Kretingos dvaro rūmus su Plungės ir Rietavo dvarais.

Romandas Žiubrys: „Visokių turbūt buvo tų laikotarpių ir ir pakilimų, ir nuopolių. Kai mes visada vat kai kalbam apie tą pačią pradžią, ar ne, suklestėjimą, tai labai toks ryškus pasikeitimas buvo Tiškevičiams pradėjus modernizuoti dvarą, čia atsiranda pirmoji elektrinė, čia atsiranda telefonas, kadangi pats Tiškevičius sunkiai vaikšto, tai tam, kad galėtų valdyti savo žemes ir kad duoti nurodymus galėtų ūkvedžiams, tai jisai tiesiog įsidiegė telefono liniją. Tam, kad būtų patogiau nueiti iki centro, iki bažnyčios, Tiškevičiai pakloja pirmąjį Kretingoje šaligatvį, kuriuo, žinoma, gali naudotis ir žmonės. Greta dvaro yra įkuriamas nuostabus parkas su prancūziško parko, na, stiliaus tokia dalimi, kur yra skulptūros, fontanai, čia yra iškasami trys tvenkiniai. Žodžiu, iš tikrųjų tas dvaras labai labai tokį ženklų pasikeitimą turi.

Buvo metas, kai Kretingos dvarui teko išgyventi sunkumus, o kartu su juo ir Žiemos sodui.

Romandas Žiubrys: „Aišku, paskui 1923-ieji metai arba ten vėl kažkokios kažkokie neramumai, jeigu būna, 23-iais metais yra žemės reforma Lietuvoje vyksta, tai žemvaldžiai netenka savo turtų, nu tų pagrindinių pajamų šaltinių, nes būtent iš miškų, sakysim, auginimo, žemdirbystės jie negauna pajamų. Tai tada nuosmukis atsiranda. Pats Žiemos sodas irgi jaučia visus šituos neigiamus aspektus, nes, pavyzdžiui, kai pasidaro sunkiau išlaikyti dvarą, Tiškevičiai sumažina Žiemos sodą, dalį langų nuardo, sumažėja jo tūris, lengviau prižiūrėti, lengviau šildyti. Pagerėja laikai, vėl atsiranda pinigų, vėl Žiemos sodas yra išplečiamas, vėl gali džiaugtis.“

Kretingos dvaro rūmai nebuvo visiškai uždari pasauliui. Grafai Tiškevičiai, gyvendami šiuose didinguose namuose, leisdavo miestiečiams užeiti ir savo akimis pamatyti, kaip atrodo dvariškas gyvenimas. Tai buvo ne tik smalsumo patenkinimas, bet ir savotiškas ryšys tarp dvaro ir miesto.

Romandas Žiubrys: „Kas įdomu, kad net ir gyvendami šituose rūmuose, Tiškevičiai mielai priimdavo lankytojus. Ir ypač iš Memelio tuometinio, ar ne, iš Klaipėdos žmonės labai mėgdavo atvažiuoti. Buvo madinga atvažiuoti į Kretingą, pasivaikščioti po parką ir, žinoma, klaipėdiečiams magėjo, jiems buvo labai smalsu pažiūrėti, o kaip gi tie grafai gyvena. Ir įdomiausia, kad grafai leisdavo užsukti į savo gyvenamąsias patalpas ir pasižiūrėti. Pačiuose atsiminimuose, grafų dukros vienos iš atsiminimų yra rašoma, kad tos patalpos nebuvo kažko ypatingos ir tie baldai nebuvo labai prabangūs, bet matyt žmonėms vis tiek, na, imponavo ta grafų šeima ir rūmas, vakarietiška kultūra ir jie labai norėdavo, na, pažiūrėti, kaip iš tikrųjų tam dvare vyksta gyvenimas. Tai sakyčiau, kad, žinokit, nuo pat pradžių šitas dvaras buvo kaip savotiškas muziejus, nes priimdavo lankytojus.“

Šiandien Kretingos dvare atkurtos erdvės, prižiūrėtas Žiemos sodas ir išsaugota istorija kviečia lankytojus sugrįžti į praeitį. Tai vieta, kur galima ne tik pamatyti, bet ir pajusti, kaip gyveno dvaras, kuris, nepaisant visko, išliko. Pasakojimą netrukus tęsime – ką galima pamatyti šiandien apsilankius Kretingos dvare bei jį supančiame parke.

Atgimstanti istorija

Projektą iš dalies finansuoja Medijų rėmimo fondas.

Šiandien Kretingos dvaras gyvena visai kitokiu ritmu nei anuomet, tačiau jo sienos vis dar pasakoja istorijas. Muziejuje lankytojai kviečiami ne tik stebėti, bet ir patirti. Čia vyksta edukacijos, kuriose galima paragauti dvaro kepinių, susipažinti su senaisiais amatais ar net trumpam įsijausti į dvaro gyvenimą. Pasakoja muziejaus vadovas Romandas Žiubrys.

Romandas Žiubrys: „Šiandien Kretingos muziejus, iš tikrųjų, kaip ir daugelis turbūt Lietuvos muziejų, stengiasi pakviesti žmones atvykti ir šiek tiek kitu požiūriu žiūrėti į muziejų. Esame įpratę, kad muziejai yra tokios statiškos institucijos, kurios kaupia eksponatus, rodo, kad nuobodžios būna ekspozicijos. Tai mes šitą mitą stengiamės sulaužyti ir iš tiesų savo lankytojams siūlome labai daug tokių patyriminių dalykų. Labiausiai turbūt žavi mūsų lankytojus ekskursijos su dvaro ponia, su guvernante, kur ne tik vaikšto po dvarą, susipažįsta su dvaro patalpomis, bet ir gauna, na, kažkokių potyrių. Galbūt paragauja kažkokio tų laikų gėrimo, galbūt paskanauja tų laikų valgio kokio nors. Mes jau ruošiam visiškai naują ekskursiją, kurioje bus ragaujamas Tiškevičių laikų desertas su kava.“

Dvaro erdvės nuolat prisipildo gyvybės. Čia rengiami įvairūs koncertai: nuo jaukių kamerinės muzikos vakarų iki specialių pasirodymų. Muzika skamba ten, kur kadaise aidėjo grafų pokyliai, tarsi sujungdama praeitį su dabartimi.

Romandas Žiubrys: „Iššūkiai muziejams yra tokie dinamiški, ir neužtenka žmogui padaryti kažkokią parodą, jisai ieško daugiau pramogų. Ir šiandien Kretingos muziejus, na, stengiasi užpildyti visas galimas nišas. Mes rengiame koncertus Žiemos sode, mes kviečiame, kaip minėjau, į patyrimines ekskursijas, mes kviečiame plaukioti vasarą, kada jau sezonas, kviečiame Akmenos upe plaukti ekskursija, pažiūrėti į Kretingą iš upės pusės, kas irgi žavi ir pačius kretingiškius, ir Klaipėdiečius. Beje, klaipėdiečiai – labai dažni svečiai Kretingos muziejuje ir ypač mėgsta būtent tuos vakarinius renginius ir koncertus.“

Kretingos dvaras sulaukia gausaus lankytojų srauto. Čia atvyksta tiek vietiniai gyventojai, tiek turistai iš įvairių Lietuvos kampelių. Visi jie ieško ne tik grožio, bet ir gyvo ryšio su istorija.

Romandas Žiubrys: „Tai dabar Kretingos muziejus jau antrus metus iš eilės yra lankomiausias savivaldybių muziejus Lietuvoje, ir mes vėlgi turime dar vieną iššūkį – kaip priimti tokį kiekį žmonių. Užpraėjusiais metais Kretingos muziejuje apsilankė virš 80 tūkstančių lankytojų, o praėjusiais metais daugiau negu 90 tūkstančių lankytojų.“

Nuolatiniai lankytojai gali tapti dar artimesne šios vietos dalimi. Muziejus siūlo „Muziejaus draugo“ kortelę, kuri suteikia galimybę dažniau sugrįžti, dalyvauti veiklose ir dar giliau pažinti dvaro gyvenimą. Apie tai pokalbį pratęsime kitoje laidos dalyje.

 

 

Atgimstanti istorija

 Projektą iš dalies finansuoja Medijų rėmimo fondas.

Tęsiame laidą apie Kretingos dvaro istoriją. Kretingos muziejuje netrukus prasidės naujas projektas, kurio tikslas – modernizuoti ir aktualizuoti muziejaus žiemos sodą, pritaikant jį šiuolaikinėms kultūrinėms ir edukacinėms veikloms. Muziejaus vadovas Romandas Žiubrys pasakoja, kad šiandien žiemos sodas dažnai suvokiamas tik kaip augalų ekspozicija, tačiau norima praplėsti jo funkcionalumą ir pasiūlyti įtraukiančias edukacines bei kultūrines veiklas.

Romandas Žiubrys: „Artimiausius dvejus metus tikimės atnaujinti centrinių rūmų ekspoziciją, tam esame gavę finansavimą, o kitas toks, na, dar didelis iššūkis irgi mūsų laukia, nes tą patį žiemos sodą, garsiausią mūsų turbūt objektą Kretingos, norime paversti imersine arba, kitaip sakant, įtraukia erdve ir čia norime sukurti tokį medijų teatrą, jeigu galima sakyti, su 3D projekcijomis, su atmosferiniu apšvietimu ir garsu. Tai žmogus jeigu dieną matys vienokį žiemos sodą, tai atvykęs čia vakare jisai pasiners į visiškai kitokį, tokią mistinę ir nepatirtą aplinką. Tai labai tikiuosi, kad po poros metų irgi galėsime pakviesti į visiškai pasikeitusį žiemos sodą.“

Kretingos muziejus pristato naujovę, kurios ypač laukia žmonės, pamėgę buvusios Kretingos grafų Tiškevičių rezidencijos erdves ir vis atrandantys priežasčių čia sugrįžti. Tai draugo kortelė.

Romandas Žiubrys: „Visai neseniai pradėjome kviesti žmones įsigyti muziejaus tokią draugo kortelę, su kuria galima lankytis bet kada ir bet kiek visus metus. Tai ir žmonės sako: „O tai kam reikia tokios kortelės, kodėl reikėtų apskritai grįžti į muziejų, ar ne, jeigu vieną kartą atėjau, tai kam reikia grįžti antrą kartą?“ Ir mes tada sakom: „Bet žiūrėkit, pas mus muziejuje yra labai daug jaukių vietų, kur galima atsisėsti su kompiuteriu, kur galima skaityti knygą, galima dirbti, galima tiesiog relaksuoti“. Ir mūsų muziejų atranda net ir mokiniai, jie po pamokų dabar atbėga kartais ir tiesiog įsitaiso kažkokioj va tokioj jaukioj vietoj, kur yra minkštasuolis galbūt, suoliukas, ir tiesiog pasidaro namų darbus arba pabūna su draugais pralaukia kažkokį langą, jeigu tarp pamokų būna. Tai matyt čia yra esminis kodas, kodėl muziejus turėtų arba galėtų tapti ta vieta, jaukia susitikimų vieta, kur, na, nebaidytų žmonių, o tiesiog kviestų ateiti ir būti, ir leisti laiką. Iš tikrųjų mūsų paskirtis turbūt tokia ir turėtų būti, kad čia būtų gera leisti laiką.“

Kretingos dvaro muziejaus vadovas Romandas Žiubrys atvirauja, kad idėjų ir minčių galima išgirsti ir pamatyti lankantis užsienio šalių muziejuose.

Romandas Žiubrys: „Aš tą idėją parsivežiau iš Ispanijos, iš Barselonos, nes Barselonoje labai daug erdvių yra būtent sukurtos tam, kad žmonėms būtų patogu. Ir muziejai, tai kaip šiuolaikinio meno muziejai, jie yra pritaikyti, nes, nu, kad tu ateini va ir tiesiog būni, ar ne? Tu gali va turėti abonementą kažkokį ir leisti laiką. Tai yra labai smagu, nes mūsų žiemos sode tu gali kiekvieną dieną ateiti ir praleisti va tą valandą ar dvi, turėti tokią galimybę. Nes, tas muziejus nėra ne kasdienis, jis yra išskirtinis, tas žiemos sodas jis išties yra privalumas.“

Viena turbūt svarbiausių užduočių muziejuje – kurti ryšį su lankytojais.

Romandas Žiubrys: „Kiekvienam lankytojui svarbiausia yra turbūt tai, kaip mes jį priimame. Tai tas nuoširdumas, svetingumas, net kai jis nesitiki, ar ne, kai tu pasiūlai, na, kažkokią pagalbą arba tiesiog draugiškai padedi kažką padaryti. Aš manau, kad tai yra svarbiausia dirbant muziejuje, tai yra sukurti va tą jaukią aplinką. Ir mes tai stengiamės daryti, na, tiesiog kurdami ir tokias vietas. Mes atvykę į Kretingos dvarą kiekvieną kartą turbūt liksite nustebinti, nes čia nuolatos kas nors kinta. Ir parodos, ir erdvės kinta, kaip mes juokaujame, net po nakties paveikslai salėse būna išsikraipę, nes čia vis dar vaikšto, matyt, Tiškevičių dvasios. Atvykti į muziejų verta vien dėl to, kad čia praleisti gerą laiką, tiesiog pabūti aplinkoje, kurioje tvyro gera aura. Ir mes džiaugiamės, kad lankytis Kretingos muziejuje tiesiog tampa madinga.“

Laidą rengė Jūratė Žavoronkova.

P. S. Pašnekovų kalba neredaguota

  • Pauliaus Lindenau laivų statyklos kompleksas
    Pauliaus Lindenau laivų statyklos kompleksas
    Atgimstanti istorija

Atgimstanti istorija  - Pauliaus Lindenau laivų statyklos kompleksas

Projektą iš dalies finansuoja Medijų rėmimo fondas.

Šiandiena laidoje kalbėsime apie jūrinį paveldą, o būtent – Pauliaus Lindenau laivų statyklos kompleksą, kurio dalis elingas ypač gerai matomas apsilankius prie Dangės upės žiočių. Kaip pasakoja Lietuvos jūrų muziejaus direktoriaus pavaduotojas, istorikas Romualdas Adomavičius, laivų statyba tuometiniame Memelyje prasidėjo ten, kur dabar yra Dienovidžio skveras.

Romualdas Adomavičius: „Šitas Lindenau kompleksas, ta vieta, tai galbūt net yra tokia trečia, kuri žymi istoriškai epizodus laivų statybos istorijoj Klaipėdos mieste. Pati pradžia laivų statybos Klaipėdoje yra siejama su senamiesčio erdve, kur dabar yra Dienovidžio parkas. Ten buvo anksčiau tekėjo viena iš Dangės atšakų. Pats senamiestis ir Klaipėdos pilis anksčiau ta vieta buvo apsupta išsišakojusios Dangės. Toje vietoje, kur buvo ta senoji atšaka, palei ją pakrantėj buvo statomi, kaip manoma, pirmi jūriniai laivai Klaipėdoje, tai yra XVI amžiaus pradžia, kai Klaipėdoje buvo įsikūrę laivadirbiai iš Olandijos ir jie ten pastatė kelis laivus. Ir ta vieta yra žinoma gana tiksliai dėl to, kad ten vyko tyrinėjimai archeologiniai ir ten buvo atkasta tos senosios laivų statyklos likučių. Ir vieta, tiktai gaila, kad nu ta vieta nėra pažymėta niekaip.“

Vėliau laivų statyba Klaipėdoje buvo vystoma šalia dabartinio Danės skvero.

Romualdas Adomavičius: „Ta krantinės vieta, jinai ir vadinasi Laivadirbių krantinė, jinai yra dešiniajame Danės upės krante, nuo Klaipėdos elektrinės einant link Biržos tilto. Ir ten XVIII amžiaus jau vidury, antroje pusėje ir net XIX amžiaus iki vidurio faktiškai koncentravosi laivų statybos pramonė. Tai yra siejama su tokiais laivų statytojais atvykusiais, tai yra broliais Simpsonais, kurie ten turėjo laivų statyklą XVIII amžiaus pabaigoje įkūrę. Kas įdomu, kad dalis sklypo, kur buvo jų statykla, tai yra kur dabartinis šitas paminklas „Arka“, prie pat Biržos tilto, ir anksčiau toje vietoje buvo gynybinis griovys, ir ten vyko laivų statybos darbai. Bet ir toliau nuo šitos vietos link dabartinės įsivaizduoti elektrinės buvo įsikūrę keli laivų statytojai. Pavyzdžiui, ir garsiausias laivų statytojas Berentas Pyperis, jisai būtent šitoje vietoje pastatė per savo šitą visą laivų statytojo karjerą nuo 1830 metų beveik per 40 metų jisai pastatė 144 laivus. Mes čia kalbam apie jūrinius laivus. Tai buvo dviejų, trijų stiebų burlaiviai, tai va tokio dydžio kaip „Meridianas“ burlaiviai buvo statomi būtent šitoje Dangės upės krantinėje. Aišku, šiek tiek keista, kad kai vyko visa šita rekonstrukcija to parko, į tai nebuvo niekaip daugiau ar mažiau atsižvelgta ir tos krantinės ta istorinė paskirtis, jinai nėra niekaip atskleista, primenama ar akcentuojama šitoje vietoje.“

Trečiasis laivų statybos etapas Klaipėdoje siejamas jau su Dangės upės žiotimis, kur dabar ir stovi Pauliaus Lindenau laivų statyklos kompleksas.

Romualdas Adomavičius: „Tai yra Lindenau laivų statykla Dangės upės pietiniame rage. Ten laivų statybos pramonė jinai jau nuo XIX amžiaus pabaigos vystėsi ir veikė laivadirbių korporacija šitoje vietoje. Ir jau šitas laikotarpis siejamas yra su perėjimu link metalinių laivų, garlaivių statybos. Nes pats procesas Klaipėdoje vyko gana sudėtingai dėl to, kad reikėjo šitai laivų statybos pramonei, ekonomikai persiorientuoti į visai kitokio tipo laivų statybą. O XVIII amžiaus antroj pusėj, XIX amžiuj išvystyta šita burinių laivų statyba ir visi tie aptarnaujantys amatai – ir virvių vijimas, ir kalvystės darbai – tai irgi buvo orientuota grynai burinių jūrinių laivų statybai. Ir tas persiorientavimas į tą tokį industrinės pramoninės epochos metu į garinius laivus, garlaivius vyko labai sudėtingai. Klaipėdoj gana anksti buvo pradėti statyti garlaiviai, 1840 metais pirmas garlaivis pastatytas, vadinosi „Friedrich Wilhelm IV“ (Frydrichas Vilhelmas IV) – tai pagal tuometinį Prūsijos princą, jo garbei pavadintas buvo laivas. Jisai plaukiojo, aišku, daugiausia Kuršių mariose, vidaus vandenyse, ir padėjo tiesiog jūrinius burlaivius tampyti, juos šiek tiek aptarnauti uoste. Ir kas yra įdomu, kad būtent šitas garlaivis atsirado jo siluetas ant šiuo metu jau neleidžiamo, bet tiktai Vokietijoje laikraščio „Memeler Dampfboot“, kuris ir verčiasi kaip „Klaipėdos garlaivis“.“

Pasakojimą apie Pauliaus Lindenau laivų statyklos istoriją pratęsime netrukus.

 

Atgimstanti istorija

Projektą iš dalies finansuoja Medijų rėmimo fondas.

Tęsiame pasakojimą apie Pauliaus Lindenau laivų statyklos kompleksą. Klaipėdos laivų dalydžių statykla pietiniame rage šalia Dangės upės žiočių veikė jau XIX-ajame amžiuje, tačiau suklestėjo, kai šios statyklos įrenginius nusipirko, o po Pirmojo pasaulinio karo galutinai šią teritoriją perėmė garsus Vokietijos inžinierius Paulius Lindenau. Jis yra laikomas šiuolaikinės laivybos statybos pradininku Klaipėdoje. Pasakoja Lietuvos jūrų muziejaus direktorės pavaduotojas, istorikas Romualdas Adomavičius.

Romualdas Adomavičius: „XIX a. pabaigoje ten vyko daugiau metalinių laivų remontas, ten iš esmės kažkokių didesnių laivų nebuvo statoma, kol Paulius Lindenau, jisai atvykęs iš kito Vokietijos miesto, jis įsigijo tą jau egzistavusią bendrovę pietiniame rage ir ten pradėjo savo jau laivų statybos verslą, praplėtė ir metalo, ir medžio dirbtuves, pasistatė įrengimus, specialiai skirtus didesnių laivų statybai. Ir 1919 metais, kai buvo įkurta Lindenau įmonė, prasidėjo tokių jau modernesnių laivų statyba Klaipėdoje.“

1919-aisiais metais įkurta Pauliaus Lindenau laivų statykla Klaipėdoje veikė iki 1944-ųjų. Čia buvo statomi metaliniai ir mediniai laivai, veikė mašinų fabrikas bei liejykla. Mūsų uostamiestyje buvo statomi jūriniai krovininiai garlaiviai, burlaiviai, žvejybos garlaiviai ir motoriniai laivai, taip pat upių garlaiviai.

Romualdas Adomavičius: „Per tą tarpukario periodą tarp 80–100 laivų buvo pastatyta. Vieni laivai buvo didesni, kiti mažesni, ne visi buvo laivai grynai jūriniai laivai, kiti buvo uosto aptarnaujantys laivai. 1922 m. pastatė pirmą tokį jūrinį prekybinį garlaivį ir tų visų užsakymų buvo labai įvairių. Pavyzdžiui, tarpukario Smiltynės perkėlos, dabartinėj vietoj plaukioja keltai, iš Klaipėdos centro į Smiltynę irgi bent trys keltai buvo pastatyti Lindenau įmonėje. Ir netgi į Pietų Ameriką buvo išplaukę keli laivai tokie motorlaiviai, kurie skirti labiau buvo pramoginiam, turistiniam pasiplaukiojimui, pora tokių buvo pastatyta. Paskui buvo statomi laivai didžiuliai jūriniai buksyrai, kuriuos naudojo tuometinės Sovietų Sąjungos laivybos kompanijos buksyruojant, pavyzdžiui, sielius jūromis ir kitas prekes ar baržas. Taip pat tarpukario Lietuvos užsakymu vyriausybės buvo statomi pasienio apsaugos laivai, pavyzdžiui, buvo trys laivai – „Žaibas“, „Aitvaras“ ir „Šaulys“ – pasienio apsaugai skirti, kurie plaukiojo pagrinde Kuršių mariomis, jie buvo mediniu korpusu. Bet Lindenau taip pat buvo pastatytas ir toks jau didesnis pasienio kontrolės laivas – tai yra „Partizanas“, kuris jau Baltijos jūros pakrantėmis irgi plaukiojo.“

Romualdas Adomavičius teigia, kad Klaipėdoje ir dabar galima pamatyti vieną šioje laivų statykloje pastatytą laivą.

Romualdas Adomavičius: „Vėlesniame etape šitos įmonės, apie 40-uosius metus buvo statomi ir didesni motorlaiviai, mažesnių gabaritų keleiviniai kruiziniai laivai, turėjo ir generatorių, turėjo apšvietimą – gan tikrai modernūs sprendimai buvo naudojami. Ir, pavyzdžiui, yra minima toks įdomesnis faktas, kad buvo pastatyti trys laivai 1926 metais, tai lygiai prieš 100 metų, skirti jūrų gelbėjimo darbams – jeigu reiktų staigiai išplaukti padėti laivui, patekusiam į avariją prie kranto. Tai, beje, toks vienas iš jų dar tebėra Klaipėdoj, dabar pavadintas „Simonas“. Prieš kelis metus dar plaukiojo, bet šiuo metu jis yra iškeltas ir stovi prie likusio vieno iš tų sovietinių angarų, kur yra Memelio miesto teritorija vystoma. Tai netoli perkėlos yra toks išlikęs angaras ir ten prie jo įėjimo stovi laivo toks korpusas – tai būtent, manau, vienintelis laivas, kuris yra išlikęs būtent dar statytas Lindenau gamykloje čia Klaipėdoje. Tai tų įvairių tikrai laivų buvo statoma, ir pavyzdžiui, ir uosto vilkikai Klaipėdoje, kurie plaukiojo tarpukariu, tai jų irgi buvo keli pastatyti. Tai toks tikrai buvo gan aktyvus tos įmonės tarpukario laikotarpis. Po Pirmo pasaulinio karo, kai tik įmonė įsisteigė, ten buvo gal iki 100 darbuotojų, o jau vėliau augo, daugėjo – 200, 300 – ir jau Antro pasaulinio karo metais, kai jau Klaipėda buvo perimta vokiečių, čia buvo pastatyti papildomi cechai, kuriuose buvo gaminama produkcija ir karo pramonei, tai taip pat ir lėktuvai buvo surinkinėjami. Ir čia jau darbuotojų buvo apie 900 tuo metu dirbo. Veikla buvo labai įvairiapusė ir netgi yra minima, kad surinkinėdavo ir miesto autobusų korpusus maršrutinių, kurie kursavo mieste – tai irgi buvo surinkinėjami Lindenau laivų statykloj.“

Na, o pats matomiausias ir bene įdomiausias iki šiol išlikęs objektas šios laivų statyklos – elingas. Bet plačiau apie jį kitoje laidos dalyje.

 

Atgimstanti istorija

Projektą iš dalies finansuoja Medijų rėmimo fondas.

Nuo 1919-ųjų iki 1944-ųjų metų Klaipėdoje veikė Pauliaus Lindenau laivų statykla. 1938-aisiais metais prie laivų statyklos buvo pastatytas metalinis elingas, kuris klaipėdiečių ir į Klaipėdą atvykstančių žmonių akis džiugina iki šiol. Kaip pasakoja istorikas Romualdas Adomavičius, šio statinio prireikė išaugus didesnių laivų paklausai.

Romualdas Adomavičius: „Tai šitas Lindenau elingas tikriausiai visada pietiniam rage arba kruizinių laivų terminalo prieigose dažniausiai ir miestiečiai, ir svečiai miesto atkreipia dėmesį į šitą tokį metalinių konstrukcijų aukštą statinį, kuris išsiskiria kraštovaizdyje. Ir jisai buvo skirtas grynai po juo buvo laivų statymo vietos – tai buvo faktiškai trys laivai vienu metu galėjo būti statomi arba tvarkomi, remontuojami būtent po šita konstrukcija. Jinai buvo skirta aptarnauti šitų laivų statybą ar remontą, nes, pavyzdžiui, palei viršų turėjo važinėti kranai. Tai jisai tas statinys, jisai nebuvo iki galo baigtas, tai kranas yra važinėjantis tik iš vienos pusės ir jisai yra išlikęs autentiškas. Tas elingas buvo pastatytas būtent, jo poreikis atsirado, nes pradėjo didesnius laivus statyti, tokius vat, kaip ir minėjau, motorlaivius, kurių ilgis jau netoli 100 metrų. Ir kai reikėjo tikrai aptarnauti nemažų gabaritų laivą ir ten kilnoti jo dalis, plokštes, tai reikėjo tokios didesnės konstrukcijos.“

Romualdas Adomavičius sako, kad šis inžinerinis statinys puikiai išsilaikęs ir dar iki šiol jį galima naudoti pagal paskirtį.

Romualdas Adomavičius: „Šiaip dar toks pastebėjimas, kad elingas įgavo pavadinimą dabar šitoj galbūt šnekamojoje kalboje. Nu elingas yra šiek tiek gal kitas dalykas pagal funkciją. Elingas paprastai būna, nu tai tam tikra vieta po stogu, kur gali laikyti laivą žiemą, tarkime. Tai funkcija šitos konstrukcijos, nu jinai yra labiau kitokia, jis yra tokia kranų konstrukcija, kuri yra naudojama laivų statyklose. Tai aišku elingas tiesiog yra gal gražiau skambantis, tiesiog nėra kažkokio tokio patogaus žodžio jį pavadinti. Bet tokia pat, aišku, didesnio mastelio konstrukcija buvo naudojama ir tokių laivų kaip „Titanikas“ statybai Belfaste. Ten, kur buvo statomas „Titanikas“, irgi labai panaši konstrukcija buvo naudojama. Tai kiek žinau, lyg buvo ir planuojama, kad jis turėtų būti dengtas viršuje, tas stogas turėjo būti uždengtas, bet jisai yra dabar koks jisai yra. Tai faktiškai ir dabar kai kuriais jo mechanizmais to vadinamojo elingo galima naudotis, nes yra išlikusios gervės, ir trosai, blokai, tie vadinami dar padėklai, kurie yra su ratais ir yra važinėjantys ant bėgių, kuriais galima iškelti laivą didesnį, jį remontuoti. Ir dar tikrai esu matęs, kaip naudoja šituos mechanizmus laivams iš vandens ištraukti ir remontuoti ar ten prižiūrėti ar panašiai.“

Pauliaus Lindenau laivų statyklos kompleksą sudaro korpusų dirbtuvė, technologinis tiltas, vamzdžių dirbtuvė ir kalvė, taip pat valčių ir jachtų dirbtuvė bei elingas su slipu.

Romualdas Adomavičius: „Šiaip pačios laivų statyklos tokių administracinių pastatų, tai buvo tokia visa eilė palei uostelį pilies, tai ten jau faktiškai jie yra neišlikę. Kas yra tokie autentiški išlikę, tai aišku tas pats elingas ir šalia jo esančios dirbtuvės, dalis aišku kur dabar yra pramoginiams laivams skirta parduotuvė, tai ten irgi buvęs tas sandėlys, jis yra iš dalies išsaugotas, bent jau bandyta išsaugoti kiek įmanoma autentiškesnį. Ir ten toje pačioje patalpoje yra išlikę kelios staklės būtent autentiškos naudotos laivų statybos veiklai. Tai ten ar tekinimo staklės, lankstymo, pjovimo, gręžimo, tai keli tokie mechanizmai jie buvo išlikę ir dar manau dalis jų galėtų būti šitoje laivų remonto įmonėje už tvoros, bet ten jau irgi reiktų specialiai eiti žiūrėti. Tai tiek yra to tokio autentiškumo toje vietoje.“

Na, o apie tai, kas šioje teritorijoje vyko po Antrojo pasaulinio karo ir kaip galima būtų šį paveldo objektą panaudoti, kalbėsime jau paskutinėje laidos dalyje.

Atgimstanti istorija

 Projektą iš dalies finansuoja Medijų rėmimo fondas.

Pauliaus Lindenau laivų statykla Klaipėdoje veikė iki 1944-ųjų, baigiantis karui ji buvo evakuota į dabartinę Gdynią, o vėliau į Kylio uostą. Pokariu šioje teritorijoje toliau veikė laivų remonto įmonė, vėliau ji buvo pervadinta į Bandomąją laivų remonto įmonę. Na, o prieš aštuonerius metus šalia veiklą pradėjo ir Kruizinių laivų terminalas. Pasakoja Lietuvos jūrų muziejaus istorikas Romualdas Adomavičius.

Romualdas Adomavičius: „Ten buvo, vadinamoji laivų remonto įmonė įsikūrusi, kur irgi buvo laivai remontuojami ir mažesni laivai statomi, o šiaip žinome, Kruizinių laivų terminalo krantinė, kuri vėliau buvo pristatyta, praplėsta, tai reikia įsivaizduot, kad Kruizinių laivų terminalo ta tokia krantinė, kuri labai plati ir yra ir tokia išsikišanti, tai jos anksčiau nebuvo. Faktiškai ta krantinė žymiai arčiau marių pasibaigdavo, dėl to ir tas elingas jisai buvo prie pat marių. Toje vietoje ten, kaip ir žinome, „Baltijos“ laivų statykla atsirado galiausiai ir atsirado tos pačios laivų remonto, laivų statybos veiklos buvo vykdomos, ypač tai labiausiai buvo susiję su šituo žvejybiniu laivynu, kuris bazavosi Klaipėdoje ir buvo pakankamai nemažą dalį uosto veiklos užėmė, tai ir ne tik kad laivai buvo aptarnaujami, bet buvo laivai ir statomi. Kita tokia pietiniame rage laivų statybos pramonės veikla jinai šiek tiek prasiplėtė. Nu tiesiog keitėsi pačios technologijos ir keitėsi patys laivai kokie buvo statomi ir gabaritai ir šiais laikais irgi tas pat vyksta – čia pat visai netoliese statomi laivai įvairių tipų: ir kariniai, ir mokslo tiriamieji, ir vėjo jėgainių aptarnavimui skirti laivai ir panašiai.“

2019-aisiais metais minint Pauliaus Lindenau laivų statyklos įkūrimo šimtmetį, Klaipėdos elingo kaimynystėje veikiančioje „Vakarų Baltijos laivų statykloje“ pradėjo veikti nedidelis muziejus, kuriame pristatoma miesto laivų statybos pramonės istorija. Laivų statyklos pastatas pažymėtas užrašu „Lindenau Werft ekspozicija“ ir Klaipėdos miesto herbu. Šis objektas pažymėtas jūrinio paveldo ženklu. Romualdas Adomavičius sako, kad buvusi laivų statyklos teritorija labai svarbi miestui.

Romualdas Adomavičius: „Tai galbūt tokia viena retų vietų, kur žmonės gali arčiau prieiti prie marių ir tiesiog tu gali akivaizdžiai matyti tą jūrinį paveldą, tai yra svarbi dalis Klaipėdos kaip uostamiesčio istorinės raidos ir būtent šitoje vietoje tai galime akivaizdžiai matyti. Ir jeigu tai protingai bus toliau vystomos tos vietos, tai galbūt atsiras tas toksai laisviau prieinamas waterfrontas, kaip vadinama – tai yra miesto dalis prie vandens, kur tu gali leisti ir laisvalaikį, ir tuo labiau, kad ir pilis netoli, ir ta laivų statybos pramonė jinai taip siejasi ir su ta senąja uosto ir miesto funkcija, kad čia realiai miestas atsirado dėl to, kad čia buvo patogi vieta vystyti jūrinį uostą. Faktiškai šita vieta yra labiausiai apie šitą vietos prigimtį ir jos istoriją, ir jos tapatybę.“

Elingo teritorijoje keletą metų vyko įspūdingi muzikinio festivalio renginiai. Na, o neseniai šią teritoriją įsigijusi bendrovė ne tik čia planuoja statyti gyvenamuosius namus, bet ir paskelbė architektūrinį konkursą, kaip galima būtų geriausiai senus saugotinus pastatus pritaikyti kultūrai ir verslui, numatant erdves šiuolaikinio meno galerijai ar muziejui, o elingą transformuojant į renginių erdvę.

Romualdas Adomavičius: „Yra ten tas paskelbtas konkursas, kad siūlyti idėjas architektūrines, kaip galima būtų įveiklinti tą vietą. Aišku, nesinorėtų, kad ten girdisi iš nuogirdų, kad ten padaryti automobilių stovėjimo aikštelę, tai tiesiog tokiems buitiniams dalykams paskirti atrodo nu nelogiška, bet norėtųsi, kad tai būtų prieinama ir žmonės galėtų pažinti ir ten tas vietas, ir galbūt ir tuos senuosius nueiti ir dirbtuves, kur anksčiau vyko laivų statybos darbai, vyko ten kažkokie tų šaltkalvių darbai ir panašiai, ir ten galėtų atsirasti ir kažkokia tai pažintinė, nežinau, edukacinė erdvė ar mini ekspozicija. Norisi vis tiek, kad žmonės ir pažintų tą erdvę ir jinai taip taptų jiems sava, lankoma. Aišku, ir tokie renginiai kaip teatrai, spektakliai, tikrai labai manau pagyvina tą vietą ir suteikia naują prasmę, tai norėtųsi, kad tiesiog jinai būtų gyva, o nebūtų skirta ten stovėt kažkokioms mašinoms. Bet kad žmonės ten galėtų leisti laisvalaikį, ten dažniau būti ir tas supratimas dažniau būnant atsiras apie Klaipėdą kaip apie jūrinį miestą, kad ta jūrinė dvasia, kultūra tai jinai visada buvo miesto šita tokia tapatybės dalis.“

Teigė istorikas Romualdas Adomavičius. Tuo ir baigiame pasakojimą apie Pauliaus Lindenau laivų statyklos kompleksą.

 Laidą rengė Žydrūnas Naujokas.

P. S. Pašnekovų kalba neredaguota

  • Nidos švyturiai
    Nidos švyturiai
    Atgimstanti istorija

Atgimstanti istorija - Nidos Švyturiai

Projektą iš dalies finansuoja Medijų rėmimo fondas.

 

Nida – tai ne tik išskirtinio grožio gamta, bet ir turtinga istorija, kuri atsispindi jos architektūroje bei svarbiuose objektuose. Tikras šios Neringos oazės simbolis yra garsusis Nidos švyturys. Šiandien kviečiame į pažintį su Nidos švyturių kompleksu, tapusiu neatsiejama krašto tapatybės dalimi. Pasakojimą pradeda Neringos muziejų direktorė Lina Motuzienė.

 

Lina Motuzienė: „1874 metais pirmiausia buvo pastatytas Nidos švyturio prižiūrėtojo gyvenamasis namas, arklidės, būtent skirtos švyturio prižiūrėtojui, jo arkliams gyventi. Ir šiek tiek vėliau prasidėjo ir Nidos švyturio darbai. Ir tais pačiais metais jis jau buvo įkurtas ir čia įmontuota unikali Fresnelio lempa. Ir taip Nida ji sušvito visai kitomis spalvomis tuo metu, XIX amžiaus antroje pusėje, ir pasikeitė jos kraštovaizdis, kadangi nebuvo dar daug raudonų plytų pastatų. Šie objektai labai papildė: pirmiausia kaip navigacinis objektas – labai svarbus ir reikšmingas tuo metu buvo visai Baltijos pakrantei, Baltijos jūros... nemaža atkarpa iki Klaipėdos švyturių tuo metu nebuvo.

Kita vertus, tai buvo taip pat ir tam tikra būsimų audrų informavimo šaltinis, kadangi na ten buvo tam tikra sistema ir Nidos švyturio prižiūrėtojas gaudavo telegrafu informaciją apie galimas audras ir tokius nukrypimus oro, ir iškeldinami tam tikri simboliai švyturyje ir kad laivai galėtų matyti, koks prognozuojamas oras.“

 

Švyturio link vedė akmenimis grįstas takas su 200 laiptelių, kurie yra išlikę ir iki šių dienų. Senajame Nidos švyturyje buvo įtaisyta Fresnelio optinės sistemos šviesos aparatas, kurio degikliui buvo naudojama mineralinė alyva. Kas 10 sekundžių jis siuntė 4 sekundžių blyksnį, matomą jūroje

21 jūrmylės atstumu. Pirmasis Nidos švyturys veikė iki Antrojo pasaulinio karo pabaigos, besitraukiantys vokiečių kareiviai jį susprogdino.

 

Lina Motuzienė: „1944 metais Nidos švyturys buvo, deja, susprogdintas. Vokiečių kariuomenė besitraukdama šį objektą sunaikino ir 1953 metais prasidėjo naujas švyturio gyvenimas: buvo pastatytas kitas švyturys, ne tokios puikios architektūros, koks jis buvo XIX amžiuje.

Taip pat pastatytas nemažas švyturio aptarnavimo kompleksas, pastatyta nemažai naujų pastatų, kurie aptarnavo Nidos švyturį. Ir taip švyturys gana uždaroje teritorijoje gyvavo iki Lietuvos nepriklausomybės, kol Lietuva perėmė Nidos švyturį. Ten taip pat prasidėjo kitas švyturių gyvenimas Lietuvoje.“

 

Visame pasaulyje švyturiai savo forma, spalva ir siunčiamais signalais skiriasi, tad kito tokio kaip Nidoje nerasite. Dabartinis raudonais ir baltais dryžiais margintas navigacinis gelžbetoninis cilindro formos bokštas jūreiviams tamsiu paros metu specialiais sutartiniais ženklais siunčia signalus ir veikia automatiškai. Netrukus pasakojimą pratęsime.

 

Atgimstanti istorija

Projektą iš dalies finansuoja Medijų rėmimo fondas.

Pirmasis švyturys Nidoje iškilo XIX amžiaus aštuntojo dešimtmečio pradžioje. Raudonų plytų šešiakampės formos bokštas buvo statomas kartu apželdinant daugiau nei 51 metro aukščio Urbo kalną. 1945 metais švyturys buvo atstatytas, o 1953 metais – perstatytas. Kaip laikas keitė švyturio išvaizdą, pasakoja Neringos muziejų direktorė Lina Motuzienė.

Lina Motuzienė: „Pirmiausia šie du švyturiai skyrėsi tiek pačia architektūra. Na, kadangi tai visiškai skirtingi... Pirmasis švyturys, kaip jau minėjau, buvo tokios unikalios architektūros, plytinis, aštuonkampis švyturys. Dabartinis švyturys yra visiškai kitoks, jisai galbūt tradicinis sovietinio laikotarpio švyturys, cilindrinis, 23 metrų aukščio, tačiau kadangi stovi jis pastatytas ant Urbo kalno, kurio aukštis yra 51 metras, tai visumoje šis švyturys 79 metrų virš jūros lygio. Ir išskirtinis Lietuvoje yra tuo, kad tai turbūt yra vienintelis to kompleksas švyturio su pagalbiniais pastatais.“

Nidos švyturių statinių kompleksą sudaro: švyturio prižiūrėtojo namas ir žibalo saugojimo rūsys, administracinis pastatas, kuro sandėlis.

Nuo prieplaukos švyturį buvo galima pasiekti vadinamuoju švyturio keliu, o nuo švyturio buvo įrengti akmeniniai laiptai, vedę link mūrinio švyturio prižiūrėtojo namo.

Lina Motuzienė: „Taip pat yra išlikęs ir senasis Nidos švyturio prižiūrėtojo gyvenamasis namas su buvusiomis arklidėmis, tačiau švyturio prižiūrėtojo namas šiuo metu yra privatizuotas, tačiau likę objektai...Likusių objektų laukiame, kol visi bus perduoti Neringos savivaldybei, o tuomet Neringos savivaldybė planuoja ir patikėjimo teise perduoti Neringos muziejams, kurie planuoja jau čia visiškai naują ateitį tiek Nidos švyturiui, tiek ir visam kompleksui. Tai yra buvusios arklidės – tai va jau toks istorinis pastatas išlikęs. Džiaugiamės, kad šis pastatas išliko. Ir taip pat yra dar keturi pagalbiniai pastatai: tai buvęs administracinis pastatas, kuro saugojimo sandėlis ir elektros energijos tiekimo pastatas. Jis yra funkcionalus iki šiol, ten yra išlikus unikali elektros perdavimo sistema, kuri taip pat maitina iki šiol ir esamą Nidos švyturį. Nors nebedega senoji Fresnelio lempa, yra įmontuota nauja moderni švietimo sistema, tačiau visas šis mechanizmas ir toliau maitina elektra esamą dabar Nidos švyturį.“

Dabar švyturys veikia automatiškai, be aptarnaujančio personalo. Jis taip pat turi savarankišką elektros stotį, todėl šviesa sklinda ir tada, jei nutrūksta elektros tiekimas. 1991 metais šventinant Nidos švyturį, jam buvo suteiktas Šv. Petro, žvejų globėjo vardas. Nidos švyturys įrašytas į pasaulio šviesos ženklų knygas, pažymėtas jūrlapiuose, aprašytas locijose. Tai vienas didžiausių ir svarbiausių švyturių Lietuvos pajūryje. Kiek lankytojų aplanko švyturį per metus, papasakosime kitoje laidos dalyje.

 

Atgimstanti istorija

Projektą iš dalies finansuoja Medijų rėmimo fondas.

Nidos švyturio gimimo ištakose Urbo kalnas buvo plika, 51 metro aukščio įspūdinga smėlio kopa, kuri apie 1870-uosius metus buvo tik pradėta apželdinti. Anuomet Nidos švyturys tapo žmogaus pergalės prieš smėlio stichiją simboliu. Nemenkas iššūkis ant smėlio kalno pastatyti 27 metrų aukščio stabilų statinį, todėl švyturio pamatai buvo skaldyti akmens blokai, įleisti net į trijų metrų gylį. Jis puikiai išstovėjo 70 metų ir būtų ilgiau stovėjęs, jei Antrojo pasaulinio karo pabaigoje nebūtų sąmoningai susprogdintas besitraukiančios vokiečių kariuomenės kaip strateginis objektas. Šiandien tai viena populiariausių vietų Vakarų Lietuvoje, pasakoja Neringos muziejų direktorė Lina Motuzienė.

Lina Motuzienė: „Išties buvo labai dėkinga situacija, jog Neringos savivaldybei buvo perduotas Nidos švyturys. Buvo nutarta, jog jis bus atvertas visuomenei, lankytojams. Vėlgi Nidos, Neringos muziejams patikėjimo teise jis buvo perduotas ir labai, labai pasiteisino, kadangi tai tikrai iki šiol – jau penkti metai jis yra atvertas – bet iki šiol yra vienas patraukliausių lankytojų objektų, susilaukiame labai daug lankytojų. Čia galima užlipti, pasigrožėti nuostabiu Kuršių nerijos kraštovaizdžiu įvairiu metų laiku ir įvairiu, skirtingu oru, skirtingas vaizdas atsiveria. Ir čia taip pat galima išgirsti abiejų švyturių istorijas, taip pat yra išlikęs švyturio kuro rūsys tas pirmasis, kuris aptarnavo senąjį Nidos švyturį. 23 metrų aukščio esamas švyturys yra dabar. Į jį taip pat galima patekti keliaujant nuo Nidos švyturio komplekso senaisiais laiptais, kurių yra apie 100 akmeninių laiptų. Jis taip pat senasis kelias yra išlikęs ir galima taip va gražiu kraštovaizdžiu atkeliauti iki Nidos švyturio ir čia apsilankyti.“

Laukinių rožių apsuptas, raudonų plytų aštuoniakampis pastatas buvo mylimas gyventojų ir poilsiautojų, puikavosi to laikmečio atvirukuose ir net įgavo žmogišką vardą. Tarpukaryje publika iš Vokietijos, Karaliaučiaus, Tilžės Nidos švyturį vadino Raudonuoju Kristupu.

Lina Motuzienė: „Apie tarpukario laikotarpį tai labai daug prisiminimų iš įvairių apsilankiusiųjų Nidoje būtent kokį poveikį jiems paliko šitas švyturys. Tai ir kompozitoriai, ir žymieji Nidos sklandytojai, rašytojai išties yra palikę nemažai prisiminimų, kokį poveikį jiems darydavo, ypatingai, na, tamsos metu, kuomet būdavo galima stebėti besisukančią Fresnelio lempos šviesą. Nidos sklandytojams tai taip pat buvo navigacinis objektas, kad jie galėtų orientuotis, kur jie randasi ir kuria kryptimi skristi, ir jiems, na, tai tikrai yra palikta nemažai prisiminimų, kaip veikė juos tas Nidos švyturys. Šiuo metu mes organizuojame jau kelinti metai edukacijas susijusias su švyturiu. Čia labiau skirta, žinoma, ir vaikams, ir suaugusiems galima išmėginti nuspalvinti Nidos švyturio modelį. Taip pat mes organizuojame ir ekskursijas susijusias su švyturio istorija.“

Kokios edukacijos vyksta švyturyje ir kokie planai numatyti ateičiai, papasakosime visai netrukus.

 

Atgimstanti istorija

Projektą iš dalies finansuoja Medijų rėmimo fondas.

Lietuvoje tėra septyni švyturiai: trys Kuršių marių ir keturi – Nidos, Juodkrantės, Klaipėdos ir Šventosios – jūriniai. Iki šiol nuolat lankytojams atviri buvo istoriniai Ventės rago ir Uostadvario švyturiai. Nidos švyturys iki šiol priklausė Lietuvos transporto saugos administracijai, tačiau pakito švyturio šviesos signalo organizavimas – dabar veikia automatiškai, todėl švyturiui nebereikia tokios priežiūros, kaip buvo anksčiau. Dėl šios priežasties administracija švyturį perdavė Neringos savivaldybei, o ši – Neringos muziejams. Pasakoja įstaigos „Neringos muziejai“ direktorė Lina Motuzienė.

Lina Motuzienė: „Laukiame, kuomet Neringos savivaldybei bus perduoti visi komplekso pastatai ir tuomet mūsų visų idėja yra sukurti tokį unikalų, visiškai, nežinau, analogų neturintį Europoje muziejų – tai ne tik Nidos švyturio istorijos, bet ir šviesos muziejų. Esame parengę ir architektūrinį projektą. Visi pastatai išliktų, tačiau jie būtų pritaikyti būtent tai naujai koncepcijai kaip šviesos muziejui. Pati architektūra būtų mėginamas susieti šviesų ir šešėlių žaismą, taip pat būtų pastatyti ir nauji objektai, kuriuose būtų sukuriamos naujos šviesų instaliacijos. Ir apjungiant viso komplekso pastatus: ir Nidos švyturio senąjį taką, ir Nidos švyturį – ir čia sukurti naujas, modernias ekspozicijas. Čia būtų atveriamos erdvės tiek menininkams, čia šviesų instaliacijų menininkams, kurie galėtų realizuoti savo idėjas būtent šviesų tematika. Taip pat ir edukacijos, ir įvairūs renginiai. Visa ši teritorija būtų pritaikyta būtent ir tokių unikalių renginių, koncertų organizavimui. Tai šiuo metu, kadangi tai yra gana padrikas vaikščiojimas Nidos švyturio pastatų komplekse, o čia planuojama sukurti tokį vientisą ėjimą, vientisą taką per švyturio pastatus ir kitus objektus, ir taip pat amfiteatras įvairiems renginiams. Neringa tiesiog, na, turėtų tokią naują, patrauklią, įdomią erdvę tiek vietos gyventojams, tiek vietos mokiniams, tiek, žinoma, lankytojams iš Lietuvos ir iš užsienio.“

Vis tik keli originalūs objektai švyturio teritorijoje išliko: tai jau minėti akmeniniai laiptai, kuriuos XIX a. sumūrijo karo belaisviai prancūzai, raudonų plytų švyturio prižiūrėtojo namas Urbo kalno papėdėje ir žibalo saugojimo rūsys.

Lina Motuzienė: „Plačiau atvėrę esame tik Nidos švyturį lankytojams. Nidos švyturio kompleksą, na, pamažu atveriame. Vieną pastatą – tai buvusį administracinį pastatą – renginiams, parodoms, knygų pristatymams ir pamažu kursime juose va tą būsimą šviesų muziejų. Kadangi sezonas artėja, labai laukiame visų Kuršių nerijoje, Neringoje, žinoma, Nidoje ir čia lankytis tikrai unikaliame Nidos švyturio komplekse, kokio niekur Lietuvoje daugiau nerasite.“

Užlipę į patį viršų, lankytojai išvysta Baltijos jūrą, Kuršių marias, Ventės ragą, o kai geras oras – net Klaipėdos dangoraižius. Iš viršuje įrengtos apžvalgos aikštelės Nidos grožiu galima gėrėtis ir gėrėtis.

Laidą rengė Jūratė Žavoronkova.

P.S. Pašnekovų kalba neredaguota

  • Klaipėdos Karališkojo uosto statybos valdybos pastatas
    Klaipėdos Karališkojo uosto statybos valdybos pastatas
    Atgimstanti istorija

Atgimstanti istorija -  Klaipėdos Karališkojo uosto statybos valdybos pastatas

 

Projektą iš dalies finansuoja Medijų rėmimo fondas.

 

Šiandienos laidoje kalbėsime apie bene daugiausia Klaipėdoje diskusijų keliantį jūrinio paveldo objektą – tai Klaipėdos Karališkojo uosto statybos valdybos pastatas. Diskutuojama, ar šį Naujojo Uosto gatvėje stovintį, apsauginiu tinklu uždengtą, avarinės būklės pastatą reikia nugriauti, nes esą jis stovi per arti važiuojamosios dalies ir trukdo čia planuojamai žiedinei sankryžai ties statomu Memelio miestu. Visgi istorikas ir kultūros paveldo apsaugos specialistas Dainius Elertas sako, kad net negali būti jokių diskusijų apie šio pastato griovimą.

Dainius Elertas: “Klausimas išsaugot ar neišsaugot jau yra išspręstas. Ir čia nėra ko diskutuot, tai pasako statusas. Ir reikėtų diskutuot apie tai, kaip šitą išsaugojimą, galbūt, suderint su kažkokiais kitais poreikiais. Tų sprendimų yra – tai yra galimybė šiek tiek išplėsti gatvę šaligatviu kitoje pusėje, jeigu labai yra poreikis ten plėtot kažką tai.

Kodėl jisai mums galėtų būti svarbus? Na, visų pirma, tai yra turbūt pagrindinis pastatas, kuriame sukosi ilgą laiką, praktiškai netgi iki naujosios ten sovietinės uosto valdybos atsiradimo, sukosi visas pagrindinis uosto gyvenimas.”

Šis pastatas yra didesnio jūrinio kultūros paveldo komplekso, tai yra Karališkojo uosto valdybos ir darbų uosto, dalis. Pašnekovas jį vadina vienu iš svarbiausių jūrinio paveldo objektų.

Dainius Elertas: “Pati to pastato mūrinio, nes prieš tai dar buvo medinis, reiškia, istorija siekia 1883 metus. Nuo tada pastate veikė Karališkojo uosto statybos inspekcija. Na, vėliau veikė ir pirmoji lietuviška Klaipėdos uosto valdyba. Na, Antrojo pasaulinio karo metu veikė vokiškoji Klaipėdos vandens kelių valdyba. Ir čia dirbo eilė tokių labai svarbių asmenų. Galima sakyt, kad tarp 1923–39 metų čia dirbę žmonės iš esmės darė tai, ką mes dabar vadiname jūrine Lietuvos politika. Ir jeigu mes ieškotume, kaip sakant, pagal svarbą ir panašiai Lietuvai jūrinio paveldo objektų iš tarpukario, na, ko gero, mes išvis čia turim gal kokius penkis iš tikro. Tai čia yra labai mažai. Tai šitas yra vienas, na, tokių svarbesnių.”

Dainius Elertas pasakoja, kad Karališkojo uosto statybos valdybos ir darbų uosto įrengimui vadovavo Liudvikas Hagenas.

Dainius Elertas: “Pati jo istorija ją galima, aišku, pradėt nuo tam tikros priešistorės, kai 1878 metais buvo nuspręsta šiaurinę muitinės valdos dalį paskirti Karališkojo uosto statybos valdybai ir skirti darbų uosto įrengimui 33 tūkstančius markių.

Uosto valdybos tuometinis viršininkas yra klaipėdiečiams mažai pažįstamas, bet labai svarbus asmuo – Liudvikas Hagenas. Mes turime tam tikrą jo atminimo ženklą, kopos pavadinimą ir ten stovinti stela su jo vardu ir pavarde. Jis vadovavo va tai pertvarkai.

Tuo metu buvo nugriautos vėjinės lentpjūvės, iškastas uostas, įrengtas slipas, įrengtos uosto dirbtuvės: mechanikos ir stalių cechai. Jie yra išlikę – tie dailidžių cechas, tas vienas iš tų raudonų fachverkinių pastatukų už, na, aptariamo uosto valdybos pastato, reiškia, giliau.

Ir ten nutiestas bruku grįstas kelias. Jeigu ten asfaltą nuvalyt, tai jisai irgi yra išlikęs su dviem dujiniais žibintais. Žodžiu, buvo visai sutvarkyta graži aplinka. Beje, būta medinių tam tikrų pastatėlių, kurie buvo gausiai papuošti drožiniais, kas rodė vėlgi ne tik, sakykim, ūkinę funkciją, bet ir tam tikrą reprezentaciją. Pati ta teritorija labai išsiskyrė ir tuo, kad buvo vadinamas Muitinės sodas, kuris buvo sunaikintas dabar iš dalies tų naujų pastatų. Ir labai gaila, kad neišsaugotas, o jo konfigūracija sovietmečiu išliko ir buvo medžių išlikusių, kuriuos išpjovė.”

Pasakojimą apie Klaipėdos Karališkojo uosto statybos valdybos pastatą ir jame dirbusias bei gyvenusias asmenybes tęsime po pertraukėlės.

 

Atgimstanti istorija

 

Projektą iš dalies finansuoja Medijų rėmimo fondas.

 

Tęsiame pasakojimą apie Klaipėdos Karališkojo uosto statybos valdybos pastatą. Jis yra didesnio jūrinio kultūros paveldo komplekso – Karališkojo uosto valdybos ir darbų uosto – dalis. Istorikas Dainius Elertas pasakoja, kad vietoje čia buvusio medinio pastato 1883 metais buvo pastatytas mūrinis.

Dainius Elertas: “Jau 1898 metų šis pastatas yra užfiksuotas adresų knygoje. Ir rašoma, kad nuomojamo pastato uosto statybos gyveno, reiškia, krautuvininkas Ašotas ir inspektorius Rodė. Taigi, matome, kad jame buvo ne tik kontoros, bet ir gyvenama, reiškia, nuomojami butai, bet susiję būtent su uosto žmonėm. Iki 1909 metų čia veikė Karališkoji uosto statybos tarnyba, gyveno minėtos uosto statybos viršininkas Faks ir inspektorius Miusetas, jų butai atitinkamai irgi buvo.”

1923 metais Klaipėdos kraštą prijungus prie Lietuvos, šiame pastate buvo apgyvendinta 12 Klaipėdos uosto statybos ir remonto įmonių darbuotojų, taip pat čia įsikūrė Klaipėdos uosto kapitonas ir uosto viršininkas Liudvikas Stulpinas.

Dainius Elertas: “Ta Lietuvos Respublikos Susisiekimo ministerija perėmė Klaipėdos uostą iš ankstesnės uosto valdybos. Ir ši uosto dalis, darbų uostas, pradėta vadinti, na, lietuviškai jau Valdišku uostu. Šitoje uosto dalyje koncentravosi visas tarnybinis laivynas. Baržos, žemkasės, buvo jų remontas atliekamas. Tuo metu buvo paskirtas netrukus ir Klaipėdos uosto pirmasis kapitonas, kuris tapo ir uosto viršininku – Liudvikas Stulpinas.

1927 metais į pastatą iš Biržos gatvės persikelia Klaipėdos uosto direkcija ir uosto statybos valdyba. Pastato rekonstrukcijai buvo skirta 75 tūkstančiai litų, jame apsigyveno lietuviško uosto tarnautojai. Na, galim sakyt, pastatas įgijo dabartinį pavidalą, nes jis buvo iš pradžių vieno aukšto, paskui dviejų ir paskui atsiranda tas toks, nu, bokštelis savotiškas.”

Klaipėdos kraštą vėl užėmus Vokietijai, šis pastatas buvo perduotas Klaipėdos vandens kelių valdybai.

Dainius Elertas: “1940 metais pastatas buvo perduotas vokiškai Klaipėdos vandens kelių valdybai. Lietuviai iki galo nepasitraukė, tai yra iš uosto, nes yra laisvoji zona, į kurią jie ir ta zona yra atskiroje jau vietoje, arčiau Locmanų uosto ir, na, atitinkamai šitas pastatas atsiduria už tos demarkacinės linijos ir perima tuometiniai valdytojai. Paskirtas valdytojas Jakobas Pocas ir tuo metu, saugantis bombardavimų, buvo sustiprintas rūsys, įrengtos geležinės žaliuzės. Taip kad jame yra vat skirtingo to laikotarpio, sakykim, elementų. Galima jį skaityt kaip knygą savotiškai, reiškia, tas kiekvienas mūras, tam perstatymas kažką tai paliko po savęs.”

Pokariu šioje teritorijoje buvo įrengtos Klaipėdos jūrų prekybos uosto laivų remonto dirbtuvės.

Dainius Elertas: “Vokiečiai pasitraukė, ta sovietinė valdžia perima visą šitą ūkį. Teritorijoje buvo įrengtas Klaipėdos jūrų prekybos uosto laivų remonto dirbtuvės. Ir tai buvo viena pirmųjų mieste veikusių įmonių Klaipėdoje. Dar 50-aisiais metais yra fotografijos – matome, kad jose dar tebėra tas išlikęs uosto sodas arba muitinės šalia. Ir, na, ta aplinka, sakykim, nors ir atsirado tvoros, bet ji mažai dar pasikeitė.

Tačiau 1956 metais šitos dirbtuvės buvo perduotos uosto trestui ir mažos mechanizacijos organizacijai, kuri nu, gauna tokį pavadinimą – uosto įrengimų ir mažos mechanizacijos įmonė numeris septyni. Ir vėlgi to pastato istorija tokia, kad ten irgi kurį laiką buvo valdyba, o paskui buvo apgyvendinti darbuotojai. Ir netgi tam tikrą nedidelį laikotarpį įmonė turėjo savo darželį, lopšelį, ir jis irgi naudojosi ten kai kuriom patalpom.”

Na, o kokias dar jūrinei kultūrai nusipelniusios asmenybės gyveno ir dirbo šiame pastate, sužinosite netrukus.

 

Atgimstanti istorija

 

Projektą iš dalies finansuoja Medijų rėmimo fondas.

 

Tęsiant pasakojimą apie Klaipėdos Karališkojo uosto statybos valdybos pastatą, būtina paminėti ir jame dirbusias bei gyvenusias asmenybes. Istorikas Dainius Elertas sako, kad viena iš svarbiausių ir garsiausių – tai buvęs uosto valdybos viršininkas Liudvikas Hagenas. Jis, beje, rūpinosi ir Kuršių nerijos apsodinimo bei kopų tvirtinimo darbais. Tai, beje, mena jo vardu pavadinta kopa ties Naująja perkėla Smiltynėje ir ant jos pastatytas paminklinis ženklas.

Dainius Elertas: “Vienas iš jų – Liudvikas Hagenas. Jisai buvo Prūsijos vandenų statybos viršininkas ir Berlyno statybos akademijos jūrų ir uostų statybos profesorius. Parengė svarbiausius Baltijos uostų pertvarkymo planus: Gdansko, dabartinės Svinouščios, Piliavos, Karaliaučiaus, nu ir Klaipėdos. Dirbdamas Klaipėdoje organizavo ir Kuršių nerijos apsodinimo ir kopų tvirtinimo darbus. Jo sukurta kopų sustiprinimo metodika, tai perėmė Didžioji Britanija. Taip kad mes turim unikalią, labai įdomią asmenybę, kuria galėtume vadint, nežinau, institutus ar ką nors, ir mes, nu, kaip sakant, labai atsainiai elgiamės.”

Tarpukariu šiame pastate veikė pirmoji lietuviška Klaipėdos uosto valdyba. Čia dirbo ir gyveno ne vienas Lietuvai nusipelnęs asmuo, iš kurių bene labiausiai išgarsintas pirmasis lietuviškojo Klaipėdos uosto kapitonas Liudvikas Stulpinas.

Dainius Elertas: “Mes labai susikoncentravę dažnai į Stulpiną ir sakom: „Va, Stulpinas pirmas“. Taip, jis buvo pirmas jūrų kapitonas, tapęs uosto kapitonu. Tačiau ne pirmasis lietuvis, kuris perėmė tą visą ūkį. Pirmasis, paskirtas Šventosios uosto statybos viršininkas, inžinierius Ričardas Visockas, Šventojoj pradėjęs karjerą, na, Lietuvos vyriausybė jam patikėjo organizuoti Klaipėdos uosto perėmimą iš vokiečių uosto valdybos. Taigi, jis – pirmasis lietuvis Klaipėdos uosto viršininkas. 1928–1934 m. jis buvo Klaipėdos uosto direkcijos pirmininkas, o 1929 metais įkurto Klaipėdos jachtklubo pirmasis komandoras. Nuo 1940 metų Lietuvos skautų brolijos Jūrų skautų skyriaus vadas. Na, apie kapitoną Liudviką Stulpiną galbūt čia nesiplėsim, bet kaip pirmojo lietuviško Klaipėdos uosto kapitono pareigas galbūt paminėsim, bet jam šiek tiek yra to dėmesio, gal net per daug, jis užgožia kitas asmenybes. Tai vat dar viena iš tokių lietuviškų asmenybių, tai yra profesorius inžinierius Jonas Šimoliūnas. 1923 metais tapo uosto valdybos direktoriumi. Vadovavo Šventosios ir Klaipėdos uostams, jų statybai, modernizavimui. Be to, jis 1918–1919 metais buvo susisiekimo ministras. Taip pat Lietuvos jachtklubo Kaune įkūrėjas. Irgi spalvinga, įdomi asmenybė. Na, mums, klaipėdiečiams, galėtų būt malonus ir toks vertas atkreipt dėmesį žmogus – tai kultūros ir politikos veikėjas Endrius Borchertas. Dirbo „Mauderodės“ spaustuvėje Tilžėje, na, tai yra spaustuvė, kuri nemažai lietuviškų leidinių leido. Dalyvavo Vydūno giedotojų draugijos veikloje. Po pirmo karo įkūrė draugiją „Kalnas“ kultūrinę. Na, ir buvo dalyvis 1923 metų sukilimo vadinamo. Tapo lietuviškos Valentino Gailiaus Klaipėdos direktorijos nariu. Vėliau pats vadovavo direktorijai. Na, ir jis, beje, uosto valdybos nariu ilgą laiką buvo. Išrinktas Klaipėdos krašto seimelio nariu. 1929 m. tapo Klaipėdos krašto lietuvių susivienijimo centro valdybos pirmininkas. 1945 metais jį suėmė sovietinės kariuomenės užnugario valdyba „SMERŠ“. Borchertas buvo nuteistas, ištremtas į Karagandą, kur netrukus mirė. Tai va, turim visą paletę asmenų.”

Anot istoriko Dainiaus Elerto, būtina įamžinti šiame pastate dirbusias ir gyvenusias asmenybes, o patį pastatą prikelti naujam gyvenimui. Bet apie tai – jau paskutinėje laidos dalyje.

 

Atgimstanti istorija

 

Projektą iš dalies finansuoja Medijų rėmimo fondas.

 

Lietuvai atkūrus nepriklausomybę, buvęs Klaipėdos Karališkasis uosto statybos valdybos pastatas ir toliau nyko. Čia įrengtame dešimties butų name vienas priklauso savivaldybei, trys – privatiems asmenims, likusieji – gretimą teritoriją vystančiai įmonei. Namas yra avarinės būklės. Paskutiniai gyventojai iš čia išsikraustė maždaug prieš 20 metų, o prieš penkerius metus jis buvo įtrauktas į kultūros vertybių sąrašą. Tai reiškia, kad jį griauti draudžiama. Tuo kol kas viskas ir baigėsi, nes jokie pastato tvarkymo darbai nevyksta ir jis stovi tarsi vaiduoklis, kuriame tik mirksi keli menininkų įrengti šviečiantys langai, tarsi kviesdami įpūsti šiam pastatui gyvybės. Istorikas ir kultūros paveldo apsaugos specialistas Dainius Elertas viliasi, kad kada nors tai ir įvyks, juolab kad yra išlikę ir daugiau čia buvusio jūrinio kultūros paveldo komplekso dalių.

Dainius Elertas: ”Būtų geriausia istorija to pastato, jeigu jis atsidurtų vienose rankose. Manau, kad tie valdytojai ir vystytojai, kurie užsiiminėja darbų uosto teritorija buvusia, kurioje turi likusias komplekso dalis, tai yra užkastas slipas (nežinau kodėl nenori panaudot, bet galėtų), turi gatvę grįstą bruku, kurią galima irgi galbūt ir atidengt kažkiek tai, parodyt. Turi tris pastatus kitus – tai yra buvę dailidžių, ten paskui kitų dirbtuvių, sargo namelis tas raudonas gražus. Ir šalia yra dar vienas pastatėlis, kuriems savo laiku buvo pristatytas antras aukštas, jis ten baltai nudažytas, bet tai raudonų plytų gražus pastatukas. Tai sudaro vat tą tokį komplekso likutį, sakykim. Ir juos galbūt galima būtų interpretuot kažkaip architektūriškai ar kitaip kaip visumą. Tai yra puiki įžanga, įėjimas ir savotiška vizitinė kortelė šitam visam kuriamam kvartalui.”

Prie pat Naujojo Uosto gatvės stovintis trijų aukštų istorinis pastatas yra išsaugojęs autentišką laiptinę, duris, plyteles, taip pat rūsyje skliautuotas lubas ir krosnį. Pašnekovas teigia, kad jį restauravus galima būtų įrengti muziejines ekspozicijas, skirtas čia dirbusiems ir gyvenusiems uosto kūrėjams bei uosto vystymo istorijai.

Dainius Elertas: “Žinoma, kad tektų, reiškia, jį sutvarkyt, remontuot. Yra dalykų, kuriuos būtų galima atskleist – ten yra ir dekoras išlikęs, ir plytelės, ir netgi tų tepinių visokių. Galima būtų, reiškia, jo architektūrinę tą pusę parodyt, atskleist. Iš kitos pusės, žinoma, kad tai tiesiog prašosi: ta visa dvasia to kvartalo galėtų tam pastatėly įsikurti ir būti kažkaip reprezentuojama. Manau, kad ten tikrai galėtų būti kažkaip reprezentuojamos tos asmenybės, ta pati visa istorija, tiek va ta senoji uosto, tiek to lietuviško laikotarpio. Ir iš tikrųjų į tą žodžio „Memelio miestas“ įneštų lietuvišką truputį tokią spalvą. Tai aš manau, kad tas kelias būtų visai įdomus. Tuo labiau, kad tikiuosi, kad tai bus realizuota. Ir buvo toks pasiūlymas šalia to pastato, jeigu žiūrėt į tą kalėjimo pusę, ten buvo nedidelės tos skersgatvis gatvelė tokia, sujungianti Jūros gatvę. Tas skersgatvis jisai galbūt visiškai ten mašinom ar panašiai jis netinkamas, bet jis labai puikiai tiktų judėti pėsčiomis. Galbūt yra nesunku padaryt požeminį praėjimą, kuris sujungtų du skirtingus tuos objektus – tai yra buvusį kalėjimą, kuris transformuosis, ir, reiškia, „Memelio miestą“, nes šito tarsi ir norėtųsi mąstant kompleksiškai atsiranda sprendimai. To turinio, kas ten galėtų atsirasti, tikrai yra. Yra tiktai labai gaila, kad miesto dabartiniai valdytojai, deja, būdami patys išėję iš uosto, jie mielai naikina tą uosto praeitį ir atmintį. Nes būtent teritorijos valdytojas vienu metu buvo net įtikintas, kad šis pastatas su kitais galėtų būti ta reprezentacinė kortelė, vartai į šitą teritoriją. O čia pat administratoriai pradeda aiškint: „Ne, ne, nereikia mums čia tų vartų, mes čia norim gatves platint“.”

Teigia istorikas ir kultūros paveldo apsaugos specialistas Dainius Elertas. Tuo ir baigiame pasakojimą apie bene daugiausia diskusijų keliantį jūrinio paveldo objektą – Klaipėdos Karališkojo uosto statybos valdybos pastatą.

Laidą rengė Žydrūnas Naujokas.

P.S. Pašnekovų kalba neredaguota

 

  • Uostadvario švyturys
    Uostadvario švyturys
    Atgimstanti istorija

Atgimstanti istorija - Uostvadvario švyturio istorija

Projektą iš dalies finansuoja Medijų rėmimo fondas.

Šiandien kviečiame jus į Šilutę. Garsioje Rusnės saloje, kairiajame Atmatos upės krante, išdidžiai stovi XVIII amžių menantis Uostvadvario dvaras su švyturiu. Tai Nemuno deltos regioninio parko dalis. Apie Uostvadvario švyturio atsiradimo istoriją mums pasakoja pamario krašto gidė Živilė Skirkevičienė.

Živilė Skirkevičienė: „Uostvadvario švyturys statytas yra 1873–76 metais. Bet tai buvo tęsinys karčiamos, kuri atsiranda XVIII amžiuj. Nu įsivaizduokim, anuo metu Rusnė buvo Klaipėdos uosto priešuostis ir čia vyko labai galingas medienos verslas. Buvo gabenami sieliai, o Rusnės saloj telkėsi pirkliai, kurie tuos sielius rūšiuodavo, sutvarkydavo, na, paruošdavo tokiai kelionei jau į tolimesnius kraštus. Ir audringos marios labai dažnai tą krovinį pasiglemždavo, nes mūsų marios vasarą atrodo ramios, nors kartais jos irgi labai tokios būna, na, klastingos ta prasme, kad bangos greitai lūžta, o rudenį tai ypatingai daug to krovinio būdavo prarandama. Taip kad pirkliams kelionė per Kuršių marias iki Klaipėdos uosto buvo tikras išbandymas.“

Karaliaus Vilhelmo kanalas – vienintelis dirbtinai sukurtas vandens kelias Lietuvoje, iškastas nuo Lankupių kaimo iki Klaipėdos uosto Malkų įlankos. Šis vandens kelias lėmė greitesnį, kokybiškesnį bei patogesnį laivų, o taip pat ir sielių keliavimą į Klaipėdos ir kitus Europos uostus. Kanalo idėja Prūsų Lietuvoje jau buvo gimusi XVII amžiaus viduryje. Siekiant kuo daugiau medienos eksportuoti į Klaipėdos uostą, nutarta sukurti naują vandens kelią, kuriuo būtų aplenkiamos gan audringos ir seklios Kuršių marios.

Živilė Skirkevičienė: „Ant Atmatos žiočių, tuo metu tai buvo dar tiktai krantas, Kuvertas pasistato dvarelį ir įsteigia smuklę. Ta smuklė buvo skirta tokiam atokvėpiui prieš tą didžiąją kelionę. Biznis buvo visai neprastas, nes ir tos smuklės pelnai buvo visiškai geri. Bet Rusnės sala tuo metu pradeda labai labai greitai augti, nes šiaip jeigu pažiūrėtumėm, mūsų sala yra suneštinė, jinai yra labai jauna ir jinai yra susiformavusi iš sąnašų, kurios per pavasario potvynius pas mus atkeliauja iš toliau. Taigi ta smuklė klesti, bet pirkliams vis tiek tos audringos marios kelia daug rūpesčių. Ir tada keliama idėja, kaip padaryti, kad būtų aplenkiamos marios. Yra diskutuojama apie kelią aplenkiant Kuršių marias. Diskusijos vyksta gan ilgai, maždaug 100 metų, kol priimamas sprendimas kasti Vilhelmo kanalą. Ir XIX amžiuj, po ilgų derinimų, gana stipraus finansavimo, Prūsijos valdžia ryžtasi ir pradeda kasti Vilhelmo kanalą.“

Vienas labiausiai lankytojų mėgstamų objektų, 18 metrų aukščio švyturys nebeveikia jau kurį laiką. Tačiau dabar puikiai tarnauja kaip apžvalgos aikštelė. Tiesa, įplaukti į Uostvadvarį nėra taip paprasta, kaip galėtų atrodyti, mat uosto žiotys yra nuolat užpustomos smėliu. Apie Ostvadvario švyturio istoriją pasakojimą tęsime netrukus.

Atgimstanti istorija

Projektą iš dalies finansuoja Medijų rėmimo fondas.

Tęsiame pasakojimą apie Uostvadvario švyturio atsiradimo istoriją. Uostvadvaris – nedidelis kaimas Rusnės saloje, Nemuno deltos regioniniame parke, prie Minijos žiočių. Istoriniuose šaltiniuose randama užuominų XVII-ame amžiuje ten buvus dvarą, tačiau šiandien ten lankytojus pasitinka XIX amžiaus švyturys ir XX amžiaus pradžios vandens kėlimo stotis, padėjusi Rusnės gyventojams apginti savo žemes nuo vandens stichijos. Pamario krašto gidė Živilė Skirkevičienė pasakoja, kad Uostvadvario švyturio istorija prasidėjo nuo Vilhelmo kanalo.

Živilė Skirkevičienė: „Vilhelmo kanalas buvo mokamas, už jį nemenkai turėjo sumokėti pirkliai, bet vis tiek jie mąstydavo taip: jeigu marios ramios – plaukiam per marias, jeigu marios audringos – nerizikuojam, mokam pinigus ir keliaujame per ramų Karaliaus Vilhelmo kanalą. Atsiradus tokiam alternatyviam vandens keliui, labai sparčiai pradeda klestėti Mingės kaimas, nes vėlgi – ko reikia keliautojui? Keliautojui reikia atokvėpio, jam reikia pavalgyti, pernakvoti, išgerti. Ir Mingėj sparčiai pradeda steigtis įvairios karčiamos. Ir ta vadinama Dumplės karčiama, ilgainiui jinai pradeda vadintis Uosto karčiama, iš čia ir va tas pavadinimas. Uostvadvaris – Uosto dvaras praranda savo populiarumą ir, galima sakyti, numenksta šita karčiama. Sąnašos formuojasi į marių pusę, tada yra nusprendžiama statyti švyturį, kuris turėjo tokias dvi funkcijas. Manoma, kad pagrindinė funkcija buvo susieta vis dėl to su Vilhelmo kanalu, kad laivam būtų orientyras, kur reikia sukti Minijos upe link Vilhelmo kanalo. Na, o antra funkcija, aišku, buvo orientyras į Kuršių marias, nors jau tos Kuršių marios buvo pasistūmėjusios beveik 2,5 kilometro nuo šito švyturio, bet vis tiek jisai, jeigu taip žiūrėtumėm tiese, tada dar medžiais nebuvo apaugusi šitos salos, su pastatytu žibintu pačiose žiotyse, na ir kartu su Nidos švyturiu tokia lyg tiesi linija rodė kelią į Kuršių marias.“

Visais laikais švyturys buvo ypatingas objektas – ne tik laivų kelrodis tamsoje, bet ir paslaptingomis istorijomis apipintas simbolis. Jų mūsų krašte ne vienas.

Živilė Skirkevičienė: „Galima sakyti, kad švyturys tokios labai tiesioginės funkcijos ilgai neatliko. Jeigu mes pasižiūrėtumėm, mes Lietuvoj turime tris vidaus vandenų švyturius: seniausias švyturys yra Ventės rage, mūsų Uostvadvario – dabar kartais vadinamas aklųjų švyturiu, nes nebeatlieka tos savo švyturio funkcijos – yra Uostvadvaryje, na ir trečias – Pervalkoje, kuris taip pat žymi farvaterį.“

Uostvadvario švyturys – 18 metrų aukščio, taisyklingo aštuonkampio formos, raudonų plytų sienomis ir žalios spalvos glazūra puoštomis briaunomis. Viduje 48 įvijiniai betoniniai laiptai, vedantys į žibinto patalpą, iš kurios patenkama į apžvalgos aikštelę. Pasakojimą apie Uostvadvario švyturį tęsime netrukus.

Atgimstanti istorija

Projektą iš dalies finansuoja Medijų rėmimo fondas.

Šilutės rajone savo unikalumu garsėjančioje Rusnės saloje, kairiajame Atmatos upės krante, į dangų išdidžiai stiebiasi dar XIX a. menantis Uostadvario dvaras su švyturiu. Apie šio švyturio išskirtinumus pasakoja Pamario krašto gidė Živilė Skirkevičienė.

Živilė Skirkevičienė: ‚Dabar, jeigu kalbant apie patį Uostadvario švyturį, tai jis yra 18 metrų aukščio. Palyginimui, Ventės rago švyturys yra tik 11 metrų. 48 laipteliai veda į dabar jau tik apžvalgos aikštelę. Ypatingai vat šiuo metu, kada dar augmenija yra visiškai nesužaliavusi, iš šito švyturio tikrai labai labai gražiai matosi Rusnės panorama, kanalai, ta visa polderių sistema. Aišku, puiki panorama į Kuršių neriją ir Mingės kaimo jau dabar matosi stogai, taip kad galima puikiai pasižvalgyti.“

Visai šalia Uostadvario švyturio 1907 metais pastatyta vandens kėlimo stotis su garo turbina, susiurbianti pievų vandens perteklių ir nuleidžianti jį į Atmatą. Tai pirmasis tokios paskirties statinys Lietuvos teritorijoje. Ši stotis yra ne tik technikos istorijos paminklas, bet ir vertinga architektūriniu požiūriu. Statinys prieš keletą metų restauruotas, jame įrengtas Šilutės polderių muziejus.

Živilė Skirkevičienė: „Iškasus tą uostelį, kur buvo laikomi ledlaužiai, dar truputėlį anksčiau, prieš dešimtmetį, 1907 metais buvo pastatyta vandens kėlimo stotis, kuri yra puikiai išsilaikiusi su labai įspūdinga garo turbina. Tam, kad pavasarį būtų išpumpuojamas kuo greičiau vanduo iš kanalų ir žmonės galėtų išeiti į pievas šienauti. Tai yra privati teritorija ir lankymas yra gana apribotas. Įmanoma patekti, bet jau reikia išankstinio susitarimo. Kadangi technika labai greitai vystosi, tai lygiai po 100 metų, 2007-aisiais metais, yra pastatyta jau nauja, kompiuteriais valdoma vandens kėlimo stotis. O jau šita senoji garo turbina jau dabar tiktai mena tuos senus laikus.“

Nors švyturys puikiai išsilaikė iki šių dienų, tačiau jo paskutinis žibintas jau seniai užgeso. Dabar tai technikos istorijos paminklas, kuris navigacijai nebėra naudojamas, tačiau puikiai tarnauja kaip Rusnės ir Minijos apylinkių apžvalgos aikštelė, džiuginanti kaimelio gyventojų šeimas ir vasarą čia plūstančių lankytojų būrius.

Živilė Skirkevičienė: „Švyturys mirksėjo dar maždaug iki 1985-ų žmonių prisiminimais, gal 1987-ų metų. Na, o dabar tai yra tiktai va tokia graži apžvalgos aikštelė. Uostadvario švyturys priklausė va tam vadinamam uosto dvarui, tai pirminei karčemai, va ir jisai buvo jos aptarnaujamas.“

Apie Uostadvario švyturio istoriją pasakojimą tęsime netrukus.

Atgimstanti istorija

Projektą iš dalies finansuoja Medijų rėmimo fondas.

Šiandien svečiuojamės Šilutės rajone, Uostadvaryje, ir kalbame apie ten esantį švyturį. Pamario krašto gidė Živilė Skirkevičienė pasakoja apie šio švyturio išskirtinį grožį.

Živilė Skirkevičienė: „Uostadvario švyturys yra tokios briaunuotos formos, tokias aštuonias briaunas turi, ir yra puikiai išsilaikiusios keramikinės glazūruotos kraštų plytelės – tai irgi čia toks gana retas reiškinys. Tiesiog manoma, kad tai buvo gal architektų išmonė, meistrų, kad va tą tokį tą briauną, kurią dažniausiai talžo vėjai, galbūt apsaugotų. Taip kad daugiau mes tų tokių glazūruotų plytų savo krašte nepastebime, nors, sakykime, Šilutės mieste yra keletas namų, kurie yra dekoruoti tokiomis va glazūruotom čerpėm.“

Uostadvario švyturys yra sujungtas su švyturio sargo gyvenamuoju namu.

Živilė Skirkevičienė: „Pastačius Uostadvario švyturį, buvo iškart pastatytas ir žibintininko, galim taip sakyti, namelis. Visoje Prūsijoje tuo metu buvo tokia tradicija, kad mokytojai gyvendavo prie mokyklų, prie savo darbo vietos, buvo darbuotojams pastatomi namai. Tai čia irgi yra pastatomas gyvenamasis namas, tvartas ir, vėlgi, labai racionaliai, protingai, namas yra sujungiamas tokiu nedideliu koridoriuku, kad žmogui nereiktų ar lietingu oru, ar žiemą, ar dar kažkada, eiti per lauką ir jisai galėtų užlipęs įžiebti šitą švyturį.“

Apsilankyti 18 metrų aukščio Uostadvario švyturyje gali kiekvienas žmogus. Lankymas nemokamas.

Živilė Skirkevičienė: „Šiuo metu Uostadvario švyturys priklauso vidaus vandenų tarnybai, yra jos administruojamas. Va, jį gali aplankyti žmonės. Tai būna apsas tam tikrom darbo valandom, pirmadieniais tiktai į jį negalima patekti. Edukacijų ten jokių nevyksta, nes, kaip sakiau, tai yra tokia tarnybinė teritorija. Kas lankėsi Uostadvaryje arba į jį dar atvyksite, prie Uostadvario yra toks nedidelis uostelis. Tas uostelis yra suformuojamas irgi palyginus vėlai, tiktai 1917 metais. Jisai buvo skirtas išskirtinai ledlaužiams, nes tuo metu tikrai žiemos buvo šaltos, storos ledo lytys, ir čia buvo laikomi trys ledlaužiai, kurie pavasario metu jau išplaukdavo į darbą ir laužyt tų lyčių, kad, reiškia, potvynis būtų kiek įmanoma mažesnis ir žmonės kažkaip galėtų ramiau praleisti tą pavasarį.“

Keliaudami mintimis po Pamario kraštą dar kartą įsitikinome, koks ypatingas ir savitas yra šis Lietuvos kampelis. Uostadvario švyturys tarsi tylus sargas, lydintis laivus ir saugantis šimtmečio istorijas. Primena mums apie žmogaus ir gamtos ryšį, apie nuolatinę kovą su vėju, vandeniu ir laiku.

Živilė Skirkevičienė: „Kalbant apie mūsų kraštą, visą Nemuno deltą, tai tikrai yra pakankamai populiari vieta. Turbūt top 1 mūsų krašte tai yra Ventės ragas su savo švyturiu, paukščiais ir visa puikia panorama. Na, o Uostadvario švyturys turbūt jau būtų antroje vietoje, nes tikrai vasaros metu populiarus, tiek atplaukti laiveliais, tiek sausuma atvažiuoti iš Rusnės pusės ir pasižvalgyti.“

Aplankykite šį unikalų paveldą, branginkime jo grožį ir perduokime jį ateities kartoms. Ačiū, kad buvote kartu, iki kitų susitikimų.

Laidą rengė Jūratė Žavoronkova.

P.S. Pašnekovų kalba neredaguota

  • Klaipėdos švyturys
    Klaipėdos švyturys
    Atgimstanti istorija

Atgimstanti istorija - Klaipėdos švyturys

Projektą iš dalies finansuoja Medijų rėmimo fondas.

Gegužės 20-ąją minima Europos jūros diena. Ta proga ir mūsų uostamiestyje visą savaitgalį vyko daug jūrinių renginių. Tad šiandieną puiki proga papasakoti uostamiesčio jūrinio simbolio – švyturio – istoriją.

Melnragėje, apie pusę kilometro nuo jūros kranto stovintis Klaipėdos švyturys yra 44 metrai virš jūros lygio, o jo signalas matomas daugiau nei už 30 kilometrų. Klaipėdos švyturys buvo vienas iš pirmųjų, pastatytas šiaurės rytų Baltijos jūros pakrantėje. Už jį senesnis buvo tik Dancigo ir Travemündės švyturiai.

Pasakoja Lietuvos jūrų muziejaus direktorės pavaduotojas, istorikas Romualdas Adomavičius.

Romualdas Adomavičius: „Klaipėdos švyturys, kaip mes vertinam švyturį kaip tokį jau statinį bokštą, kuriame viršuje yra galerija optinei šviesai, toks jau statinys techninis, inžinerinis, jisai vienas pirmųjų buvo Pietryčių Baltijos bent jau šitoj pakrantėj. Klaipėdos švyturys vienas tokių buvo seniausių ir ankstyviausių pastatytų būtent XVIII amžiaus pabaigoje, 1796 metais rugsėjo 1 d. čia užsidegė šviesa šitam švyturyje. Čia buvo uosto inžinieriaus Lilentalio projektas, kuris gerai išmanė uosto laivybos sąlygas, navigaciją, ir būtent šitas jo projektas švyturio būtent beveik toje pačioje vietoje, kur dabar yra, buvo ant tokios kalvos pastatytas švyturys, nes tiesiog reikalavo to laiko sąlygos, kad jau XVIII amžiaus antra pusė jau laivyba intensyvesnė, tai reikėjo tokio nuolatinio, gerai veikiančio navigacinio orientyro, kurisai skleistų šviesą tam tikru atstumu jūroje. Ir šiaip dabar yra kartais maišoma, įsivaizduojama, kad dabartinis švyturys, dabar stovintis, po Antrojo pasaulinio karo pastatytas, jis yra likęs toj pačioj vietoj, bet iš tikrųjų yra pats tas pamatas to senojo švyturio yra ten gal 10–20 metrų į rytus nuo dabartinės švyturio vietos. Senasis švyturys šiek tiek kitoj vietoj stovėjo negu dabartinis.“

Senojo Klaipėdos švyturio šviesos įtaisą sudarė šeši bronziniai atšvaitai, kurie atspindėjo lajinę žibintų šviesą. Dėl menko atšvaitų efekto, švyturio šviesa buvo matoma tik kelių jūrmylių atstumu nuo kranto. Rašoma, kad labiau priminė mėnulio pilnaties diską. 1819 metais švyturys buvo paaukštintas, jame įrengta nauja žibintų sistema, kurią sudarė 13 varinių, poliruoto sidabro plokštėmis dengtų atšvaitų, apšviestų 13 alyva kūrenamų lempų.

 

Romualdas Adomavičius: „Nu, tai iš pat pradžių jis buvo, jisai pakeltas bent 20 metrų aukštį, tai dvigubai žemiau negu dabartinis švyturys. Šviesos šaltinis, jisai sklido iki 10–15 kilometrų, tai toks kaip ir nemažas atstumas, bet vėliau reikėjo didesnio. Ir pačiam švytury degė aliejinės lempos iš pat pradžių, XVIII amžiaus pačioj pabaigoj, paskui XIX amžiaus jau eigoje buvo keičiama į žibalą ir sistema veikė taip, kad degančios kelios lempos, degantis aliejus, lempos, ta liepsna buvo už stiklo apsaugoma, kad neaprūktų reflektoriai. Tai reflektoriai buvo iš vario skardos padaryti ir dar jie būdavo pasidabruoti, kad labiau būtų blizgūs ir, ir ta šviesa nuo aliejinės lempos, ji atsispindėdavo iš to nu to reflektorių, ji būdavo nukreipiama būtent į jūrą. Tai bandoma buvo išgauti tą sklaidą didesnę šviesos.“

XX amžiaus pirmajame dešimtmetyje Klaipėdos švyturio apšvietimo sistema buvo dar kartą modernizuota.

Romualdas Adomavičius: „Ta technologija vystėsi ir pirmą dešimtmetį XX amžiaus švyturyje Klaipėdos atsirado šita Frenelio optikos sistema, tai yra Frenelio optinės lęšis, tai būtent aplink šviesos šaltinį yra ir dabar dažniausiai švyturiuose montuojamas toksai lęšis stiklinis, kuris turėdavo daug briaunų ir tos briaunos padėdavo skleisti šviesą didesniu atstumu. Tai būtent XX amžiaus pradžioj ir čia Klaipėdoj buvo sumontuota tokia Frenelio lęšio sistema ir iki pat XXI amžiaus pradžios ji veikė, būtent šita optinė sistema. Ir tiktai jau vėliau buvo atsisakyta šitos lęšio sistemos dėl to, kad atsirado tiesiog LED apšvietimas, galingas LED šviestuvas, skleidžia labai ryškią ir, ir toli matomą šviesą. Tai dabar daugiau negu 20 jūrmylių galima matyti iš jūros Klaipėdos uosto švyturio šviesą.“

Iki pat Antrojo pasaulinio karo Klaipėdos švyturys buvo vadinamas raudonuoju. O kodėl, sužinosite po pertraukėlės.

Atgimstanti istorija

Projektą iš dalies finansuoja Medijų rėmimo fondas.

Tęsiame pasakojimą apie Klaipėdos švyturio istoriją. Prieš 230 metų pastatytas senasis švyturys buvo ne kartą modernizuotas, keitėsi ir jo apšvietimo sistema. Iš pradžių jisai buvo baltas, o nuo 1874 metų dažomas raudonai. Dar vėliau – baltais ir raudonais kvadratais. Pasak Lietuvos jūrų muziejaus atstovo, istoriko Romualdo Adomavičiaus, dėl to jis buvo vadinamas raudonuoju.

Romualdas Adomavičius: „Nu, senasis švyturys, Lilentalio suprojektuotas, jisai buvo kelis kartus modernizuotas, ten ir lempa pati keitėsi, ir šviesos šaltinis, jisai tapo iš toliau matomas. Ir pradžioj buvo, pavyzdžiui, padaryta, kad laiptai buvo išorėje. Reikdavo užlipti iki lempos prižiūrėtojams, tai būdavo iš viso toks kaip priestatas išorėje, paskui buvo švyturys rekonstruotas XIX amžiaus vidury ir jau viduj atsirado laiptai. Pradžioj vis tiek stengėsi daryti tą švyturį ir statė taip, kad jis va tinkuotas specialiu tokiu mišiniu: plytų gabaliukai, žvyras, kalkės, kad būtų mažiau poveikis jūrinio oro – šitų audrų, vėjo, lietaus. Tai buvo stengiamasi, kad šiek tiek tas būtų patikimesnis tinkas, kad jis ilgiau laikytų, bet vis tiek galų gale reikėjo jį apskardinti. Ta dalis, atsukta į jūrą, buvo apkaltas skarda švyturio viso šito pastato. Pradžioj jisai buvo baltas, o paskui jisai buvo pradėtas dažyti raudonai-baltai kvadračiukais, kaip šachmatų stiliumi, tai jisai dar ir buvo vadinamas raudonuoju švyturiu ir jis, jisai buvo sugriautas per Antrą pasaulinį karą, jau kai čia Sovietų Sąjunga vykdė Memelio už Klaipėdos užėmimo operaciją.“

Teigiama, kad iš senojo Klaipėdos švyturio nieko neišliko, nors iš pradžių manyta, kad yra išlikusi autentiška kelių metrų aukščio jo cokolinė dalis, ant kurios neva pastatytas dabartinis švyturys. Tačiau Romualdas Adomavičius tai neigia.

Romualdas Adomavičius: „Nu, ką mes turime išlikę tam pačiam muziejuj, dar kitur, tai, ką senos fotografijos, atvirukai, žinoma, jisai buvo toks simbolis uostamiesčio. Jisai yra kaip ir miesto ženklas. Bet, kad būtų kažko konkrečiai fiziško daikto išlikusio iš seno, man neteko iš tikrųjų aptikti. Ir tai gal ir yra kažkur kažkas, bet, žinote, buvo tuo metu viskas naikinama ten, tam, ypač karo metu. Tai bent jau mes Jūrų muziejuj neturime nieko iš to seno švyturio. Nu, ten, einant prie šito švyturio, dabartinio, ta cokolinė dalis lyg ir rašoma, kad čia senojo, bet, nu, iš tikrųjų pagal naujausius tyrimus, tai ten kažkuriuo metu buvo tokia neteisinga sukurta teorija ar hipotezė, bet jisai visiškai buvo ir kitoks negu dabartinis ir faktiškai ten ir matosi, kad nėra jau labai sena statyba cokolinės dalies.“

Raudonasis švyturys per Antrąjį pasaulinį karą buvo visiškai sugriautas, po karo atstatytas, o 1953 metais iš naujo perstatytas ir patobulintas.

Romualdas Adomavičius: „Nuo 49, grubiai, iki 53 metų vyko šitos statybos, nes šalia senojo švyturio vietos buvo iškasta duobė, kur ten buvo daromi gilūs pamatai, šitas vadinamas dabartinis rostverkas suformuotas ir paskui virš jo buvo dedami šitie tokie žiediniai cilindrai ir tas švyturys buvo iškeltas į 40 beveik 5 metrų aukštį. Tai būtent dabartinė šviesa yra 45 metrų aukštyje Klaipėdos uosto švyturio. Ir nuo to laiko jisai, vat, ir toje vietoje jis stovi ir nepertraukiamai skleidžia šviesą. Tie švyturiai kiekvienas turi savo šitą, tą vadinamą, periodą švietimo, kad kiekvienas pasaulio švyturys, jisai turi skirtingą švietimo būdą. Nu, jie mirksi, blyksi ir tai yra tie intervalai. Tai, pavyzdžiui, Klaipėdos uosto švyturys yra 3 sekundės jisai, jisai šviečia, paskui ir 3 sekundes nešviečia maždaug toksai yra. Ir pagal tai tu gali žinodamas tą intervalą, kurie būna surašyti kiekvieno švyturio intervalai švietimo, būtent jūrlapiuose ar locijose, kad ir praradus tam tikras elektronines priemones navigacines, tu matydamas tas šviesas, galėtum identifikuot, koks čia uostas yra.“

Ar dabartinis Klaipėdos švyturys yra unikalus ir iš kur buvo atgabenta jo šviesos įranga, pasakojimą pratęsime netrukus.

Atgimstanti istorija

Projektą iš dalies finansuoja Medijų rėmimo fondas.

Klaipėdos švyturys, toks, kokį jį matome dabar, gyvuoja tik 73 metus, nors pirmasis žinomas švyturys čia buvo pastatytas prieš 230 metų ir karo metu susprogdintas. Pasak Lietuvos jūrų muziejaus atstovo, istoriko Romualdo Adomavičiaus, nors dabartinis Klaipėdos švyturys nėra labai senas ir išvaizdus, tačiau jis vis tiek yra unikalus.

Romualdas Adomavičius: „Man sunku pasakyt, ar tai buvo sovietinis tipinis koks tai projektas, tikriausiai ne, nes kaip kiekvieną švyturį stato pagal aplinką geografinę, kurioje jis yra. Nes ir ta aplinka, kad jis ant kalvos, kad ir kažkur vis tiek artimiausi medžiai neužstotų, uosto kažkokie tai įrengimai, kad irgi to šviesos šaltinio neužstotų – tai irgi diktuoja jo tam tikrą aukštį, tam tikrą šviesos šaltinio vietą. Tai jisai, manau, šitai vietai kaip švyturys, kaip statinys, jis yra unikalus greičiausiai. Aišku, tas šviesos šaltinis ir lęšio ta optika, kuri irgi buvo įstatyta po Antrojo pasaulinio karo, ji pagaminta šitai Iziumo optikos gamykloj, dabartinės Ukrainos teritorijoj. Bent jau žinome tokį įdomesnį faktą, kad iš Ukrainos atkeliavo mūsų šito švyturio šita optinė sistema. O pats jisai kaip toks, jeigu teko pabūti ten, vėl aplinkiniuose uostuose – Taline, Rygoj ir panašiai, tai, aišku, tie XX amžiaus vidurio, antros pusės švyturiai, tai jie yra, nu, vėl paprastesnės, grynai tokios techninės architektūros. Tem kažko tokio ypatingo gal nėra. Visada yra, galbūt, ir gražiau ir, ir galbūt tas jausmas istorinio tokio paveldo yra didesnis, kai nuvažiuoji į kokią Estiją, ten Saremo salas ir panašiai, ten jie turi tikrai senų ir tokių išlikusių švyturių, kurie tikrai yra, atrodo įdomesni. Bet, aš kaip sakau, kiekvienas švyturys yra unikalus ir, jeigu jau Klaipėdoj taip atsitiko, kad per Antrąjį pasaulinį karą jis buvo susprogdintas ir nieks nelabai rūpinosi atstatyti tą senąjį, toks, kaip jisai buvo, atstatė pagal tuometinius poreikius, kaip ir suprato. Tai, nu, jisai yra vertingas vien dėl to, kad jisai yra mūsų toks pagrindinis jūrinio uosto švyturys.“

Klaipėdos švyturys yra jūrinio paveldo objektas, ir jo reikšmė didelė ne tik navigacine prasme.

Romualdas Adomavičius: „Mes nežinom iki XVIII amžiaus pabaigos, kai buvo pastatytas tas pirmasis švyturys toje vietoje, gal tikrai buvo ir kitų švyturių, kurie tokie ar laikinai, ar tiesiog tokios paprastesnės konstrukcijos jie stovėjo panašioj vietoje. Tai galbūt šiek tiek arčiau jūros, gal į vieną, į kitą pusę, bet tai vis tiek tai faktiškai jau, jeigu mes fiksuojame, yra ir jūrlapiuose, kad XVI amžiuje, pabaigoje, vienuose pirmųjų jūrlapių, olandų jūrlapių, kur Klaipėdos įplauka pažymėta, kad ten stovi būtent panašioje vietoje, stovi bokštas su skleidžiama ugnimi ar šviesa, laužas gal ten degė. Na, tai nuo XVI amžiaus pabaigos faktiškai toje vietoje buvo švyturio vieta. Tai jau ta vieta yra jūrinis paveldas ir kaip istorinė švyturio vieta. Ir va jau čia, kaip per epochas viskas keitėsi, tai ką dabar turime, tai aš manau, vis tiek mes turime tai vertinti ir labiau vertinti ne tik tą statinį, bet ir apskritai, kad švyturio pozicija, švyturio reikšmė visoj Klaipėdos šitoj uosto istorijoj nuo XVI amžiaus pabaigos, gal net ir anksčiau tas švyturys buvo, mes tiesiog neturim duomenų.“

Šiuo metu Lietuvoje yra išlikę septyni švyturiai, pastatyti Baltijos jūros ir Kuršių marių pakrantėse. Seniausias iš jų buvo pastatytas Klaipėdoje ir vėliau perstatytas, paskui atsirado Ventės, Nidos, Uostadvario, Pervalkos bei vėliausiai pastatytas Šventosios švyturys. Jie visi turi istorinę, architektūrinę ir techninę vertę. Sidabrinis švyturys net pavaizduotas naujajame Mažosios Lietuvos herbe.

Romualdas Adomavičius: „Mes dabar turim veikiančius, tai – Šventoji, Klaipėda, Juodkrantė, Nida. Pervalkoj yra saloj, Kuršių mariose, tai jisai toks kaip ir nelabai jau veikiantis, bet gal vis žybsintis, bet ten kažkokios navigacinės reikšmės didelės neturi dabar. Yra Uostadvario švyturys dar, Nemunu plaukiant, Atmata jau plaukiant link Kuršių marių. Yra Ventės rago švyturys. Grynai keturi jūriniai jau šitie, ir yra trys marių.“

Na, o paskutinėje laidos dalyje sužinosite, kokia Klaipėdos švyturio dalelė yra saugoma Lietuvos jūrų muziejuje.

 

Atgimstanti istorija

Projektą iš dalies finansuoja Medijų rėmimo fondas.

Lietuvos jūrų muziejuje yra saugoma dalelė dabartinio Klaipėdos švyturio – tai šviesos optika, kuri buvo pagaminta Ukrainoje ir pokariu sumontuota šiame švyturyje. Muziejaus atstovas Romualdas Adomavičius sako, kad ją planuojama rodyti naujoje ekspozicijoje.

Romualdas Adomavičius: „Pas mus dabar yra, mes neseniai esam perėmę, mes turim šitą žibinto, nuo 53 metų stovėjusio švyturio, šitą optinį lęšį, vadinamą Frenelio tipo lęšį, kuris buvo tiesiog kurį laiką jis jau ten švyturio šitame balkone ten, švyturio galerijoj, kur yra šviesos šaltinis, stoginėje, toj pačioj jis buvo nuimtas ir stovėjo nenaudojamas, nes tiesiog LED žibintas skleidžia tą šviesą. Tai ten stovėjo dulkėjo ir tiesiog kreipėsi Saugios laivybos administracijos atstovai ir jie pasiūlė šitą švyturio lęšį perduoti Jūrų muziejui, nes ten tas daiktas stovėjo nenaudojamas ir ten tuo labiau žmonės nelabai ten gali iš tikrųjų jį ir patekti į vidų, į viršų užlipti, pamatyti šitą daiktą. Tai pas mus jis yra atsiradęs, jisai buvo susidėjęs iš trijų dalių, nes tiesiog transportuojant reikėjo jį išardyti į tris dalis. Jis ten tiesiog taip išsirenka ir mes planuojam savo ekspozicijoje, naujoje, ar tai atviros prieigos centre, kuris kitais metais atsidarys, jį išeksponuoti ir tiesiog, galbūt, kažkaip trumpai, aiškiai papasakoti žmonėm, kaip tai veikia navigacinė sistema Klaipėdos uosto ir kaip apskritai yra tas koks tai švyturio veikimo principas. Bet yra, iš tikrųjų, tokių visokių nuomonių, kad, galbūt, čia mes, gal čia blogai, kad tas švyturio paimtas šitas daiktas, ir mes, visada esam atviri visokiems pasiūlymams ar kažkokiems pasikeitusioms situacijoms. Jeigu ten švyturys išvis kada būtų atvertas visuomenei kaip lankomas ar ten galėtų būti kažkokia tai ekspozicija, tai ta būtent, šitas lęšis jis tikrai galėtų būti ekspozicijos dalis, ir mes ją galėtume tikrai grąžinti į tą patį švyturį ir ten su tam tikrais aprašymais jį eksponuoti.“

Jau ne pirmi metai kalbama, kad Klaipėdos švyturį būtina atverti visuomenės lankymui, tai kol kas daroma tik tam tikromis progomis, pavyzdžiui, švenčiant Švyturių dieną. O nuolatiniam lankymui jis yra neprieinamas, nes stovi šalia strateginių objektų. Visgi, anot Romualdo Adomavičiaus, norėtųsi, kad jis būtų įveiklintas visuomenės poreikiams taip, kaip yra, pavyzdžiui, Nidoje.

Romualdas Adomavičius: „Nu, žinote, ten yra tas dalykas, kad daug yra akcentuojama argumentai uostui ir apskritai, kad ten yra tokia vieta, kur šalia Klaipėdos nafta ir kad nelabai geidauja, kad ten daugiau žmonių vaikščiotų ar jie ten matytų, ar ten tai, galbūt, tai nesukontroliuotų dėl to pačio saugumo ten, šalutinėse teritorijose. Bet aš manau, kad viską įmanoma suderinti, jeigu matytų Klaipėdos miesto savivaldybė tą norą atverti tokį jūrinio paveldo objektą, nes jis iš tikrųjų yra įdomus ir ten būtų galima apie uosto istoriją tikrai įdomiai papasakoti. Ir aš manau, tuos interesus saugumo uosto, miesto čia galima būtų suderinti apskritai, jeigu uosto ir miesto santykiai būtų grįsti tokiu geranoriškumu ir noru bendradarbiauti ir parodyti žmonėm tai, kas yra unikalu Klaipėdoje ir kad tai, kas yra susiję su ta vadinama jūrine istorija, jūriniu paveldu. Nes Klaipėda tuo ir išskirtinė yra Lietuvoj, nes turi be galo daug to jūrinio paveldo ir tai yra svarbu ir tai suprasti jūrinės kultūros, jūrinės istorijos svarbą ir dabartiniais laikais apskritai tą jūrinės veiklos svarbą. Tai aš tiktai būčiau už tai, kad tai būtų lankoma, tai būtų suderinti interesai ir kad būtų tiesiog... na žinot, čia reikia keliom pusėm padirbėt, kad tai būtų suderinta, o mes, kaip iš Jūrų muziejaus, aš manau, mes irgi suinteresuoti, kad ten na, kažkoks tai būtų istorinis pasakojimas apie Klaipėdos uosto istoriją ir būtent dar Klaipėdos uosto švyturį. Nes na, nu jie vis tiek yra tokie išskirtiniai objektai, jų nėra daug apskritai, šiaip pasaulyje ir aišku, ten kur krantai kitokie ar daugiau uostų, įplaukų, tai jie yra būtini, bet pas mus nu, nėra daug tų švyturių, bet jie yra tokie išskirtiniai objektai ir traukiantys dėmesį dėl to, kad atrodo jie tokie nepasiekiami, galbūt, jie turi kažkokio tai mistiškumo irgi savyje, tie švyturiai, nes per šviesą jie kalba, tai žmonėm irgi įdomu tie visi ženklai. Mes per ženklus, žmonės, ir susišneka, vat, ar randa kelią laivai į namus, ir čia yra visada žmonėm, manau, tie įdomūs dalykai iš tikrųjų.“

Teigia Romualdas Adomavičius. Tuo ir baigiame pasakojimą apie Klaipėdos švyturį.

Laidą rengė Žydrūnas Naujokas.

P.S. Pašnekovų kalba neredaguota

  • Palangos grafų Tiškevičių rūmai
    Palangos grafų Tiškevičių rūmai
    Atgimstanti istorija

 Atgimstanti istorija (Palangos grafų Tiškevičių rūmai)

Projektą iš dalies finansuoja Medijų rėmimo fondas.

Šiandien jus kviečiame persikelti laiku ir susipažinti bei pasižvalgyti po buvusį Palangos dvarą. Ten, kur šiandien ošia pušys ir jūros vėjas glosto Baltijos jūros krantus, kadaise gyveno didikų istorijos, prabanga ir legendomis apipintas gyvenimas. Senasis Palangos dvaras – tai ne tik didinga grafų Tiškevičių rezidencija, bet ir vieta, kur susipynė Lietuvos pajūrio kultūra, meilė menui ir aristokratiška XIX amžiaus dvasia.

Pasakojimą pradeda Gintaro muziejaus direktorė Sigita Bagužaitė-Talačkienė:

Sigita Bagužaitė-Talačkienė: „Palangos dvaras, jisai jau kitais metais skaičiuos labai gražią sukaktį. Pastatytas 1897-aisiais metais ir kitais metais minėsime 130-ties metų gražų jubiliejų, garbingą jubiliejų, kai jau praktiškai paskutinieji grafų Tiškevičių atstovai, tai Feliksas ir Antanina Tiškevičiai, pasistatė Birutės parke sau tokią gražią rezidenciją. Kartu tęsė ir, be abejo, ir Palangos kūrimą, puoselėjimą ir kūrimą to, turiu omeny, Palangos kaip kurorto, kaip tokios poilsio vietos, kur tikrai sutraukdavo ne tiktai Lietuvos gyventojus, bet ir aplinkinių šalių. Ir tiek ir Lenkijos didikai atvykdavo, ar Latvijos – taip pat buvo mėgiamos vietos.“

Reprezentaciniai Palangos grafų Tiškevičių rūmai pastatyti 1897 metais. Projekto autorius – Berlyne gyvenęs vokiečių architektas Francas Švechtenas.

Sigita Bagužaitė-Talačkienė: „ Dvaras, kaip žinai, yra pastatytas iš tiesų labai garsaus kūrėjo. Francas Heinrichas Švechtenas – tai buvo vokiečių architektas, tuo metu jau turėjęs tikrai titulą tokį reikšmingą, buvo karališkasis architektas, priklausęs draugijoms. Ir jisai ėmėsi šio projekto, matyt, vedinas taip galėčiau spėti, tikrai tokių asmeninių pažinčių su šeima, su su pačiais Tiškevičiais, nes net jeigu mes žinome iš jo biografijos, iš architekto biografijos, kad jisai jo projektai buvo praktiškai tokie maštabiniai, dideli. Tai buvo ir traukinių stotys projektuojamos, taip pat projektuojamos bažnyčios, kaip kuri yra iki šiol išlikusi Kaizerio Vilhelmo atminimo bažnyčia, dabar išlikęs bokštas, kuri buvo subombarduota Antro pasaulinio karo metais, ir Berlyno centre, vienam iš rajonų, palikta tiesiog kaip atminimas tos tragedijos, tų buvusių įvykių. Tai tokie įspūdingi architektūriniai projektai ir imtis šeimos, ar ne, vilos statybos, šeimos namų tuo metu, aišku, garsiai giminei – tai buvo, matyt, ne vien pinigų klausimas, bet ir tam tikro prestižo pripažinimo.

Taip pat ir ne išimtis ir landšafto architektas – tai Eduardas Fransua Andrė, kuris buvo garsus tuo metu prancūzų landšafto architektas, kartu su sūnum atvykęs į Lietuvą, šiai šeimai sukūrė net keletą parkų. Tai vėlgi toksai dviejų garsių to meto veikėjų, architektų, savo amato meistrų sukurta rezidencija. Iki šiol mes džiaugiamės ir ir turime puikią vietą tiek pakviesti kultūriniam susitikimams įvairiems, nes šiuo metu rezidencijoje veikia Lietuvos nacionalinio dailės muziejaus padalinys – Palangos gintaro muziejus, tiek ir pasivaikščioti po nuostabų parką, kurį iki šiol puoselėja Palangos botanikos parkas, rūpinasi nuo gėlynų iki jau tų didžiųjų želdynų, iki medžių rūšių išsaugojimo ir pačios aplinkos puoselėjimo.“

Tai neoklasicistiniai rūmai, turintys renesanso, baroko, klasicizmo bruožų bei kompozicijos elementų. Pastatas yra taisyklingos konfigūracijos, lenkto fasado su puslankio pavidalo terasa. Į ją pakylama laiptais, kuriuos puošia Paryžiuje padaryta liūto skulptūra ir vazos.

Kitoje laidos dalyje tęsime pasakojimą, kaip grafų Tiškevičių šeima atsidūrė Palangoje.

 

Atgimstanti istorija

 Projektą iš dalies finansuoja Medijų rėmimo fondas.

Reprezentaciniai Palangos grafų Tiškevičių rūmai pastatyti 1897-aisiais metais. Projekto autorius – Berlyne gyvenęs vokiečių architektas Francas Švechtenas. Šį dviejų aukštų mūrinį pastatą nuolatiniam gyvenimui Palangoje buvo pasistatęs grafas Feliksas Tiškevičius. Apie Palangos dvaro pradžią pasakoja Palangos Gintaro muziejaus direktorė Sigita Bagužaitė-Talačkienė:

Sigita Bagužaitė-Talačkienė: „Viskas prasidėjo nuo jo proprosenelių, kurie, viena iš atšakų pradėjo tą Palangos-Kretingos atšaką ir atsikraustė į Palangos pajūrį. Ir taip plėtė savo valdas, nes jau po tėvo mirties, Juozapo Tiškevičiaus, kuris su savo žmona ir ir vaikais gyveno Kretingoje, kaip mes dabar žinome Kretingos dvarą, tai po jo mirties jisai savo vaikams paliko įvairias valdas Lietuvoje. Tai ir Lentvaris buvo, Užutrakis, Vilniaus dvarai, bet Feliksui Tiškevičiui atiteko tuo metu kurortas – Palangos dvaras su kurortu. Tada Valteriškių, Vilimiškių, Virkštininkų, Virbališkės ir Želvių palivarkai. Na, tai buvo didžiulė teritorija, kaip rašo istorikai, ta teritorija užėmė bene 9 tūkstančius 500 hektarų žemės. Tai tikrai įspūdinga valda, kuri išlaikė tą dvarą, padėjo puoselėti, kaip jau minėjau, ir patį kurortą, ir tas aplinkines irgi statyti vilas, ar ne, kur leistų, prikviesti kitus didesnius srautus tų atostogautojų, vasarotojų į Palangą ir panašiai.“

Karo ir pokario metais pastatas buvo gerokai apgadintas. Rūmai restauruoti beveik prieš 70 metų pagal architekto Alfredo Brusoko projektą. Po to čia keletą metų veikė Lietuvos dailininkų sąjungos kūrybos namai. Menininkai šiuose rūmuose ne tik kūrdavo, organizuodavo savo darbų parodas, bet ir poilsiaudavo. 1963-aisiais rugpjūčio 3-iąją Tiškevičių rūmuose Lietuvos Respublikos kultūros ministerijos pavedimu atidarytas Lietuvos dailės muziejaus, dabar Lietuvos nacionalinio dailės muziejaus filialas – Gintaro muziejus, kuris čia veikia iki šiol.

Sigita Bagužaitė-Talačkienė: „Tuo metu dvarą prižiūri, puoselėja ir kartu kviečia apsilankyti į Palangos gintaro muziejų. Turime nuolatines ekspozicijas, be abejo, pasakojama apie gintarą, gintaro susidarymą nuo pat tų laikų, tai yra tikrai įspūdingas laikas, tai yra geologiniai jau laikai, skaičiuojami milijonais metų. Žinoma, didžiąją kolekcijos dalį mūsų sudaro Baltijos gintaras, tai kuris skaičiuoja apie 50 milijonų metų, bet kartu kviečiam lankytojus apžiūrėti kaip atrodo, pavyzdžiui, kruopelės iš Libano, libanietiško gintaro, kuris skaičiuoja bene daugiau negu dvigubai, tai nuo 120 iki 130 milijonų metų senumo pavyzdžiai.“

Iš pradžių muziejaus ekspozicijos užėmė vos 96 kvadratinius metrus ir jose buvo rodomi 478 eksponatai. Palaipsniui Palangoje susiformavo svarbus gintaro rinkimo, tyrinėjimo ir populiarinimo centras. Ekspozicijos pasakoja apie gintaro susidarymo istoriją, jo paplitimą, prekybos kelius, gintaro apdirbimą ir panaudojimą. Netrukus pokalbį tęsime.

 

Atgimstanti istorija

Projektą iš dalies finansuoja Medijų rėmimo fondas.

Tęsiame pasakojimą apie Palangos dvarą, kuriame šiuo metu yra įsikūręs Palangos gintaro muziejus. Šiuo metu muziejaus lankytojus, plačiai pažindinti su gintaru, kviečia net 15 salių, kurių bendras plotas – 750 kvadratinių metrų. Ekspozicijos pasakoja apie gintaro susidarymo istoriją, jo paplitimą, prekybos kelius, gintaro apdirbimą, panaudojimą. Pasakoja muziejaus direktorė Sigita Bagužaitė-Talačkienė. Anot jos, didelė ir bene daugiausia lankytojų dėmesio sulaukianti – gintaro inkliuzų kolekcija.

Sigita Bagužaitė-Talačkienė: „Labai džiaugiuosi, kad mūsų jaunuosius lankytojus ypatingai traukia gintaro inkliuzai, tai skaidriam gintare, skaidriuose sakuose įstrigę įvairūs floros, faunos pavyzdžiai. Matome, kaip tikrai šitas vitrinas labai smalsiai, nuodugniai apžiūri mūsų mažieji lankytojai. Be abejo, taip pat kalbame ir apie gintarą kaip žmogaus istorijos dalį, tai pradedame nuo archeologinių laikų, nuo akmens amžiaus, kai dar laikas yra skaičiuojamas prieš Kristų ir seniausiu mūsų pavyzdžiai, gintariniai pavyzdžiai muziejuje yra saugomi bene 6 000 metų senumo. Na, ir vėlesniuose amžiuose, mūsų istorijoje, einant nuo archeologinių iki istorinių laikų, viduramžiai, kaip vaistininkai naudojo gintarą, kai buvo atradę jo gydomąsias savybes, tarpukariu, ar ne, Palangoje veikusios meistrų artelės, ką iš gintaro gamindavo, kokia ta produkcija buvo populiari, kaip ją plačiai išsiųsdavo, kad tiesiog Palangoje pagaminti gaminiai pasiekdavo ir Arabijos kraštus, ir Amerikos kontinentą. Įspūdinga dabar kai pagalvojame. Be abejo, pristatome ir šiuolaikinę juvelyriką, ir šiuolaikinių autorių, kūrėjų darbus.“

Po rekonstrukcijos 2015 metais Palangos gintaro muziejus tapo dar patogesnis lankytojams. Muziejus pritaikytas žmonėms su negalia: įrengtas liftas, pagerintas judėjimas tarp ekspozicijos salių ir erdvių. Atnaujintos erdvės leidžia istoriją, meną ir unikalią gintaro kolekciją patogiai pažinti kiekvienam lankytojui.

Sigita Bagužaitė-Talačkienė: „Garbingo amžiaus objektas, jisai turi savų iššūkių, tai yra pati infrastruktūra. Labai džiaugiamės, tiesą pasakius, statytojų išmone, jų modernumu, nes jų dėka galėjome po rekonstrukcijos, kurią muziejus turėjo tokią esminę rekonstrukciją, ir jinai buvo baigta 2015 metais, tai muziejus tapo dar prieinamesnis įvairioms socialinėms grupėms. Ir turiu, visų pirma, omeny tuos žmones, kurie susiduria su judėjimo negaliomis. Bet kartu ta infrastruktūra tarnauja ir jaunoms šeimoms, kurie atvyksta su mažiukais vaikais, kuriuos vežasi vežimėliuose. Tai kalbu apie lifto atsiradimą, nes, na, tai yra svarbus dalykas, ypatingai toms institucijoms, kurios yra įsikūrusios istoriniuose pastatuose, paveldo pastatuose, kurių jau, kaip žinote, keisti ypatingai negalime. Tai kadangi šeima turėjo lifto šachtą, kurią naudojo anuomet kelti šiltam maistui iš rūsio, kur buvo gaminamas, į valgomąjį, tai ta lifto šachta šiais laikais tai yra tarnauja žmonėms, kuriems reikia pagalbos pasiekiant tiek pirmąjį aukštą, tiek antrąjį rūmo aukštus.“

Muziejuose lankytojų dėmesį dažniausiai patraukia dideli, įspūdingi ir iškarto pastebimi eksponatai. Tačiau kai kurios įdomiausios istorijos neretai slypi pačiuose mažiausiuose objektuose. Apie parodas ir renginius Palangos dvare papasakosime kitoje laidos dalyje.

 

Atgimstanti istorija

Projektą iš dalies finansuoja Medijų rėmimo fondas.

Palangos gintaro muziejuje, esančiame istoriniame Palangos dvare, šiuo metu veikia paroda, kurioje – įstabūs gintaro dirbiniai, senoji juvelyrika, Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės laikų monetos, Renesanso laikotarpio medaliai, pirmosios Europoje pagamintos porceliano vazelės, Lietuvos istorijai reikšmingi spaudai ir kiti miniatiūriniai lobiai. Pasak muziejaus direktorės Sigitos Bagužaitės-Talačkienės, ši paroda kviečia sulėtinti žvilgsnį ir atrasti, kad nedideli kūriniai gali slėpti nepaprastai įdomius kultūrinius, istorinius ir menotyrinius pasakojimus.

Sigita Bagužaitė-Talačkienė: „Visada su džiaugsmu muziejus rūpinasi, kad keistųsi tas siūlomas kultūrinis produktas ir, be to, kad mes rodome nuolatinę ekspoziciją, kaip minėjau, apie gintarą, taip pat, be abejo, supažindiname ir su pačių statytojų šeimos istorija, tai muziejus kiekvienais metais pasirūpina dviem parodomis keičiamomis, kad per metus atsidarytų dvi parodos, kurios yra keičiamos, turi savo trumpesnį laikotarpį veikimo, tai va, kaip tiktai šiais metais veikia vasaros paroda, kuri pristatys Lietuvos nacionalinio dailės muziejaus eksponatus, na, tuos mažiausius eksponatus, kurie kartais yra maži savo dydžiu, bet pristato dideles istorijas. Jos bus pristatomos tokiose moderniose, naujo tipo, naujos kartos vitrinose su interaktyviu turiniu. Tai labai tikiuosi, kad mūsų lankytojams, tiek dideliems, tiek mažiems, labai turėtų patikti ir jie galės pasmalsauti ir sužinoti daug naujo. Taip pat rudenį planuojame kitą parodą.“

Ypatingas dėmesys Palangos dvaro istorijoje skiriamas grafaitei Marijai Tiškevičiūtei, kūrybingai ir menui neabejingai asmenybei, prisidėjusiai prie dvaro kultūrinės dvasios puoselėjimo.

Sigita Bagužaitė-Talačkienė: „Stengiamės, kad tie lankytojai, kurie užsuka ne muziejaus darbo metu, nes muziejus veikia ilgas valandas, bet vis tiek sulaukiame tokių lankytojų, kurie kartais mėgsta vėlai vakare apsilankyti, ar panaktinėti, ar ar anksti ryte atsikelti pasidžiaugti parku, tai lauke muziejus pasirūpina atidaryti kiekvienais metais tokią lauko parodą stendinę ir šiais metais jinai bus skirta Marijai Tiškevičiūtei, kadangi jai taip pat yra sukanka šiais metais garbingas jubiliejus, tai va truputėlį pakalbėt apie vieną iš Tiškevičių šeimos narę – Mariją Tiškevičiūtę.“

Apėjus rūmus, šiaurinėje pusėje, atsiveria vaizdas į didįjį parterį – 100 metrų ilgio ir 30 metrų pločio erdvę su gėlynais ir fontanu centre. Parterį užbaigia laiminančio Kristaus skulptūra. Pasirinkę dešinį takelį, keliaujame rytų kryptimi palei tvenkinį. Pasakojama, kad įruošiant parką ištryško šaltinis, teko iškasti tvenkinį su sala ir sujungti tilteliais, kurie tapo neišvengiama būtinybe įsimylėjėlių susitikimams. Nuo tvenkinio šiauriniu takeliu išeiname į pagrindinę parko alėją, kuri puošia Roberto Antinio vyresniojo skulptūra „Eglė žalčių karalienė“. Centrinių parko vartų dešinėje stovi dar grafą Feliksą Tiškevičių menantis sargo namelis. Susipažindami su Palangos dvaro sodyba, pėstute vaikščiosite apie pusantros valandos, nueisite apie 3 kilometrus. Tad kviečiame atrasti Palangos dvarą iš naujo.

Laidą rengė Jūratė Žavoronkova.

P.S. pašnekovų kalba neredaguota.

  • Klaipėdos dramos teatras
    Klaipėdos dramos teatras
    Atgimstanti istorija

Atgimstanti istorija (Klaipėdos dramos teatras)

Projektą iš dalies finansuoja Medijų rėmimo fondas.

Šiuo metu Klaipėdoje vyksta vadinamieji teatro atlaidai – tai 10-ą kartą surengtas tarptautinis teatro festivalis „Theatrium“, todėl šiandieninėje laidoje kalbėsime apie Klaipėdos dramos teatro istoriją. Mažosios Lietuvos istorijos muziejaus Istorijos skyriaus vedėja Zita Genienė sako, kad nėra tiksliai žinoma, kada mūsų uostamiestyje atsirado pirmasis teatras.

Zita Genienė: „Mes žinome, kad jau 1775 metais, tai maždaug prieš 250 metų, yra minima, kad Klaipėdoje yra teatras. Dar po 10 metų, tai 1785, atsiranda jau miesto planuose pažymėta kaip komedijų namai. Tai yra jie buvę, žiūrint pagal dabartinę situaciją, tai būtų priešais teatrą, kitoje Pilies gatvės pusėje, ten, kur dabar automobilių aikštelė yra netoli Piliavietės. Tai yra pažymėti komedijų namai. Tas toks pasakymas „komedijų namai“ – tai nereiškia, kad vien komedijos, bet tai yra tokia pramogų vieta, kurioje galima buvo išvysti įvairius spektaklius: tai yra ir opera, ir drama, ir komedija. Aišku, tuo metu tas lengvasis žanras taip pat buvo labai populiarus. Ir vėliau dar mes žinome, kad buvo pastatas prie Dangės, kur dabartiniai sandėliai yra, kur čia jau buvo privatus toksai pirklio iniciatyva užleistas sandėlis teatro pastatymam. Ir tiktai 1820 metais atsiduria va dabartinėje vietoje jau, kuomet įsikuria pirklių akcinė bendrovė ir pastato pirmąjį teatro pastatą. Tai yra, mes galim, klaipėdiečiai, didžiuotis, kad tai yra pirmasis specialiai teatrui pastatytas statinys Lietuvoje, pats seniausias.“

1820 metais dabartinio Klaipėdos dramos teatro vietoje pastačius mūrinį pastatą, jame veikė 40-ies aktorių trupė. Čia buvo statomi ne tik dramos kūriniai ir vodeviliai, bet ir operos. Teatro simfoninis orkestras dažnai rengdavo koncertus, o prie jų prisidėdavo Tilžės pučiamųjų orkestras.

Zita Genienė: „Jis buvo iš tikrųjų gana gražus, klasicistinis ir tiktai, deja, tas didysis 1854 metų gaisras nudegė pastatas ir vėliau jis buvo jau atstatytas privačia iniciatyva. Tai toks garsus, jį visi mes, klaipėdiečiai, kurie šiek tiek domisi, žino – John Mason pavarde, kuris buvo verslininkas, įvairių inovacijų pradininkas Klaipėdoje. Jisai atstatė tą pastatą, truputėlį kitoks jis tapo, bet, žodžiu, privačia iniciatyva. Ir tiktai 1893 metais jau miestas perėmė pastatą, miestas įsigijo, nes jisai ėjo iš rankų į rankas. Įsigijo pastatą, atliko didžiulę rekonstrukciją ir maždaug jis dabar nuo tų metų, nuo 1893 metų, daugmaž išliko toks dabartinis vaizdas. Tai yra, pirmiausia, kalba buvo padaryta centrinė pastato dalis su miesto herbu ir su garsiuoju balkonėliu, kuris vėliau, liūdnaisiais tais '39 metais, įsiamžino istorijoje.“

Adolfo Hitlerio pasirodymą šio pastato balkonėlyje palikime garbės nedarančiai istorijai. Pasak istorikės Zitos Genienės, nors miestui šis pastatas priklausė nuo 1893-jų, tačiau miesto išlaikoma teatro trupė atsirado tik dar beveik po 30 metų.

Zita Genienė: „Ir miestas va nuo 1893-jų metų jau kaip turėjo, bet reikia pasakyti: tai yra vienas dalykas yra pastato istorija, kitas dalykas – teatro istorija. Nes iki 1920 metų, iki to meto, kuomet Klaipėdos kraštas buvo atskirtas nuo Vokietijos, Klaipėdos teatras buvo komercinis. Tai yra privatus teatras, teatro direktorius formuodavo trupę ir vystė veiklą, ir jis tiktai tas patalpas nuomojosi iš miesto. O jau 1920 metais pasikeitė politinė situacija ir miestas pasiryžo ne tiktai išlaikyti pastatą, bet ir finansuoti trupės veiklą. Tai va iki '34 metų buvo toks 14 metų laikotarpis, kuomet teatras vadinosi Klaipėdos miesto teatras. O jau '34 metais, kai keitėsi politinė situacija, įsikuria lietuvių teatras, tai keičia pavadinimą ir tampa Klaipėdos vokiečių teatras.“

Klaipėdos dramos teatro ir jo pastato istoriją tęsime po pertraukėlės.

Atgimstanti istorija

Projektą iš dalies finansuoja Medijų rėmimo fondas.

Klaipėdos dramos teatro pastatas dabartinėje vietoje duris atvėrė 1820 metais. Teatrą įvairiais būdais rėmė pirklių organizacija „Konkordija“. Būtent šios organizacijos kvietimu Klaipėdoje porą mėnesių gastroliavo Karaliaučiaus opera, kuriai vadovavo tuo metu dar nelabai išgarsėjęs kompozitorius Richardas Vagneris. Pasakoja Mažosios Lietuvos istorijos muziejaus Istorijos skyriaus vedėja Zita Genienė.

Zita Genienė: „Tai iš tikrųjų Klaipėda matė labai ryškių to meto Europos žvaigždžių. Klaipėdos teatre gastroliuodavo noriai, nes kadangi tas kelias garsusis – Karaliaučius–Peterburgas. Keliaudami iš Berlyno, jie užsukdavo ir į Klaipėdos teatrą, ir spektaklius vaidindavo, ir pavieniai koncertai. Richardas Vagneris – tai yra čia legenda, '36-ieji metai, jis atvyko su Karaliaučiaus opera, kuomet čia du mėnesius gastroliavo, ir jis jau buvo pagrindinis jau kapelmeisteris, ir čia vietinei muzikai taip pat pasikvietę buvo klaipėdiečiai, orkestras kartu su jais dirbo. Nors pats Richardas Vagneris čia būdamas Klaipėdoje labai tuo nesidžiaugė, nes tiesiog jam buvo truputėlį aplinka kitokia, negu iš atvykus iš Vokietijos miestų, kur tas teatrinis gyvenimas kitaip.“

1854 metais didžiojo gaisro metu teatras sudegė. Buvo pradėtas statyti naujas pastatas, tačiau privačiam teatrui sekėsi sunkiai ir 1893 metais pastatą nupirko ir rekonstravo miesto valdžia. Miesto valdžia nuo 1920 metų finansavo ir trupės išlaikymą. Nors 1923 metais Klaipėdos kraštas buvo prijungtas prie Lietuvos, tačiau švietimo, kultūros ir daug kitų sričių buvo krašto seimelio rankose, taigi ir teatras buvo magistrato žinioje ir jame dirbo vokiečiai, bei vaidinama buvo vokiečių kalba.

Zita Genienė: „Tuo metu teatras tapo politinės kovos įrankiu. Šiaip '20-aisiais metais Klaipėdos miestas įsipareigojo finansuoti teatro veiklą ir iš tikrųjų finansiškai padėjo, o po '23-iųjų metų, kuomet Klaipėdos kraštas tapo Lietuvos dalimi, atsirado ta politinė trintis, kuri tęsėsi visą tą laikotarpį, kuomet Klaipėdos kraštas priklausė iki '39-ų. Tam tikra visuomenės dalis, atliepdama į Lietuvos vyriausybės va tokį norą atlietuvinti kraštą, kaip vadinama, matė pavojų, kad čia yra vokiškumo susilpnėjimas. Ir dėl to va teatras buvo būtent ta vieta, kurioje tarsi buvo išlaikoma ta vokiška dvasia, tai yra rodomi klasikiniai vokiečių spektakliai. Ir šiaip įsijungė visuomeninės organizacijos įvairios Vokietijoje, Miunchene draugija įkurta, kuri finansavo šitą Klaipėdos teatro veiklą. Tai tuo metu, galima sakyti, teatrui buvo toksai, finansine prasme, aukso amžius, ir iš tikrųjų galėjo sau leisti formuoti labai įvairų repertuarą: tiek dramą, tiek komediją, tiek muzikiniai spektakliai, įvarūs patriotiniai renginiai. O dabar '35-ieji metai Klaipėdoje, kuomet buvo tokia didelė įtampa ir bandymas '35-aisiais–'34-aisiais metais sustiprinti lietuviškumo pozicijas krašte, tai iš tikrųjų steigėsi įvairios kultūrinės organizacijos, atsiranda ir lietuviško teatro trupė.“

Taigi dabartinio Klaipėdos dramos teatro užuomazga galima laikyti 1935-uosius metus, kai „Aukuro“ draugijos iniciatyva iš Šiaulių su visais aktoriais ir administracija į uostamiestį buvo atkeltas dramos teatras, kuris pavadintas Klaipėdos valstybės teatru. Tuo metu spektaklius Klaipėdoje statė ir garsus režisierius Borisas Dauguvietis.

Zita Genienė: „Tai yra Kauno teatro filialas – Šiaulių dramos teatro trupė. Buvo sudėtinga finansinė situacija ir Klaipėdos krašto gubernatoriaus pageidavimu šita teatro trupė atsidūrė Klaipėdoje. Jos iš pradžių Klaipėdos teatras nenorėjo įsileisti, bet buvo prieitas toks susitarimas, vis dėlto priėmė tam tikromis dienomis rodė spektaklius. Jis vadinosi ir Klaipėdos valstybės teatras, įvairiais pavadinimais. Ir čia štai veikia tuo metu dvi teatro trupės.“

1939-aisiais metais lietuviškojo teatro veikla Klaipėdoje nutrūko ir atgimė tiktais pokariu, bet apie tai – jau kitoje laidos dalyje.

 

Atgimstanti istorija

Projektą iš dalies finansuoja Medijų rėmimo fondas.

Klaipėdos kraštą prijungus prie Lietuvos, Klaipėdos dramos teatre toliau dirbo vokiečiai ir buvo vaidinama vokiškai. Tik 1935-aisiais metais čia iš Šiaulių buvo atkelta aktorių trupė, taigi vienu metu Klaipėdos dramos teatre pasikeisdamos vaidino tiek vokiečių, tiek lietuvių aktorių trupės. Per nepilnus ketverius veiklos Klaipėdoje metus, lietuviškasis teatras pristatė net 22 spektaklių premjeras. 1939-aisiais metais Klaipėdos kraštas vėl tapo Vokietijos dalimi. Ta proga čia atvykęs Adolfas Hitleris, stovėdamas teatro balkone, pasakė kalbą. Pasak istorikės Zitos Genienės, nors lietuviškajai teatro trupei teko išsikraustyti į Vilnių, vokiškoji trupė liko čia vaidinti net ir per Antrąjį pasaulinį karą.

Zita Genienė: „Teatras tęsia savo veiklą, nes Klaipėda iki pat '44-ųjų metų nepatyrė tokių didžiulių sukrėtimų. Kažkokių tai nebuvo nei karinių veiksmų. Čia gyvenimas tęsėsi, nors, aišku, suvaržymai kažkokie tai atsirado dėl tiekimo sutrikimų ir taip toliau, bet teatras tęsė veiklą. Ir čia į Klaipėdą dažnai grįždavo iš fronto kariai, karininkai kaip atostogų, tarsi reabilitacijos centras. Ir čia teatras sėkmingai veikė. O jau prasideda '45-ieji – esminis lūžis. Patiria miestas didelių sugriovimų ir, žinoma, didžiausias nuostolis – tai netenka gyventojų, nutrūksta nuosekli ta tradicija, vystosi visai kitas miestas, kita santvarka. Ir Klaipėdos teatras, nepaisant to, teatrui ir sovietiniais laikais buvo skiriamas didelis dėmesys. Tai iš tikrųjų turėjo ideologinę savo užduotį, kad jau įteisinti tą sovietinį gyvenimo būdą, sovietinę ideologiją.“

1945-aisiais metais spalio 1-ąją buvo įsteigtas Klaipėdos muzikinės komedijos teatras ir čia kurį laiką vaidino rusų trupė. 1949-aisiais teatras pervadintas Klaipėdos muzikiniu dramos teatru, dar po kelių metų – dramos teatru.

Zita Genienė: „Teatras '45-ųjų metų spalio mėnesį jau yra atidaromas. Nors pastatas nenukentėjo, tačiau buvo inventorius išgrobstytas pastatas, ir nešildomas, ir patyrė didelių tokių nepatogumų, tačiau pradėjo savo veiklą, bet jis pradėjo kaip Muzikinės komedijos teatras. Tuo tiktai kaip Dramos teatras jau tokiu pavadinimu nuo '51-ųjų metų. Reikia pasakyti, kad po karo veikė kelios trupės: muzikinė trupė, dramos trupė ir rusų trupė. Spektakliai rusų kalba vyko iki '59-ųjų metų. Tarkime, pirmosios ten trupės nariai '45-aisiais, tai buvo atvykę rusų aktoriai iš įvairių Sąjungos vietų, bet čia jie sunkiai pritapo ir vėliau vaidino jau lietuvių aktoriai nuo '51-ųjų metų, vistik rusų kalba vaidino, tačiau buvo menkai lankomas, jis nesulaukė tokio žiūrovų antplūdžio, ir '59-ais jau ta trupė nustojo veikusi. Tai va, tai tuo metu '59-ieji metai prasideda Dramos teatro trupės veikla. Ir kaip mes jau vėlesniais metais matysime, kad sėkmingai sugebėjo teatras, žodžiu, atsikratyti to arba apžaisti tuos sovietinius reikalavimus, ideologinius reikalavimus iš tikrųjų. Ir vėliau atsirado tas toks, prie režisieriaus Povilo Gaidžio, klestėjimo metas.“

Istorikė Zita Genienė sako, kad nors Klaipėdoje keitėsi valdžios, gyventojai, tačiau dramos teatras visuomet buvo mėgiamas ir lankomas.

Zita Genienė: „Klaipėdos teatras, nepaisant kokiam jis priklausė, kokios pakraipos buvo, bet visada buvo mėgiamas klaipėdiečių, visada lankomas, atidžiai stebimas. Ir jeigu mes ten pavartysime, kad ir ten kokio XIX amžiaus antros pusės laikraščius, visada yra skelbimai, na, čia sakykim, komerciniai skelbimai apie kažkokius tai spektaklius, bet ir recenzijos, atsiliepimai. Jeigu koks spektaklis buvo mažiau pavykęs, iš karto sakydavo: „Mums tokių nereikia, mes norime rimtų spektaklių, kurie yra rodomi visoje Europoje. Prašome pasistengti“.“

Na, o apie Klaipėdos dramos teatro pokyčius Lietuvai atkūrus nepriklausomybę, kalbėsime jau paskutinėje laidos dalyje.

 

Atgimstanti istorija

Projektą iš dalies finansuoja Medijų rėmimo fondas.

Uostamiestis gali didžiuotis tuo, kad Klaipėdos dramos teatro pastatas – pats seniausias tokio tipo objektas Lietuvoje. Nors 1820 metais šioje vietoje pastatytas teatro pastatas didžiojo gaisro metu buvo suniokotas ir naujas baigtas statyti tik 1870-aisiais, pasak Mažosios Lietuvos istorijos muziejaus atstovės Zitos Genienės, išoriškai senoji pastato dalis nuo tuo laiko nedaug pasikeitė.

Zita Genienė: „Tai pirmoji didžioji rekonstrukcija buvo 1893-aisiais, tuomet, kai pastatą perėmė savivaldybė. Paskui kita, žinoma, rekonstrukcija yra 1927-aisiais metais. Tai jau interjero, tai reiškias, scenos įrenginiai, salės vaizdas buvo pakeistas, rekonstruotas. Ir vėliau sekė jau sovietmečio rekonstrukcijos. Tai garsioji 1990-ųjų metų, kuomet atsiranda priestatas, toks nelaimingas priestatas, kuris vėliau nulėmė, kad, žodžiu, nebuvo paskaičiuota, kad čia yra, vis dėlto, ta vieta, teatro aikštė, yra pelkėta vieta, kad čia yra buvusios tos Danės salos atšakos, ir pradėjo jisai grimzti, ir buvo tokių didelių įtrūkimų. Ir vėliau galima sakyti, kad tai laimingai baigėsi, kuomet prasidėjo modernizacija.“

2007-aisiais metais buvo pradėta paskutinioji teatro pastato rekonstrukcija, po kurios jam buvo grąžintos pirminės ryškios spalvos.

Zita Genienė: „Vyko iš tikrųjų septynerius metus, bet teatras tuo metu, 2014-aisiais metais atsidaręs, tai buvo moderniausias pastatas Lietuvoje, nes iš tikrųjų galimybės scenos, įvairios galimybės teatrui įgyvendinti įvairiausius sumanymus. Na, o tos autentikos mes turime, tai iš tikrųjų, tai yra pastato fasadai dauguma išlikę. Pagaliau, ir tos paskutinės modernizavimo rekonstrukcijos metu buvo atlikti tyrimai fasadų. Ir mes buvome įpratę seniau, tai buvo šviesiai dažytas toksai pastatas. Ir tuomet atlikti tyrimai pasirodė, kad jis buvo ryškus, kaip dabar mes matome, tai buvo po rekonstrukcijos didelis netikėtumas: „Kaip čia dabar toks teatras spalvotas? Negali būti, tai Klaipėdai nebūdinga“. Bet tai iš tikrųjų, tai yra grąžinta originalus jo vaizdas. Na, žinoma, teatras jau viduje jis yra patyręs daugiau pakitimų, bet paskutinės rekonstrukcijos metu stengtasi sujungti tą senąją dalį su naująja. Yra tų elementų, įvesta ir naujų, tai rekonstrukcija, manau, pastatas atrodo gana puikiai suderinęs seną su nauja architektūra.“

Klaipėdos dramos teatras dabar yra ta vieta, kurioje vyksta ne tik spektakliai, bet ir miesto reprezentaciniai renginiai. Teatre veikia nedidelis teatro muziejus ir teatrinės literatūros skaitykla. Zita Genienė sako, kad tai ne tik vienas iš seniausių, bet ir vienas iš gražiausių miesto pastatų.

Zita Genienė: „Teatras – tai iš tikrųjų yra, jeigu mes imtume kokį penketuką pastatų išlikusių senosios Klaipėdos, jis iš tikrųjų yra vienas ryškiausių, vienas svarbiausių pastatų, turinčių gražią istoriją, primenančių įvairius Klaipėdos raidos laikotarpius. Tiek savo architektūra, tiek savo veikla jis yra labai svarbus. Ir galbūt mes mažiau žinome apie tą senąją teatro veiklos istoriją iš tikrųjų, daugiau mes žinome apie XX amžiaus, XIX amžiaus istoriją dar mums reikia ją atrasti, nes dėl tų istorinių peripetijų mes neturime tokio kultūros to perimamumo, nėra gyvų istorijų išlikusių, kurios būtų perduodamos iš kartos į kartą. Tai, sakykime, Klaipėdos teatro, jeigu imtume istoriją, tai XIX amžiaus ketvirtas, šeštas dešimtmetis galėtų būti klestėjimo jo laikotarpis, nes iš tikrųjų labai stipri tuo metu buvo muzikinė trupė ir visus žymiausius spektaklius, pastatymus matyti. Ir čia buvo toksai teatro direktorius Moreau, vėliau jo veiklą tęsė dukra. Iš tikrųjų, tai buvo įdomios asmenybės, bet mes dar apie jas mažai žinome. Tai dar yra ką veikti istorikams padirbėti, pasidomėti to teatro veikla, nors tas uždavinys nėra lengvas, o archyvinių šaltinių nėra išlikę po įvairių gaisrų ir taip toliau, bet pasidomėti būtų galima daugiau,“ – sako istorikė Zita Genienė.

Tuo ir baigiame pasakojimą apie Klaipėdos dramos teatro istoriją.

Laidą rengė Žydrūnas Naujokas.

P.S. Pašnekovų kalba neredaguota.

  • Juodkrantės bažnyčia
    Juodkrantės bažnyčia
    Atgimstanti istorija

Atgimstanti istorija - Juodkrantės bažnyčios istorija ir atgimimas

Projektą iš dalies finansuoja Medijų rėmimo fondas.

Kuršių nerijoje liuteroniškoji tradicija gyvuoja jau kelis šimtmečius. Šiandien Juodkrantės evangelikų liuteronų bažnyčia liudija ne tik tikėjimo istoriją, bet ir vietos bendruomenės tapatybę.

Pokalbį pradedame nuo reformacijos ištakų Lietuvoje. Kaip šios idėjos įsitvirtino mūsų krašte ir kokį vaidmenį jos suvaidino Kuršių nerijoje, pasakoja Juodkrantės parapijos klebonas Jonas Liorančas:

Jonas Liorančas: „Reformacijos pradžia yra siejama su 1517 metais spalio 31 dieną, prie Vitenbergo pilies bažnyčios durų prikaltomis 95 Martyno Liuterio tezėm. Tai čia tikriausiai yra skaičiuojama pačio įvykio, reformacijos pradžia. Ta reformacija nebuvo vien tiktai 95 tezės, tai išsivystė į labai didelę diskusiją, o taipogi į didelį konfliktą bažnyčios viduje. Ko pasekoje tos dvi pusės pradėjo viena nuo kitos tolti. Pačioje pradžioje diskusijos tikslas buvo būtent grąžinti Kristų ir tikėjimą į bažnyčią. Kadangi Rytų Prūsijos valstybė buvo Ordino valstybė ir jai vadovavo Didysis Ordino magistras, tad taip jau įvyko, kad 1525 metais Didysis Ordino magistras Albrechtas priima Liuterio mokymą, Liuterio idėjas, ir Rytų Prūsija tampa liuteroniška valstybe. Tai taip kad praeitais metais sukako 500 metų jubiliejus, kada Rytų Prūsija tampa liuteroniška valstybe.“

Reformacija Lietuvoje paliko ryškų pėdsaką. Ji prisidėjo prie pirmosios lietuviškos knygos atsiradimo ir lietuviško rašto sklaidos. XVI amžiuje pasirodęs Mažvydo katekizmas tapo reikšmingu žingsniu lietuvių kalbos ir švietimo istorijoje.

Jonas Liorančas: „Labai retai kas susimąsto arba žino, jog pirmoji lietuviška knyga – tai irgi Liuterio idėjų pasekmė. Nes viena iš Liuterio idėjų buvo tai, kad žmonės privalo garbinti Dievą savo gimtąja kalba. Nes šiaip lotynų kalba, kaipo liturginė kalba Romos katalikų bažnyčioje, buvo naudojama iki 1900... net ir Lietuvoje – iki 1964 metų.

Dažniausiai žmonėms, kurie nemoka lotynų kalbos, tai buvo tas dalykas, kuriame žmonės nedalyvavo. Ta maldų tvarka vykdavo tarp kunigo, kuris gieda arba kalba lotyniškai, ir dažniausiai vargonininko, kuris jam atsako. Tad Liuterio idėja buvo, kad žmonės privalo suprasti tai, kas vyksta bažnyčioje. Todėl būtent Liuterio idėjų dėka pirmoji lietuviška knyga ir yra išspausdinama ne Didžiojoje Lietuvos Kunigaikštystėje, ne Abiejų Tautų Respublikoje, bet būtent Rytų Prūsijoje, netoli nuo Juodkrantės, 1547 metais. Ir tai yra liuteronų kunigo Martyno Mažvydo „Mažasis katekizmas“. Na, jeigu būti visiškai tiksliems, tai tikriausiai pirmos 20 lietuviškų knygų buvo parašytos lietuvių liuteronų kunigų ir išleistos Rytų Prūsijoje.“

Kitoje dalyje išgirsime, kaip atsirado Juodkrantės evangelikų liuteronų bažnyčia, kokios aplinkybės lėmė jos statybą ir kokią vietą ji užėmė vietos bendruomenės gyvenime.

 

Atgimstanti istorija

Projektą iš dalies finansuoja Medijų rėmimo fondas.

Juodkrantės evangelikų liuteronų bažnyčios atsiradimas Juodkrantėje susijęs su viena didžiausių Kuršių nerijos nelaimių. Septynmečio karo metu, XVII amžiaus viduryje, Rusijos kariuomenei užėmus pusiasalį, buvo masiškai iškirsti jo miškai. Reiškinys sukėlęs laisvą smėlio judėjimą ir nuolat vietos gyventojus persekiojusi gyvenviečių užpustymą. Galutinai smėlio palaidoto Karvaičių kaimo gyventojai atsikraustė į Juodkrantę, kur amžiaus gale buvo pastatyta bažnyčia ir perkelta buvusi parapija, pasakoja parapijos klebonas Jonas Liorančas.

Jonas Liorančas: „Kuršių nerija, jinai visuomet buvo tokia vieta, kuri buvo labai priklausoma nuo gamtos užgaidų. Iš vienos pusės dirvožemis – smėlis, nelabai kas jame auga. Iš kitos pusės, mediena yra vienintelis vienintelė statybinė medžiaga ir vienintelė medžiaga, kuri yra skirta šilumai. Ir čia iš karto mes turime problemą: jeigu tu nukerti medį, nes tau reikia medienos, įvyksta ta problema – jo šaknys nebelaiko smėlio. Tad smėlis versdavo žmones kraustytis iš vienos vietos į kitą. Jeigu kalbėti apie Juodkrantę, tai parapija jau minima berods XVIII amžiuj. Tuo metu tenais stovėjo medinė bažnyčia. Ir žmonės šventė Jonines, šaudė, na, ir dėl tų šaudymų įvyko gaisras ir ta medinė bažnyčia sudegė. Ir per septynis metus buvo pastatyta dabartinė raudonų plytų neogotikiniam stiliuje Juodkrantės bažnyčia. O įdomu tai, kad būtent šitam laikotarpiui, XIX amžiaus pabaigai, raudonų plytų bažnyčios yra būdingos didžiajai daliai Rytų Prūsijos. Įdomus dalykas yra tai, kad tarp tų visų nedidelių kaimo bažnytėlių negalima surasti dviejų identiškų. Žodžiu, tuo metu architektai nemokėjo padaryti copy-paste. Turi vienokį ar kitokį panašumą, tačiau visos jos yra labai labai skirtingos, jeigu taip jau būti atidžiam.“

Po gaisro, sunaikinusio senąją medinę bažnyčią, Juodkrantės parapija ėmėsi statyti naują šventovę. Jos įrengimą rėmė garsūs to meto mecenatai. Vieną vertingiausių dovanų – Elbingo firmos pagamintus vargonus – bažnyčiai padovanojo gintaro kasyklų savininkas. Būtent gintaro gavyba XIX amžiaus pabaigoje atnešė Juodkrantei klestėjimą ir leido bendruomenei pastatyti vieną gražiausių Kuršių nerijos bažnyčių.

Jonas Liorančas: „Parapija naujai bažnyčiai gavo labai didelę dovaną – vargonus. Juos padovanojo vietinis verslininkas, kuriam priklausė Juodkrantėje gintaro kasyklos. Tai buvo didelė įmonė, labai turtinga. Na, ir tiktai toks įdomus faktas tai, kad šitas verslininkas nepriklausė parapijai – šiaip jisai buvo žydų tautybės, bet, nepaisant to, dovana tikrai buvo labai graži ir brangi. Aišku, daugybė dalykų pasikeitė Europoje ir visame pasaulyje po Pasaulinio karo.“

Po Antrojo pasaulinio karo bažnyčią uždarė. 1976 metais, atlikus kapitalinį remontą, joje buvo įrengta miniatiūrų muziejaus ekspozicija. 1988- aisiais bažnyčia grąžinta evangelikams, o nuo 1989 metų nuomojama katalikų. Apie tai – kitoje laidos dalyje.

 

Atgimstanti istorija

Projektą iš dalies finansuoja Medijų rėmimo fondas.

Tęsiame pasakojimą apie Juodkrantės evangelikų liuteronų bažnyčią. Antrasis pasaulinis karas pakeitė ne tik Juodkrantės gyventojų likimus, bet ir pačios bažnyčios paskirtį. Po karo iš krašto pasitraukus daugeliui senųjų parapijiečių, evangelikų liuteronų bendruomenė beveik išnyko, o bažnyčia buvo uždaryta.

Parapijos klebonas Jonas Liorančas pasakoja, kad kurį laiką bažnyčia buvo naudojama kaip sandėlis, jos vidus buvo nuniokotas, o šventoriaus aplinka smarkiai pakitusi.

Jonas Liorančas: „Pats Juodkrantės miestelis – tai buvo Rytų Prūsija, na, nuo Rytų Prūsijos laikų tai buvo trečiasis kurortas. 44-ųjų metų, kada sovietų kariuomenė žengė į į Rytų Prūsiją, į Lietuvą taip pat, Juodkrantės bažnyčioje ant sienos kabo sąrašas šeimų, šeimos, kurios gyveno Juodkrantėje iki 1944 metų. Šiandieną Juodkrantėje nė vienas iš tų šeimų palikuonių negyvena. Didžioji dalis žmonių iš Mažosios Lietuvos, iš Klaipėdos krašto mėgino trauktis su fronto linija, tiems, kuriems nepasisekė pasitraukti su fronto linija, jie pasitraukė vėliau, tarp 58-ųjų ir 60-ųjų metų.

Po karo Juodkrantės evangelikų liuteronų bažnyčios buvo padarytas sandėlis, kuriame buvo laikomos statybinės medžiagos, o nuo 1975 metų Juodkrantės evangelikų liuteronų bažnyčioje buvo įrengtas miniatiūrų muziejus.“

Sąjūdžiui prikėlus Lietuvą, bažnyčia buvo atiduota katalikams. Tačiau vos po poros metų grąžinta liuteronams. Pažymint bažnyčios sukaktį – 110 metų – buvo atnaujintas bažnyčios interjeras.

Jonas Liorančas: „Kada Lietuva atgavo nepriklausomybę, tikintiesiems buvo grąžinti bažnytiniai pastatai. Na, ir čia įvyko tam tikras, na, toksai įdomus faktas, kadangi, va, tikriausiai nuo 91-ųjų metų Pranciškonų ordinas labai stipriai stengiasi daryti misijas Kuršių nerijoje, kur per visą sovietmetį abidvi liuteronų bažnyčios buvo uždarytos. Vienoje, kaip jau minėjau, Juodkrantėje, buvo įrengtas miniatiūrų muziejus, o Nidos evangelikų liuteronų bažnyčioje buvo įrengta koncertų salė ir muziejus. Sakykime, o Romos katalikų bažnyčios čia niekuomet nebuvo iki va 2003 metų, kada Nidoje katalikų parapija su valstybės rėmimu pasistatė bendruomenės namus ir bažnyčią.“

Vienas iš išskirtinių Juodkrantės bažnyčios bruožų – ja naudojasi dvi krikščioniškos bendruomenės. Evangelikai liuteronai ir katalikai čia meldžiasi skirtingu laiku, tačiau tuose pačiuose maldos namuose. Tai retas ir gražus bendrystės pavyzdys Lietuvos religiniame gyvenime.

Jonas Liorančas: „Pirmiausia bažnyčia buvo grąžinta Pranciškonams, ir tiktai vėliau, Telšių vyskupo ir Lietuvos evangelikų liuteronų bažnyčios vyskupo susitarimu, ta bažnyčia buvo grąžinta liuteronų bažnyčiai, Juodkrantės liuteronų parapijai. Ir nuo to laiko iki pat dabar šitoje bažnyčioje mes meldžiamės, tiesa, skirtingu laiku, bet mums vietos užtenka tiek Romos katalikams, tiek tiek liuteronams, ir tiek tiek laiko, tiek tiek supratimo prasme mes kuo puikiausiai šitoje bažnyčioje išsitenkam. Čia užtenka vietos ne tiktai tikintiesiems, bet ir įvairiausiems renginiams, koncertams, kultūriniams dalykams, kurie atranda atranda vietą ir laiką, kad kad šitie namai būtų gyvi ir teiktų džiaugsmą.“

Netrukus pasakojimą tęsime.

 

Atgimstanti istorija

Projektą iš dalies finansuoja Medijų rėmimo fondas.

Įžengus į Juodkrantės evangelikų liuteronų bažnyčią, iš karto pajunti santūrią liuteronišą erdvės dvasią. Čia nėra perteklinės puošybos, o kiekviena detalė turi savo prasmę. Ypatingą vietą užima vargonai – vienas svarbiausių liuteronų liturgijos instrumentų. Juodkrantės parapijos klebonas Jonas Liorančas pasakoja, kad jie į Juodkrantę atkeliavo kaip dovana, o jų skambesys iki šiol užpildo bažnyčios erdvę.

Jonas Liorančas: „Kalbant apie bažnyčios interjerą, originalių dalykų liko tiktai balkonai. Vargonai – tai yra dovana vienos Šveicarų parapijos, kurie savo senus vargonus, kurie buvo veikiantys, buvo nutarę pakeisti naujais, tai jie padovanojo Juodkrantės parapijai veikiančius vargonus. Tiktai teko išmontuoti ir permontuoti Juodkrantėje. Tai yra naujas dalykas: tiek sakykla, tiek suolai, tiek altorius – tai jau yra... Tiek altorinės dalies vitražai – jie yra nauji.“

Bažnyčios sienas puošia Kryžiaus kelio stočių paveikslai. Tai Kristaus kančios kelio vaizdai, kviečiantys tikinčiuosius sustoti, apmąstyti ir susitelkti maldai. Jie yra svarbi šios sakralinės erdvės dalis.

Jonas Liorančas: „Vienintelis tikriausiai išskirtinis dalykas – tai yra paveikslai, tai yra Kryžiaus stotys. Būtent šita paveikslų serija yra iš... jie yra iš 1883 metų. Ir pagal inskripciją paskutiniame paveiksle, ant Kristaus kapo pado yra užrašytos pavardės tų, kurie fundavo šitą paveikslų seriją, ir kadangi įrašas yra padarytas lenkiškai, tai įsivaizduok, šitie paveikslai nepriklauso nei, vadinasi, šiai bažnyčiai, nei šiam nei šiam kraštui. Bet, nepaisant to, paveikslai yra įdomūs, ir tiems, kas domisi tapyba, tikriausiai verta pažiūrėti, kaip tapęs autorius mėgina Kristaus figūrą ištraukti į pirmą planą, ir kaip jam tai pavyksta. Tai vien dėl to verta užmesti akį į tai, kas yra, va, tikrai sena, ir ir mano akiai vertinga. O daugiau, tai interjeras, deja, jis jau yra naujas, ir... Kaip čia pasakius, naujas? Naujas mano akimis. Jaunimui, kurie gimė po 2000-ųjų, tai gal jau ir bus senas. Jeigu priklauso priklauso nuo nuo amžiaus, nuo žmogaus amžiaus ir nuo požiūrio į tai, kas yra sena ar išskirtinio.“

Kviečiame užsukti į Juodkrantę, aplankyti šią išskirtinę bažnyčią ir patiems pajusti jos ramybę bei istorijos alsavimą – čia, Kuršių nerijos širdyje, kur laikas tarsi sustoja.

Laidą rengė Jūratė Žavoronkova.

P.S. Pašnekovų kalba neredaguota.

  • Klaipėdos universiteto buvusių kareivinių kompleksas
    Klaipėdos universiteto buvusių kareivinių kompleksas
    Atgimstanti istorija

Atgimstanti istorija - Klaipėdos universiteto ir buvusių kareivinių pastatų kompleksas

Projektą iš dalies finansuoja Medijų rėmimo fondas.

Šiandieną mūsų laidoje kalbėsime apie išskirtinį kultūros paveldo objektą Lietuvoje. O išskirtinis jis vien jau tuo, kad buvęs militaristinis statinių kompleksas jau daugiau nei tris dešimtmečius tarnauja švietimo ir mokslo reikmėms. Tai būtent buvęs Klaipėdos kareivinių statinių kompleksas, kuriame dabar yra įsikūręs Klaipėdos universitetas. Šio universiteto Baltijos regiono istorijos ir archeologijos instituto direktorius Vasilijus Safronovas pasakoja, kad tai buvo pirmosios mieste specialiai pastatytos kareivinės.

Vasilijus Safronovas: „Tai buvo pirmosios kareivinės, specialiai pastatytas kareivinių pastatas, nes iš tikrųjų iki tol reikia turėt galvoj, kad buvo truputėlį kitokia kareivių kvartiravimo sistema vadinamoji. Tai reiškia, kad labai ilgą laiką įgula buvo mieste, miestas ją turėdavo tiesiog už savo pinigus išlaikyti. XIX amžiuje šita sistema pasikeitė ir valstybė už įgulos išlaikymą pradėjo mokėti miestiečiams. Reiškia, jeigu tu turi butą, tai gali priglausti ten kareivį ir gauti už tai iš valstybės pinigų. Buvo tokia sistema, kuri funkcionavo kurį laiką, bet šiaip miestui buvo kaip ir garbės reikalas turėti normalesnes kareivines, ypač turint galvoj, kad Klaipėda tuo metu buvo pasienyje su Rusija ir, na, tam tikras karo pavojus. Ir tuo metu buvo, prieš Pirmąjį pasaulinį karą, reikia neužmiršt, kad geopolitinė situacija irgi buvo pakankamai įtempta ir visko čia buvo galima laukti.

Tai įgula tuo metu Klaipėdoje egzistavo jau. Ji buvo apgyvendinta Plantacijų forte, kurio šiuo metu nebėra – tai yra stadiono teritorija dabartinio, ir buvo apgyvendinta tokio nuomotojo, kuris specialiai pastatė namus įgulai įkurdinti ir už tai gaudavo iš valstybės pinigų. Tas kompleksas iki šiol yra išlikęs, ten dabar yra KASP‘o pajėgos, tai yra Herkaus Manto gatvėje.

O šitas kompleksas kareivinės buvo pirmas specialiai pastatytas kaip kareivinės būtent tai paskirčiai Klaipėdoje pastatas. Jį statė Klaipėdos miestas, pasiėmęs paskolą. Idėja buvo tokia, kad miestas pasiėmė paskolą, o valstybė apmoka miestui už kareivių išlaikymą tose kareivinėse ir tokiu būdu, na, ten buvo skaičiuojama, kad ta paskola faktiškai per kokius šešis metus turėjo miestui atsipirkti. Ir 1904 metais buvo ta diskusija baigta jau kur statyti, nes buvo daug vietų svarstoma, ne vienas variantas. Buvo pasirinkta šita vieta ir pradėtos statybos, ir po trijų metų jos baigtos.“

Klaipėdos kareivinių statinių kompleksas XX amžiaus pradžioje buvo pastatytas tuometiniame miesto pakraštyje. Uždaras karinis kompleksas buvo orientuotas į tuometinę Moltkės, dabartinę Herkaus Manto gatvę.

Vasilijus Safronovas: „Miestas tuo metu neturėjo labai daug žemės. Čia buvo tokie vadinamieji ūkiniai sklypai ir ganyklos, kur, na, tarsi buvo miesto teritorija, bet ji buvo ūkinės paskirties. Tai šitame sklype buvo prieš tai žibalo saugykla kažkokia, dar kažkas, tai o dar prieš tai čia ganėsi karvės tiesiog. Tai žodžiu, bet, na, tai buvo pakankamai atoku nuo tuometinės miesto tankiai apgyvendintos erdvės. Plius, buvo visada galvojama apie plėtrą. Nes vienas dalykas – reikėjo pačias kareivines pastatyti, bet kareivinėms reikia dar ir daugiau infrastruktūros. Nes čia, be to, kad buvo pastatyti kareivinių pastatai, dar buvo suformuota tokia pratybų aikštė, kuri iki šiol yra išlikusi. Va čia, universiteto aikštė, ji, aišku, nebuvo tuo metu išgrįsta, bet čia vykdavo kareivių pratybos. Ir dar, be to, buvo vadinamasis šaudymo laukas, nes reikėjo įrengti ilgą tokią teritoriją, kuri būtų skirta šaudymo pratyboms. Tai tu, be abejo, tokio dalyko neįrengsi kažkur tai miesto vidury, nes, na, tam reikia ir saugumo, ir viso kito. Tai čia buvo pakankamai patogi teritorija, nes buvo arti miškas, nebuvo labai daug užstatymo, nebuvo tuo metu labai daug gyvenamųjų namų.“

Klaipėdos kareivinių statinių kompleksą iš pradžių sudarė aštuoni statiniai, kurie ne kartą regėjo besikeičiančias kariuomenes. Tačiau daugiau apie tai – po pertraukėlės.

Atgimstanti istorija

 Projektą iš dalies finansuoja Medijų rėmimo fondas.

Klaipėdos kareivinių statinių kompleksas buvo baigtas statyti 1907 metais. Iki mūsų dienų išliko ne tik pastatai, kuriuose buvo įsikūrę kareiviai, bet ir koplyčia bei valgyklos pastatas, taip pat masyvi geležinė tvora su raudonų plytų kolonomis, pasakoja viename iš šių pastatų įsikūrusio Baltijos regiono istorijos ir archeologijos instituto direktorius Vasilijus Safronovas.

Vasilijus Safronovas: „Tai buvo aštuoni pastatai pagrindiniai mūriniai, iš jų šeši yra išlikę iki šių dienų. O du yra neišlikę tik dėl to, kad per Antrąjį pasaulinį karą juos nugriovė, kadangi jie nebeatitiko to meto jau sanitarinių reikalavimų. Žodžiu, buvo du mūriniai tualetai, kurie buvo lygiai tokio paties stiliaus, kaip ir visi likę pastatai. Po to, kai buvo visas kompleksas pastatytas, iš esmės buvo ūkiniai pastatai tiktai keitė savo išvaizdą, nes atsirado po kurio laiko garažas. Po to, per Antrąjį pasaulinį karą, buvo pastatyta katilinė. O, aišku, didžioji plėtra, jeigu taip galima pasakyti, vyko sovietmečiu, kai čia atsikėlė karinis dalinys, tai iš tikrųjų jisai labai smarkiai išsiplėtė pastatų prasme ir visa likusia teritorija, bet, aišku, šitie pastatai jau nauji nieko bendro su ta sena architektūra ir su paveldu neturėjo.“

1907 metais pastatytas kareivinių kompleksas savo karinę paskirtį išlaikė beveik 90 metų, o jame ne kartą keitėsi skirtingų šalių kariuomenės.

Vasilijus Safronovas: „Kada buvo statomos kareivinės, Klaipėda tuo metu buvo Vokietijos Reicho dalis, Vokietijos Reicho sudėtinė dalis buvo Prūsija. Prūsija turėjo savo kariuomenę. Tai buvo dislokuota kareivinėse pirmiausia 41-asis Hermano fon Bojeno pėstininkų pulkas – tai maždaug iki 600, tikriausiai, karių. Ir jisai čia lieka iki Pirmojo pasaulinio karo, tada jis yra išsiunčiamas į frontą, karui prasidėjus. O čia per karą yra įvairūs rezervo daliniai dislokuojami, kurie keičiasi.

Tada 1920 metais, kada Klaipėdos kraštas yra atskiriamas nuo Vokietijos po Versalio taikos sutarties, į kareivines... Iš čia išsikelia, aišku, vokiečių kariuomenė ir atsikelia Prancūzijos dalinys. Tai yra 21-asis pėsčiųjų šaulių batalionas, kuris buvo atkeltas į Klaipėdos kraštą. Tiesa, jis visų kareivinių neužėmė, dėl to kareivinėse, kadangi jos priklausė miestui, buvo prikurta čia visokiausių kitų institucijų, pavyzdžiui, krašto policija veikė kurį laiką čia, įvairios miesto tarnybos gavo biurus kareivinėse. Jos buvo ne vien karinei įgulai tuo metu naudojamos.

Na, ir 23-ti metai, ateina Lietuva į Klaipėdą ir kareivinėse dislokuojamas jau Lietuvos kariuomenės dalinys. Iš pradžių tai buvo 7-asis pėstininkų Žemaičių kunigaikščio Butigeidžio pulkas, paskui 34-tais metais, kadangi vyksta perdislokavimas kariuomenės dalinių Lietuvoje, tai čia yra atkuriamas toksai 6-asis pėstininkų pulkas, kuris vadinosi Margio tuo metu. Šiaip dabar mes jį vadintume Margirio.

39-tais metais vėl keičiasi Klaipėdos krašto politinis statusas, kaip žinia, jis tampa vėl Vokietijos dalimi. Į kareivines vėl atsikelia Vokietijos kariuomenės daliniai. Pirmą kartą per visą istoriją Klaipėdos karinės įgulos pagrindą pradeda sudaryti nebe pėstininkų kariniai daliniai, o karinio jūrų laivyno daliniai, ir dėl to kareivinėse pasikeičia įgulos sudėtis. Karo jūreiviai tampa įgulos pagrindu.

Na, ir paskui 45-tais metais, kada Klaipėda tampa jau Sovietinės Lietuvos dalimi, į kareivines atsikelia Sovietų Sąjungos arba tuo metu Raudonosios armijos dalinys. Tai yra 3-čioji gvardijos šaulių divizija, kuri vėliau keičia pavadinimus. O 89-tais metais vėl Klaipėdoje pasikeičia įgulos sudėtis ir pėstininkų motorizuoti šaulių daliniai yra pakeičiami – įgulos pagrindą pradeda sudaryti krantų apsaugos divizija. Tai yra paskutinis dalinys, kuris 93-tais metais, kada įsigalioja susitarimas dėl buvusios Sovietų Sąjungos kariuomenės išvedimo iš Lietuvos, pasitraukia ir iš šitų kareivinių. Tai yra paskutinis dalinys, nors pagal Lietuvos Respublikos pirminį nutarimą kareivinės turėjo būti perduotos Lietuvos Respublikos krašto apsaugos ministerijai, ir jeigu jis nebuvo atšauktas, nežinia kaip būtų istorija plėtojusis.“

Kareivinių kompleksas išgyveno virsmą 1993-aisiais metais, kai šie pastatai buvo atiduoti įkurto Klaipėdos universiteto reikmėms. Plačiau apie tai – kitoje laidos dalyje.

 

Atgimstanti istorija

 Projektą iš dalies finansuoja Medijų rėmimo fondas.

XX amžiaus pradžioje Klaipėdoje iškilęs raudonų plytų kareivinių kompleksas beveik 90 metų tarnavo kariškiams. Čia šeimininkavo Prūsijos, Prancūzijos, Lietuvos bei Sovietų Sąjungos kareiviai ir karininkai. Iš Lietuvos išvedus okupacinę Rusijos kariuomenę, šiuos pastatus šalies vyriausybė planavo perduoti Krašto apsaugos ministerijai. Visgi po derybų nuspręsta, kad čia įsikurs ne kariškiai, o studentai ir dėstytojai. Taip 1993-aisiais metais buvęs karinis kompleksas buvo perduotas Klaipėdos universitetui. Pasakoja šio universiteto Baltijos regiono istorijos ir archeologijos instituto direktorius Vasilijus Safronovas.

Vasilijus Safronovas: „Tai istorija yra susijusi, aišku, su tuo, kada buvo kuriamas Klaipėdoje universitetas čia egzistuojančių aukštųjų mokyklų padalinių pagrindu. Visi šitie padaliniai turėjo savo pastatus, bet buvo galvojama iškart apie naujus padalinius, naujus fakultetus ir buvo galvojama, žinoma, apie plėtrą. Apie tai, kad galbūt ateityje reikia atskiro studentų miestelio – buvo tokia idėja.

Na, buvo svarstomi įvairūs variantai. Vienas iš variantų buvo paversti dabartinę Neries ir Donelaičio gatvę tokia ištisine universiteto gatve, nes ten buvo, reiškia, konservatorijos pastatai, buvo pedagoginės mokyklos pastatas. Buvo galvojama tuos pastatus, kur dabar yra muitinė, jie irgi buvo atiduoti universitetui, ir buvo galvojama, kad ten atsikels dar vienas fakultetas, bet paskui paaiškėjo, kad jie yra per maži, ir universitetas juos galiausiai grąžino muitinei 91-aisiais metais.

Bet jau 91-aisiais metais buvo iškelta idėja, kad kareivinės galbūt galėtų būti ta teritorija, kuri atiteks universitetui. Tiktai tai buvo idėja. Tam, kad ją įgyvendinti, na, reikėjo sprendimų Vilniuje, kurie, aišku, nėra iš karto priimami, turint galvoj, kad 91-aisiais metais dar čia dislokuota buvusi sovietų kariuomenė. Tai 92-ais–93-iais metais vyksta derybos ir, tiesą sakant, 93-iais metais tik paaiškėja, prieš pat jau faktiškai sovietų kariuomenės išvedimą, paaiškėja tas galutinis sprendimas, kad vis dėlto pirminis Lietuvos vyriausybės nutarimas, kad pastatai toliau perduodami Krašto apsaugos ministerijai Lietuvos Respublikos, yra atšaukiamas ir pastatai yra perduodami Klaipėdos universitetui.“

 

Tai, kad karinio komplekso pastatai perduodami švietimo ir mokslo reikmėms – gana reta transformacija visoje Europoje. Visgi istorikas Vasilijus Safronovas sako, kad įkurtuvės apleistuose kariškių pastatuose pareikalavo daug laiko ir pinigų.

Vasilijus Safronovas: „ Klaipėdos universitetui buvo perduota 25 hektarai teritorijos. Toje teritorijoje buvo virtinė visokių sovietinių pastatų, kurie, žinoma, universitetui niekaip nebuvo pritaikyti, nes tai buvo tankų garažai ir visa kita. Ir buvo šitie paveldo pastatai. Tikriausiai tai, kad čia kariuomenė į juos įsikėlė 45-aisiais metais, buvo pliusas šitų pastatų išlikimo istorijai, nes, na, vis vien tai yra valstybinė institucija, kuri kaip ir tokiu atveju truputėlį kitaip žiūri į pastatų, sakykime, naudojimą ir tęstinumą, ar ne?

Tai šitie pastatai, žinoma, nebuvo pritaikyti universitetui, kas be ko. Čia buvo pakankamai apleista teritorija su pakankamai apleistais pastatais. Ir, tiesą sakant, tas perdavimas universitetui yra vienas pakankamai įdomus veiksmas, kuris, nu, kaip ir neturi analogų Lietuvoje. Europoje yra tokių analogų, kad buvę karinės paskirties pastatai perduodami aukštosioms mokykloms, tikrai yra, bet Lietuvoje tai, ko gero, buvo pirmas atvejis.

Bet kitas svarbus turbūt irgi dalykas, kurį reik visada įvertinti – kiek po to buvo įdėta pastangų, finansų į tai, kad šitą visą teritoriją pritaikyti universitetui. Nes perdavimas įvyko 93-iais metais, o pirmas pastatas universiteto reikmėm realiai buvo pradėtas eksploatuoti tik 96-aisiais metais. Ir tik po truputį, korpusas po korpuso, iki 2009 metų – tai yra, na, 16 metų vyksta procesas, kol šitie senieji korpusai yra pritaikomi. Aš jau nekalbu apie visą teritoriją, kurią irgi reikėjo išvalyt nuo senų pastatų tam, kad joje kažką tai naujo projektuoti. Tai žodžiu, tai yra ilgalaikis procesas, kuris reikalavo daug pastangų, finansų.“

Na, o apie tai, kuo svarbus šis paveldo objektas visam miestui ir kiek jame išlikę autentiškų dalykų, sužinosite jau paskutinėje laidos dalyje.

 

Atgimstanti istorija

Projektą iš dalies finansuoja Medijų rėmimo fondas.

Buvęs Klaipėdos kareivinių kompleksas yra vienas ryškiausių istorizmo su neogotikos bruožais karinės architektūros pavyzdžių Lietuvoje. Jis jungia viduramžių romantizmo dvasią su pramoninio amžiaus racionalumu. Laiptuoti frontonai, smailiaaukštės nišos, glazūruotos plytelės ir kai kurios kitos detalės kuria galingos vokiečių ordino pilies įvaizdį. Istorikas Vasilijus Safronovas sako, kad šie prieš beveik 120 metų pastatyti šeši išlikę statiniai yra nedaug pakitę.

Vasilijus Safronovas: „Dėl autentiškumo išorės, tai tikrai buvo bandoma atkurti tam tikras detales, kurios buvo prarastos. Pavyzdžiui, viename iš fakultetų, kada jis buvo perimtas iš sovietinės kariuomenės, centrinis fligelis tiesiog jo nebuvo, jis buvo atstatytas. Aš turiu galvoj ta išsikišusi tokia dalis pastato į kiemą, ji yra atkurta.

Bet iš esmės pastatai buvo išlikę, pastatų planavimas buvo išlikęs. Netgi yra kai kuriuose pastatuose vidinės kolonos yra išlikusios, na, ta prasme, pastatai yra pakankamai autentiškai išlikę, pradedant visokiais balkiais viduje, durimis, durų staktomis, laiptinėmis. Iš išorės jie yra tikrai atkurti taip, kaip buvo. Nu, aišku, su tam tikromis galbūt variacijomis pagal nuotraukas, pagal ikonografinę medžiagą, pagal brėžinius, kurių yra irgi išlikę nemažai.

O viduje, aišku, yra tam tikras planavimas, kuris, na, labiau pritaikytas ir universitetui. Pavyzdžiui, kad ir korpusas, kuris yra su laikrodžio bokštu, tai čia irgi yra, pavyzdžiui, palėpė renovacijos metu buvo visiškai naujai įrengta. Kaip ir pagrindiniuose keturių aukštų korpusuose irgi palėpės yra naujai įrengtos, pritaikytos universiteto poreikiams, bet iš esmės planas, patalpų išdėstymas ir daugybė kitų dalykų tikrai liko autentiški.“

 

Šie pastatai yra matę daugybę iškilių žmonių. Čia yra lankęsi visi tarpukario ir dabartinės Lietuvos prezidentai, taip pat Jonas Basanavičius, Petras Tarasenka ir kiti. Apie šių pastatų istorinę praeitį byloja kai kurie atminties ženklai.

Vasilijus Safronovas: „Yra išlikę tam tikrų dalykų, kurie yra susiję su kariniais ženklais. Na, pavyzdžiui, Lietuvos kariuomenė 24-aisiais metais pasodino tris ąžuolus, kurie yra išlikę iki šiol ir jie yra pažymėti tie ąžuolai.

Tada yra atminimo lentos, nes šituose pastatuose yra tarnavę nemažai žmonių, kurie, na, yra vienaip ar kitaip žinomi, nusipelnę. Na, pavyzdžiui, Petras Tarasenka, kurį mes daugelis žinome kaip pasakojamosios literatūros vaikams autorių, bet jis, aišku, tuo pačiu yra ir archeologijai nusipelnęs ir tarnavo čia tuo metu Lietuvos kariuomenėje.

Galų gale, buvo Klaipėdos krašto prijungimo prie Lietuvos šimtmetis ir ta proga buvo atidengta ant vieno iš pastatų lenta atminimo, kuri pasakoja apie tai, kad šituose pastatuose 20-ais–23-iais metais buvo dislokuotas Prancūzijos kariuomenės dalinys. Tai žodžiu, tikrai tų atminimo ženklų yra, kurie pasako, kad tai yra buvusios kareivinės. Ir dabar Klaipėdoje dislokuoti kariniai daliniai dažnai renkasi šitą universiteto aikštę priesaikoms, ceremonijoms iškilmingoms ir panašiai, nes, nu, tai yra pakankamai reprezentatyvi graži erdvė.“

 

Klaipėdos universiteto Baltijos regiono istorijos ir archeologijos instituto direktorius Vasilijus Safronovas teigia, kad šis paveldosauginis kompleksas yra išskirtinis ne tik Klaipėdoje, bet ir Lietuvoje.

Vasilijus Safronovas: „Aš ir manau, kad Klaipėdos mieste, jeigu mes pasižiūrėsim apskritai į visą kontekstą, tai nežinau, ar mes rastumėm kitą tokį objektą, kuriame yra tiek autentiškų dalykų yra išlikę. Tai, kad mes turim tokį kompleksą XX amžiaus pradžios, kuris architektūriškai yra įdomus ir tuo, kad jame pinasi istorizmo ir reformistinės architektūros jau tokios srovės. Na, jis labai įdomus architektūrine prasme dar, nors dažnai klaidingai pristatomas kaip neogotikos, bet bet kokiu atveju įdomus kompleksas, kuris yra išlikęs va toks kaip visuma. Tai ir Lietuvos kontekste mes turbūt labai, turėtum paieškoti dar tokių kompleksų. Daug kas čia atvažiavę į Klaipėdą labai stebisi, kad jūs turite tokius pastatus. Tai manau, kad Klaipėda turi didžiuotis, kad turi tokį kompleksą. Klaipėda turi didžiuotis, kad universitetui pavyko bendromis pastangomis su rėmėjais, su valstybe, savo lėšomis, aišku, prikelti jį naujam gyvenimui, įpūsti jam gyvybės.“

Tuo ir baigiame pasakojimą apie Klaipėdos universiteto ir buvusių kareivinių pastatų kompleksą.

Laidą rengė Žydrūnas Naujokas.

P.S. Pašnekovų kalba neredaguota.

  • Priekulės paštas
    Priekulės paštas
    Atgimstanti istorija

Atgimstanti istorija (Priekulės paštas)

 Projektą iš dalies finansuoja Medijų rėmimo fondas.

Tarp Minijos upės vingių įsikūręs vienas gražiausių Mažosios Lietuvos miestų – Priekulė. Priekulės paštas – vienas iš miestelio pastatų, menančių ilgą krašto istoriją. Vos porą šimtų gyventojų turėjusio Priekulės paštas pradėjo veikti 1885-aisiais metais. Dviaukštis, raudonplytis pastatas įkurtas Priekulės dvaro savininkų Šperberių lėšomis. Jis išsiskiria savo architektūra ir funkcionalumu. Kadaise čia virė kasdienis gyvenimas, o laiškai ir žinios jungė žmones su pasauliu. Pasakojimą pradeda Priekulės meno ir kultūros centro direktorė Rūta Steponavičienė.

Rūta Steponavičienė: „Senasis Priekulės paštas – mes jį iki šiol taip ir vadinam – tai istorinis pastatas, kuris buvo statytas 1885-aisiais metais. Kadangi jis yra toks raudonų plytų pastatas, tai tas istoriškumas jame yra dabar labai gajus. Visoje Mažoje Lietuvoje dabar tas raudonų plytų atgimimo bumas, jisai yra tikrai labai, sakyčiau, kultūriškai aktyvus. Ir 1885-aisiais metais šitas pastatas buvo pastatytas Gleikų dvaro iniciatyva ir jis priklausė šitam dvarui, ir jis nuo pat pradžių ir buvo pašto pastatas. Ir iki pat 2018-ųjų metų šitas pastatas išlaikė savo pirminę poziciją, tai yra pašto pastatas, kuriame veikė Lietuvos paštas, kuris jau buvo nupirktas šitos bendrovės, ir 2018-aisiais metais, deja, Lietuvos paštas nusprendė išsikelti iš šito pastato. Taip šitas gražus, vokiško stiliaus pastatas tapo, na, sakykime, Priekulės centre esančiu pastatu, kuris nebeturėjo savo šeimininko ir, sakykim, užmigo tą savo gyvenimą, gyvenęs ilgus 140 metų.“

Priekulės paštas pastatytas dar 1885-aisiais. Jis kartu su visu Priekulės senamiesčiu yra paveldo dalis. Šiuo metu senasis Priekulės paštas priklauso Klaipėdos rajono savivaldybei. Savivaldybė istorinį statinį visuomenės poreikiams nusipirko iš akcinės bendrovės Lietuvos paštas, o 2024-ųjų metų rudenį pastatą 10-čiai metų perdavė valdyti ir naudoti Priekulės meno kultūros centrui.

Rūta Steponavičienė: „Nuo 2018-ųjų metų jis, neturėdamas savo šeimininko, taip ir sūksojo toje Priekulėje, bet mes, kaip Priekulės meno kultūros centras, 2024-aisiais metais išreiškėme norą šitą pastatą atgaivinti ir pritaikyti jį kultūriniam reikmėm. Ir labai dėkojam Klaipėdos rajono savivaldybei, kurie patikėjo šita idėja ir nupirko jį iš turto banko, ir patikėjo mums jį valdyti 10-čiai metų. Tai 2025-ųjų metų rudenį mes gavome šitą dovaną ir iki šiol jis sėkmingai yra gaivinamas.“

Senasis Priekulės paštas išgyveno ne vieną istorinį laikotarpį. Pastatas ilgus metus tarnavo kaip svarbus ryšio centras vietos bendruomenei. Dabar jis tapo kultūros ir kūrybos erdve. Apie tai, kuo ši vieta gyvena šiandien, netrukus išgirsime daugiau.

Štai audioįrašo transkripcija:

Atgimstanti istorija

Projektą iš dalies finansuoja Medijų rėmimo fondas.

Kiekvienas senas pastatas saugo savo istorijas, o Priekulės paštas jų turi išties nemažai. Kadaise čia buvo laukiami laiškai, siuntos ir svarbios naujienos, šiandien čia laukiami žmonės, idėjos ir kultūriniai renginiai. Pasak Priekulės meno kultūros centro direktorės Rūtos Steponavičienės, pastatas tapo svarbia vietos bendruomenės susibūrimo vieta.

Rūta Steponavičienė: „Mūsų idėja yra, jog šitas paštas ne tik būtų pritaikytas kultūrinėms reikmėms, bet ir pritrauktų tą, sakykime, turistą atvykti į Priekulę ir susipažinti su istorija, nes tokie pastatai jie ne tik pasakoja, bet ir mena sienos, išlikę daiktai, kažkurios ansamblio detalės. Tai mes į tai žiūrime su didele pagarba ir jį gaiviname jau antrus metus. Ir tame pastate veikia ir reziduoja įvairiausi menininkai, mes turime jau išvystę du festivalius, kurie sėkmingai implementavosi į pašto gyvenimą. Tai kūrybiškos vietokūros tokie festivaliai kaip ir „Ženklai“. Praėjusią savaitę organizavome unikalų festivalį pavadinimu „Švinas“, kuris irgi yra susijęs su spaustuvėm. To pašto istorija, ji gaji ne tik sienose, bet ir tai, ką mes, sakykime, bandome sėkmingai jau vystyti pusantrų metų.“

Priekulės paštas šiandien yra puikus pavyzdys, kaip istorinis pastatas gali įgyti naują paskirtį. Išsaugodamas savo autentiškumą, jis kartu tampa šiuolaikinės kultūros erdve.

Rūta Steponavičienė: „Mūsų tikslas yra ne vien suderinti tą tradiciją, atkurti tą paštą, sakykime, Priekulės meno ir kultūros centro jėgomis, bet mes turime ir, žinoma, sakykim, platesnių užmojų, tai yra jį restauruoti. Ir jog jau dabar 141 metų pastatas atgimtų, bet su tam tikra misija, kaip ir minėjau, jog šitas kompleksas jis įgautų tą istorinį atgimimą. Mes žingsnis po žingsnio žengiame ta linkme ir esame labai tokiam teisingam, sakykim, kelyje. Ir Lietuvoje yra tokia organizacija „Fixus Mobilis“, mes esame pateikę paraišką. Tai yra kultūros paveldo objektų prevencinės priežiūros tokia, sakykim, sistema. Stovime eilėje, tikime, jog su specialistų pagalba galėsime šitą pastatą atgaivinti ir ne tik kultūrinėmis programomis, bet ir istoriniais, architektūriniais sprendimais ir šitas pastatas atgims iš naujo.“

Dviaukštis raudonplytis pastatas, įkurtas Priekulės dvaro savininkų Šperberių lėšomis, išsiskiria savo architektūra ir funkcionalumu. Pirmame aukšte buvo įkurta pašto įstaiga ir girininkijos kasa, o antrame – gyvenamosios patalpos. Iki šiol pastato fasadą puošia vaizdingos detalės: medinės durys, ištašytų akmenų mūrytas cokolis. Šis kultūros paveldo statinys itin ilgai išlaikė savo pirminę paskirtį. Pasakojimą netrukus tęsime.

 

Atgimstanti istorija

Projektą iš dalies finansuoja Medijų rėmimo fondas.

Priekulės pašto pastatas yra reikšminga miestelio architektūrinio paveldo dalis. Jo sienos mena laikus, kai paštas buvo vienas svarbiausių ryšio taškų regione. Šiandien pastatas atgimsta naujam gyvenimui. Jame vykstančios veiklos pritraukia tiek vietos gyventojus, tiek miesto svečius, – pasakoja Priekulės meno kultūros centro direktorė Rūta Stepanovienė.

Rūta Steponavičienė:  „Tai yra kultūros paveldo įtrauktas objektas ir ne taip viskas paprasta. Bet, kaip mes juokiamės ir juokaujamės, sakykime, su savo kolegomis, jog dabar, kas vyks pačiame pašte, mums yra labai patogu veikti ir pristatyti šitą pastatą, nes jis nėra dar restauruotas. Ir atvykę kultūros, meno mylėtojai, jie dar patenka į tą erdvę, kur mes esame savomis rankomis, tiesiog savo kolegų pagalba, atidengę kai kurias ansamblio sienas, kur sovietizacijos laikais jos buvo tiesiog, na, sakykime, ant išnykimo ribos, paprastu tinku užglaistytos ir niekas nebežiūrėjo nei į čerpinį stogą, kuris šiferiniu stogu buvo pakeistas. Tai mes po truputėlį atidengiam to paveikslo architektūrines detales ir dabar kaip tik tas metas ir yra susipažinti su tuo istoriniu pastato gyvavimo laikotarpiu. Na, ir tikimės, jog jau kitais metais mes jau galėsime pradėti projektuoti naująjį pašto gyvavimą ir galės veikti kaip projekto naujojoje tokioje plotmėje.“

Kūryba prasideda nuo idėjos, tačiau kiekvienas menininkas ją paverčia skirtinga istorija. Vieni kuria teptuku, kiti žodžiais, muzika ar fotografija. Kiekvienas darbas atspindi savitą pasaulio matymą. Būtent tokioms idėjoms erdvę suteikia ir Priekulės paštas.

Rūta Steponavičienė:  „Aš labai džiaugiuosi, jog šitą pastatą atranda ne tik Priekulės meno kultūros centras, atranda ir bendruomenė Priekulės, atranda ir tokie menininkai kaip Benas Šarka, sakykime, kiti menininkai, kurie dabar Klaipėdos rajono savivaldybė yra paleidusi tokią naują programą – profesionalaus meno plėtojimas Klaipėdos rajone. Tai mes džiaugiamės, jog šitas pastatas irgi sulaukė dėmesio ir žinau, kad yra keletas menininkų, kurie nori reziduoti šitame pastate ir surengti savo parodas. Tai garsas eina, gandas eina, tai ir džiugu, jog šitokie pastatais, jie iš esmės keičia nedidelių miestų veidą ir tai yra ne tik, kaip ir minėjau, kultūrinė įvairovė pačiame miesto centre, bet ir turime didesnių užmojų, kaip ir minėjau, kad gyvuotų raudonų plytų istorijos ir jos atgimtų naujajame amplua.“

Apsilankę Priekulės pašte galėsite ne tik pamatyti eksponatus, bet ir prisiliesti prie autentiškų pastato detalių: laiptų, durų ir kitų elementų, išsaugojusių daugiau nei 140 metų istoriją. Netrukus pasakojimą tęsime.

 

Atgimstanti istorija

Projektą iš dalies finansuoja Medijų rėmimo fondas.

Sakoma, kad seni pastatai turi savo atmintį. Priekulės pašte išlikusios originalios durys ir laiptai yra ne tik architektūros detalės, jie yra tylūs liudininkai tūkstančių žmonių istorijų, keliavusių per šį pastatą. Pasak Priekulės meno kultūros centro direktorės Rūtos Steponavičienės, apsilankę Priekulės pašte galėsite ne tik pamatyti eksponatus, bet ir prisiliesti prie autentiškų pastato detalių.

 Rūta Steponavičienė: „Tai šitas pastatas, kaip ir minėjau, domina ne tik Priekulės meno kultūros centrą, bet ir muziejininkus. Ir įdomu yra tai, jog mes kaip kultūros atstovai ne viską išžiūrime šitame ansamblyje. Mes turime tame pastate, sakyčiau dabar taip, nejudinamus senuosius pašto stalus. Išlikę yra archyviniai kadrai. Turime jau Lietuvos paštui be reziduojant įvairiausių tokių eksponatėlių, kurių mes net neįžiūrime, bet muziejininkai yra linkę šitą pastatą tiesiog išnagrinėti. Bet kadangi dabar jis yra etape, kur kultūra veikia senose, plytinėse, raudonose sienose, tai mes labai atsargiai žiūrime į išlikusius daiktus. Žinoma, yra istoriniai laiptai, mediniai. Kai mes kalbame su projektuotojais, jie iš karto pasakė, kad mes negalėsime šitų laiptų niekaip kitaip perstatyti, jie turės būti restauruoti. Yra medinės durys istorinės likusios, kurios jau mena 140 metų. Tai jos bus irgi restauruotos, bet jos dabar, kaip meninis akcentas, jis tarnauja ir iki šiol. Ir mes pristatant pašto patį ansamblį šituos aspektus visada minime. Mes atsakingai į tai žiūrime. Dar kol kas tų istorinių objektų nejudiname, jie ir gyvena tą gyvenimą, kurį jie gyvena 140 metų. Bet kaip ir minėjau, kai prasidės tvarkybos darbai, tai yra idėja šituos visus mano minėtus aspektus išryškinti ir tai taps, na, sakykime, muziejiniais reliktais.“

Visus metus Priekulės pašte netrūksta veiklos: nuo kūrybinių dirbtuvių ir koncertų iki tradicinių švenčių bei festivalių. Kiekvienas renginys suteikia galimybę pažinti krašto istoriją ir kultūrą.

Rūta Steponavičienė: „Artimiausias renginys, tai liepos 18 dieną mes kviečiame į bažnytinio paveldo parodą. Kartu bendradarbiaujant su Klaipėdos rajono Priekulės seniūnija ir Antano Paduviečio bažnyčia, mes eksponuosime senuosius bažnytinius objektus, rūbus, rekvizitus. Tai yra ruošiama paroda, kuri irgi atranda savo vietą senajame Priekulės pašte. Labai kviečiame apsilankyti. Bet šitas pastatas, jis yra atviras visada. Ir jeigu tik turime suinteresuotų grupių, pavienių asmenų, mes kviečiame atvykti į Priekulės meno kultūros centrą ir mūsų komanda visada yra pasiruošusi aprodyti, papasakoti ir istoriją, ir papasakoti jo ateitį kiekvienam atvykstančiam į Priekulę.“

Senasis paštas Priekulėje šiandien kalba ne laiškais, o renginiais, parodomis ir susitikimais. Tai vieta, kurioje susipina Mažosios Lietuvos istorija ir šiuolaikinis kultūrinis gyvenimas. Pastatas tapo vienu iš svarbių miestelio kultūros židinių. Kviečiame atrasti šią vietą. 

Laidą rengė Jūratė Žavoronkova.

P.S. Pašnekovų kalba neredaguota.

  • Klaipėdos Karališkoji mokytojų seminarija
    Klaipėdos Karališkoji mokytojų seminarija
    Atgimstanti istorija

Atgimstanti istorija - Klaipėdos Karališkoji mokytojų seminarija

Projektą iš dalies finansuoja Medijų rėmimo fondas.

Šiandieną mūsų laidoje pasakosime apie Klaipėdos Karališkąją mokytojų seminariją. Joje dabar įsikūręs Klaipėdos universiteto Socialinių ir humanitarinių mokslų fakultetas. Šis raudonų plytų keturių korpusų kompleksas šalia tuometinės geležinkelio stoties buvo pastatytas 1908 metais. Klaipėdos universiteto Baltijos regiono istorijos ir archeologijos instituto direktorius Vasilijus Safronovas pasakoja, kad mokytojų seminarija iš pradžių buvo įkurta kitoje vietoje, prieglaudos pastate, dabartinėje Herkaus Manto gatvėje.

Vasilijus Safronovas: „ Mokytojų seminarija Klaipėdoje formaliai buvo įsteigta, iš tikrųjų, kaip įstaiga jau 1902 metais. Pirmas pastatas, kuriame jinai veikė, iš tikrųjų, yra, jeigu įsivaizduojat dabar, buvęs „Lūjos“ restoranas – ten buvo įkurdinta iš pradžių. Bet kadangi iš pradžių tai buvo labai nedidelė įstaiga, viena klasė, aišku, užteko, bet galvojant apie plėtrą buvo mąstoma, kur reikia padėti šitą įstaigą naujai. Ir kadangi šita įstaiga buvo ne Klaipėdos miesto dispozicijoje, o vyriausybės, tai Prūsijos valdžia nusprendė, kad reikia pastatyti seminarijai naują kompleksą, kuriam miestas skyrė žemę, ir 1905–1908 metais šitas kompleksas už Prūsijos vyriausybės pinigus buvo pastatytas Klaipėdoje prie tuometinės geležinkelio stoties.

Pastatas vadinosi Karališkoji mokytojų seminarija. Šitas žodis „karališkoji“ pabrėžia tai, kad įstaiga priklauso valstybei – Prūsijos karalystei, kitaip sakant, o ne miestu. Vėliau, aišku, tas pavadinimas keitėsi, nes Prūsija po Pirmo pasaulinio karo nebetapo karalyste, tai buvo tiesiog Prūsijos valstybė, ir tada buvo pervadinta Valstybine mokytojų seminarija, na ir panašiai.“

Šiame pastatų komplekse buvo ne tik mokomi būsimieji mokytojai, bet čia taip pat buvo ir gyvenamosios patalpos dėstytojams ir seminaristams. Taip pat čia buvo valgykla, virtuvė, gimnastikos salė, biblioteka, taip pat seminarija turėjo savo daržą, sodą bei sporto aikštyną.

Vasilijus Safronovas: „ Buvo sudurtinis toksai kompleksas iš kelių dalių: viena dalis buvo mokomoji, kita dalis buvo ūkinė, trečioji dalis buvo gyvenamoji, ir ta gyvenamoji dalis dar skilo į dvi dalis, nes vienoje dalyje gyveno mokytojai, o kitoje dalyje gyveno seminaristai. Dar buvo kiemas, kuris irgi buvo naudojamas ūkinei, vadinkime tai, paskirčiai ir sportui. Kas buvo irgi pakankamai nauja tuo metu, nes ne visos mokyklos tikrai turėjo laukus, kurie buvo pritaikyti auginimui, pavyzdžiui, daržovių ar dar kažko tai. Tai va čia jau buvo šitas dalykas praktikuojamas šitoje mokykloje nuo pat to laiko, kada ji buvo pastatyta, nes iš tikrųjų, na, mokykla gavo tikrai didžiulį sklypą, apie 2,6 hektarus, kuris tuo metu dar nebuvo ten nieko užstatyta, realiai tai buvo dykoje, tuščioje vietoje.

Dabartinė Salomėjos Nėries gatvė atsirado 1904 metais tiktai, jinai buvo nutiesta į stotį nuo tuometinės Simono Dacho, dabartinės Simono Daukanto gatvės. Ir realiai pirmieji pastatai du, kurie buvo pastatyti, tai buvo viena prieglauda, kuri yra dabartinės Daukanto gatvės ir Nėries gatvės kampe, ir štai šita mokytojų seminarija, kuri tikrai užėmė labai didžiulį plotą, beveik ketvirtadalį visos gatvės apimties. Tai, be abejo, tapo ir Klaipėdos atpažinimo ženklu, nes pirmas objektas, kurį tu pamatai atvažiavus į Klaipėdą, ir, na, pakankamai reprezentatyviu architektūrišku objektu.“

Šis statinys – labai svarbus istorinės švietimo architektūros pavyzdys Klaipėdoje.

Vasilijus Safronovas: „ Yra labai dažnai sakoma, kad jis yra neogotikinis, kame yra tiesos, bet yra ir netiesos, nes iš tikrųjų jis nėra joks neogotikinis. Neogotika ten yra imituojama tam tikrose architektūros detalėse, bet tai yra jau XX amžiaus pradžios pastatas, kuriame pinasi kelios architektūrinės tradicijos. Viena yra senoji istoristinė su neogotikos elementais, kurie yra imituojami, bet ten yra labai daug tame komplekse, kaip ir kareivinių komplekse, kuris yra tuo pačiu metu statomas Klaipėdoje, yra labai daug reformistinės architektūros detalių, kurios yra jau pirmieji laipteliai į modernizmo architektūrą, kuri suklesti jau po Pirmo pasaulinio karo. Ir mes matome ir tokių jugendo elementų visokiausių. Žodžiu, tai yra tokia sampina architektūros stilių.“

Na, o apie tai, kokie specialistai buvo ruošiami Karališkojoje mokytojų seminarijoje, pasakojimą tęsime netrukus.

 

Atgimstanti istorija

Projektą iš dalies finansuoja Medijų rėmimo fondas.

Klaipėdos Karališkoji mokytojų seminarija buvo atidaryta 1908 metais. Šiame komplekse buvo mokomosios bei dvi gyvenamosios patalpos. Tuo metu pagalbiniame korpuse buvo valgykla, virtuvė, gimnastikos salė bei biblioteka. Seminarija turėjo savo daržą, sodą bei sporto aikštyną. Teigiama, kad tuo metu tai buvo moderniausia Prūsijoje seminarija. Pasakoja Klaipėdos universiteto Baltijos regiono istorijos ir archeologijos instituto direktorius Vasilijus Safronovas.

Vasilijus Safronovas: „ Modernus čia turima omeny naujas. Tai, kai objektas yra pastatomas, jis yra kurį laiką naujas ir naujausias, bet po kurio laiko pastatomas kitas objektas, kuris tampa nauju ir naujausiu. Tai aš čia to modernumo labai nesureikšminčiau. Jeigu mes žiūrime į pastato funkcijas ir panašiai, tai tokių seminarijų buvo daug Prūsijoje. Vien Rytų Prūsijoje jų buvo keliasdešimt. Jos buvo skirtingos: vienos buvo išlaikomos ir skirtos katalikiškoms mokykloms, kitos buvo skirtos jau valstybinėms arba Prūsijos mokykloms, reiškia, kur pagrindinė tikyba buvo liuteronų. Ir pagal funkcijas, iš tikrųjų, tai, na, ta seminarija, ji turėjo tai, kas tuo metu buvo būdinga Prūsijos mokykloms. Nes tie reikalavimai labai keitėsi: nuo pastatų, kurie tiesiog buvo klasės ir dalykai, kur skirti moksleiviams ir mokytojams, iki tokių, na, pakankamai naujų dalykų, kaip vieta, kur moksleiviai gyvena. Nes tai buvo ir internatas, reiškia, kad moksleiviai čia atvažiuoja iš viso Klaipėdos krašto, mokosi, gyvena, žodžiu, leidžia visą laiką šitoje mokykloje, kas buvo, nu, neįprasta pakankamai, ar ne. Ir taipogi reikia pasakyti, kad tie reikalavimai Prūsijos mokykloms keitėsi. Tai va čia patenkama į tam tikrą laikotarpį, kada yra tokie reikalavimai mokykloms taikomi, dėl to tuo metu, taip, tai yra, na, atitinka tuos reikalavimus, yra modernu, bet vėliau tie reikalavimai irgi keičiasi.“

Klaipėdos Karališkojoje mokytojų seminarijoje iš pradžių mokėsi tik vaikinai, kurie paskui dirbdavo vadinamosiose liaudies mokyklose.

Vasilijus Safronovas: „ Tuo metu, kada šita mokykla buvo pastatyta, Prūsijoje tuo metu buvo tokios vadinamosios liaudies mokyklos. Tai yra tokios mokyklos, kurios nėra pradinės, jos suteikia vadinamąjį privalomąjį išsilavinimą, kuris nuo XVIII amžiaus Prūsijoje buvo įvestas, kad tuo nuo penkių, septynių iki trylikos, keturiolikos metų visi vaikai privalo lankyti mokyklą. Ir tiems vaikams buvo suplanuotas toks aštuonmetis kursas, kuris vadinosi vokiškai Volksschule arba liaudies mokykla. Tai va tokioms mokykloms, kurios daugiausia buvo kaimo vietovėse, buvo ruošiami mokytojai būtent tokiose mokytojų seminarijose. Jeigu mes jau kalbame, pavyzdžiui, apie gimnazijas arba apie mokyklas vidurines, kurios veikia miestuose, tai joms jau čia nebebuvo ruošiami – tai buvo kito tipo įstaigos. O šitos seminarijos būtent ruošia liaudies mokykloms.

Tai moksleiviai, kurie dažniausiai baigdavo patys tokias liaudies mokyklas, jie atvykdavo čia į Klaipėdą iš viso regiono, studijuodavo kelerius metus, buvo pasiunčiami atlikti praktikos. Tada po tos praktikos jie įgydavo jau mokytojo statusą galiausiai ir tapdavo tais liaudies mokyklų mokytojais. Tai va toks buvo principas. Ta mokykla, kitaip sakant, aprūpino vietinį regioną, tai yra Klaipėdos apskritį, šiek tiek, galbūt, Šilutės apskritį, mokytojais.“

Istorikas Vasilijus Safronovas sako, kad Klaipėdos kraštą prijungus prie Lietuvos, iš pradžių didesnių pokyčių mokytojų seminarijoje nebuvo.

Vasilijus Safronovas: „ Po to, kai Lietuva prijungė Klaipėdos kraštą 23-aisiais metais, šita sistema toliau funkcionuoja, nes švietimas Klaipėdos krašte lieka autonominiu, autonomijos dispozicijoje. Lietuvos valstybė nesikiša į švietimą labai smarkiai, neturi to tokios teisės pagal Klaipėdos krašto perdavimo dokumentus. Ir dėl to šitą seminariją toliau finansuoja Klaipėdos krašto valdžia, o ne Lietuvos Respublika. Jinai toliau aprūpina Klaipėdos krašto mokyklas.“

Visgi Lietuvos valdžiai nusprendus čia įsteigti Pedagoginį institutą, vienu metu šiame komplekse veikė net dvi skirtingos mokytojų ruošimo įstaigos. Bet apie tai – jau kitoje laidos dalyje.

 

Atgimstanti istorija

Projektą iš dalies finansuoja Medijų rėmimo fondas.

 

Tęsiame pasakojimą apie Klaipėdos Karališkąją mokytojų seminariją. Nuo įkūrimo joje buvo ruošiami mokytojai Prūsijos aštuonmetėms liaudies mokykloms. 1915 metais seminarijos veikla buvo laikinai nutraukta dėl prasidėjusio Pirmojo pasaulinio karo. Dauguma seminaristų buvo pašaukti į kariuomenę, o čia karo metu buvo įkurta ligoninė. Po Pirmojo pasaulinio karo šiame pastate veikė Statybos bei socialinės rūpybos valdybos, taip pat Klaipėdos krašto policija. 1919 metais vėl buvo atkurta seminarija, kuri išlaikė savo autonomiją ir Klaipėdos kraštą prijungus prie Lietuvos. Istorikas Vasilijus Safronovas pasakoja, kad situacija pasikeitė 1935 metais, kai šiame pastate nuspręsta įkurti lietuvišką Pedagoginį institutą.

Vasilijus Safronovas: „35-ais metais gimsta idėja, kad reikia Lietuvoje kurti naujo tipo pedagoginį institutą. Ir buvo ilgai neapsispręsta, kur tą mokyklą Lietuvoje apskritai kurti. Bet tada Lietuvos valstybė susidūrė su iššūkiu Klaipėdos krašte: po Hitlerio atėjimo į valdžią Vokietijoje, vietos gyventojai pradėjo labai smarkiai gravituoti į nacistinę Vokietiją, ir Lietuva pajuto, kad Klaipėda slysta jai iš rankų. Tai va dėl to buvo imtasi įvairiausių priemonių. Viena iš tų priemonių buvo būtent Klaipėdoje įsteigti tokį naujo tipo pedagoginį institutą, kuris šiuo atveju buvo jau finansuojamas Lietuvos valstybės ir rengė mokytojus Lietuvos mokykloms, kur buvo visiškai kitokia situacija. Nes jeigu Prūsijos valstybėje privalomas aštuonių metų mokymas buvo įvestas XVIII amžiuje, tai Lietuvos valstybėje privalomas keturių metų pradinis mokymas buvo įvestas 1922 metais. Tai, įsivaizduokite, yra 150 metų skirtumas. Raštingumo prasme Vokietija jau XIX amžiaus pabaigoje viena raštingiausių visuomenių Europoje. Tuo tarpu Lietuvoje 23-ių metų surašymas parodo, kad didelė gyventojų dalis tiktai moka savo vardą ir pavardę parašyti geriausiu atveju. Tai va, buvo dvi skirtingos visuomenės, sistemos.“

Beje, vienu metu šiame komplekse veikė tiek vokiškas Klaipėdos krašto, tiek lietuviškas pedagoginis institutai.

Vasilijus Safronovas: „Tarpukariu jame veikė du institutai, nes kai Lietuvos valstybė 35-ais nusprendė, kad reikia čia kurti Klaipėdos pedagoginį institutą, kuris finansuojamas bus Lietuvos Respublikos švietimo ministerijos, tai Klaipėdos krašto valdžia nusprendė, kad jinai tą buvusią mokytojų seminariją reorganizuoja į Klaipėdos krašto pedagoginį institutą. Ir du institutai veikė po tuo pačiu stogu iki 39-ų metų. Tada Lietuvos Respublikos pedagoginis institutas turi išsikelti dėl Klaipėdos krašto aneksijos į Panevėžį, o Klaipėdos krašto pedagoginis institutas yra reorganizuojamas, įgauna tiesiog pavadinimą Pedagogikos mokykla. Ten dar veikė tokia spartesnioji mokykla. Mokiniai, kurie nebuvo baigę tam tikro mokymo lygio, galėjo į tą spartesnę mokyklą ateiti ir čia užbaigti.“

Antrojo pasaulinio karo metu čia dar kurį laiką veikė Pedagogikos mokykla, o karo pabaigoje buvo įkurtas karinis štabas. Pokariu čia dirbo įvairios švietimo įstaigos – nuo pradinės mokyklos iki mokytojų seminarijos.

Vasilijus Safronovas: „Pastatas yra įdomus tuo, kad jisai per visą savo istoriją labai nedaug yra pakitęs, iš tikrųjų, nes ir per Antrąjį pasaulinį karą jis nebuvo nukentėjęs labai smarkiai. Antrojo pasaulinio karo pabaigoje, jau kai Raudonoji armija buvo apsupusi Klaipėdą tris mėnesius, tai šitame pastate buvo karinis štabas. Tai mokykla jau nebeveikė, buvo naudojama kariuomenės poreikiams, kaip ir daugybė kitų švietimo įstaigų pastatų Klaipėdoje. Pavyzdžiui, Vytauto Didžiojo gimnazija po 39-ų metų – ten įsikelia Vokietijos kariuomenės dalinys ir jinai tampa kareivinėm. Tai, žodžiu, čia nebuvo neįprasta praktika.

Bet po 45-ų metų į šitą pastatą vėl išsikelia švietimo paskirties pastatai. Ten keičiasi tos švietimo įstaigos, bet pastatas lieka. Jis remontuojamas, va apie 52-us metus vyksta remontas, vėliau dar viena rekonstrukcija vyksta, bet, iš esmės, pastatas, jis yra toliau naudojamas. Ir dėl to, kai buvo paskutinė restauracija atliekama pastato, tai tikrai restauratoriams pavyko ten nemažai autentiškų detalių atkurti ir tikrai pastatas yra, na, pakankamai neblogai išlikęs. Vienintelis dalykas, kuris neišlikęs tame korpuse, yra toks ūkinis priestatas, kuris buvo nugriautas sovietmečiu ir jo vietoje pastatyta sporto salė nauja, 86-ais metais.“

Dabar šis kompleksas priklauso Klaipėdos universitetui, bet apie tai – jau paskutinėje laidos dalyje.

 

Atgimstanti istorija

Projektą iš dalies finansuoja Medijų rėmimo fondas.

Sovietmečiu Karališkajame mokytojų seminarijos pastate dirbo įvairios švietimo įstaigos – nuo pradinės mokyklos, gimnazijos iki mokytojų seminarijos. Čia nuo 1975 metų veikė ir Šiaulių Kazio Preikšo pedagoginio instituto Ikimokyklinio ugdymo fakultetas. Lietuvai atkūrus nepriklausomybę, šis kompleksas buvo perduotas įkurtam Klaipėdos universitetui. Pasakoja šio universiteto Baltijos regiono istorijos ir archeologijos instituto direktorius Vasilijus Safronovas:

Vasilijus Safronovas: „Ir šitame pastate sovietmečiu veikė pedagoginė mokykla, kuri turėjo pavadinimą nuo 72 metų Antano Venclovos, bet 75-ais metais taipogi buvo įkurdintas greta ir Šiaulių pedagoginio instituto ikimokyklinio auklėjimo fakultetas. Ir šito fakulteto pagrindu 91-ais metais buvo Klaipėdos universitete įkurtas Pedagogikos fakultetas. Tai universitetas šitą pastatą perėmė iš karto. Pedagoginį profilį šitas pastatas išlaikė iki 2015 metų – jame veikė Klaipėdos universiteto Pedagogikos fakultetas, kuris buvo reorganizuotas, dėl to ten yra kitų pavadinimų veikiantis fakultetas, nors pedagogai ten toliau taipogi yra tame fakultete greta visų kitų. Dabar jis vadinasi Socialinių ir humanitarinių mokslų fakultetas. Tai yra didžiausias universiteto fakultetas, apie 40 turbūt procentų visų studentų universiteto yra jame.“

2016 metais buvo užbaigti beveik dešimtmetį užtrukę pastato fasado atnaujinimo darbai. Čia pritvirtintos atminimo lentos, tiek pastate veikusioms įstaigoms, tiek čia dirbusioms bei studijavusioms asmenybėms atminti.

Vasilijus Safronovas: „Vos ne į kiekvieną angą tarp langų yra įdėta kokia nors atminimo lenta: pedagoginiam institutui, žmonėms, kurie yra susiję su šituo institutu, pavyzdžiui, Adolfas Ramanauskas-Vanagas – vienas iš žmonių, kuris mokėsi šitame institute tarpukariu. Tai, žodžiu, tikrai yra visokiausių ženklų, kurie susiję su tuo, kad šitas pastatas turi turtingą istoriją.“

Prieš 118 metų pastatytas Karališkasis mokytojų seminarijos pastatas, be vokiškosios neogotikos ir istorizmo elementų architektūros, išsaugojo ir autentiškus interjero elementus.

Vasilijus Safronovas: „Išlikusios arba renovuotos, rekonstruotos, tai aš norėčiau labai išskirti pirmiausia tai, ką mes dabar vadiname Vitražine mene. Šiaip tai buvo autentiškai mokytojų seminarijos aula, na, aktų salė, kurioje buvo vargonai, kurioje vykdavo pagrindinės visos ceremonijos, įskaitant mokymo metų užbaigimo ceremonijos. Yra daugybė nuotraukų. Tai va, kada prieš kelerius metus buvo baigta šitos buvusios aulos, kurią mes dabar vadiname Vitražine mene, restauravimo darbai, tai jinai buvo ne tik atkurta, padaryta tikrai gražiai, puikiai atrodanti erdvė, bet ir vargonai yra atkurti. Šita salė, ji tikrai tampa viena iš tokių naujų Klaipėdos kultūrinių erdvių, nes yra puiki akustika ir, vos atidaryta, iš karto patraukė dėmesį – ir Klaipėdos kamerinis orkestras ten yra koncertavęs, ir kitų yra koncertų buvę. Tai štai yra tikrai daug autentiškų detalių, aš jau nekalbu, aišku, apie duris, durų rankenas, ten koridorių sistemą, laiptinę ir daugybę kitų dalykų, kurie yra šitam pastate autentiški išlikę.“

Tai bene seniausias pastatas ir institucija Lietuvoje, iš esmės nepakeitusi savo paskirties nuo pat įkūrimo.

Vasilijus Safronovas: „Šitas objektas yra įdomus tuo, kad, kada Klaipėdoje yra kuriamas pedagoginis institutas 35-ais metais Lietuvos valstybės valdžios, tai yra pirmoji valstybinė aukštoji mokykla Klaipėdoje. Šitas pastatas turi tokią simbolinę vertę: vienas dalykas, jisai jau virš 100 metų tarnauja edukacijai, pedagoginei paskirčiai, o kitas dalykas – jis yra svarbus ta prasme, kad jisai reprezentuoja tą Klaipėdos virsmą, apie kurį mes dažnai nesusimąstome, kad Klaipėda ilgą laiką buvo traktuojama kaip tvirtovė, kaip prekybos, pramonės miestas, o tarpukariu atsiranda pirmą kartą ir yra įgyvendinama idėja, kad šitas miestas gali tapti aukšto mokslo židiniu. Ir šitas pedagoginis institutas yra pirmas veiksmas tą įgyvendinant. Paskui tiktai bus universitetas ir šitas pastatas irgi tuo svarbus, kad jisai tą Klaipėdos transformaciją reprezentuoja.“

Tuo ir baigiame pasakojimą apie Karališkąją mokytojų seminariją, kurioje dabar įsikūręs Klaipėdos universiteto Socialinių ir humanitarinių mokslų fakultetas.

Laidą rengė Žydrūnas Naujokas.

P.S. Pašnekovų kalba neredaguota.

  • Ventės ragas
    Ventės ragas
    Atgimstanti istorija

Atgimstanti istorija - Ventės ragas

Projektą iš dalies finansuoja Medijų rėmimo fondas.

Šiandien kviečiame jus leistis į kelionę ten, kur baigiasi sausuma ir prasideda vėjų bei paukščių karalystė – Ventės kraštas. Vieta, kur Nemunas pasitinka Kuršių marias, o laikas, atrodo, teka visiškai kitu ritmu. Kartu su pamario krašto gide Kristina Mudinaite prisiliesime prie paslaptingos šio pusiasalio praeities. Išgirsime senųjų dvarų istorijas ir pajusime ypatingą Mažosios Lietuvos dvasią. Pradėkime nuo pat pradžių – nuo to, kaip kūrėsi ši unikali, vandenų apsupta žemė.

Kristina Mudinaitė: „Ventės rago istoriją turbūt galėtumėm pradėti nuo 1360-ųjų metų, kuomet Kryžiuočių ordinas buvo pasistatęs Ventės rage pilį. Šiai dienai, aišku, tos pilies nėra. Manoma, kad ji yra nugrimzdusi Kuršių mariose. Na, ir pilis buvo statoma ne gyvenimui, bet laivybos kontroliavimui. Dar vokiečių ordinas nebuvo tvirtai įsigalėjęs tose žemėse. Ilgainiui, kai šitą kraštą užėmė, pilis buvo jau, na, nebereikalinga, neprižiūrima, ir marių bangos ją tiesiog nuskalavo.“

Žmonės čia kūrėsi kovodami su kaprizinga gamta: potvyniais ir smėlio audromis. Tai buvo rūsčių žvejų ir amatininkų kraštas.

Kristina Mudinaitė: „Reikėtų pasakyti, kad ir pats Ventės ragas, jisai buvo gana pavojinga vieta ir ir laivybai, sielių plukdymams. Ne viena tenais yra įvykusi ir katastrofa, ir sielių išblaškymas. Yra išlikę tokių įrašų: Ventės kaimo parapijiečiai buvo privertę kunigą šiuo metu į maldą įdėti tokį sakinį: „Duok Dieve ir šiandien mums tą paprastą pelną“. O po tuo sakiniu slypi, kad duok Dieve, kad ir šiemet išblaškytų nemažai sielių, mes galėtumėm tos medienos, žodžiu, išplukdo į Ventės ragą, o mes tą medieną sau pasiimtumėm ir ją kažkur realizuotume. Tai štai toks būdavo tas paprastas pelnas. Kryžiuočių piliai sugriuvus, dalis jos medžiagos – akmenų, plytų – buvo panaudota Ventės bažnyčios statymui. Laikui bėgant, ir šią bažnyčią nuplovė, tai šiai dienai Kryžiuočių pilies na, tokios kaip ir liekanos fiziškai galima patikėti Kintų bažnyčioje. Tai yra panaudota Kintų bažnyčioje bent dalis šios medžiagos. Tai va tiek yra žinoma ta ta pati pradžia. Tai rašytiniuose šaltiniuose praktiškai nuo Kryžiuočių ordino įsiveržimo.“

Šis kraštas garsėjo ne tik paprastų žvejų kaimeliais, bet ir pasiturinčiu gyvenimu, kurio centru tapdavo vietos dvarai. Jie buvo ne tik ekonominiai, bet ir kultūriniai židiniai, saugantys savo paslaptis. Kokį paveldą mums paliko Jociškių bei Muižės dvarai – apie tai jau kitoje mūsų laidos dalyje. Likite su mumis.

 

Atgimstanti istorija

Projektą iš dalies finansuoja Medijų rėmimo fondas.

Tęsiame laidą apie Ventės kraštą. Praėjusį kartą pradėjome kelionę nuo šio pusiasalio šaknų, o šiandien veriame senųjų pamario dvarų duris. Anot gidės Kristinos Mudinaitės, Jociškės ir Muižė – du pavadinimai, kurie šiandien daugeliui skamba mistiškai. Tačiau kažkada čia virė aktyvus gyvenimas, sprendėsi likimai ir buvo kuriami didingi planai. Pasinerkime į laikmetį, kai čia šeimininkavo kilmingi dvariškiai.

Kristina Mudinaitė: „Apie Ventės ragą kalbant, tai iki švyturio mes turbūt prieisim tiktai pačiam gale. Reikėtų sakyti, kad kryžiuočiams įsigalėjus, pradėjo kurtis arba susikūrė kaip ir Prūsijos kunigaikštystė, karalystė. Na ir, aišku, visa Prūsija jau išnyko po Antro pasaulinio karo. Tai jeigu mes nusikeltumėm į Prūsijos karalystės laikotarpį, tuo metu Ventės rago apylinkėse buvo du dvarai. Tai Jociškių dvaras ir Muižės dvaras. Nei vieno nėra išlikę liekanų. Muižės dvaro mes dar turime fotografijų, o Jociškių dvaro yra tik numanomos fotografijos ir likę vėtrungių tėvo Berbomo piešiniai.“

Muižės dvaras, žinomas dar nuo XVI amžiaus, yra viena seniausių šio krašto sodybviečių. Jis glaudžiai susijęs su garsia vokiečių kilmės Ernsto gimine ir garsiuoju vokiečių poetu bei rašytoju Ernstas Vychertu. Tuo tarpu Jociškių dvaras, esantis netoliese, garsėjo savo kultūriniu gyvenimu ir reprezentaciniais pastatais.

Kristina Mudinaitė: „Tas Jociškių dvaras šiai dienai yra netoli Kintų žuvininkystės tvenkinių, prie Minijos senvagės. Yra tokia kaip ir legenda, kad pavadinimas Jociškiai atsirado nuo to, kad jisai plytėjęs tarp neįžengiamų pelkynų, užliejamų pievų plotų. Ir kuomet atvykti turėdavo svečiai į šį dvarą žirgais, tai stovėdavę darbininkai tuose pelkynuose ir šaukdavo, į kurią pusę joti. Ir sakydavo: „Jok šičion, jok šičion“. Tai nuo to yra pavadinimas Jociškiai. Dvaras nunyko vėlgi po Antrojo pasaulinio karo, tai praktiškai jau įsigalėjus sovietams, jo ženklų yra kaip ir nelikę. Reikėtų paminėti, kad literatūriškai tai gana svarbi vieta. Apie Jociškių dvarą yra parašiusi romaną vokiečių rašytoja Charlotte Kaiser, kuri gimė, gyveno ilgą laiką Rusnėje, na, o Prūsijos valstybei žlugus, tai Prūsijos karalystei žlugus, emigravo į Vokietiją. Vokiškai kalbančiose šalyse tai buvo bestseleris. Tai buvo apie šio krašto tokį kaip ir palaipsnį nykimą. Romanas vadinosi „Ir vis naujos dienos“. Tai labai gražiai iš tikrųjų ten yra apibrėžiamas šito krašto vaizdas, kaip jisai nuo maro laikų keitėsi, kaip žmonės iš naujo kūrė tą kraštą. Na ir, galų gale, vėlgi, tie, kas ilgai tenais kūrė gyvenimą, tą savo tėvynę jie kaip ir prarado. Šiai dienai mes esame paveldėtojai, naujos istorijos kūrėjai, naujo požiūrio, galbūt, kažkokio formuotojai į šį kraštą.“

Kitoje laidos dalyje keliausime link pačio Ventės rago smailgalio, kur jau beveik du šimtmečius naktimis kelią rodo legendinis Ventės švyturys.

 

Atgimstanti istorija

 Projektą iš dalies finansuoja Medijų rėmimo fondas.

Tęsiame pasakojimą apie Ventės kraštą. Šioje dalyje susipažįstame su Johannu Ferdinandu Kelkiu, dažnai vadinamu Berbomu – viena ryškiausių ir įtakingiausių XIX amžiaus Pamario krašto asmenybių. Jis buvo ne tik Kuršių marių vyriausiasis žvejybos inspektorius, bet ir žmogus, sukūręs garsiąją vėtrungių sistemą, kuria šiandien žavisi visa Lietuva. Pasakoja gidė Kristina Mudinaitė.

Kristina Mudinaitė: „Kitas dvaras – tai buvo Muižės. Jau jį vadindavo kaip mažąja Italija, kad jisai buvo labai skoningai įrengtas. Na, ir tenais ilgą laiką gyveno Kuršių marių inspektorius Berbomas. Vėlgi, netoliese, Muižės kapinėse, galima aplankyti jo kapą. Būtent Berbomas įvedė ženklinimą, kad burvaltės, žvejodamos Kuršių mariose, turi turėti tam tikrus ženklus. Jisai juos sukūrė ir kiekvienai gyvenvietei buvo po po simbolinį tokį geometrinį ženklą. Kuršių nerijos krante gyvenvietės gavo spalvą iš baltos ir juodos spalvų, Ventės pusė, Dreverna, Rusnė gavo spalvą baltos ir raudonos, na, o dabartinė Karaliaučiaus sritis – geltonos ir mėlynos. Jie kad patys žvejai šituos ženklus pasitobulino, išgražino ir šiai dienai mes turime tas gražias vėtrunges. Tai Berbomas yra sukūręs tiktai pačius tuos, na, schematiškus, geometriškus ženklus.“

Žvejai šias skardines lenteles pradėjo puošti medžio raižiniais: namukais, paukščiais, briedžiais, bažnyčiomis. Taip Berbomo sugalvota kontrolės priemonė virto unikaliu meno reiškiniu – Kuršių marių vėtrungėmis, kurios šiandien garsina Pamario kraštą visame pasaulyje.Ventės ragą aplankę poilsiautojai būtinai užlipa į seniausią iš septynių Lietuvoje esančių švyturių. 1863-aisiais pastatytas švyturys puikiai išsilaikęs, į viršūnę veda sukti metaliniai laiptai. Šis objektas pripažintas valstybės saugomu technikos paminklu.

Kristina Mudinaitė: „Švyturys buvo pastatytas taip pat dar Prūsijos laikais. Tai pirmiausia jisai buvo medinis ir deginamas alyvine lempa. Jį reikėdavo nuolatos uždegti, prižiūrėti. Pastatytas buvo 1837 metais ir po kelių dešimtmečių jau buvo pastatytas mūrinis švyturys.“

Šis unikalus gamtos grožis, paukščių klyksmas ir paslaptinga švyturio šviesa įkvepia ne tik mokslininkus, bet ir menininkus.

Kristina Mudinaitė: „Čia vėlgi galima privesti prie tam tikros ir literatūros. Netoliese, Minijos kaime, irgi vyko tam tikras veiksmas. Hermano Zudermano aprašyta kelionė į Tilžę.“

Paskutinėje mūsų laidos dalyje atversime knygų puslapius ir keliausime legendiniu maršrutu „Kelionė į Tilžę“. Tačiau šis pusiasalis traukia ne tik jūrininkus – per Ventės ragą driekiasi didysis paukščių migracijos kelias. Būtent todėl 1929 metais profesoriaus Tado Ivanausko iniciatyva čia buvo įkurta viena pirmųjų Europoje ornitologinių stočių. Netrukus pasakojimą tęsime.

 

Atgimstanti istorija

Projektą iš dalies finansuoja Medijų rėmimo fondas.

Ryškiausias Ventės krašto literatūrinis paminklas – Hermano Zudermano apysaka „Kelionė į Tilžę“. Šis visame pasaulyje išgarsėjęs kūrinys prasideda būtent čia – Vilkyškių ir Ventės apylinkėse, pasakodamas apie žvejo Ansos ir jo žmonos Indrės dramatišką meilės, išdavystės ir atleidimo istoriją. Kuršių marių fone istoriją pasakoja gidė Kristina Mudinaitė.

Kristina Mudinaitė: „Ties Ventės švyturiu galima paminėti ir taip pat vieną ir literatūrinę istoriją, kuri irgi pradžia kyla kaip ir iš šio krašto. Iš Minijos kaimo kilusi Indrė, kuri yra ištekėjusi už Anso, plaukia savo laiveliu, na, pasižmonėti į Tilžę. Tos kelionės metu Ansas turėtų, susitaręs su savo meiluže, turėtų nuskandinti savo žmoną, kad po to galėtų, žodžiu, gyvent su kita moterim. Ir Tilžėje šie sutuoktiniai atranda save iš naujo, grįžtant atgal... Ties Ventės ragu, kaip minėjau, dažnai būdavo visokiausios katastrofos, išblaškyti sieliai. Ansas turėtų apverti laivelį, bet šito jisai nepadaro. Ir kaip tyčia kyla audra, laivelis pats apsiverčia ir Ansas visas gelbėjimosi priemones pritvirtina prie savo žmonos, o pats nuskęsta. Tai va, irgi tokia romantiška, graudžia pabaiga istorija, glūdi ties Ventės ragu. Taip, tai „Kelionė į Tilžę“ iš tikrųjų labai žymus kūrinys ir filmų ekranizacijų yra ne viena, yra ir ir pasaulio filmų aukso fonde. Tai tiek, kad kitu pavadinimu, yra „Nebylusis kinas“ 1929 metų, taip kad, na, pasauliniu mastu tai gana svarbi vieta, galima taip įvardinti.“

Per Ventės ragą driekiasi didysis paukščių migracijos kelias. Būtent todėl 1929 metais profesoriaus Tado Ivanausko iniciatyva čia buvo įkurta viena pirmųjų Europoje ornitologinių stočių. Kasmet čia sužieduojami šimtai tūkstančių paukščių, o stoties darbuotojai atlieka neįkainojamus mokslinius tyrimus, fiksuodami gyvąjį gamtos pulsą.

Kristina Mudinaitė: „Ir dabar nepriklausomybės laikotarpiu, tarpukario laikotarpiu jau lietuviai, galima sakyt, šį kraštą įsisavina, pereina jau jų reikmėm. Klaipėdos kraštas prijungiamas yra 23-ais metais prie Didžiosios Lietuvos. Švyturį prižiūrintis Mikas Posingis pastebi, kad toje vietoje yra pakankamai daug paukščių. Na, ir šitą jisai informuoja Tadą Ivanauską, kuris imasi iniciatyvos čia įkurti ornitologinę stotį. Tai 1929 metais čia ir yra įkuriama ornitologinė stotis. Tai šiai dienai, turbūt labiausiai va, ką mes matom šiame krašte ir dėl ko važiuoja žmonės į Ventės ragą – pasižiūrėti gaudyklėse gaudomų paukščių žiedavimui, aplankyti žiedavimo stotį. Tik tiek, kad vykdami į Ventės ragą tikrai galėtų nepraleisti apsilankymo – tai vėtrungių tėvo Berbomo kapą, parymoti galbūt netoli tos vietos, kur buvo Muižės dvaras, kur buvo Jociškių dvaras, pavartyti nuotraukų. Tikrai galima rasti ir internete ir susidaryti tokį pilnesnį šio krašto vaizdą.“

Kelionė po Ventės kraštą baigėsi. Tikimės, kad pavyko pajusti šios vėjų žemės dvelksmą nuo senųjų dvarų paslapčių iki paukščių sparnų šnaresio ir literatūros eilučių. Ventės ragas visada laukia tų, kurie moka klausytis gamtos ir istorijos.

Laidą rengė Jūratė Žavoronkova.

P.S. Pašnekovų kalba neredaguota.

  • Karalienės Augustės Viktorijos mergaičių licėjaus pastatas
    Karalienės Augustės Viktorijos mergaičių licėjaus pastatas
    Atgimstanti istorija

Atgimstanti istorija - Karalienės Augustės Viktorijos mergaičių licėjaus pastatas

Projektą iš dalies finansuoja Medijų rėmimo fondas.

Šiandieną laidoje pasakosime vieno Lietuvoje reto Jugendo stiliaus statinio istoriją. Tai Kristijono Donelaičio gatvėje esantys Lietuvos muzikos ir teatro akademijos Klaipėdos fakulteto pastatai, kurie buvo pastatyti Karalienės Augustės Viktorijos mergaičių licėjui. Apie tokio objekto atsiradimo būtinybę pasakoja Klaipėdos universiteto Baltijos regiono istorijos ir archeologijos instituto direktorius Vasilijus Safronovas.

Vasilijus Safronovas: „Pastatas yra susijęs su socialine, sakyčiau, XIX amžiaus ir XX amžiaus pradžios naujove, kuri sakė, kad mergaitės irgi vertos kažko daugiau negu vien pradinė mokykla. Tai nebuvo savaime suprantama tuo metu. XIX amžiuje moterys neturėjo lygių teisių su vyrais švietimo srityse. Pavyzdžiui, Prūsijoje moterims buvo suteikta teisė lygiomis teisėmis su vyrais stoti į universitetus tik 1908 metais, prieš pat Pirmąjį pasaulinį karą. Kas, aišku, liudija tą disproporciją, nes berniukai visada buvo privilegijuoti, lyginant su mergaitėmis, švietimo prasme. Tai štai, Klaipėdoje buvo įsteigta vidurinė mokykla mergaitėms 1830 metais. Ji veikė kitoje vietoje ir tai buvo vienintelė mieste mokykla, kur mergaitės galėjo siekti kažko daugiau negu tos Volksschule vadinamosios, reiškia, arba liaudies mokyklos išsilavinimas. Reiškia, tu dar pridedi papildomas keturias klases, na, ir teoriškai, baigus vidurinę mokyklą, po to mergaitės turėjo galimybę, ką daryti – tai eiti į namų ruošos kursus, į vaikų priežiūros kursus arba studijuoti aukštesniojoje pakopoje, kuri suteikia teisę joms paskui eiti dirbti į mergaičių mokytojų seminarijas. Klaipėdoje veikė... 1908 metais buvo įkurta berniukų mokytojų seminarija, bet dar reikėjo atskiros mergaičių mokytojų seminarijos. Tai žodžiu, su mergaičių švietimu susijusi yra šita įstaiga. Mokykla veikė Klaipėdoje jau prieš tai, bet jai reikėjo naujų rūmų ir kadangi 1908 metais atsiranda šita naujovė Prūsijoje, kad mergaitės jau gali stoti į universitetus, jas atitinkamai reikia paruošti ir reikia naujo tipo mokyklos, kuri turėtų tą aukštesnį lygmenį, kuris vadinosi licėjus.“

Naujas aukštesniosios mergaičių mokyklos pastatas buvo pastatytas 1911 metais šalia senųjų kapinių, tuometinėje Parko, o dabar – Kristijono Donelaičio gatvėje.

Vasilijus Safronovas: „Klaipėdos miestas šitą pastatą stato. 1909 metais yra priimamas sprendimas, kad šitą pastatą reikia statyti. Paskui pastatas išbrangsta statybos metu ir yra spjaudomasi, kad jeigu mes būtume žinoję kainą, tai nebūtume priėmę tokio sprendimo. Bet galų gale, nepaisant visko, 1911 metais pastatas yra atidaromas, mokykla yra iškilmingai pašventinama ir gauna Augustės Viktorijos vardą. Vadinama buvo Augustės Viktorijos šulė, Augustos Viktorijos mokykla. Augustė Viktorija buvo tuometinio Vokietijos imperatoriaus Vilhelmo II žmona. Ji leido oficialiai naudoti savo vardą šitai mokyklai ir padovanojo jai, ta proga, savo marmurinį biustą.“

Karalienės Augustės Viktorijos mergaičių licėjaus pastatas yra Lietuvoje reto Jugendo stiliaus, dar žinomas kaip Art Nouveau arba Secesijos stiliaus statinys.

Vasilijus Safronovas: „Šis pastatas įdomus yra tuo, kad ko gero jį projektavo... mes iki galo nežinom jo architekto, bet spėjam, kad prie jo projekto prisidėjo jaunas architektas Walteris Klemanas, kuris tuo metu buvo Klaipėdos miesto architektas. Ta pareigybė buvo įsteigta ir jo funkcija buvo projektuoti municipalinius pastatus. Tai pastatų, prie kurių Klemanas yra prisidėjęs, yra nemažai išlikę Klaipėdoje: buvusi taupomoji kasa dabar Tiltų gatvėje 1, reiškia, yra kitų pastatų išlikę, kurie jo projektuoti. Tai šitas pastatas yra reformistinės architektūros. Ir XX amžiaus pradžioje Vokietijos architektūroje bandoma sukurti tokius regioninius stilius, kurie turi skirtingus pavadinimus: ten Tėviškės stilius, Jugendo stilius ir daugybė kitų. Jie visi pasižymi tuo, kad jie bando atmesti tai, ką klasikiniai bando architektūros stiliai pasakyti: formas, ten parametrus ir visa kita. Ir yra bandoma ieškoti ne kažkokių universalių dalykų architektūroje, bet regioninio savitumo.“

Pasakojimą apie mergaičių licėjaus pastato istoriją pratęsime po pertraukėlės.

 

Atgimstanti istorija

Projektą iš dalies finansuoja Medijų rėmimo fondas.

Tęsiame pasakojimą apie Karalienės Augustės Viktorijos mergaičių licėjaus pastatą. 1911 metais tuometinėje Parko, o dabar – Kristijono Donelaičio gatvėje iškilęs statinys buvo Lietuvoje reto Jugendo stiliaus. Pastate buvo ne tik klasės, bet ir puikios akustikos aula bei didelė gimnastikos salė. Pasakoja Klaipėdos universiteto Baltijos regiono istorijos ir archeologijos instituto direktorius Vasilijus Safronovas.

Vasilijus Safronovas: „Jis yra iš tikrųjų dviejų aukštų, bet kai mes prie jo prieinam, mes matom keturių aukštų. Dėl to, kad yra labai aukštas cokolinis aukštas, rūsys, ir yra paaukštinta mansarda. Ir tai atrodo, kad yra keturi aukštai, nors iš tikrųjų tai yra du aukštai su mansarda ir su aukštu cokoliu. Buvo suprojektuota, visų pirma, klasės, buvo suprojektuotos specialios klasės dainavimui, dailei, fizikai, buvo įrengta virtuvė, kuri buvo specialiai... nes mergaites reikėjo apmokyti, na, virimo kursų. Buvo gimnastikos salė įrengta speciali, linoleumu išklota, buvo, žinoma, ir aula, kuri yra iki šiol išlikusi ir sovietmečiu buvo restauruota. Ir, na, nuo to laiko yra tapusi kaip viena tokių kultūrinių erdvių, pakankamai įdomių Klaipėdoje, kur vyksta daugybė įdomių renginių. Tai pastatas buvo, visų pirma, mokomosios paskirties, jame nebuvo gyvenama, ir originaliai tas L formos korpusas turėjo tokias funkcijas. Paskui prie jo buvo dar priestatai atsirado, bet čia jau kita istorija.“

Teigiama, kad tuo metu tai buvo vienas iš moderniausių švietimo pastatų Prūsijoje su centralizuotu šildymu, automatiniu temperatūros reguliavimu, centralizuotomis vėdinimo ir dulkių filtravimo sistemomis. Vasilijus Safronovas sako, kad jo statybai buvo išleista labai daug pinigų.

Vasilijus Safronovas: „Mes čia visai neseniai turėjom tą istoriją apie šimtmečio mokyklą prie Tauralaukio, kur buvo labai ilgai statoma, brango ten. Keliolika kartų tikriausiai, net ne kelis kartus. Šitos mokyklos atveju buvo labai panaši, tik ne tokia ilga istorija. Miesto biudžetas tuo metu buvo apie 1,5–1,8 milijonus markių – metinis biudžetas, o šito pastato statyba kainavo virš pusės milijono markių. Tai reiškia, virš trečdalio miesto metinio biudžeto turėjo būti paaukota tokiai mokyklai, kas, žinoma, buvo neįmanoma. Miestas turėjo pasiimti paskolą, ir kai tu imi paskolą, tu skaičiuoji, ar ne, kiek tai kainuoja. Tai pirminė buvo sąmata 400 000, paskui užbrango iki 550 000. Ir yra tikrai tokių parašymų, kad ten buvo kažkas neteisingai paskaičiuota, vieno kubinio metro kaina, dar kažkas. Na, žodžiu, buvo padaryta kažkokių klaidų skaičiuojant, dėl to taip užbrango. Tai vat, yra tokių įdomių, pikantiškų istorijų, susijusių su šito pastato statyba, bet bet kokiu atveju jis buvo miesto nuosavybė ilgą laiką, nes mokykla, kuri jame veikė, buvo Klaipėdos miesto dispozicijoje iki pat Antrojo pasaulinio karo, kada ta mokykla ten nutraukė veiklą ir kada šitas pastatas buvo naudojamas jau kariniams reikmėms.“

Pirmojo pasaulinio karo metais mokinės buvo iškeltos į berniukų vidurinę mokyklą, o patalpose įrengtas karinis lazaretas. Tokia istorija pasikartojo ir per Antrąjį pasaulinį karą.

Vasilijus Safronovas: „1911 metų spalį ten įsikėlė mokykla iš Parko mokyklos. Tai buvo dabartinė Simono Dacho mokykla, jeigu įsivaizduojate, tai ten buvo Parko mokykla. Bet po trijų metų jie vėl grįžto į senas patalpas, nes prasidėjo Pirmasis pasaulinis karas, ir šitą naują pastatą reikėjo užleisti, iš tikrųjų, lazaretui. Tokia buvo įprasta praktika, kad yra įkuriami naujose, pritaikytose patalpose, nes, na, buvo tam tikri reikalavimai medicininiai. Jeigu tu nori įkurti karinį lazaretą, tu turi turėti plačius koridorius, vietas, kur būtų galima daug lovų patalpinti kareiviams sužeistiesiems ir gydomiems ir taip toliau. Tai kadangi tų patalpų pasirinkimo nebuvo labai daug Klaipėdoje, tai buvo imama tai, kas yra. Tai ir Karališkoji mokytojų seminarija buvo tam išnaudota, ir taipogi šita mokykla tarnavo medicininėms reikmėms tiek per Pirmąjį pasaulinį karą, tiek ir per Antrąjį pasaulinį karą. Tai žodžiu, faktiškai mes turime abudu tuos karinius laikotarpius, kada paskirtis pastato keičiasi iš švietimo įstaigos į medicininę įstaigą, bet, na, tai yra laikini dalykai, susiję su karais. Tiek po Pirmojo pasaulinio karo grįžta į šitą pastatą mokykla, švietimo įstaiga, tiek ir po Antrojo pasaulinio karo nebegrįžta, yra įkuriama nauja, bet bet kokiu atveju švietimo įstaiga toliau veikia.“

Na, o kaip šio pastato istorija pakrypo pokariu, pasakojimą pratęsime netrukus.

 

Atgimstanti istorija

Projektą iš dalies finansuoja Medijų rėmimo fondas.

1911 metais atidarytas Augustės Viktorijos mergaičių licėjus su nedidelėmis pertraukomis iki pat šių dienų dirba kaip švietimo įstaiga. Tik per Pirmąjį bei Antrąjį pasaulinį karą šiose patalpose buvo įkurta kariškių ligoninė. Pasak istoriko Vasilijaus Safronovo, net Klaipėdos kraštą prijungus prie Lietuvos, čia ir toliau buvo mokomos vokiečių tautybės mergaitės.

Vasilijus Safronovas: „Kai Klaipėda atiteko Lietuvai, 1923 metais, tai šitame pastate veikė aukštesnysis licėjus ir veikė Augustės Viktorijos mokykla toliau. Nes pagal Klaipėdos krašto perdavimo Lietuvai sąlygą, švietimo sritis buvo Klaipėdos krašto autonominėje dispozicijoje ir Klaipėdos miestas be Lietuvos valstybės žinios viską darė šitoje dispozicijoje. Tai reiškia, mokykla buvo vokiška, joje buvo mokomos mergaitės, toliau tarnavo kaip vidurinė mokykla Lietuvos laikais, ir su Lietuvos valstybe, žinokite, aš bijau, kad nelabai ji ką turėjo bendro, nes, na, mokyklos Klaipėdos krašte pro-vokiškos, jos tokios buvo, na, nelabai ugdė Lietuvos valstybei lojalių piliečių tuo metu, tikrai.“

Po Antrojo pasaulinio karo šiame pastate buvo daugybė pokyčių. Licėjaus mokines pakeitė būsimi pedagogai, 1956 metais pastate įsikūrė mokykla-internatas, o nuo aštuntojo dešimtmečio pradėti rengti meno krypties studentai.

Vasilijus Safronovas: „Pokariu, iš tikrųjų, į šitą pastatą toliau įsikėlė įstaigos, kurios buvo susijusios su mokytojų rengimu. Klaipėdoje po karo buvo atidarytos dvi įstaigos: Mokytojų institutas vadinamasis, o kita buvo Mokytojų seminarija. Gavo patalpas iš pradžių šitam pastate, ir vėliau, 47-ais, berods, metais viena iš tų įstaigų buvo iškelta į kitą pastatą – į dabartinį Klaipėdos universiteto Pedagoginį, taip vadinamą, fakultetą prie geležinkelio stoties. Tuo tarpu šitam pastate toliau veikė Mokytojų, reiškia, institutas, iki tol, kol tokie institutai veikė Lietuvoje apskritai. 56-ais metais buvo padaryta reforma, Klaipėdos mokytojų institutas buvo uždarytas, ir nuo 56-ų metų ten veikė kitokios paskirties mokyklos jau. 71-ais metais Klaipėdoje yra įkuriama kitų aukštųjų mokyklų padaliniai – Šiaulių pedagoginis institutas gauna patalpas tenai ir įkuria fakultetą. Vėliau tas fakultetas perduodamas Konservatorijai, ir nuo 75-ų metų pastate veikia Lietuvos TSR valstybinės konservatorijos Klaipėdos fakultetai, kurių buvo iš pradžių vienas, paskui trys. 95-ais metais pastatai buvo perduoti Klaipėdos universitetui ir ten buvo įkurtas Menų fakultetas, o 2018-ais metais Menų fakultetas, kuris tuo metu jau vadinosi Menų akademija, ne be Lietuvos Respublikos švietimo ministerijos atkakliu raginimu, buvo perduotas Lietuvos muzikos ir teatro akademijai – kitai aukštajai mokyklai.“

Vasilijus Safronovas apgailestauja, kad šis pastatas nebuvo išsaugotas Klaipėdos universitetui, kaip, pavyzdžiui, netoliese įsikūręs ir puikiai renovuotas Socialinių ir humanitarinių mokslų fakultetas.

Vasilijus Safronovas: „89–91-ais metais Klaipėdoje buvo idėja, kad reikia visą aukštojo mokslo potencialą sutelkti ir neskaidyti čia į atskiras aukštąsias mokyklas. Ir to link buvo judama po universiteto vėliava, tai aš... na, ne aš vienas manau, yra daugiau žmonių, kurie mano, kad tas perdavimas šito fakulteto Lietuvos muzikos ir teatro akademijai galbūt nebuvo pats geriausias sprendimas. Na, bet yra kaip yra, šiandien gyvenam tokioj situacijoj. Žodžiu, bet kokiu atveju, tam toliau ruošiami menininkai, nuo šito dalyko nėra nutolta. Tai, žodžiu, o pradžia tam buvo padaryta būtent sovietmečiu, kada ten veikė Lietuvos konservatorijos fakultetai, kurie iš esmės rengė labai specifinę grupę žmonių, kurie sovietmečiu turėjo labai keistą pavadinimą – kultūros darbuotojai. Tai buvo žmonės, kurie įvairiose vietovėse turėjo dirbti įvairiuose kultūros namuose, koncertų įstaigose ir panašiai, tai vat, iš esmės buvo toks profilis šitos mokyklos. Nors, aišku, ji pasižymėjo sovietmečiu įdomiais, pakankamai, dalykais. Pavyzdžiui, lituanistikos mokykla, kuri Klaipėdoje yra pakankamai stipri, ji būtent toje aukštojoje mokykloje gimė. Aš turiu galvoj Jakulio mokykla, kurios iš esmės, na, mokiniai šiandien vadovauja Klaipėdos universiteto padaliniams, sakykim, Rimantas Balsys ten, arba Dalia Kiseliūnaitė, arba kiti žmonės, jie yra iš tos mokyklos.“

Na, o apie tai, kas bėgant metams autentiško išliko šiame pastate, pasakosime jau paskutinėje laidos dalyje.

 

Atgimstanti istorija

Projektą iš dalies finansuoja Medijų rėmimo fondas.

Prieš 115 metų pastatytas Karalienės Augustės Viktorijos mergaičių licėjaus pastatas čia glaudė skirtingas švietimo įstaigas. Jos visos paliko savo istorinius sluoksnius ir plėtėsi, paversdamos objekto struktūrą itin sudėtinga. Šiandiena čia galima rasti tiek Jugend, tiek stalinizmo ar vėlyvojo sovietmečio modernizmo stiliaus elementų. Pasak Baltijos regiono istorijos ir archeologijos instituto direktoriaus Vasilijaus Safronovo, visgi čia yra išlikę nemažai autentikos.

Vasilijus Safronovas: „Aš manau, kad šitas pastatas tikrai reikalauja atnaujinimo, be jokios abejonės, bet autentiškų detalių ten yra nemažai išlikę. Yra išlikęs pagrindinio pastato planas. Mes turime daugybę ten priestatų, kurie atsiranda sovietmečiu jau, bet pagrindinis pastatas yra tikrai išlikęs. Yra išlikusi aula, kuri yra restauruota sovietmečiu ir ir tikrai, na, iki šiol turbūt stebina daugelį savo formomis, akustika ir tai manau, kad tas klausimas, kiek yra autentiškas, ir paaiškės tiktai kada bus pradėtas realizuoti arba bus parengtas projektas jo restauravimo, dėl to kad, norint atsakyti į tokį klausimą, reikalingi specialūs tyrimai. Be abejo, iš nuotraukų mes galim pasakyti, kad išorė yra pakankamai autentiškai išlikusi, be jokios abejonės, ir sovietmečiu jis buvo restauruojamas, pritaikant Konservatorijai. Buvo daromi architektūriniai tyrimai, istoriniai tyrimai. Tuo metu, na, pakankamai, manau, sąžiningai padaryti darbai. Tik tai tiek, kad ,aišku, na, tai buvo prieš daugiau negu 50 metų viskas. Ir šiandien turbūt reikia grįžti prie tam tikrų sprendimų.“

Prieš devynerius metus, minint mirties metines, ant šio pastato atidengta atminimo lenta, skirta žinomo visuomenės veikėjo, filosofo Leonido Donskio atminimui. Istorikas sako, kad tokių atminimo ženklų čia galėtų ateityje atsirasti ir daugiau.

Vasilijus Safronovas: „Kai keičiasi dažnai savininkai pastato arba naudotojai, tai dažnai būna taip, kad tos institucinės atminties tokios nėra labai daug palaikoma, nors tarsi įstaiga yra ta pati, ar ne, kolektyvas galbūt tas pats, ir galėtų galbūt jie daugiau rodyti kažkokių iniciatyvų. Šiaip tai yra atminimo lenta Leonidui Donskiui, nes žmogus, kuris tikrai yra akademiniam pasaulyje laikomas, na, turbūt garsiausiu klaipėdiečiu, tai jo akademinė karjera startavo tame pastate. Jis ten studijavo savo laiku, tai buvo viena iš pirmųjų jo darboviečių, žodžiu, Leonidas Donskis turbūt yra viena iš ryškiausių figūrų, kurią galima sieti su šituo pastatu. Bet mes turim ir daugiau tokių pavyzdžių. Yra Klaipėdos kultūros magistrų, kurie didžiąja dalimi yra susiję su šituo pastatu. Aš turiu galvoj, bent jau tie žmonės, kurie susiję su muzikos lauku – Šiaučiulis, Grubliauskas, visi kiti, reiškia, Šonai, Idzelevičiai yra. Yra tų žmonių, kurie yra susiję, tiktai tiek, kad ženklų... dar tie žmonės gyvi, tai gal nereikia gyviems žmonėms statyti. Iš tikrųjų tai pastatas dar laukia savo istorijos įdomybių išryškinimo, manau, per įvairias atminties formas, nes tą galima padaryti. Tikrai veikia nemažai įstaigų ir ir manau, kad ir patiems pastato naudotojams būtų įdomu daugiau apie tai sužinoti ir kažkaip tai fiksuoti.“

Vasilijus Safronovas teigia, kad šis statinys miestui turi didžiulę tiek architektūrinę, tiek istorinę svarbą.

Vasilijus Safronovas: „Manau, pirmiausia jis yra įdomus ir reikšmingas tuo, kad tai yra to laiko mokykla. Mes faktiškai turim vienintelį tokį pastatą, kuris buvo miesto būtent mokyklos rango pastatas, kuris buvo statytas prieš Pirmąjį pasaulinį karą. Yra kitos mokyklos, kurios iš tarpukario, pavyzdžiui, Kanto mokykla arba Vytauto Didžiojo gimnazija, yra Luizės gimnazija, kuri dar yra iš kito laiko. O šita mokykla tikrai reprezentuoja architektūrine prasme tokį labai įdomų pereinamą stilių ir yra iš to laikotarpio, ir be viso to susijusi su, kaip sakiau, mergaičių švietimu, kuris, manau, ir yra pagrindinė vinis, kuri turėtų būti šito pastato, na, istorijoje eksploatuojama, nes, na, tuo metu tai nebuvo savaime suprantamas dalykas. Tai čia yra vertė didžioji – architektūrinė ir istorinė. Manau, kad Klaipėda turėtų tikrai šituo pastatu didžiuotis, o savininkai, šiuo atveju dabar yra Lietuvos muzikos ir teatro akademija, parodyti, na, daugiau iniciatyvos tam, kad pastato vertingosios savybės, istorijos detalės būtų atskleistos klaipėdiečiams ir miesto svečiams.“

Tuo ir baigiame pasakojimą apie Karalienės Augustės Viktorijos mergaičių licėjaus pastatą.

Laidą rengė Žydrūnas Naujokas.

P.S. Pašnekovų kalba neredaguota.

  • Rietavo Oginskių dvaras
    Rietavo Oginskių dvaras
    Atgimstanti istorija

 Atgimstanti istorija - Rietavo Oginskių dvaras

 Projektą iš dalies finansuoja Medijų rėmimo fondas.

Rietavo dvaras, įsikūręs Žemaitijos širdyje, yra vienas reikšmingiausių XIX amžiaus Lietuvos kultūros ir technologinės pažangos centrų. Dvaras glaudžiai susijęs su kunigaikščių Oginskių gimine, kurios veikla Rietavui suteikė išskirtinį kultūrinį ir istorinį svorį. Pasakojimą pradeda Rietavo istorijos muziejaus direktorius Vytas Rutkauskas.

Vytas Rutkauskas: „Reikėtų gal pradėt nuo 1833 metų, kai Florencijoje į amžinybę iškeliavo visiems mums iki širdies gelmių žinomos melodijos, polonezo „Atsveikinimas su Tėvyne“ autorius, politikas, diplomatas Mykolas Kleopas Oginskis. Po šio įvykio į Rietavą pereina jo sūnus, 25-erių metų Irenėjus Oginskis, ir pradeda įgyvendinti tėvo viziją, svajonę – į Rietavą perkelti Oginskių rezidenciją iš tuometinės, iš Baltarusijos, Smurgainių dabartinio rajono. Tuo metu Rietavas buvo medinukas: medinė bažnytėlė, centras visas medinukai, daugiausia žydų tenai parduotuvėlės, karčiamos ir panašiai. Ir štai nuo 1833 iki 63 metų, tarsi burtų lazdele mostelėjus, įvyksta neregėtas pokytis. Medinukas, Žemaitijos medinukas miestelis pavirsta mūriniu miestu, ir ne bet kokiu, o atkeliauja Italijos architektūros siluetai. Išeidamas iš gyvenimo arba emigruodamas 63-ais metais, Irenėjus Oginskis palieka miestą su septynių bokštų siluetais, kas būdinga Italijos miestams. Tai koksai fenomenas ne tik Žemaitijoje, bet ir Lietuvoje. Oginskiams Italija tai tarsi antra tėvynė, antrieji namai. Tenai atgula poilsio Mykolas Kleopas, ten Florencijoj ateina į pasaulį Irenėjus, ten Venecijoje jo motinos Marijos de Neri gimtinė ir taip toliau, ir taip toliau.“

XIX amžiaus pradžioje valdant kompozitoriui ir diplomatui Mykolui Kleopui Oginskiui, prasidėjo dvaro aukso amžius. Dvarą puoselėjant kunigaikščiams, Rietavo dvare atsirado daugybė pirmų dalykų.

Vytas Rutkauskas: „Tai šitame laikotarpyje daug padėta įdomių dalykų, ne tiktai su dvaro sodybos sutvarkymu, socialinių santykių suformavimu visiškai kitais principais. Juk pirmas žingsnis Irenėjaus Oginskio, tai buvo baudžiavos naikinimas 1835-ais metais. O tai ne šiaip sau dvarelis, tai rezidencinė dvaro valda, kurioje daugiau kaip 60 000 ha teritorija, gyvena netoli 30 000 gyventojų. Jau nekalbu apie tai, kas čia darosi su gretutiniais reiškiniais, kaip žemės ūkio mokyklos pirmosios pradžia 1859-ieji, arba 1846-ieji, Laurynas Ivinskis, kalendorius lietuviškas, „Metų skaitlius ūkiniškas ant metų Viešaties, kuriuose man kaip aukštaičiui ypatingai malonu buvo atsikapstyti, kad Baranausko „Anykščių šilelis“ pirmą kartą spausdintas šituose kalendoriuose.“

Čia vyko pirmosios žemės ūkio parodos Lietuvoje. Dvare veikė muzikos mokykla, kuri paruošė daug talentingų muzikantų. O dvaro orkestro koncertai traukė gausias publikos minias. Apie tai pasakosime jau kitoje laidos dalyje.

 

Atgimstanti istorija

 Projektą iš dalies finansuoja Medijų rėmimo fondas.

Tęsiame laidą apie Rietavo dvarą. Rietavo dvare veikė gerą muzikinį išsilavinimą turėjusio kunigaikščio Bogdano Oginskio įkurta pirmoji, griežto reglamentavimo neturėjusi profesionali muzikos mokykla. Pasak Rietavo istorijos muziejaus direktoriaus Vyto Rutkausko, čia mokydavosi jaunuoliai ne tik iš Rietavo, kitų Žemaitijos vietų, bet ir iš kitų Lietuvos regionų, net iš užsienio. Tarp iškiliausių Rietavo dvaro mokyklos auklėtinių yra žymūs muzikai.

Vytas Rutkauskas: „Dabar, po Irenėjaus Oginskio, čia suirutė kurį laiką lieka, nes 63-jų metų katastrofa, sukilimo... Nepilnamečiai Oginskiukai: būsimam Plungės kunigaikščiui, Čiurlionio mecenatui - 13 metų, Rietaviškiui Bogdanui – 15 metų. Prabėga septyneri metai ir 1872 metais Bogdanas Oginskis atidaro čia pirmąją Lietuvoj šešiametę profesionalią muzikos mokyklą. Ir ką jinai mums padovanojo Lietuvai? Juk ištisą plejadą didžiųjų muzikų, kurie prakirto langą į XX amžiuj, į muzikinės kultūros horizontus visoj Lietuvoj. Juk jeigu ne Juozas Žilevičius, kuris, tiesa, labai trumpai čia paliestas buvo, bet vis tiek praėjo, paskui Plungėj baigė šituos mokslus. Jeigu ne Žilevičius, tai nebūtų buvę pirmos dainų šventės. O jeigu ne Gudavičius Juozas, tai ar dabar kas dainuotų iš chorų tą didingą giesmę „Kur giria žaliuoja“, arba „Aš padainuosiu dainų dainelę“? Kompozitoriai, pianistai, kapelmeisteriai...“

1892 metų balandį, per Velykas, Rietavo dvare ir bažnyčioje įžiebtos pirmoji elektros lemputė Lietuvoje, o netrukus įrengtas ir pirmasis telefonas, kurio linijos jungė Rietavą su grafų Tiškevičių valdomis pajūryje.

Vytas Rutkauskas: „Neregėtas dalykas, juk Žemaitijoje Rietavą, Plungę ir Kretingą sujungė telefono linija. Šiuo metu vaikams tai šypseną kelia, sako: „Galėjo kalbėti mobiliais telefonais, ko čia vargo?“. Ir galų gale vainikuojantys 1892-ieji, balandžio 17 d., Šventų Velykų rytmetį, pilnutėlė Rietavo bažnyčia žmonių, ir šventoriuje būriai, pradeda veikti pirmoji vieša elektrinė. Nušvito bažnyčioje didysis sietynas, po šiai dienai vadinamas žerandoliu, 100 lempučių sietynas. Čia vis norim, kad nepainiotų mūsų visų Žemaitijos lankytojai, visi, ne pirmoji lemputė, o pirma vieša elektrinė... Pirmos lemputės nušvito Tiškevičių oranžerijose. Turėtų užtekt šlovės ir tiems, ir tiems didiems iškiliems žmonėms. Ir štai šitas fenomenas 1909-ais pradedamas traiškyti. Į Pirmas pasaulinis karą... Nušluojama rezidencijos rūmai po Pirmojo pasaulinio karo. Ir čia galima kalbėt, kaip žemaičiai sako: „Tris dėnas ir pokaitį“. Tai šitas žinia per... nuvilnijo per Lietuvą ir sukelia pasipiktinimą ir Kaune, kad „Kam čia Kaune statyt palocius, jeigu neišsaugome tai, kas pastatyta, padaryta“.“

Rietavo parkas, suformuotas 1848–1855 metų laikotarpiu, buvo didžiausias peizažinis parkas Lietuvoje iki Palangos ir Žagarės parkų atsiradimo. Taip pat įkurtas ir turtingiausias Pabaltijyje žiemos sodas – oranžerija, kuriame augintos palmės ir kiti subtropiniai augalai.

Vytas Rutkauskas: „Ir čia gi tada atvažiuoja į Rietavą profesoriaus Regelio vadovaujama Vytauto Didžiojo universiteto delegacija, kurie susiima už galvų, ką jie dar suranda. Jie dar suranda žiemos sodą, skulptūrų galeriją, oranžeriją. Nu, žinoma, tiesa, oranžerijos tai jau buvo nebe tas stulbinantis skaičius tropinių augalų, o klestėjimo laikotarpiu būtent buvo inventorinta aprašyta daugiau kaip 15 300 vienetų augalų kolekcija. Jeigu ji būtų išlikusi bent pusiau iki mūsų laikų, vau... Taigi tada, kaip žinome, buvo skirta finansavimas išlaikymui Rietavo oranžerijų ir Kaune prasidėjo botanikos sodo, dabartinio oranžerijos statyba, čia ilga istorija.“

Buvusioje dvaro muzikos mokykloje veikia Rietavo kunigaikščių Oginskių kultūros istorijos muziejus, kuris rūpinasi parko priežiūra ir kultūrinės veiklos tęstinumu. Pasakojimą netrukus tęsime.

 

 

Atgimstanti istorija

 Projektą iš dalies finansuoja Medijų rėmimo fondas.

Iki XIX amžiaus pabaigos, kol nebuvo sukurti Palangos ir Žagarės parkai, Rietavo parkas buvo didžiausias peizažinis parkas Lietuvoje. Rietavo dvaro parkas – tai ne tik graži vieta pasivaikščiojimui, tai gyvas istorijos liudytojas, menantis laikus, kai čia šeimininkavo kunigaikščiai Oginskiai. Pasakojimą pradeda Rietavo istorijos muziejaus direktorius Vytas Rutkauskas.

Vytas Rutkauskas: „Iki pat sovietmečio pabaigos ėjo šitas unikalus dvarų kultūros židinys. Neėjo jį stūmė sunaikinimo linkme. Jeigu Antrojo pasaulinio karo metu mes netekome miesto, mes neturime Rietavo, kurį Oginskiai buvo perstatę, kartu su rūmais, bažnyčia, miesto centrą sudarė vientisą architektūrinį-urbanistinį ansamblį, unikalus unikalus dalykas. Tai tiktai galima sakyti, kad su atgimimo, Lietuvos atgimimo apyaušriu... Na, faktiškai su Aušra, tai būtų galima sakyti, mes pradėjome šitą didįjį žygį sugrąžinti bent istoriškai, susigrąžinti mūsų suvokimui, mūsų atminčiai šitą unikalų dvarų kultūros židinį.“

Iš anų laikų išliko keletas medžių alėjų, tvoros fragmentai, baltieji ir raudonieji vartai, sargo namelis prie jų, restauruota koplyčia-mauzoliejus. Rietavo dvaro rūmų vieta paženklinta balta kolonada.

Vytas Rutkauskas: „Šiuo metu, kas džiugina, kad nepraėjo šitie keletas dešimtmečių be pėdsako. Ir dabar, žinoma, galima svečiams ne tiktai pasidžiaugti, kad turime buvusioje muzikos mokykloje atidarytą jau 26-ti metai veikianti Rietavo Oginskių kultūros istorijos muziejų, kaip pagrindinį laidos židinį. Ir perspektyvoje Oginskių kultūros kelio, net ne Lietuvos mastu, o tarptautiniu mastu, koordinatorių. Čia daug šita tema daug yra dirbta iki... nuo 2005 iki 15-ų, minint Oginskio, Mykolo Kleopo Oginskio, 250-ąsias metines.

Na, dabar džiugina, kad atranda mūsų lankytojai su nuostaba buvusios rezidencijos erdvę. Rūmų tai nėra, bet yra portiko kolonada, yra atgimstantis pietinis parteris, prancūziško stiliaus fontanas, aštuoni segmentai su rožynais. Dabar pravažiavau su dviračiu – kaip nuostabiai kvepia tos rožės, Roses Garden, kuriuos padovanojo čia mums, virš 200 krumelių. Žemaūgiai, žydintys... Nepaprastai, visą vasarą žydintys. Ne tiktai pietinį parterį, kuris jungia į perspektyvos pusę, bažnyčios pusę, bet šią vasarą rietaviškiams didžiulis atradimas, kad atsivėrė rytinis, galima sakyti, oranžerijų parteris su fantastiškai išvingiuota Jaujupio dirbtinio upelio vaga su takų pynėmis.

Ir dabar tenai, pusiasaly Jaujupio, leidom sau prabangą tokią primint, kad ten buvo ne šiaip tuščia erdvė, ten buvo irgi skulptūriniai dalykai. Tai, jeigu pietiniam parteriui – aštuonios mūzos deivės, tai yra mūzos, mūzų skulptūros, tai rytiniam parteryje ten dabar turime Afroditės pusiasalį.

Kunigaikščiai Oginskiai siekė, kad Rietavas būtų modernus ir išskirtinis dvaras. Jie domėjosi tuo metu Europoje diegiamomis naujovėmis ir stengėsi jas pritaikyti savo valdose. Pasakojimą netrukus tęsime.

 

Atgimstanti istorija

 Projektą iš dalies finansuoja Medijų rėmimo fondas.

Rietavo dvaras – tai ne tik istorinis pastatas ar lankytina vieta. Tai miesto simbolis, kuris gyvena kartu su žmonėmis. Kaip į dvaro palikimą žvelgia patys rietaviškiai, kokią vietą jis užima jų kasdienybėje? Rietavo istorijos muziejaus direktorius pasakoja, ka rietaviškiams dvaras nėra tik praeities ženklas. Tai miesto tapatybės dalis.

Vytas Rutkauskas: „Rietaviškiam tokį užtaisą yra suteikę, kad negali nepasidžiaugti tuo. Įvyko esminis, sakyčiau, pokytis. Jeigu prieš 30 metų mums labai sunkiai sekėsi daiginti šitą atgimimo pradžią – kiek čia tų žibintų sudaužymo, suoliukų laužymo, medelių laužymo, atrodė beviltiška – tai dabar įvykęs, sakyčiau, esminis pokytis. Rietaviškiam tai yra savastis. Kiek tų žmonių, einančių, besidžiaugiančių. O jeigu džiaugiasi, tai reiškia, ir nelūžta, ir nedaužoma. Reiškia, ir šiukšlių niekas nebemėto bet kur. Tai va, įsitikinau per to tą laikotarpį, kad tai ne šiaip sau kokios tai prabangos reminiscencija iš anų laikų, bet tai kita pakopa žmonių gyvensenos ir suvokimo.

Oginskių muzikantų krantinė, su 16 ąžuolų vardinių, kurie skirti tiems didiesiems muzikams, kurie iš čia išėjo...“

 

Čiurlionio skverelis yra įrengtas vaizdingoje Rietavo dvaro parko dalyje, vadinamoje Oginskių muzikantų krantinėje. Ši erdvė siejama su kompozitoriaus ir dailininko Mikalojaus Konstantino Čiurlionio paveldu bei jo edukaciniais takais, besidriekiančiais šalia atkurto dvaro komplekso.

Vytas Rutkauskas: „Tenai ir Čiurlionio skverelis, ir dabar labai džiaugiamės, kad jau antri metai turime prieš malūno tvenkinį, šiaurinėje pusėje, šitą erdvę su Čiurlionio reprodukcijomis. Leidome sau tokią prabangą, lauko sąlygomis eksponuoti keletą keliolika reprodukcijų, ir ten dabar gražiai ir buvusių dainų švenčių istorija. Na, ir tvenkinyje – Čiurlionio salų archipelagą: Ramybės sala, Aukuro sala, Vakaro sala ir Muzikantų sala su vardiniais ąžuolais Sofijai ir Konstantinui.

Tai kai atvažiuoja pas mus kiti čiurlioniečiai, ypatingai džiaugiamės Rokas Zubovas. Čia... ir jį ir iš Lenkijos menininkė – Ana Štrimberg. Tai jos paroda... Tai atsiduriame jau ne paraštėse, o atsiduriam bendrame kultūriniame kontekste. Rietavas – jau nebe periferija kokia, o esame Čiurlionio kelyje kartu su kitais partneriais, esame Oginskių galimo kultūros kelio vystymosi ir formavimo kontekste.

Daugiausia tai džiaugsmo teikia, žinoma, ne tik rietaviškiai, kuriuos jau pripranti matyti, bet kai atvažiuoja mūsų lankytojai. Va, sveikinamės su Vilniaus trečiojo amžiaus universiteto senjorais. Su kokiu entuziazmu, su kokia pakylėta dvasia žmonės išvažiuoja, kai pajunta, įeina į širdį suvokimas, kad įmanoma net ir sunaikintas vertybes susigrąžinti, susigrąžinti ir tęsti, būti estafetėje šitoje.“

Lankydamiesi Rietave, aplankykite Kultūros istorijos muziejų. Oginskiai buvo garsūs Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės bajorai, kurie kraštą turtino įvairia socialine ir moksline veikla. Rietavo dvaras žavi ne tik savo architektūra, bet ir paslaptinga atmosfera, kuri kviečia atrasti Lietuvos kultūros lobius. Tai vieta, kur istorija susilieja su grožiu, o kiekvienas lankytojas gali parsivežti nepamirštamą įspūdį.

Laidą rengė Jūratė Žavoronkova.

P.S. Pašnekovų kalba neredaguota.

 

  • Klaipėdos pilis
    Klaipėdos pilis
    Atgimstanti istorija

Atgimstanti istorija - Klaipėdos pilis ir piliavietė

Projektą iš dalies finansuoja Medijų rėmimo fondas.

Rugpjūčio 1-ąją Klaipėda švenčia miesto gimtadienį. Tai puiki proga pakalbėti apie Klaipėdos arba Memelburgo pilį, nuo kurios ir prasidėjo miesto statybos. Mažosios Lietuvos istorijos muziejaus direktorius Jonas Genys sako, kad vieta pilies atsiradimui buvo pasirinkta strategiškai svarbioje, kuršių žemės vietoje, šalia Dangės žiočių ir netoli Klaipėdos sąsiaurio, jungiančio Kuršių marias su Baltijos jūra.

Jonas Genys: „Klaipėdos arba tuomet vadintos Memelio pilies atsiradimas yra vienas iš sprendimų ordinui kuriantis ir užkariaujant baltų žemes. Pilies būtų nebuvę, jeigu ne būtų tuomet iš Europos šitos politikos buvę. Visai kita raida būtų šito krašto. Tarkime, aš tada įsivaizduoju, kad Lietuvos valstybės, galbūt, kūrime žymiai ryškesnį vaidmenį būtų vaidinę kuršiai, tarkim, ar ne?O dabar, kadangi, palyginus lengvai ordinui sekėsi visame Baltijos rytiniam pajūryje, tikslas jų buvo labai paprastas: tai, viena dalykas, ta buvo tokia ideologinė tezė, kad užkariavimas yra susijęs su krikščionybės plėtra, ir kitas dalykas, be abejo, buvo ekonominis dalykas. Tai šitas taškas marių pabaigoj yra labai svarbus prekybine prasme. Tai yra prekyba į Nemuno upę, pagaliau čia pat jūra – na, ideali vieta, ką mes dabar ir šiandien jaučiame. Ir kalbėdami apie Klaipėdą sakome: taip, jos stiprybė ir Lietuvos visos svarba yra tai, kad turime šitą uostą šitoje vietoje. Tai štai tie mano paminėti momentai ir yra svarbūs turėti galvoj, kalbant apie Klaipėdos istorijos pradžią.“

Pilies statybas šioje vietoje iniciavo Livonijos ordino didysis magistras ir Kuršo vyskupas.

Jonas Genys: „Klaipėdos pilies iniciatyva statybos atkeliauja iš Kuršo vyskupystės. Kūrėjai yra Livonijos ordino žmonės, kurie vis tiktai matė Klaipėdą ir šitą zoną kaip integralią Kuršo dalies – tai yra, vėlgi, dabartinėje Latvijoje, pajūryje esančios teritorijos – sudėtinę dalį. Tai minimi du žmonės: ordino magistras Eberhartas fon Zeinė (Eberhard von Seyn) ir yra kitas – Heinrichas. Tai yra vyskupas, kuris kalbėjo apie Kuršo vyskupijos plėtrą ir kalbėjo, kad į šitą vietinę Kuršo vyskupiją perkeliamas centras. Nes jis buvo ir Ventspilyje, ir taip toliau. Tai štai Klaipėda atsiduria va tokiam labai rimtam strateginiam plane.“

Pirmoji Klaipėdos pilis buvo medinė, o apie jos statybas pirmą kartą paminėta 1252-aisiais metais.

Jonas Genys: „Mes kada minime šituos dokumentus – 1252-ųjų metų liepos 29-os, paskui kartojasi ir rugpjūčio 1-ąją dieną (ir miestas pasirinko vis tiktai Zembrickio pasiūlytą gimtadienio dieną, kad būtent rugpjūčio 1-ąją) – tai iš tikrųjų kalbama apie, kad mes kursime pilį. Ir mes žinome, kad jie pakankamai greitai įkūrė medinę, aptvarinę pilį, kuri buvo pastatoma greitai, pakankamai pigiai. Pasidalino teritorijom tarp vyskupo ir tarp ordino. Ordinui, kaip ir visur, teko didžioji dalis – du trečdaliai teritorijos. Tai va šitos pilies statyba vyksta 1252-ųjų metų kažkur antroje pusėje, ar ne? Nes jau 1253-aisiais metais mes žinome, kad pilis rekonstruojama į patikimesnę, gardinio tipo, bet jau mūrinę pilį. Paskui laiks nuo laiko tos pilys buvo pastoviai modernizuojamos. Ir aš galbūt taip pasakyčiau, kad ta viltis matyti Klaipėdos pilį kaip centrą, deja, nebuvo įgyvendinta iki galo dėl kelių priežasčių. Vienas dalykas buvo konkurencija, kitas dalykas – labai Klaipėdos arba Memelio pilis buvo akylai stebima ir laiks nuo laiko užimama tų pačių žemaičių, sembai netgi griovė. Kitaip tariant, tai nebuvo toks ramybės uostas, į kurį galėjai sau gražiai plėsti. Toliau plius prekybinė konkurencija. Atsiradę Karaliaučius ir atsiradusi Ryga šitame Baltijos pakrašty irgi atėmė didelę dalį tos prekybinės konkurencijos. Nors negalima būtų pasakyti, kad visai čia buvo jisai, kaip sakyt, užspaustas. Nes gavimas Liubeko miesto teisių 1258-ais metais yra ir tam tikras instrumentas, kaip miestą tvarkyti, kaip vystyti. Ir faktas, kad jie įsivaizdavo, kad tai būtų europinio prekybos tinklo svarbus taškas. Bet, na, gyvenime taip jau atsitinka, kad norai ne visada tampa tikrove.“

Klaipėdos pilis buvo ne kartą perstatoma, o kada ji buvo pati didžiausia, pasakojimą tęsime netrukus.

 

Atgimstanti istorija

Projektą iš dalies finansuoja Medijų rėmimo fondas.

Pirmoji Klaipėdos pilis buvo medinė. 1252-aisiais metais ji buvo pastatyta kairiajame senosios Dangės upės krante, vienoje iš salų. Kadangi medinė pilis buvo pastatyta klampioje vietoje, jau po metų pradedamas pilies perstatymas į mūrinę, kuri buvo jau kitame senosios Dangės upės krante. Pasak Mažosios Lietuvos istorijos muziejaus direktoriaus Jono Genio, iš viso per maždaug 500 metų trukusį gyvavimą pilis buvo perstatoma bent penkis kartus.

Jonas Genys: „Nuo 1252-ųjų iki pat pilies realaus kaip gynybinio objekto egzistavimo – tai būtų šitas laikotarpis nuo XIII amžiaus vidurio iki XVIII vidurio – pilis iš esmės buvo rekonstruojama penkis kartus. Tai rodo jos, na, reikalingumą valstybei. Ir visą laiką ta pilis rekonstruojama būdavo pagal tuo metu pažangiausią modelį. Mes negalim labai tiksliai pasakyti, kaip atrodė tos ankstyvosios pilys. Jau daugiau žinome apie pilį, kuri XVI amžiaus pradžioje rekonstruojama – tai yra apie jau tikrai modernią, bastėjinio tipo pilį. Jos liekanas lankytojai gali pamatyti ir pilies muziejaus Friedricho poternoje, kur matome tokį apskritą mūrinį kampą, statinį. Bet vis tiktai XVI amžiaus pabaigoje jau pasirodo pirmieji projektai, kad reikia ją modernizuoti į tuo metu pačią pažangiausią bastioninio tipo pilį, ir tas yra XVII amžiaus pradžioje pradedama daryti. Šita pilis iš tikrųjų jau atitiko tas pasikeitusias karines technologijas, kur, pavyzdžiui, patrankos ir kitos galimybės, reiškia, leisdavo išardyti mūrines sienas. Jos galėjo būti ir trijų metrų storio ir panašiai. Tai štai pradžioje italų tipo, bet Klaipėdoje yra pastatyta olandų tipo bastioninė pilis. Joje yra sprendimas toks: pilis – pati statinys su pastatais, su kalvėmis, su bažnyčia ir taip toliau – yra daugiau infrastruktūros viduje. Bet pati pilis apsaugoma naudojant masyvius žemės pylimus ir tam tikrą artilerijos pabūklų modulį, kuris yra integruojamas į bastionus, tai yra tokius rombo formos išsikišimus kampuose. Tai štai šitos pilys – Klaipėdoje yra vidutinio tipo bastioninė pilis – tuo metu Europoje buvo pačios pažangiausios ir iš esmės yra sakoma, kad jos buvo nepaimamos.“

Tiesa, sąvoką „nepaimama“ reikėtų naudoti sąlygiškai, nes visgi Klaipėdos pilis, bent jau trumpam, buvo užimta.

Jonas Genys: „Mes matome dar pačioje karyboje tokį bandymą gudrauti, kaip jas reikia paimti. Tai atsiranda mortyros. Tokios specialios patrankos. Į jas yra dedami maišai su metalo skeveldromis, kurios vadinamos yra šrapneliais. Ir jos tiesiog kaip fejerverkai – nes sienos tu negali pramušti, bet tu pakabini į kiemą ir iš viršaus pradeda lyti šitie šrapneliai. Tai vat Klaipėdos pilis dalyvavo šituose karo veiksmuose. Ir tai, ką mes matome XVII amžiuje, švedų užėmimas kelerius metus, paskui netgi Septynių metų kare jau XVIII amžiaus viduryje Rusijos imperijos kariuomenė. Tai vat šita pilis iš esmės, ji vaidino jau tą nepaimamos pilies vaidmenį ir šitos pilies paprastai daugiausia savo likimą pakreipdavo dėl diplomatinių tam tikrų reikalų. Susitarimas, kažkas kažką paaukoja, kažkas iš to laimi. Bet ir vienu, ir kitu atveju pilies istorija nepasissuko taip, kad Klaipėda taptų Švedijos dalimi ir būtų šimtą metų, ne. Buvo keli metai ir paskui švedai atsitraukė. Lygiai tas pats ir XVIII amžiaus viduryje. Bet faktas yra toks, kad tai, ką mes turime, kokias gražiausias ar vizualiai lengviausiai rekonstruojamas dalis iš Klaipėdos pilies, tai būtent turime iš šitos bastioninio tipo pilies.“

Kaip atrodė Klaipėdos pilis, galima dabar pamatyti muziejinėje ekspozicijoje.

Jonas Genys: „XVII amžiaus pilis yra pakankamai vizualiai aiškiai pavaizduota tam tikruose piešiniuose. Tarkime, yra XVII amžiaus vidurio Naronovičiaus-Naronskio Klaipėdos apskrities žemėlapis ir jame yra išskirta Klaipėdos pilis. Tai vat štai mes turime tokias istorinės dokumentikos, kurią visą jūs galite pamatyti ir pagrindinėje ekspozicijoje pilies muziejui ir dabar jau lankytojams prieinamame bokšte. Ten tie patys svarbiausi planai, tos svarbiausios graviūros, kurios yra, na, sakykim, tam tikras Klaipėdos aukso fondas, jos yra eksponuojamos.“

Visgi Klaipėdos pilis sunyko. Kodėl ir kada taip atsitiko, sužinosite kitoje laidos dalyje.

 

 

Atgimstanti istorija

Projektą iš dalies finansuoja Medijų rėmimo fondas.

Tęsiame pasakojimą apie Klaipėdos pilį. Jos nykimas prasidėjo XVIII amžiaus viduryje. 1757-aisiais metais per Septynerių metų karą Klaipėdą užėmus Rusijos imperijos kariuomenei, pilis neteko savo strateginės reikšmės ir buvo pamažu apleidžiama. Pasak Mažosios Lietuvos istorijos muziejaus direktoriaus Jono Genio, 1770-aisiais metais buvo pradėti pardavinėti ir naikinti išoriniai įtvirtinimai, o maždaug po 100 metų nugriaunami ir paskutinieji pilies rūmai.

Jonas Genys: „Pilių pabaigos klausimas – na, pakankamai vienodas visame, ar tai netgi Baltijos regioną, jeigu imtum. Buvo tų pilių ir XVIII amžiuje įvairiausių, kai kurios jos visos išliko – tarkim, ten švedai gali džiaugtis Kalmaro pilimi. Kai kur buvo rekonstruotos, pritaikytos, na, tiesiog administracinėm funkcijom.O Klaipėdos likimas, pilies, atsitiko toks, kad Klaipėdos pilies ateičiai tam tikrą problemą sudarė ir 1660-ųjų metų gaisras, kuris stipriai nudegino pilį. Bokštas yra apdegęs. Ir jau jį kada galvojo rekonstruot, jau jį mažino. Kažkokia ekonominė problema buvo, kad nebuvo taip lengva ją visą laiką išlaikyti. Ir dar tas pats didysis gaisras XIX amžiaus vidurio tiesiog, na, nulėmė jau viską, kad Klaipėdos pilis vis tik valdžia nutarė, kad nebėra prasmės jos modernizuoti ir pritaikyti gynybai. Buvo pasirinkta alternatyva – pastatytas Kopgalyje tvirtovė, tu apsaugoji įplaukimą į Klaipėdos miestą ir uostą. Ir štai tada likimas buvo toks: ką darome su pilimi? Bandė teismo kažkokias funkcijas perkelti, bet mes matom, kad ta pilis palaipsniui mažėja, griūva. XIX amžiaus antra pusė, tai yra po gaisrinė Klaipėda, dar pasinaudojo tada. Sako: „Ne, mum pilies gal nebereikia. Miestiečiai, norit, pikit plytas, atstatyti namus senamiestyje, ane, po gaisro?“ Taip, kai kurie ėmė tai. Miestiečiai išsiardė pilį ir išsinešė į senamiestį. Ir tai, kas liko, praktiškai tiktai požiūminė dalis – tai yra pamatai – ir du bastionai. Tai patys miestiečiai išardė. Ar galėjo neardyti? Iš esmės šitos pilys jau kaip gynybiniai objektai nebeveikė. Buvo priimtas sprendimas: ne, miestas vis tiktai jau kaip tvirtovė yra praeitis, ir kad miesto ateitis yra prekyba, laivyba, uostas. Šitie dalykai buvo skatinami. O tada pilis tiesiog reikėjo tada spręsti, ką su ja daryti. Na, tai vat su ja buvo taip ir pasielgta.

O paskui atsirado konkurentai šalia – tai yra laivų statyklėlės, kuriom reikėjo irgi teritorijos. Tai kalbama yra apie Pauliaus Lindenau laivų statyklą. Aš jau nekalbu apie sovietmetį, kas atsitiko, kad visa teritorija buvo paversta gamybine, laivų remonto įmonės zona.“

Taigi jau daugiau nei pusantro šimto metų iš esmės nebeturime pilies, o tik piliavietę. Maždaug 1920-aisiais metais buvo užpilta dalis apsauginio griovio ir nukasti du pietiniai bastionai. Po Antrojo pasaulinio karo šioje teritorijoje buvo įsikūrusi Klaipėdos laivų remonto įmonė ir daug dešimtmečių į jos teritoriją plačioji visuomenė negalėjo patekti.

 

Jonas Genys: „Sovietmetyje visa pilies teritorija buvo paversta gamybine zona. Buvo įėjimai tiktai su specialiais leidimais. Netgi pradėjus archeologinius tyrimus '74-ais, patys tyrėjai turėdavo gauti specialius leidimus įeiti. 1968-aisiais metais paveldosauginės institucijos bandė išsiaiškinti, ar šitoje teritorijoje nėra tos pilies liekanų, nes, kad ir apgriuvę, bet vis tiek buvo išlikę du bastionai. Na, ir įsileido. Ir tada šiaurrytinį ketvirtį leido gamykla paversti, na, kultūros paveldo objektu. Ir tenai archeologai ir profesorius Vladas Žulkus ilgus metus šitą teritoriją tyrinėjo. Tai yra atkasė tada ir dabartinį bokštą, kurį atstatė miestas, ir kitas teritorijas išžvalgė.

Ir čia jau ateina Sąjūdis ir Lietuvos žengimas į nepriklausomybę, tai ši yra be galo svarbi data, tai 1994-ieji metai, kada Lietuvos vyriausybė priėmė nutarimą, kad pilies visa teritorija būtų vystoma kaip turizmo ir kultūros centras. Tai štai, vat nuo '94-ųjų metų ir žygiuojama tuo pilies atgimimo arba pilies istorijos kitokiu keliu, negu buvo sovietmetyje.“

Na, o apie Klaipėdos piliavietės atgimimą ir jos pritaikymą visuomenei kalbėsime jau paskutinėje laidos dalyje.

 

 

Atgimstanti istorija

Projektą iš dalies finansuoja Medijų rėmimo fondas.

Klaipėdos pilies atgimimo istorija prasidėjo prieš maždaug tris dešimtmečius. 1994-aisiais metais vyriausybė nusprendė visą, gamybinėje zonoje atsidūrusią, Klaipėdos piliavietės teritoriją grąžinti miestui ir, atlikus archeologinius tyrimus, pritaikyti visuomenei. Mažosios Lietuvos istorijos muziejaus vadovas Jonas Genys sako, kad tai buvo istorinis sprendimas, paskatinęs piliavietės koncepcijos vystymą.

Jonas Genys: „Pirmas dalykas buvo teritorijos sanavimo darbai. Buvo per 15 metų nugriauta apie 15 sandėlių. Tas etapas yra labai svarbus ir jo galbūt net pabaiga yra tai, kada atsirado jau Priešpilio gatvė. Antras dalykas – prasidėjo ir projektavimai, idėjų generavimas. O kas čia turėtų būti? Kitas etapas, mano supratimu, tai yra naujojo bokšto atsiradimas. Mes kalbame ne tiktai apie pilių atkūrimo idėją, ką, matyt, darysime pačiu artimiausiu metu (tai priklausys, be abejo, nuo miesto politikų sprendimo), bet jau bokšto atsiradimas rodo, kad mes pereiname į pilies korpusų atkūrimo etapą. Pilies keturi korpusai su keturiais arba penkiais bokštais užėmė teritoriją, kurios dydis buvo apie 9 000 kvadratinių metrų ploto. Tai štai vat tokį objektą, pradėję atkurti bokštą pilies, mes jau lyg ir pasakome, kad taip – darysime ir toliau. Kitaip sakant, pasibaigė lyg ir archeologinių ir istorinių apžvalgų rašymas, kada jau išsiaiškinom, kas kur yra, kokie sluoksniai, nors neatsakėm dar kol kas į tuos klausimus konkrečiai, kurioj vietoj buvo kad ir ta pati XIII amžiaus vidurio mūrinė pilis. Taip, apytikriai mes ją lokalizuojam, bet dar ir čia reikia dirbti.“

2002-aisiais metais restauruotoje Princo Friedricho poternoje įkurtas Pilies muziejus, o po ketverių metų atidarytas Pilies muziejaus ekspozicijos tęsinys – restauruotose Princo Karlo bastiono poternose ir kazematuose. 2014-aisiais Klaipėdos piliavietėje atlikus išsamius archeologinius kasinėjimus, išsikeltas tikslas atkurti visą renesansinio stiliaus pilį su ja supančiais bastionais ir gynybinėmis fosomis, pirmiausia atkuriant didįjį pilies bokštą. 2018-aisiais buvo atkurta rytinė kurtina, kurioje įrengta Antrojo pasaulinio karo laikų ekspozicija, po metų buvo atkurta šiaurinė kurtina, kurioje įrengta moderni muziejinė erdvė. Įgyvendinant Klaipėdos piliavietės atgaivinimo projektą, iš dalies taip pat buvo atkurtas gynybinis pilies griovys ir rekonstruotas buvęs dažų sandėlis. Šiose erdvėse veikia Pilies muziejus, konferencijų centras bei Antrojo pasaulinio karo ekspozicija. Na, o pernai baigti pilies bokšto atkūrimo darbai. Čia jau vyksta koncertai ir kiti renginiai bei dar sprendžiama, kokią šio bokšto pritaikymo lankymui koncepciją pasirinkti.

Jonas Genys: „Tai aš labai tikiuosi, kad per porą metų bokšte turi atsirasti nauja gyvybė. Ir taip jisai yra pakankamai dėmesį traukiantis objektas. Į jį mes galim žiūrėti iš kelių kampų, nes dabar miestiečiai jį mato iš išorės ir sako: „O, miestas gavo naują kažkokį ženklą, ar ne? Akcentą.“ Tai vat štai išorė jau savo funkciją atlieka. Ji tikrai solidžiai papildo miesto urbanistiką ir architektūrą. Ji yra ženklas, kad čia buvęs ir yra svarbus gynybinis miestas. Tai dabar tą, ką įkursime viduje, bus tos idėjos išvystymas ir aš galvočiau, kad miestui ir turizmui tai yra labai svarbu.“

Istorikas Jonas Genys sako, kad Klaipėdos piliavietės atgimimas ir pilies atstatymas labai svarbus miesto tapatumui.

Jonas Genys: „Pilis yra miesto sugrįžimas į tapatumus. Kurią prasme? Tiek, kiek miestas neteko sovietmetyje, tie dalykai tiesiog miestą nuskurdino. Tiesiog kūrė tokią eilinio pramoninio, kažkokio žvejybinio miesto įvaizdį, ar ne? Tai dabar pilis ir Jono bažnyčia, kuri bus atstatyta, bus, na, aš sakau, kažkoks miestui sugrįžimas į tas vertybes, kurias miestas turėjo. Jis buvo labai žavus, jis buvo labai modernus, jis buvo fantastiškai gražus miestas. Tai štai daugelio ženklų jis neteko. Tai vat pilies atkūrimas – tai yra etapėlis miesto atgimime arba miesto identiteto stiprinime. Pirmas žingsnis, Jono bažnyčia – antras žingsnis, o toliau yra dar ką veikti ir su kitais objektais.“

Tuo ir baigiame pasakojimą apie Klaipėdos pilies istoriją ir piliavietės atgimimą.

Laidą rengė Žydrūnas Naujokas.

P.S. Pašnekovų kalba neredaguota.

 

  • Kretingos bažnyčia
    Kretingos bažnyčia
    Atgimstanti istorija

Atgimstanti istorija (Kretingos bažnyčia)

Projektą iš dalies finansuoja Medijų rėmimo fondas.

Šiandien laidoje kviečiame apsilankyti vienoje įspūdingiausių Žemaitijos šventovių – Kretingos bažnyčioje. Tai ne tik maldos namai, bet ir gyvas istorijos liudininkas, menantis daugiau kaip 400 metų istorijos. Kretingos Viešpaties Apreiškimo Švenčiausiajai Mergelei Marijai bažnyčia iškilo XVII amžiaus pradžioje. Ją fundavo Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės didikas Jonas Karolis Chodkevičius kartu su žmona Sofija. Pasakoja Kretingos miesto gidė Diana Jomantaitė-Jonaitienė.

Diana Jomantaitė-Jonaitienė: „Kretingos bažnyčios istorija prasideda prieš daugiau negu 400 metų ir, gražiąja prasme, galima apkaltinti karvedį Joną Karolį Chodkevičių, kuris valdė Kretingos valdą. Ir yra išlikusi tokia graži legenda, jog ruošdamasis Salaspilio mūšiui ir žinodamas savo pajėgas ir daug gausesnes priešo pajėgas, jis maldoje davė pažadą, kad jeigu mūšį laimės, pastatys bažnyčią ir vienuolyną. Ir kadangi jis mūšį laimėjo, savo pažado laikėsi – pirmiausia Kretingoje pastatė vienuolyną, o po to bažnyčią. Tai bažnyčia pabaigta statyti 1617 metais. Kiek žinoma, jinai buvo mažesnė, kitokia, negu šiandien yra, ir, be abejo, bėgant amžiams keitėsi, kadangi augo miesto gyventojų skaičius, augo tikinčiųjų skaičius. Tai savaime aišku, kad ir bažnyčia plėtėsi tiek į šonus, tiek ir į viršų. Tai šiandieninį vaizdą, sakykime, bažnyčia gavo XX amžiaus pradžioje, kuomet grafų Tiškevičių iniciatyva ir jų lėšomis buvo atlikta didžiulė rekonstrukcija – tai pristatytos ir viena nava pristatyta, ir bokšto konstrukcija, ir išvaizda pakeista. Bet šiandien visa tai matom, tik jau nematom bokšto, koks buvo XX amžiaus pradžioje, kadangi bokštas sudegė per Antrą pasaulinį karą. Bet šiaip bokštas yra atstatytas dar sovietmečiu, 1982-aisiais metais, ir dabartinis jo vaizdas, sakykime, atitinka pirmosios bažnyčios paveikslo, piešinio vaizdą. Tik tiek, kad jis yra aukštesnis.“

Tai buvo pirmoji Lietuvoje mūrinė bažnyčia, pastatyta ankstyvojo baroko stiliumi. Per šimtmečius ji išgyveno karus, gaisrus, okupacijas ir politinius sukrėtimus, tačiau išliko vienu svarbiausių Žemaitijos dvasinių centrų.

Diana Jomantaitė-Jonaitienė: „O šiaip bažnyčia yra išlikusi labai unikalių, originalių vietų. Tai viena iš tokių vietų yra, be abejo, kripta. Kriptos, esančios po pagrindiniu altoriumi – tai jos egzistuoja nuo pat bažnyčios pastatymo pradžios. Bažnyčios be rūsio nepastatysi, ir kriptos nuo pat pradžių buvo paskirtos Chodkevičių šeimai laidoti. Tai esančios sienos, esantis mūras, esantys akmenys – tai yra visiška autentika. Aš netgi mėgstu sakyti, kad tai yra bažnyčios griaučiai, va tie pirminiai. Ir kriptoje yra išlikę Chodkevičių giminės šeimos sarkofagai. Tai būtų ir sesuo Chodkevičiaus palaidota, ir žmona, ir du vaikai. Tik nėra jo paties, kadangi taip susiklostė gyvenimas, kad antrosios žmonos jis nebuvo palaidotas Kretingoj.“

Kitoje laidos dalyje žengsime į bažnyčios vidų ir susipažinsime su įspūdingiausiais meno kūriniais bei architektūros detalėmis, kurios stebina kiekvieną Kretingos bažnyčios lankytoją.

 

 

Atgimstanti istorija

Projektą iš dalies finansuoja Medijų rėmimo fondas.

Tęsiame pasakojimą apie Kretingos bažnyčią. Vos įžengus į Kretingos Viešpaties Apreiškimo Švenčiausiosios Mergelės Marijai bažnyčią, žvilgsnį iš karto patraukia didysis altorius. Tai vienas svarbiausių ir puošniausių bažnyčios meno kūrinių. Pasakojimą tęsia Kretingos miesto gidė Diana Jomantaitė-Jonaitienė.

Diana Jomantaitė-Jonaitienė: „Iš dar autentiškų dalykų bažnyčioj yra altoriai. Tiek altorius, septyni altoriai ir centrinis altorius bažnyčioje buvo nuo pat XVII amžiaus vidurio. Tai centrinis altorius, pagrindinis altorius – jis yra rekordinis, jis yra aukščiausias Lietuvoje medinis altorius, nors iš pirmo žvilgsnio jisai atrodo marmurinis. Ir irgi yra labai graži legenda, kad Jonas Karolis Chodkevičius norėjo geriausių dalykų savo bažnyčiai. Ir kadangi buvo mokęsis Italijoje, tai, be abejo, Italijoje prisižiūrėjo marmurinių, puošnių bažnyčių ir norėjo marmuro ir Kretingoj. Bet iš kur čia Žemaitijoj to marmuro gausi? Neva, jis davė tokį įsaką, kad išpiešti medžio kolonas, medžio skulptūras būtent marmuro imitacija. Ir iš tikrųjų, iš toliau žvelgiant, atrodo marmurinis altorius. Dar šonuose, tiek tiek dešiniam, tiek kairiam šone bažnyčios yra po tris altorius, tai yra, aišku, dedikuoti skirtingiems šventiesiems.“

Šventasis Antanas – vienas garsiausių ir labiausiai gerbiamų šventųjų: bažnyčios mokytojas, misionierius, garsus pamokslininkas. Jis, dar būdamas gyvas, garsėjo stebuklais. Jo gyvenimas apipintas daugeliu legendų. Teigiama, kad jis mirė eidamas vos 36-uosius metus, o neprėjus nė metams po mirties buvo paskelbtas šventuoju, nes ir prie jo kapo įvyko daug stebuklų.

Diana Jomantaitė-Jonaitienė: „Bet pats populiariausias, turbūt sakyčiau, yra Švento Antano Paduviečio altorius, prie kurio nikad nenustoja degti žvakutės, prie kurio nikad nevysta gėlės ir netrūksta besimeldžiančiųjų, kadangi Šventas Antanas Paduvietis yra Kretingos globėjas nuo senų laikų. Tai žmonės prie to altoriaus meldžiasi sveikatos, kad padėtų atrasti pamestus daiktus. Taip pat Šventas Antanas globoja einančius į jūrą, kas čia, pajūrio kraštui, aktualu, kadangi uostamiestis gi Klaipėda yra. Ir Šventas Antanas globoja braškių augintojus. Dar Žemaitijoj sakoma, kad Švenc Antans paded mergom vaikį susirasti, o vaikiam mergą. Reiškia, padeda meilės reikaluose. Tai būtų toks pagrindinis čia [juokiasi] darbas to šito šventojo. Aišku, čia taip pusiau juokais, bet iš tikrųjų tai tai yra svarbus šventasis šitoj bažnyčioj ir turbūt jis yra nuo pat bažnyčios įkūrimo pradžios.

Aš galiu papasakoti smagią istoriją, kaip žmogus meilę atrado. Tai man tą istoriją papasakojo buvęs klebonas prieš keletą metų. Papasakojo, kad į jį kreipėsi jaunas virukas. Jis pažinojo kleboną ir sako: „Klebone, parapija didelė, jūs daug žmonių pažįstat, gal galit man padėt žmoną susirast? Sako, man baisiai nesiseka su moterimis.“ Klebonas pasižiūrėjo į jį ir sako: „Aš ne pažinčių agentūra, aš tau žmonos tikrai neieškosiu. Bet va, Šventas Antanas padeda surasti meilę, tai, sako, eik ir melskis tam Šventam Antanui, nu ir jau bus matyt, koks čia tas Dievo planas.“ Ir po kiek laiko tas pats jaunas virukas vėl sutinka kleboną, pristato sužadėtinę. Šventas Antanas padėjo jam surasti tą meilę. Tas pats klebonas juos iš tiesų ir sutuokė. Ir man ta istorija labai patiko, aš paprašiau klebono leidimo, kad ar galėčiau ją pasakoti. Tai vieną kartą turėjau tokią mišrią grupę, pasakoju aš apie tą meilės istoriją ir žiūriu, tokia viena pora taip taip keistai lyg ir muistosi sėdėdama klauptuose. Sakau: „Ar viskas gerai jo, gal kažkokių klausimų turit?“ Sako: „Ne ne, viskas gerai, mes ta pora, apie kurią jūs čia šnekat.“ Įsivaizduojat, jie tik vos ne atsitiktinai prie ekskursijos prisijungė ir tas vyrukas taip labai gražiai sako: „Aš esu tikintis žmogus, sako, aš netikėjau, kad man taip greitą žmoną padės surasti Šventas Antanas. Sako, aš tik savaitę tesimeldžiau.““

Ar žinojote, kad Kretingos bažnyčia garsėja ir į Lietuvos rekordų knygą įrašytomis durimis? Kitoje laidos dalyje sužinosite, kuo jos tokios ypatingos, kiek sveria ir kodėl iki šiol stebina kiekvieną pro jas įžengiantį lankytoją.

Atgimstanti istorija

Projektą iš dalies finansuoja Medijų rėmimo fondas.

Ar žinojote, kad Kretingos bažnyčios durys – seniausios Lietuvoje? Manoma, kad jos sukurtos vietinių meistrų po 1621-ųjų metų, kai vienuolyno ir bažnyčios globą perėmė Chodkevičiaus dukters Onos Holastikos vyras Jonas Stanislovas Sapiega. Durys sukaltos iš storų dvigubų lentų, dvivėrės, 2 metrų 80 centimetrų pločio ir 4 metrų 10 centimetrų aukščio. Pasak gidės Dianos Jomantaitės-Jonaitienės, Chodkevičius, norėdamas, kad kretingiškiai, eidami melstis, pasimelstų ir už jo sielą, bažnyčios duryse užsakė įamžinti visą savo šeimą.

Diana Jomantaitė-Jonaitienė: „Mūsų bažnyčioje yra rekordinės durys. Jas galima pamatyti tik tik įėjus į bažnyčią. Jos, vėlgi, yra seniausios Lietuvoje bažnytinės durys – tai yra oficialus rekordas, joms apie 400 metų. Ir ant durų yra pavaizduota Chodkevičių šeima – būtent statytojas Jonas Karolis Chodkevičius, jo žmona, trys vaikai ir žentas. Tai aš dar kartais taip asmeniškai mėgstu pavadinti duris stebuklingomis. Per Antrą pasaulinį karą bažnyčia irgi degė, bet tos medinės durys nesudegė. Tai va, tokį gražų... gražų rekordą turim. Ir dar turim seniausius Lietuvoje grojančius vargonus bažnyčioje. Jie tokie kuklučiai. Kasdien nenaudojami, eiliniais sekmadieniais irgi jais negrojama, tačiau nebe pirmą vasarą Kretingos bažnyčioje vyksta sakralinės muzikos festivalis, ir jau ten aukščiausio lygio vargonininkai tais vargonais groja. Tai iš tikrųjų ypatingas ypatingas garsas, ypatingas jausmas išgirsti instrumentą, kuriam mažiausiai 400 metų, o gal netgi šiek tiek daugiau.“

Įdomu tai, kad bažnyčioje po pagrindiniu altoriumi yra kriptos. Vienoje jų saugomi Chodkevičiaus šeimos pirmosios žmonos, dviejų sūnų ir dukros palaikai. Greta yra ir kripta, kurioje švedų kareiviai gyvus užmūrijo apie 120 žmonių. Jų palaikai, praėjus maždaug 200 metų, buvo palaidoti toje pačioje kriptoje.

Diana Jomantaitė-Jonaitienė: „Istorijų yra labai daug ir ne visos jos yra kokios nors ten labai linksmos. Ir viena iš tokių žiauresnių istorijų vienuolyno gyvenime buvo XVIII amžiaus pradžioje nutikęs įvykis, kai įvyko karas su švedais. Į Kretingą įžygiavę švedai, jie pamatė didelę bažnyčią, turtingai atrodantį vienuolyną, nes vienuolyno dydis nėra pasikeitęs nuo tų laikų, ir jie nusprendė apiplėšti visą šitą vietą, nes, na, bažnyčioje yra vertingų paveikslų, yra aukų dėžutės. Vienuolyne, be abejo, kur jie tikėjosi vyno rūsio. Veržėsi į bažnyčią, jie tikėjosi tokio lengvo grobio, kad bus keli nusenę vienuoliai, jie juos pašalins ir viską galės pasiimti sau. Bet įsiveržę į bažnyčią, jie aptiko 120 žmonių besislepiančių. Ir tai buvo ne tik vienuoliai, tai buvo moterys su vaikais, senukai. Ir švedai labai žiauriai su jais pasielgė. Jie tiesiog juos suvijo už vieno iš altorių esančioje kriptoje. Ta kripta, jinai šalia Chodkevičių kriptos, ir jinai nedidutė, mažytė. Sunku net įsivaizduoti, bet į ją, pagal legendą, buvo sustumta 120 žmonių ir jie buvo užmūryti. Ir oficialiai kripta atverta tik, na, kai tapom nepriklausomi. Be abejo, ten tų įėjimų į tą kriptą būta ir anksčiau, ir archeologai suskaičiavo, kad ten esantys palaikai priklauso 120 žmonių. Kripta yra sutvarkyta, yra įrengtas altorius ir kūnai yra palaidoti po tuo altoriumi. Bet iš altoriaus per stiklinius tokius kaip inkliuzus žvelgiam į tuščias kaukolių akis, kurios iš pradžių kaip ir šiurpiat atrodo, bet iš tiesų primena, kokia mūsų istorija, kokia mūsų paaukota buvo, ir kaip šiandien gerai gyvenam iš tikrųjų. Tai toks kaip ir priminimas.“

Mintis išblaško žvilgsnis į šių dienų Kretingą iš apžvalgos aikštelės bažnyčios bokšto viršuje, į kurį veda 219 laiptelių. Pakeliui galima pamatyti išlikusios senosios bažnyčios kontūrus, ant kurių iki šiol galima pastebėti nuo gaisro likusių suodžių. Netrukus laidą tęsime.

 

Atgimstanti istorija

Projektą iš dalies finansuoja Medijų rėmimo fondas.

Šioje laidos dalyje kviečiame stabtelėti prie neatsiejamos Kretingos bažnyčios dalies – Pranciškonų vienuolyno. Jau daugiau nei 400 metų jis yra maldos, bendruomenės ir dvasinio gyvenimo vieta. Kretingos miesto gidė Diana Jomantaitė-Jonaitienė pasakoja, jog vienuolynas buvo įkurtas XVII amžiaus pradžioje kartu su bažnyčia Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės etmono Jono Karolio Chodkevičiaus rūpesčiu. Į Kretingą pakviesti pranciškonai čia ne tik meldėsi – jie mokė jaunimą, rūpinosi vargstančiaisiais, skleidė tikėjimą ir kaupė vertingą biblioteką.

Diana Jomantaitė-Jonaitienė: „Pranciškonų vienuolynas Kretingoje pastatytas 1610-aisiais. Pranciškonai jau iki to laiko Kretingoje buvo, jie buvo įsikūrę kitoje upės pusėje miestelio, ten stovėjo ir pirmoji bažnytėlė mažytė. Bet Chodkevičiui pradėjus statyti... turint planų statyti naują bažnyčią, be abejo, buvo pastatytas vienuolynas ir ir į jį pakviesti pirmieji pranciškonai, kurie, nu, realiai turėjo, be abejo, vesti kretingiškius dvasiniu keliu. Ir pranciškonai visada buvo susiję su pačiu miesto įkūrėju Jonu Karoliu Chodkevičiumi, kadangi pranciškonas buvo jo nuodėmklausys. Ir pranciškonų vienuolynas visada buvo labai susijęs su dvaru, kadangi pagal Chodkevičiaus nurodymą daugelį metų vienuolynas gavo kasmetinę rentą iš dvaro. Ir ta renta irgi labai tokia įdomi, labai konkreti: 300 vištų per metus, 150 žąsų per metus, 300 statinių įvairiausių grūdų, šienas, malkos, vaškas, medus – na, kad tiesiog vienuolynas galėtų išsilaikyti. Ir vienuolynas, pagal Chodkevičiaus nurodymą, buvo gavęs 80 hektarų žemės.“

Per 4 šimtmečius vienuolynas išgyveno ne vieną išbandymą. Carinės Rusijos valdymo laikotarpiu, vėliau per karus ir sovietmetį jo veikla buvo ribojama, o dalis pastatų naudota kitoms reikmėms. Tačiau Lietuvai atgavus nepriklausomybę, pranciškonai sugrįžo ir vienuolynas vėl tapo gyvu dvasiniu centru.

Diana Jomantaitė-Jonaitienė: „Iš esmės iki Antrojo pasaulinio karo vienuolynas gyveno pakankamai ūkiškai: turėjo ganyklas, turėjo tvartus, klėtis, malūną, bravorą netgi turėjo. Bet, be abejo, po Antrojo pasaulinio karo viskas pasikeitė. Ir šiaip pranciškonai – ne tik Kretingos, bet ir apskritai – išgyveno, na, didžiulę nelaimę sovietmečiu, kadangi oficialiai veikti negalėjo. Ir Kretingos vienuolynas sovietmečiu stovėjo iš pradžių apgriuvęs, apdegęs, vėliau buvo žmonės apsigyvenę – tokius kaip butus įsitrengę. Vėliau vienuolyną atstatė, vis dėlto sovietmečiu buvo įkurtas trumpam kultūros skyrius, biblioteka, ir tada daugelį metų veikė Kretingos muziejus. Vienuoliai galėjo grįžti iš pogrindžio tik 89-aisiais metais. Grįžo su griausmu, iš tiesų, atnešdami ne tik ne tą tokį dvasinį vedimą, bet ir ir kultūriškai iš tikrųjų Kretinga atsigavo. Ir šiai dienai, nežinau, Kretingos aš neįsivaizduoju be pranciškonų ir be vienuolyno.“

Kretingos bažnyčia – aktyvi pranciškonų tarnystės vieta. Čia kasdien vyksta Šventosios Mišios, organizuojami koncertai, rekolekcijos ir kultūriniai renginiai. Kasmet bažnyčią aplanko ne tik piligrimai, bet ir turistai iš Lietuvos bei užsienio. Vienus traukia architektūra, kitus – istorija, o dar kitus – galimybė bent trumpam pabūti tyloje. Kretingos bažnyčia primena, kad didžiausios vertybės išlieka nepaisant laiko. Akmenys, paveikslai, senieji altoriai pasakoja istoriją apie žmones, kurie kūrė šią vietą ir tikėjo, kad jų darbai tarnaus ateities kartoms.

Laidą rengė Jūratė Žavoronkova.

P.S. Pašnekovų kalba neredaguota.

  • Turgaus aikštė
    Turgaus aikštė
    Atgimstanti istorija

Atgimstanti istorija - Klaipėdos senasis turgus

Projektą iš dalies finansuoja Medijų rėmimo fondas.

Šiandiena laidoje pasakosime Klaipėdos senojo turgaus istoriją. Daugelyje seniausių miestų įprasta, kad pagrindinė turgaus aikštė būdavo pačiame centre, kur įsikurdavo ir kitos institucijos. Tačiau Klaipėdoje situacija buvo kitokia, nes tuo metu buvęs gynybinis miestas ilgą laiką neturėjo turgaus aikštės, o buvo prekiaujama gatvėse ir net ant tilto. Pasakoja Mažosios Lietuvos istorijos muziejaus Istorijos skyriaus vedėja Zita Genienė.

Zita Genienė: „Turgus šiaip tai yra labai svarbi miesto dalis. Čia ne tiktai prekyba, bet paprastai suplanuojamos turgaus aikštės, kur rotušė, kur vyksta... įvairios oficialios apeigos, teismo nuosprendžiai, kartuvės yra ir visa kita. Dabar Klaipėdos turgaus istorija tokia ilga ir įdomi, ir reikia atsižvelgti į atskirus laikotarpius. Tarkime, jeigu mes apie senąjį miestą iki XVI amžiaus gal jau mažiau žinome, nes kas buvo... miestas nedidukas, kadangi tai iš tikrųjų tai yra miestas, kuriame yra svarbiausia gynybinė užduotis, ir miestas buvo nedidelis šalia pilies. Kuomet jau užplanuojamas miestas yra dabartinėje senamiesčio teritorijoje, tai mes turim... suprantame, kaip dabar iki Didžiosios Vandens gatvės, miesto teritorija nedidelė, čia nebuvo galimybės suplanuoti didelės aikštės, kuria, kaip mes suprantame, tą Vakarų Europa tradicinė turgaus aikštė. Tai Klaipėda, kaip ir daugelyje kitų Rytų Prūsijos šiaurinės dalies miestų, tai turgaus aikštės funkciją atliko praplatinta gatvė. Tai yra dabartinė Turgaus gatvė – platesnė gatvė negu įprasta, ir vykdavo visi, sakykime, iki XVIII amžiaus pagrindiniai miesto turgūs.“

Vienintelė stačiakampė turgaus aikštė Klaipėdoje atsirado XVIII amžiaus pradžioje. Tai buvo Fridricho priemiesčio turgus, kurį dabar vadiname Klaipėdos senuoju turgumi. Tačiau, anot istorikės Zitos Genienės, prekyviečių tuo metu mieste buvo ir daugiau.

Zita Genienė: „Nuo Didžiojo Vandens gatvės žiūrint jau į dabartinį senąjį turgų, čia klostėsi toks odų priemiestis, vokiškai vadinamas Ledergasse, kuriam XVIII amžiaus pradžioje buvo suteikta savivalda, ir čia buvo suplanuota klasikinė turgaus aikštė. Ir tai yra vienintelė turgaus aikštė, žinoma iš senosios Klaipėdos. Reikia pastebėti dar, kad, kaip minėjau, senamiestis apima teritoriją nedidukę nuo Dangės iki Didžiojo Vandens gatvės, į šiaurę už Dangės upės formavosi priemiesčiai, Naujamiestis, Vitė, jie taip pat turėjo savo turgus, savo prekyvietes, ir vėlgi čia tarnavo tokios platesnės gatvės. Tai yra Liepų gatvė, kuomet dar ne Naujamiestis, kuomet dar tas priemiestis buvo vadinamas Krūmamiestis arba, kaip sako, yra kita versija – ne Krūmamiestis, bet Krammeist. Žodžiu, prekybinis miestas, nuo prekybos. Ir vat Liepų gatvės pradžioje, ir čia kūrėsi ir karčemos, ir vykdavo turgūs. Taip pat ilgasis turgus buvo ir netgi pavadinimas ilgai buvo išsilaikęs Vitėje. Taigi, tų prekybos vietų buvo daug, bet toks lūžis XIX amžiaus pradžioje įvyksta, kuomet miestas išauga, prekybos mastai yra dideli, ir iš tikrųjų Klaipėda yra pasienio miestas, ir vyksta prekyba ir su kaimynine Lietuva arba Žemaitija, ir tų prekyviečių jau specializuotų atsiranda žymiai daugiau. Tai yra pilies teritorijoje atsiranda žuvų turgus, vėliau pastatoma turgaus halė, tikroji turgaus halė, kurioje prekiaujama maisto produktais daugiausia, mėsos... Žuvų turgus atsiranda šalia, kur atvežama žuvis tiesiai ir prekiaujama iš laivų. Atsiranda šieno turgus netoli pilies teritorijos. Tuomet, kai jau pilies gynybiniai įtvirtinimai buvo naikinami, užpilami, atsirado tos teritorijos, tai čia vat atsirado tos turgavietės. Ir viena pagrindinių, dabartinė Teatro aikštė, irgi tarnavo kaip turgavietė ir visą laiką iki XX amžiaus pirmos pusės vadinosi Naujojo turgaus aikštė. Taigi, turgus, sakykime, XIX amžiaus pirmoje pusėje nuo Turgaus aikštės pereiname į dabartinę Teatro aikštę, toliau jau mes, kadangi gatvės nebūta, tuomet pereiname į kitas turgavietes. Taigi, tas turgus buvo didelis, ir vat dabartinis turgus tas jau XIX amžiaus pradžioje, kuomet atsiranda tos specializuotos turgavietės, jis tampa kaip galvijų turgumi.“

Klaipėdos turgaus istorijos pasakojimą pratęsime netrukus.

 

Atgimstanti istorija

Projektą iš dalies finansuoja Medijų rėmimo fondas.

Tęsiame pasakojimą apie Klaipėdos turgų. Nuo XVI amžiaus tuometiniame Memelyje buvo prekiaujama platesnėse gatvėse, taip pat šalia piliavietės. XVIII amžiaus pradžioje Fridricho priemiestyje buvo įrengta stačiakampė turgaus aikštė, kurią mes dabar vadiname Senuoju turgumi. Kaip pasakoja Mažosios Lietuvos istorijos muziejaus Istorijos skyriaus vedėja Zita Genienė, daug metų čia vykdavo galvijų turgus.

Zita Genienė: „Dabartinis turgus jau XIX amžiaus pradžioje, kuomet atsiranda tos specializuotos turgavietės, jis tampa kaip galvijų turgumi. Nes jis yra labai patogioje vietoje, tai yra prie įvažiavimo į miestą, tai yra šalia Kulių vartai, Malūnų vartai. Ir iš šios aikštės išeina septynios gatvelės, kur žmonės gali ir ateiti, taip pat ir atvažiuoti į turgų gali. Tai va šitas turgus, jo klestėjimo laikas, tai aišku yra ten XIX amžiaus pirmoji pusė, kuomet prekyba buvo gyva. Jis ir išlaikė tą pavadinimą iki pat XX amžiaus vidurio, tai yra galvijų turgus lietuviai vaidino. Nors kartais senieji gyventojai... galima sakyti, kelis šimtmečius išlaikė tą senąjį pavadinimą, tai Odų gatvelės, Ledergasse turgus. Taip netgi vadino, nors ir bandė ir visuose planuose, ir visuose įsakymuose vis buvo sakoma Fridricho turgus, bet gyventojai atsiminė, kad čia buvo Ledergasse turgus. Ir ta turgaus aplinka formavosi labai tokia spalvinga, įdomi, nes, tarkime, XIX amžiaus viduryje mes čia matome... kūrėsi žydų tautybės gyventojai, čia atsirado Antpilimo žydų kapinės, aplink turgavietę buvo pastatytos trys sinagogos. Čia veikė ir dabar yra dar išlikusi ritualinė žydų pirtis. Tai čia šitoje aplinkoje įvairūs gyventojai: žydų tautybės, vokiečiai, taip pat galima sutikti ir vieną kitą lietuvišką pavardę.“

Vadinamasis Galvijų turgus buvo labai didelė traukos vieta, nes čia vedė keliai iš kitų Klaipėdos prekyviečių – žuvų, šieno, mėsos ar pieno.

Zita Genienė: „Apie tą turgaus gyvybingumą liudija, jeigu mes XIX amžiaus viduryje pasižiūrėsime į graviūrą, kurioje yra vaizduojama turgaus vakarinė kraštinė, tai yra dabar žvelgiant jau nuo dabartinės turgaus halės į marias, mes matome čia stovint tris karčemas. Centre yra dviejų aukštų viešbutis vokiečių namai, šalia vienoje ir kitoje pusėje yra karčemos. Vokiečių namai turėjo savo alaus daryklą ir jie turėjo labai didelius užvažiuojamuosius kiemus, kurie galėdavo talpinti 40–60 atvažiuojančių prekeivių su vežimais. Ir jie tuose kiemuose galėjo apsistoti. Ir tai vykdavo ne tiktai turgaus dienomis, bet ir sekmadieniais, pavyzdžiui, atvažiavus į bažnyčią, nėra kur kitur pastatyti, palikti vežimėlio su arkliuku, tai tuomet vat šituose kiemuose buvo apgyvendinama. Ir be šitų karčemų čia įvairių parduotuvių, įmonėlių, fabrikėlių... Čia buvo šokolado fabrikai, ir actą gamino, čia ir tas akcinis alaus bravoras turėjo savo pastatus, turėjo savo sandėlius, ir jie prekiavo alumi ir išpilstomu, ir statinėmis. Taigi tas gyvenimas virė.“

Į šį turgų XX amžiaus pradžioje atvažiuodavo žmonės ne tik iš Klaipėdos krašto, bet ir iš Žemaitijos. Visgi, kai šis kraštas atiteko Lietuvai, turgus pradėjo nykti.

Zita Genienė: „Po 23-ųjų metų to turgaus reikšmė kažkaip tai sumenko, nes tai buvo, aišku, susiję ir su įvairiomis ekonominėmis sąlygomis, su sakykime, trečias dešimtmetis – ir infliacija, ir po karo  sunkmetis. Žodžiu, tai buvo... Kaip mes žiūrėsime jau XIX antroji pusė, XX amžiaus pirmoji pusė, tai yra specializuotas turgus – Galvijų turgus. Čia taip pat vyko ir metiniai galvijų turgūs, tai vienais metais 2–3 kartus per metus, o kartais ir po 7 kartus. Dabar prieš pat Antrąjį pasaulinį karą buvo galvota ir kalbėta, kad Klaipėdoje reikalinga turėti prekyvietes patogesnes, erdvesnes, tai ir buvo mintis Galvijų turgų, dabar esantį Senąjį turgų, iškelti prie stoties, į lauką tarp kareivinių ir stoties, kad būtų ten patogu, kad netrikdytų galvijai savo baubimu ir panašiai. Bet šitas planas neįgyvendintas.“

Na o kaip Klaipėdos turgaus istorija klostėsi sovietmečiu, pasakojimą tęsime kitoje laidos dalyje.

 

Atgimstanti istorija

Projektą iš dalies finansuoja Medijų rėmimo fondas.

Dabartinio Klaipėdos senojo turgaus istorija skaičiuojama maždaug apie 300 metų. Buvęs Fridricho priemiesčio turgus daug metų iki pat XX amžiaus vidurio tarnavo kaip gyvulių turgus, visgi po Antrojo pasaulinio karo jis pasikeitė. Pasakoja Mažosios Lietuvos istorijos muziejaus atstovė Zita Genienė.

Zita Genienė: „Sovietmečiu prasideda kitas istorijos laikas, kuomet miestas pasikeitė, gyventojai irgi pasikeitė, ir mūsų senasis turgus nuo 48-ų metų tampa vienintele turgaviete, kur čia jau įteisinama yra prekyba, pastatoma turgaus halė ir pradeda kitokį tą laikmetį. Reikia pastebėti, kad turgaus aikštėje, mūsų turgavietėje, iš tikrųjų ji buvo toks įdomus užstatymas. Jeigu iki XX amžiaus pirmos pusės jame buvo ir XIX amžiaus pastatų, ir, tarkime, ant vieno pastato buvo lotyniškas įrašas su 1736 metų data. Bet šita šiaurinė kraštinė yra labai nukentėjusi: kai kurie pastatai buvo sugriauti, kai kurie patobulinti, kaip sakome, kabutėse, sovietmečiu tais pirmaisiais dešimtmečiais, kuomet atrodė, kad čia yra sena, nevertinga, nereikalinga detalės – naikinamos, nukrapštomos, paliekami tokie blokai. Taip ir nebeliko kai kurių gatvelių, vieno gražaus kvartalėlio. Dabar, sakykime, rytinėje pusėje, ten link Kulių vartų, yra buvęs gražus tokia gatvė, labai įspūdingais pastatais, ir fachverko būta, ir visa kita. Tas kvartalas sunaikintas, tai ta aplinka jau yra kitokia. Bet kai kas išlikę, kai kas restauruota. 79-ais metais buvo pradėtas šitos turgavietės restauracija, kai ką pavyko sugrąžinti, bet tai yra tiktai nedideli likučiai tos senosios turgaus aikštės užstatymo.“

XIX amžiaus pabaigoje XX amžiaus pirmojoje pusėje didžioji Memelio žydų bendruomenės dalis kūrėsi aplink šią turgavietę. Turgaus aikštėje ir dabar yra išlikęs keletas pastatų, kur buvo žydų prekybininkų krautuvė, taip pat jiems priklausiusi knygų spaustuvė. Šalia yra ir pirmosios žydų sinagogos vieta su ritualine pirtimi. Istorikė Zita Genienė sako, kad išlikusį paveldą reikėtų labiau išryškinti.

Zita Genienė: „Tai yra išlikusi pakankamai... Jeigu taip jau geografiškai žiūrint, tai yra pietinės kraštinės užstatymas yra, kai kurie pastatai yra restauruoti, kaip minėjau, kai kurie dar galbūt laukia kažkokių tai... Gal galėtų atrodyti kitaip. Tai išlikę tie vokiečių namai, taip pat išlikę užstatymai ties Lūšės turbūt ar Dobilų gatvės kampas yra tokie vieno aukšto su mansarda pastačiukai, kurie mena XVIII amžiaus pabaigą. Na, yra dar ir kitokių detalių turgaus aikštėje, kurias galėtume pamatyti, bet kurios dar nėra išryškintos.“

Tai, kad senasis turgus, nepaisant įvairių permainų, veikia iki šiol – didelis miesto pasiekimas.

Zita Genienė: „Be abejo, tai yra, kad turi tą savo tęstinumą, kad šita aikštė iš tikrųjų ji buvo gyva, gyvybinga. Dabar, aišku, ta prekyba yra labai sumažėjusi, ir labai dėl to labai labai gaila. Iš tikrųjų tas turgus... Negaliu pasakyti, kodėl, man yra keista, bet jis turėtų veikti, ir dabar iš tikrųjų yra statomi nauji gyvenamieji rajonai, jau aplinkui kūrėsi, ir galbūt jau mūsų tie veikiantys prekybos centrai nustelbė, bet šis turgus turi ateitį. Aš manau, kad ir jis negali nunykti, iš tikrųjų. Galbūt transformuosis kažkiek, jeigu čia mes matome planus, rekonstrukcijas, kad truputėlį jo išvaizda pagerintų, bet, aišku, pirmiausia tai yra žmonės, kurie prekiauja, kurie nori tą daryti. Ir šiaip aš skaitau, senamiestyje gyvenantys žmonės turėtų palaikyti turgaus gyvybę. Taip pat ir nuo jų priklauso.“

Apie Klaipėdos senajame turguje vykstančius pokyčius ir ateities planus jau kalbėsime paskutinėje laidos dalyje.

 

Atgimstanti istorija

Projektą iš dalies finansuoja Medijų rėmimo fondas.

Maždaug 300 metų istoriją skaičiuojantis Klaipėdos Senasis turgus šiuo metu išgyvena didelius pokyčius. Pavasarį prasidėjo kone 4 milijonus kainuosiantys ir pusantrų metų truksiantys Senojo turgaus aikštės rekonstrukcijos darbai. Pasak Klaipėdos savivaldybės Kultūros, sporto ir turizmo departamento direktoriaus Ričardo Zulco, be to bus sutvarkytos ir greta turgaus aikštės esančios senosios gatvelės.

Ričardas Zulcas: „Buvo parengtas ir ilgai rengtas tas Turgaus aikštės atnaujinimo projektas. Turgaus aikštė yra istorinė, ten visą laiką buvo istoriškai Galvijų turgus. Tai yra integrali senamiesčio dalis, lankoma tiek miestiečių, tiek turistų iš kad ir kruizinių laivų, ir buvo noras ją padaryti maksimaliai multifunkcinę, kad ne tiktai prekyba vyktų, o kartu būtų aikštė pritaikyta ir renginių pravedimui. Dėl prekybos, tai buvo numatyta tam tikra inžinerinė infrastruktūra, tai yra vandentiekio privedimas, elektros privedimas, įvadai, kad prekeiviai galėtų tinkamai pasijungti, atitinkamai ir higieniškai prekiauti savo produktais. Yra yra istoriniai elementai išlikę, tai elektros seni apšvietimo stulpai, taip pat buvo atrastas senas šulinys, kuris bus kažkokiu tai būdu demonstruojamas. Buvo didelis dėmesys kreipiamas į medžiagiškumą, mes derinome ilgai projektą su Kultūros paveldo departamentu, ar ne, kad vaizdas maksimaliai atitiktų istorinį vaizdą arba, sakysim, modernus tas vaizdas nedisonuotų su visa senamiesčio aplinka. Darbai yra prasidėję, bet reikia turėti galvoje, kad bus tvarkoma ne tiktai aikštė, bet ir šoninės gatvelės, kurios įeina į projekto apimtį: Šaltkalvių gatvė, Bružės gatvė, na, vienu žodžiu, ten visos gatvelės, kurios veda į Senąją turgavietę.“

Rekonstruojant Turgaus aikštę, ketinama iškelti prekybos vietas ir vietoje automobilių aikštelės sukurti viešą erdvę, bus pakeista aikštės danga, atnaujinti pėsčiųjų ir dviračių takai, įrengtas naujas apšvietimas, mažosios architektūros elementai ir želdiniai, bet to norima pertvarkyti ir pačius turgaus pastatus.

 Ričardas Zulcas: „Iš tikrųjų, tai naudotojai tos visos teritorijos yra keli: tai pati miesto savivaldybė ir bendrovė „Naujasis turgus“. Ir turgus rengia taip pat savo atskirus investicinius projektus halės sutvarkymui, tačiau yra didelis dėmesys kreipiamas ir savivaldybė šiek tiek finansuoja, sakysime, fasadų atnaujinimus, ir yra noras, kad aikštė visu perimetru tie pastatų fasadai taip pat pasikeistų. Taigi vaizdas turėtų kardinaliai pasikeisti į gerą pusę, ir turgus taps, tikėtina, patraukli lankymui vieta. Tai galėtų būti ir proginės mugės, jomarkai, galėtų būti kad ir kaip Kaziuko mugė arba tiesiog kalėdinis pardavimas galų gale galėtų ten irgi vykti, na, vienu žodžiu, čia jau ateities planavimo reikalas.“

Sako savivaldybės atstovas Ričardas Zulcas. Tuo ir baigiame pasakojimą apie Klaipėdos Senojo turgaus istoriją ir čia laukiančius pokyčius.

Laidą rengė Žydrūnas Naujokas.

P.S. Pašnekovų kalba neredaguota.

  • Šv. Arkangelo Mykolo bažnyčia
    Šv. Arkangelo Mykolo bažnyčia
    Atgimstanti istorija

Atgimstanti istorija - Šv. Arkangelo Mykolo bažnyčia, Rietavo dvaras

Projektą iš dalies finansuoja Medijų rėmimo fondas.

Ar kada susimąstėte, kiek istorijos gali slėptis nedideliame Žemaitijos miestelyje? Šiandien keliaujame į Rietavą – miestą, kurio praeitis siekia viduramžius, o XIX amžiuje jis tapo vienu įdomiausių kultūros ir pažangos centrų Žemaitijoje. Čia susipina kunigaikščių Oginskių palikimas, muzika, pirmieji elektros žingsniai Lietuvoje ir įspūdinga Šv. Arkangelo Mykolo bažnyčia. Pasakojimą pradeda Rietavo istorijos muziejaus direktorius Vytas Rutkauskas.

Vytas Rutkauskas: „1833-ieji Irenėjus Oginskis pradeda rekonstruoti rezidencijos erdvę visą šiaurinėje miestelio pusėje. Per 15 metų iškyla pagrindiniai siluetai: rūmai, tenai oficina, ir tada jau žvilgsnis nukrypsta į būsimos bažnyčios pusę – tuometinę medinukę bažnytėlę, kuri už miestelio centro pietinėje dalyje. Išrūpina ir bažnytinės, ir carinės valdžios leidimą, kad bus statoma mūrinė bažnyčia. Paruošta buvo Romoje projektas. Tiesa, mįslingas autorius – liktai Samuelis Blekas, liktai kažkas tokio, taip ir nėra aišku, lyg ir parašas yra projekte. Ir pradėta ruošt medžiagos, buvo viska, ir staiga kunigaikštis pasielgė vėl nenuspėjamai: išpirko iš miestelėnų visą centrinę miestelio dalį, miesto dalį, ir nušlavė tą žydų lušnyną visą, kuris ten buvo – parduotuvės, karčemos, iškelia tuos žmones, leidžia įsikurti tam kitoje Jūros upės pusėje, priemiestį formuoja. Tada, kai atsivėrė erdvė nuo rezidencijos iki bažnyčios, suprato, kad to projekto, nežiūrint, kad jisai parvežtas iš Italijos, ne tas formatas, nebus ansamblio. Ir tada skubos tvarka Prūsijos karaliaus dvaro architektas, tuometinės architektūros žvaigždė Europoje, Friedrich August Stüler paruošė dabar esančios mūsų Rietavo šventovės projektą. Viena iš septynių Lietuvoje neoromaninio stiliaus šventovių dominuojanti ne tik šitoje erdvėje, bet ir tarp kitų šventovių. Šiaurės Italijos, Lombardijos provincijos užuomina, taip būtų galima pasakyti. Yra 1853-ieji birželio 9 dieną ekscelencija Motiejus Valančius šventina kertinį akmenį.“

Dėl 1863-ųjų metų sukilimo ir netikėtos Irenėjaus Oginskio mirties statybos užsitęsė daugiau nei du dešimtmečius.

Vytas Rutkauskas: „Planuota užbaigti statybas iki Mykolo Kleopo Oginskio gimimo šimtųjų metinių iki 1865-ųjų metų. Bet sukilimo katastrofa 63-ųjų metų ir kilusios daug čia įtampų kilo. Dar prasitęsė dešimtmečiui, tai užsitęsė statyba visumoje nuo 1853-ųjų iki 1873-ųjų metų.“

Šventovės vidų puošia Briuselyje sukurti marmuriniai altoriai, skulptoriaus Pierre-Armand CATTier sukurti kunigaikščių Irenėjaus ir Olgos Oginskių biustai, puošnios Kryžiaus kelio stotys, ąžuoliniai interjero elementai bei pilko ir juodo smiltainio grindys. Apie visa tai pasakojimą tęsime visai netrukus.

 

Atgimstanti istorija

Projektą iš dalies finansuoja Medijų rėmimo fondas.

Įsivaizduokite, kad atveriate Rietavo Šventojo Arkangelo Mykolo bažnyčios duris ir įžengiate vidun. Iš karto pajuntate erdvę, ramybę ir XIX amžiaus pastato didybę. Tačiau čia verta ne tik žvilgtelėti, bet ir gera apsidairyti. Daugelis detalių turi savo istoriją. Istorijos muziejaus direktorius Vytas Rutkauskas pasakoja, kad bažnyčios interjere išsiskiria marmuriniai altoriai, sukurti Briuselyje. Jie yra vieni įspūdingiausių bažnyčios interjero elementų.

Vytas Rutkauskas:  „Stebina bažnyčioje santūrus monumentalumas. Viduje, jeigu iš lauko jinai dominuoja savo arkatūru, fasadinių iš visų pusių, fantastiškai Italijos peizažą atspindintys vaizdai. Tai viduje santūriai monumentalus, va, baltos kolonos, balti skliautai, siauros palyginus navos šoninės, bet medžiagų taurumas ir brangumas. Nežinau, Lietuvoje kiek ar mes surastume šventovių, kur tiek marmuro yra. Pilkai juodo, o altorinėje erdvėje baltai – baltos, juodos marmuro plokštės. Penki altoriai Briuselyje pagaminti, Lėono Bakno firmoje, Belgijoje. Fantastika, ypatingai centrinio altoriaus. Visų spalvų, kurios yra gamtoje: ir baltas atspindintis, ir juodas, ir bordo, ir žalsvas, ir pilkas.“

Įspūdingą vietą čia užima ir kunigaikščių Oginskių atminimas. Bažnyčioje įrengti Irenėjaus ir Olgos Oginskių biustai, juos sukūrė skulptorius Pierre-Armand Cattier.

Vytas Rutkauskas: „Priverčia nusistebėti mūsų lankytojus, kai sužino, kad pagrindinio altoriaus proporcijos architektūrinės rezonuoja arba atspindi Florencijoje Santa Croce šventovės fasado ritmiką. Ir neatsitiktinai – tengi palaidoti, ten ten ilsisi Mykolo Kleopo Oginskio palaikai. Ir jisai testamente, išeidamas 1822-ais, rašė: „Kai iškeliausiu į amžinybę, parvežkite į tėvynę. Leiskite man ilsėtis greta artimųjų.“ Ir tai yra Šventųjų Jonų bažnyčia Vilniaus universiteto kiemelyje. Po kaire ranka prieš altorių stovint – Oginskių koplyčia-mauzoliejus, kuri turi Dievo Kūno koplyčios statusą. O jį priglaudžia žymioji pranciškonų šventovė – XII–XIII a. Florencijoje, ir ne bet kur priglaudžia, o priglaudžia Kapela Castellani Santissimo koplyčioje, Švenčiausiojo Sakramento, nu, Dievo Kūno koplyčioje. Ten tiktai devyni berods palaidojimai yra. O kas tame panteone ilsisi, vaje! Taigi visas Renesanso žiedas: ir Mikelandželas, ir Galilėjus, ir Rosinis, ir Rosis, Makiavelis. Ir tas Rietavas, tada jau matome, kad jisai nebe koks tai periferijos miestelis, o jisai turi sąšaukas su tais didžiaisiais kultūros židiniais Europoje. Ir Oginskius, kaip pagalvoji, kur Florencija, kur Venecija, Briuselis, Belgija, Drezdenas, iš kurio buvo parvežti taip garsieji vargonai Karlo Jemlicho firmos.“

Įėję į bažnyčią matome ne tik religinę erdvę, čia susitinka menas, architektūra ir Rietavo istorija. Yra viena detalė, į kurią verta pažvelgti aukščiau, ji susijusi su įvykiu, dėl kurio Rietavas pateko į Lietuvos technikos istoriją. Pasakojimą netrukus tęsime.

 

Atgimstanti istorija

Projektą iš dalies finansuoja Medijų rėmimo fondas.

Tęsiame pasakojimą apie Rietavo Švento Arkangelo Mykolo bažnyčią. 1892 m. balandžio 17 d. Švento Arkangelo Mykolo bažnyčioje sietyne įsižiebė pirmosios mūsų šalyje elektros lemputės. Kunigaikščio Bogdano Oginskio dėka Rietavas visiems laikams įėjo į Lietuvos energetikos istoriją, o balandžio 17 d. minima kaip Energetikų diena. Istorijos muziejaus direktorius pasakoja, jog stebuklu anuo metu žmonės vadino pirmosios lemputės įsižiebimą. Pažiūrėti šio neregėto, negirdėto įvykio į Rietavo bažnyčią važiavo žmonės iš visos Žemaitijos. Ir tai suprantama – jog buvo praėję vos 11 metų nuo 1881 m., kai išradėjas Thomas Edisonas parodoje Paryžiuje sumontavo tūkstantį lempučių, kad apšviestų eksponatus.

Vytas Rutkauskas: „Neregėtas dalykas – juk Žemaitijoje Rietavą, Plungę ir Kretingą sujungė telefono linija. Šiuo metu vaikams tai šypseną kelia, sako: „Galėjo kalbėti mobiliais telefonais – ko čia va...“ Ir galų gale, vainikuojantys 1892 m. balandžio 17 d., Šventų Velykų rytmetis, pilnutėlė Rietavo bažnyčia žmonių, ir šventoriuje būriai. Pradeda veikt pirmoji vieša elektrinė. Nušvito bažnyčioje didysis sietynas, po šiai dienai vadinamas žerandoliu. Šimto lempučių sietynas. Čia vis norim, kad nepainiotų mūsų visi Žemaitijos lankytojai – visi ne pirmoji lemputė, o pirma vieša elektrinė. Pirmosios lemputės nušvito Tiškevičių oranžerijose. Bet užteks šlovės ir tiems, ir tiems didiems, iškiliems žmonėms.“

Pagalvokime, kaip tai turėjo atrodyti anuomet. Žmonės, įpratę prie žvakių ar kitų tradicinių apšvietimo būdų, bažnyčioje pirmą kartą išvydo daugybę elektros lempučių. Tai turėjo būti ne tik praktiška naujovė, bet ir įspūdingas reginys. Todėl lankantis Rietavo bažnyčioje verta ne tik pažvelgti į altorius ar paveikslus, bet ir pakelti akis į kupolą. Sietynas čia tampa tarsi tiltu tarp XIX amžiaus ir mūsų laikų.

Vytas Rutkauskas: „Ir štai šitas fenomenas 1909 m. pradedamas draiskyti. Į Pirmas pasaulinis karą – nušluojama rezidencijos rūmai po Pirmojo pasaulinio karo. Ir čia galima kalbėti, kaip žemaičiai sako, tris deinas ir pokaitį. Ir čia gi tada atvažiuoja į Rietavą profesoriaus Regelio vadovaujama Vytauto Didžiojo universiteto delegacija, kurie susiima už galvų, ką jie dar suranda – jie dar suranda žiemos sodą, skulptūrų galeriją, oranžeriją. Nu, žinoma, tiesa oranžerijos tai jau buvo nebe tas stulbinantis skaičius tropinių augalų. O klestėjimo laikotarpiu būtent buvo inventorinta, aprašyta daugiau kaip 15 300 vienetų augalų kolekcija. Jeigu ji būtų išlikusi bent pusiau iki mūsų laikų – vau! Taigi tada, kaip žinome, buvo skirtas finansavimas išlaikymui Rietavo oranžerijai ir Kaune prasidėjo Botanikos sodo dabartinių oranžerijų statyba. Čia ilga istorija...“

Pasakojimą apie Rietavo bažnyčią ir Rietavo dvarą netrukus pratęsime.

 

Atgimstanti istorija

Projektą iš dalies finansuoja Medijų rėmimo fondas.

Rietavo dvaras bei Švento Mykolo Arkangelo bažnyčia – tai ne tik istoriniai pastatai ar lankytinos vietos, tai miesto simboliai, kartu gyvenantys su žmonėmis. Kaip į dvaro palikimą, bažnyčią žvelgia patys rietaviškiai, kokią vietą užima jų kasdienybėje? Rietavo istorijos muziejaus direktorius pasakoja, kad rietaviškiams dvaras bei bažnyčia – ne tik praeities ženklas, tai miesto tapatybės dalis.

Vytas Rutkauskas: „Rietaviškiam tokį užtaisą yra suteikę, kad negali nepasidžiaugti tuo. Įvyko esminis, sakyčiau, pokytis. Jeigu prieš 30 metų mums labai sunkiai sekėsi daiginti šitą atgimimo pradžią – kiek čia tų suoliukų sudaužymo, suoliukų laužymo, medelių laužymo... Nu, atrodė beviltiška. Tai dabar įvykęs, sakyčiau, esminis pokytis. Rietaviškiams tai yra savastis. Kiek tų žmonių – einančių, besidžiaugiančių! O jeigu džiaugiasi, tai reiškia ir nelūžta, ir nedaužoma, reiškia ir šiukšlių nieks nebemėto bet kur.

Mikalojaus Konstantino Čiurlionio skverelis yra įrengtas vaizdingoje Rietavo dvaro parko dalyje, vadinamojoje Oginskių muzikantų krantinėje. Ši erdvė siejama su kompozitoriaus ir dailininko bei jo edukaciniais takais. Jie driekiasi šalia atkurto dvaro komplekso.

Vytas Rutkauskas: „Tenai ir Čiurlionio skverelis, ir dabar labai džiaugiamės, kad jau antri metai turime prieš malūną tvenkinį šiaurinėje pusėje šitą erdvę su Čiurlionio reprodukcijomis. Na, ir tvenkinyje Čiurlionio salų archipelagą: Ramybės sala, Aukuro sala, Vakaro sala ir Muzikantų sala su vardiniais ąžuolais Sofijai ir Konstantinui. Rietavas jau nebe periferija kokia, o esame Čiurlionio kelyje kartu su kitais partneriais. Daugiausia tai džiaugsmą teikia, žinoma, ne tik rietaviškiai, kuriuos jau pripranti matyti, bet kai atvažiuoja mūsų lankytojai, kokia pakylėta dvasia žmonės išvažiuoja, kai pajunta, įeina į širdį suvokimas, kad įmanoma net ir sunaikintą vertybę susigrąžinti.

Lankydamiesi Rietave, aplankykite kultūros istorijos muziejų. Oginskiai buvo garsūs Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės bajorai, kurie kraštą turtino įvairia socialine ir moksline veikla. Rietavas – tai miestas, kuriame praeitis nėra toli, ji stovi prieš akis: bažnyčios bokštuose, dvaro parke, muziejaus eksponatuose ir miesto istorijose. Kitą kartą keliaudami po Žemaitiją, sustokite Rietave – galbūt išgirsite ne tik miesto istoriją, bet ir tai, ką jis nori papasakoti jums.

Laidą rengė Jūratė Žavoronkova.

P.S. Pašnekovų kalba neredaguota.

  • Bachmano dvaras
    Bachmano dvaras
    Atgimstanti istorija

Atgimstanti istorija - Bachmano arba Paupio dvaras

Projektą iš dalies finansuoja Medijų rėmimo fondas.

Šiandieną papasakosime didžiausio Klaipėdoje Bachmano arba Paupio dvaro istoriją. Šalia Dangės upės pastatyto dvaro teritorijoje vėliau atsirado berniukų prieglauda ir psichiatrijos ligoninė, bet pradėkime nuo pradžių. Kaip pasakoja gidė ir istorikė Laurensija Budrytė-Ausiejienė, šis dvaras pavadintas pirmojo jo šeimininko pavarde.

Laurensija Budrytė-Ausiejienė: „Bachmano dvaras pirmą kartą rašytiniuose šaltiniuose paminėtas buvo dar XV amžiuje, įrašyta, kad toje vietoje įsikūręs činšo mokėtojas Bachmano pavarde. Bet ta Bachmano pavardė, turbūt, neatsitiktinė yra toje vietoje, nes tai yra tokia šaltiniuota, šiek tiek aukštesnė vieta ir žinoma, kad dar viduramžiais iš tos vietos buvo gabenamas geriamasis vanduo į Klaipėdos piliavietę. Na, o Bachman – tai yra sudurtinis žodis, kuris reiškia „šaltinis“ ir „vyras“. Tai, greičiausiai, tas žmogus, kuris gyveno toje vietovėje, pirmiausia tuo ir užsiėmė – geriamojo vandens gabenimu į piliavietę. Tenais ir dabar galima pamatyti tokius upeliukus, kaip šaltinėlius tekančius, ypatingai po lietaus, kurie suteka į Dangės upę.“

Bachmano dvaras taip pat žinomas kaip Klaipėdos poeto Simono Dacho tėvonija.

Laurensija Budrytė-Ausiejienė: „Dvaras ne iš karto susiformavo, buvo atskiri ūkiai, jie buvo dalinami įvairiausiems pareigūnams, kunigams, taip pat piliavietėje tam tikras pareigas užėmusiems asmenims ir tik po truputėlį formavosi. Tai irgi vienas iš ankstyviausių tokių žinomų asmenų, kuris buvo gavęs tam tikrą žemės dalį toje vietovėje, tai buvo Benediktas Dachas. 1523 metais jisai buvo pakrantės prievaizdas ir vertėjas iš vietinių kalbų, tai jisai, manoma, jog ir yra Simono Dacho senelis. Tai būtent jam priklausė žemės dalis, jisai gavo ją Kulmo teise – vyriškos lyties palikuoniai galėjo paveldėti tą žemę. Jam mirus, žemė perėjo Simono Dacho tėvui ir būtų perėjus taip pat nuosavybės teise ir Simonui Dachui, jeigu jo tėvas nebūtų miręs anksčiau, negu poetui sukako 18 metų. Taigi, nutrūko ta, sakykim, linija – kol jis buvo nepilnametis, jisai negalėjo paveldėti žemės ir ta žemė vėl sugrįžo valstybės žinion ir buvo perduota vėliau kitiems asmenims. Nėra tiksliai žinoma, kur jisai gimė – ar jisai gimė Bachmano dvare, ar jisai gimė Klaipėdos mieste, kur gyveno jo šeima. Yra tokia versija, kad jis galėjo gimti būtent toje vietoje, bet, deja, iki mūsų dienų neišliko nei vienas tų laikų pastatas. Ten stovintys pastatai jau vėliau yra statyti ir seniausias pastatas šiandien dienai, esantis ten, yra XVIII amžiaus pabaigos. Tai tikrai su Dacho gimine neturintis nieko bendro.“

Žinoma tik tiek, kad prieš 421-erius metus gimęs poetas Simonas Dachas šio dvaro teritorijoje gyveno iki 14 metų, o vėliau išvyko mokytis į Karaliaučių ir nebegrįžo.

Laurensija Budrytė-Ausiejienė: „2025 metais minėjome Simono Dacho metus – gražus jubiliejus ir tikrai privertė mus atsigręžti ir prisiminti, kuo ypatingas šitas žmogus ir ką jisai reiškia šiam miestui. Jo tėvas vertėjavo pilyje iš vokiečių, lietuvių ir kuršių kalbas, tą patį darė, beje, ir jo senelis. Mama Simono Dacho buvo miesto burmistro, tai yra mero, šiandien sakytume, anūkė. Tai buvo tokia gana reikšminga, gerbiama šeima mieste. Ir viskas būtų gerai susiklostę jaunajam Simonui Dachui, tačiau jo gyvenime įvyko tragedija – jam esant paaugliui, 13 metų, mirė jo mama. Ir, na, tėvas, be abejo, neliko vienas, parsivedė jisai kitą moterį į namus ir pamotė neypatingai mėgo jaunojo Dacho, tai suorganizavo jį išsiųsti mokytis į Karaliaučių. Jaunuolis išvyko ir, deja, niekada daugiau taip ir nebegrįžo į savo gimtuosius namus, nes neužilgo mirė tėvas ir jisai buvo per jaunas paveldėti ūkį, nes tiktai pilnametystės sulaukę vyriškos lyties palikuoniai galėjo paveldėti ūkį, kuris buvo seneliui duotas. Taigi, jis prarado namus, prarado ūkį ir nebeturėjo kur grįžti. Tai buvo iš tikrųjų jo tokia tarsi gyvenimo tragedija ir jisai skausmingai išgyveno tą netektį, ir meilę miestui, ir ilgesį miestui aprašo pirmajame eilėraštyje, kuriame paminėtas Mėmelio, jo gimtojo miesto, vardas. Tai iš tikrųjų labai vertėtų susipažinti ne tik su „Taravos Anikės“ eilėraščiu apie ją – meilės poema, bet taip pat ir su šituo eilėraščiu, nes jame labai gražiai aprašomas, pasakojamas vaizdas, kaip atrodė tuo metu Mėmelio miestas, kaip jisai vaikščiojo su tėvu pylimais, ką jisai matė. Tai tiesiog XVII amžiaus poeto akimis galime pažvelgti į miestą, kuris gana stipriai pasikeitęs šiandien dienai.“

Sako Laurensija Budrytė-Ausiejienė. Pasakojimą apie Bachmano dvaro istoriją tęsime netrukus.

 

Atgimstanti istorija

Projektą iš dalies finansuoja Medijų rėmimo fondas.

Tęsiame pasakojimą apie Bachmano dvarą. Nors jau XVI amžiuje šiame valdų komplekse pradėjo formuotis nedideli dvareliai, iš kurių viename, spėjama, gimė ir kurį laiką gyveno lietuvių kilmės rašytojas Simonas Dachas, visgi pats dvaras suklestėjo tik XVIII amžiuje, kai viskas buvo sujungta į vientisą valdą. Pasak gidės ir istorikės Laurensijos Budrytės-Ausiejienės, būtent nuo to meto galima matyti ir išlikusius pastatus.

Laurensija Budrytė-Ausiejienė: „1603-aisiais Klaipėdos kunigui Joachimui Neresiui buvo skirta tam tikra dalis žemės. Vėliau, jau XVII amžiaus antrojoje pusėje, pilies komendantui ir leitenantui Levinui von Nolde atiteko irgi nemaža dalis žemės toje vietoje. Skirtingos valdos buvo sujungtos į vieną, formuojant jau didesnio dvaro valdas. Ir, sakykim, dvaro, ko gero, na, suklestėjimas didžiausias, jisai įvyko jau XVIII amžiuje, kuomet savininku tapo Koschkullis – tai tokios garsios nuo XIV amžiaus Kurše gyvenusios giminės palikuonis. Jisai įsigijo tą dvarą, perstatė ten buvusius pastatus, pastatė rūmus dvaro, kurie išlikę yra iki šių dienų. Dvaro rūmai yra statyti 1778-aisiais metais. Ir manau, kad daugelis klaipėdiečių, važiuodami Jaunystės gatve, pravažiuoja, bet gal ir neatkreipė dėmesio, nes tai nėra kažkoks super prabangus pastatas, išpuoštas architektūrinėmis detalėmis. Tai nebuvo būdinga Prūsijai, architektūra buvo, na, nuosaikesnė šiek tiek, tačiau medžiagos kokybiškos. Ir tai rodo, kad pastatas stovi iki šių dienų.“

Bachmano dvaro kompleksą sudarė ūkvedžio namas, ūkiniai pastatai, sandėlis su karvide ir kalvė. Iš viso iki šiol yra išlikę ir saugoma 14 pastatų.

Laurensija Budrytė-Ausiejienė: „Yra išlikęs pagrindinis dvaro pastatas Jaunystės gatvė 22 adresu. Taip pat yra išlikę ir daug daugiau pastatų, to laikotarpio, šiek tiek vėlesnių. Viso šiandien dienai į saugomų objektų valstybės registre yra įrašyta 14 pastatų – tai yra kaip Paupio arba Bachmano dvaro pastatų kompleksas. Tai pirmą kartą įtraukta į saugomų objektų sąrašą 2004-aisiais metais, o 2019-aisiais metais paskelbtas kaip valstybės saugomas reikšmingas objektas.“

Bachmano dvaras naują etapą išgyveno, kai čia buvo įkurta berniukų prieglauda.

Laurensija Budrytė-Ausiejienė: „Šitas valdovas pastatė rūmus, tačiau su žmona, su Sofia Ursula, deja, jie vaikų nesusilaukė. Ir po Wilhelmo Koschkullio mirties žmona buvo ištekėjusi dar du kartus, tačiau vis tiek savo vaikų ji neturėjo. Ir su paskutiniuoju, trečiuoju vyru, pavarde Goeze, kuris turėjo penkis vaikus iš ankstesnės santuokos, jie valdė tą dvarą ir, na, buvo klausimas iš tikrųjų, kam turėtų atitekti visas turtas, turėtas šeimos. Čia, sakykim, į istorinę areną įžengia kitas asmuo – Wilhelm Andreas Rhenius, kuris tapo dvaro ūkvedžiu valdytoju. Tai buvo tokia pareigybė – paprastai patys dvarininkai neužsiimdavo dvaro reikalų tvarkymu, nes tai buvo didžiulis ūkis, ar ne, ir miškai, ir laukai dirbami, ir gyvuliai. Tai Wilhelm Andreas Rhenius buvo žmogus išsilavinęs, pakeliavęs, ir Amerikoje buvęs, ir Suriname gyvenęs. Ir būtent per savo žmoną, kuri buvo dukterėčia Sofijos Ursulos, jisai gavo šitą pareigybę Bachmano dvare. Ten gyvendamas, stengėsi skleisti savo idėjas. Jisai buvo hernhuterių idėjų skleidėjas, tai yra iš Moravijos kilusi tokia religinė bendruomenė, kuri, na, daug dėmesio skyrė pamaldumui, taip pat socialinėms įvairiausioms reikmėms, rūpintis žmonėmis, šalia gyvenančiais. Tai jo idėja buvo būtent, įkalbėjo jisai Ursulą, kad tuos pinigus galima būtų panaudoti labai kilniam tikslui. Ir dvaro visi pastatai ir turtas sukauptas buvo, dar jai esant du kartus, testamentu užrašytas, suplanuotai sugalvotai berniukų našlaičių prieglaudai ir kartu auklėjamajai mokyklai. Nei Ursulai esant gyvai, nei Rheniui esant gyvam, tas pastatas dienos šviesos neišvydo. Kiek vėliau buvo pastatytas 1847 metai – iškyla pirmoji prieglauda ir auklėjimo institucija. Tuo pačiu XIX amžiaus pačioje pabaigoje pastebėta, kad prasta labai konstrukcija pastato, kad supuvusios gegnės, reikia perstatyti. Taigi pastatas 1879–1881 metais rekonstruojamas, iškyla puikus mūrinis pastatas, kuris stovi iki mūsų dienų. Ir tada jau tenai mokosi 20 ir dar daugiau vaikų, berniukų prieglauda veikia iki tarpukario, kuomet jau yra Klaipėda ir Klaipėdos kraštas prijungiamas prie Lietuvos.“

Šiame dvare kurį laiką veikė ne tik prieglauda, bet ir psichiatrijos ligoninė. Bet apie tai – jau kitoje laidos dalyje.

 

 

Atgimstanti istorija

Projektą iš dalies finansuoja Medijų rėmimo fondas.

Maždaug nuo XIX amžiaus vidurio iki 1923-ųjų metų, kai Klaipėdos kraštas buvo prijungtas prie Lietuvos, Bachmano dvare veikė neturtingųjų berniukų auklėjimo įstaiga. Prieglauda ir liaudies mokykla išsilaikydavo iš šiai priklausandžio Bachmano dvaro nuompinigių. Pasak istorikės ir gidės Laurensijos Budrytės-Ausiejienės, dabar šiame pastate yra privatūs butai.

Laurensija Budrytė-Ausiejienė: „Tai buvo prieglauda, kurioje, aišku, buvo dažniausiai našlaičiai vaikai, neturtingų šeimų, ar ne, vaikai patekdavo tenais ir gyventi, ir mokytis. Dabar tame pastate yra tiesiog privatūs butai. Pastačius pastatą, įdomu tai, kad buvo pastatytas ir paminklas atminti tą geradarę Sofiją Ursulą, kuri, galima sakyti, paaukojo visą savo dvarą ir visą savo palikimą šitos idėjos įgyvendinimui. Pastatytas toks kaip obelisko formos paminklas. Sovietmečiu jis buvo nuverstas ir, kaip pasakojo vietiniai gyventojai, kad buvo tiesiog nuridentas nuo kalno, pašlaitės, nes ant kalvos yra dvaras įsikūręs. Ir vėliau, jau atgavus nepriklausomybę, jis buvo surastas, originalus paminklas, jis atstatytas yra į savo vietą grynai priešais pastatą stovintis. Ir daug kam kyla klausimas, kas yra ta Sofija Ursula Bachman Göze. Tai Bachman – tai yra, aišku, valdos pavadinimas, o Göze – paskutiniojo vyro pavardė.“

Uždarius prieglaudą, jos pastatas buvo panaudotas muzikos mokyklos bendrabučiui.

Laurensija Budrytė-Ausiejienė: „Klaipėda, Klaipėdos kraštas yra prijungtas prie Lietuvos, ar ne, keičiasi daug dalykų čionais, keičiasi ir pavadinimas. Pirmiausia Bachmano dvaras yra pervardinamas ir pavadinamas Paupių kaimu arba dvaru. Nuo to laiko jau tie du pavadinimai egzistuoja lygiaverčiai, lygiagrečiai. Tai ir dabar mes turime įrašytą, ar ne, kaip saugomą objektą Paupių, Bachmano dvaras. Tame pastate, kur buvusi prieglauda, tenais įsikūrė bendrabutis Stasio Šimkaus konservatorijos ir moksleiviai tenais tiesiog kaip internate gyvendavo ir, pavyzdžiui, pėsčiomis vaikščiodavo į anksčiau Palangos gatve vadintą, dabar Šimkaus gatve vadinamą konservatoriją. Tai iš tikrųjų buvo profesionalios, ar ne, muzikos mokykla ir labai didžiavosi, kad galėjo sukurti tokį orkestrą iš esmės iš neturtingų šeimų kilusių, nu, tiesiog iš kaimo vaikų suburti orkestrą ir jiems suteikti ne tiktai galimybę mokytis, bet ir galimybę gyventi. Tai va tame bendrabutyje ten gyveno net apie 70–80 mokinių tarpukariu, lankėsi ir gana tokie iškilūs žmonės: ir Kipras Petrauskas – dainininkas ir pedagogas, rašytojas Pranas Mašiotas, ir dailininkas Justinas Vienožinskis. Žodžiu, ta vieta tokia tapo net ir susibūrimų vieta iš dalies. Na, o vėliau, žinoma, kad moksleiviai pasinaudodavo ir siauruku nuvažiuoti iki miesto, kuris visai netoliese ėjo, na, surasdavo būdų, kaip greičiau patekti į miestą, nes atstumas visai nemažas.“

XX amžiaus ketvirtojo dešimtmečio pradžioje į šiaurę nuo dvaro centro buvo pastatyta, ir iki 1939-ųjų metų veikė psichiatrijos ligoninė.

Laurensija Budrytė-Ausiejienė: „Atsirado dar vienas naujas pastatas. Taigi, tarpukariu buvo nuspręsta, kad reikėtų pastatyti toje teritorijoje psichiatrijos ligoninę. Kada tiksliai ligoninė iškilo, tai yra šiek tiek skirtumų rašytiniuose šaltiniuose – ar 1929-ais, ar 30-ais–31-ais. Taigi iškyla 75 lovų psichiatrijos ligoninė ir, na, ne tik kaip, sakykime, pastatas, skirtas ligoninei, bet ir kaip architektūrinis objektas. Jisai atspindi to laikotarpio architektūrą – tai yra ir Bauhauso šiek tiek architektūrinių elementų turintis pastatas, ir neoromanikos. Laikui bėgant lovų skaičius yra padvigubinamas, 1937-ieji metai, ligoninė yra išplečiama. Dirba du gydytojai, 17 slaugytojų, veikia siuvykla, kur siuvama apranga tenais gyvenantiems psichiatrijos ligoninės pacientams. Visa teritorija kartu su buvusiu jau anksčiau parku dvaro, dalis to parko yra aptveriama. Šiaip ligoniai gyvena geromis sąlygomis, turi ir karštas vonias. Ir viskas lygtai būtų labai gerai, tačiau ateina 1939-ieji metai. Tuomet, jau vokiečiams užėmus Klaipėdą, priimamas sprendimas, kad reikia visus pacientus iškeldinti ir juos perkelti į Tapiau psichiatrijos ligoninę. Tapiau – tai dabartinis Gvardeiskas Kaliningrado srityje. Ir žinoma, kad ten 1940-aisiais metais ir vėliau buvo vykdoma eutanazijos programa visiems pacientams. Taigi pastatas ištuštėjo.“

Na, o kaip Bachmano dvaro istorija klostėsi pokariu, pasakojimą tęsime jau paskutinėje laidos dalyje.

 

Atgimstanti istorija

Projektą iš dalies finansuoja Medijų rėmimo fondas.

Teigiama, kad per Antrąjį pasaulinį karą Bachmano dvarvietė labai nenukentėjo. Galbūt todėl čia išlikę pastatai iš karto buvo panaudoti švietimo reikmėms. Pasakoja istorikė, gidė ir Klaipėdos valstybinės kolegijos lektorė Laurensija Budrytė-Ausiejienė.

Laurensija Budrytė-Ausiejienė: „Iš karto pokaryje, 1946 metais, į Klaipėdos Paupių kaimą, Bachmano dvaro teritoriją, Raseinių žemės ūkio mokykla perkeliama yra ir įkurtas Laukų ūkio technikumas. Naudojami įvairūs dvaro buvę pastatai, kadangi tai yra žemės ūkio, ar ne, o dvaras – tai buvo pirmiausia žemės ūkio valda. Tai iš esmės viskas, kas stovi savo vietoje, o išlikę pastatai buvo tikrai geros būklės, yra viskas panaudojama būtent technikumo reikmėms. Institucija nekartą keitė pavadinimą. Šioje vietoje veikė ir Žemės ūkio technikumas, ir Klaipėdos tarybinio ūkio technikumas, ir Klaipėdos aukštesnioji žemės ūkio mokykla. Ir atgavus nepriklausomybę, 1992 metais, prijungtas Klaipėdos žemės ūkio buhalterinės apskaitos technikumas. Dar vėliau, jau po 2000-ųjų metų, Klaipėdos verslo ir technologijų įkurta kolegija. Na, o 2009-aisiais metais, susijungus šiai kolegijai, ten buvusiai, ir Klaipėdos kolegijai, yra suformuojama trečia pagal dydį Lietuvos kolegija – tai yra Klaipėdos valstybinė kolegija, kuri vis dar ir veikia dviejuose ten Jaunystės gatvėje esančiuose pastatuose: buvusios ligoninės pastate ir kitame, jau sovietmečiu statytame pastate. Tačiau nebeilgai jau, dėl to, kad kolegija auga, turi labai gražių planų pasistatyti naują, modernų priestatą Bijūnų gatvėje, šalia istorinio Technologijų fakulteto, kur, tikėtina, po trejų–ketverių metų turėtų persikelti iš Jaunystės gatvės ten esantis Verslo fakultetas.“

Bachmano dvaro kompleksas yra pats didžiausias šiame regione ir valstybės yra saugoma 14 čia išlikusių pastatų, iš kurių dalis yra renovuota.

Laurensija Budrytė-Ausiejienė: „Kitų Klaipėdos miesto ir apylinkių dvarų kontekste šitas dvaras tikrai yra didžiausias. Tai yra išlikusių 14 objektų. Ir gerai išsilaikiusių objektų – per karą jie beveik nebuvo sunaikinti, kažkaip apgriauti. Pokary, sovietmečiu, situacija stipriai pablogėjo.

Kokie pastatai yra išlikę? Yra išlikęs pagrindinis dvaro pastatas, kur dabar gyvena žmonės ir puikiai, tarp kitko, tvarkosi tame pastate: jis yra prižiūrimas, remontuojamas, iš išorės tikrai jį galima apžiūrėti. Taip pat išlikusi yra berniukų prieglauda – labai gražus pastatas, šiek tiek, tiesa, pasislėpęs nuo pagrindinės gatvės. Ir šalia yra paminklas išlikęs Sofijai Ursulai. Dalis parko, kuri atrodo vis mažėja, nes užstatymas didėja dabar toje teritorijoje. Tai istorinuose šaltiniuose rašoma apie gražų parką ir alyvų alėją. Alyvų alėja dar visai neseniai ten buvo, gal jinai ir dar tebėra, šiais metais netikrinau. Ir tarp parko, ar ne, įvairių medžių, krūmų, įsidėstė ir dar daugiau pastatų. Yra ūkvedžio ir melžėjos namas – labai gražus, jis puikiai išlikęs, raudonų plytų gražus pastatas. Dabar, kur parduotuvė yra įsikūrusi, irgi tas pastatas taip pat buvęs Bachmano dvaro dalis – kumečių namai  gyvenamieji. Tai yra va būtent Andreas Renny stengėsi praplėsti dvaro pastatų skaičių, kad, na, kuo didesnį, kuo turtingesnį jį palikti ir kad iš jo gaunamos pajamos padėtų išlaikyti tą berniukų prieglaudą. Tai šiandien dienai irgi gyvena tuose pastatuose žmonės – tai yra Rūko gatvė dabar, šiek tiek tie pastatai yra atokiau.

Yra išlikusios arklidės, kurios dabar naudojamos kaip sandėlys. Be abejo, yra išlikęs tas psichiatrijos ligoninės pastatas, naudojamas švietimo reikmėms. Pirmajame aukšte gyvena žmonės, o visi likę aukštai, kitos patalpos vis dar naudojamos kolegijos paskaitoms ir kitų skyrių veiklai. Dar nepaminėjau kalvės pastatas. Beveik slėnyje, Dangės upės, tas pastatas buvo pavirtęs tokia landyne. Kaip pasakojo Paupių bendruomenės pirmininkė, pergyvenome, kad gali netgi ir padegti kažkada ir visai to pastato nelikti. Tačiau naujieji savininkai tą pastatą išsaugojo, jį aprengė stiklu, kartu ir istoriją išsaugota, ir grąžino nauja vieta, naujas pastatas, puikiai matomas važiuojant. Ir bendruomenės pirmininkė minėjo, jog tikisi, jog būtent toj pašlaitėje kalno kažkada pavyks gal sukurti kažkokią rekreacinę erdvę ir bendruomenei, nes bendruomenė yra gana aktyvi, labai domisi paveldu. Praeitais metais dalyvavo projekte kartu su Klaipėdos universitetu ir sukūrė maršrutą turistinį. Jau viskas yra paruošta, beliko tiktai QR kodus pagaminti ir ta informacija pasidalinti, kad kiekvienas, užsukęs į Paupius, į Bachmano dvarą, galėtų susipažinti su išlikusiais pastatais ir jų istorija ir su istorinėm bei šiandieninėm nuotraukom. Taigi, tikėkimės, kad ta vieta taps labiau žinoma ir patraukli miestiečiams ir miesto svečiams.“

Pasakojo Laurensija Budrytė-Ausiejienė. Tuo ir baigiame pasakojimą apie Bachmano arba Paupio dvarą.

Laidą rengė Žydrūnas Naujokas.

P.S. Pašnekovų kalba neredaguota.

  • Švėkšnos dvaras
    Švėkšnos dvaras
    Atgimstanti istorija

Atgimstanti istorija - Švėkšnos dvaras

Projektą iš dalies finansuoja Medijų rėmimo fondas.

Šiandien kviečiame jus leistis į kelionę po vieną gražiausių ir paslaptingiausių Žemaitijos bei Pamario krašto kampelių – Švėkšną. Tai vieta, kurioje susipina kilmingųjų istorijos, didingi parkai ir architektūriniai stebuklai. Pradėkime nuo dvaro šaknų ir giminės, kuri pavertė šį kraštą tikra kultūros oaze, – pasakoja Švėkšnos muziejaus direktorė Monika Žąsytienė.

Monika Žąsytienė: „Švėkšnos dvaro istorija yra neatsiejama nuo paties Švėkšnos miestelio istorijos. Dvaras čia buvo ne tik didikų gyvenamoji vieta – daugelį šimtmečių jis veikė kaip, na, didžiulės teritorijos administracinis ir ūkinis centras, darė įtaką prekybai, kelių tinklui, miestelio planui ir net dabartinės centrinės miestelio dalies vaizdui.

Tiksli dvaro įkūrimo data nėra žinoma, tačiau manoma, kad jis atsirado XV amžiaus antrojoje pusėje, kai po 1422 metų Melno taikos šiame Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės pasienyje tapo, na, taip kaip ir saugiau gyventi. Ir Švėkšnos dvaro įkūrimas siejamas su įtakinga Žemaičių didikų Kęsgailų gimine.

XVI amžiaus pradžioje Švėkšna jau buvo pakankamai reikšminga gyvenvietė. 1509-aisiais metais Žemaičių seniūnas Mikalojus Kęsgaila fundavo Švėkšnos katalikų bažnyčią. Šaltiniai rodo, kad tuo metu gyvenvietėje jau veikė karčemos ir vyko prekyba. Na, Švėkšna buvo įsikūrusi itin patogioje vietoje – čia ėjo keliai link dabartinių Veiviržėnų, Žemaičių Naumiesčio, Klaipėdos, Tilžės, Tauragės. Na, ir dvaro pašonėje auganti gyvenvietė tikrai turėjo geras sąlygas plėstis.“

Švėkšnos miestelis per šimtmečius išgyveno neįtikėtiną metamorfozę.

Monika Žąsytienė: „Koks didelis buvo senasis Švėkšnos dvaras, galime suprasti iš XVI amžiaus viduryje atlikto jo valdų surašymo. Dvaro žemės siekė Prūsijos pasienį, Gardamo, Pajūrio ir Rietavo valdas. Kitaip tariant, tai buvo ne dabartinio parko dydžio sodyba, bet didžiulė valda su jai priklausiusiomis žemėmis.

1569-aisiais metais dvaras, kaip Kęsgailaitės kraitis, atiteko Zavišų giminei. XVI amžiaus pabaigoje–XVII pradžioje buvo sumanyta čia statyti tokia įtvirtinta rezidencija, tačiau tvirtovė iš tikrųjų nebuvo pastatyta, ir maždaug iki 1620-ųjų metų buvo užtvenkta Švėkšnalės upė ir suformuotas didžiulis tvenkinys.

Tvenkinys egzistavo taip maždaug 200 metų, tad jo buvimas smarkiai pakeitė miestelio raidą, nes buvo užlieta dalis senojo kelio į Klaipėdą, todėl reikėjo formuoti naują kelią pro dvarą. Tuo metu pastatytas vadinamasis Baltasis tiltas. Tvenkinio vat atsiradimas iš tikrųjų pakeitė Švėkšnos planą. Taigi miestelis nebegalėjo plėstis į vakarus. Iki tol buvęs, sakykime, radialinio plano miestelio formavimasis tapo linijiniu. Ir jeigu mes dabar žiūrėtume taip pat į Švėkšną iš paukščio skrydžio, tai, aišku, ji yra labai stipriai išsiplėtusi, tačiau galėtume įžvelgti tokią kaip akies formą, nes tas centrinis miestelio planavimas gimė XV–XVI amžiuje, jisai vėliau kinta. Taigi dvaro sprendimai iš tikrųjų, galima teigti, kad tiesiogiai keitė viso miestelio struktūrą.“

Aukso amžių Švėkšna išgyveno XIX amžiaus pabaigoje ir XX amžiaus pradžioje, kai tapo svarbiu pasienio prekybos ir amatų centru netoli Prūsijos ribos. Tuomet čia virė veržlus gyvenimas.

Monika Žąsytienė: „XVII amžiaus pirmojoje pusėje Švėkšnos dvaras tapo ir svarbiu tokiu gamybos centru. Būtent Krišpino-Kiršenšteino valdymo laiku čia veikė popieriaus dirbtuvė, stiklo gamykla, parako dirbtuvė, žinoma, vilnų karšykla, lentpjūvės ir plytinė. Švėkšnos popieriaus dirbtuvė tuo metu buvo vienintelė tokia Žemaitijoje. Popierius čia gamintas rankomis, na, ir jame buvo atvaizduojami savininkų herbo vandenženkliai.

1644-aisiais metais dvaras buvo parduotas jau kitai giminei – Denhofams, ir tais metais buvo sudarytas inventorius. Taigi tam inventoriuje Švėkšna jau vadinama miestu.“

Apie Švėkšnos dvarą pasakojimą netrukus tęsime.

 

Atgimstanti istorija

Projektą iš dalies finansuoja Medijų rėmimo fondas.

Švėkšnos dvaro istorija skaičiuoja šimtus metų, tačiau tikrasis aukso amžius prasidėjo, kai valdas perėmė garsi grafų Pliaterių giminė. Pasak Švėkšnos muziejaus direktorės Monikos Žąsytienės, būtent Pliateriai pavertė nedidelę gyvenvietę reprezentatyviu dvaru, atitinkančiu aukščiausius to meto Europos standartus.

Monika Žąsytienė: „1766-ais metais prasidėjo galbūt, dabar mes galime taip teigti, svarbiausias Švėkšnos dvaro istorijos etapas. Dvarą įsigijo grafas Vilhelmas Jonas Broel-Pliateris. XIX amžiaus pradžioje tas didžiulis Švėkšnos dvaras buvo padalintas keturiems Jurgio Pliaterio sūnums ir tokiu būdu buvo išskirti, atsirado, susiformavo keturi dvarai aplinkui dabartinę Švėkšną. Tai būtų Švėkšnos dvaras, Vilkėno, Stemplių ir Gedminaičių.

XIX amžiuje pradėjo formuotis mums šiandien pažįstama dvaro sodyba. Apie 1843-uosius metus buvo nuleistas jau mano anksčiau minėtas didysis Švėkšnalės tas tvenkinys, kuris buvo šalia dvaro įkurtas, ir atsirado galimybė na atkurti tą senąjį kelią į Klaipėdą. Per buvusio tvenkinio slėnį buvo pastatytas iš tikrųjų didžiulis, beveik 150 metrų ilgio medinis tiltas, kurį vietiniai vadino Ilguoju. Ir vėl dvaro tas kraštovaizdis ir jo pertvarkymas pakeitė viso miestelio, sakykime, kelių sistemą, susisiekimo sistemą.“

Pliateriai garsėjo ne tik prabanga, bet ir patriotizmu. Jie aktyviai rėmė XIX amžiaus sukilimus, o jų palikimas iki šiol jaučiamas kiekviename dvaro parko takelyje.

Monika Žąsytienė: „Ryškiausias Švėkšnos dvaro klestėjimas siejamas, ko gero, su grafu Adomu Alfredu Gustavu Broel-Plateriu. Jis domėjosi archeologija, numizmatika, keliavo, kaupė meno kūrinius, archeologinius radinius, medžioklės trofėjus. Ir svarbu pabrėžti, kad pagrindinis Pliaterių gyvenamasis namas buvo ne šiandien visiems gerai žinoma ir matoma Vila Genovefa. Grafai gyveno dideliam senam tokiam mediniam dvaro pastate, kurį švėkšniškiai vadindavo „palociumi“. Buvo maždaug 40 metrų ilgio ir iš pločio 14 metrų, ir pastatytas buvo medinis iš maumedžio rąstų. Nors ir iš išvaizda tas gyvenamasis dvaras neatrodė labai ištaigingas, tačiau interjeras buvo labai prašmatnus. Yra žinoma, kad prieškambaryje kabodavo medžioklės trofėjai, stovėjo meškos iškamša, salone ir kabinetuose buvo paveikslų, graviūrų, įvairiausių knygų, fotografijų, ordinų. Dvare buvo sukaupta iš tikrųjų vertinga biblioteka, dvaro archyvas.“

XIX amžiaus pabaigoje padalijus valdas grafas Adomas Pliateris savo dvaro dalį pavadino žmonos Genovefos vardu. Čia iškilo nuostabūs neorenesanso stiliaus rūmai.

Monika Žąsytienė: „1880-aisiais metais Adomas Pliateris žmonos Genovefos garbei pastatė reprezentacinę vilą. Ir ji buvo skirta svečiams priimti, pobūviams, reprezentacijai. Taigi, ypač puošni buvo pagrindinė salė su keturiom korintinėmis kolonomis, lipdiniai, tapytomis lubomis, centre buvo atvaizduota deivė Flora. Didžioji dalis mano paminėtų šių interjero detalių yra išlikusi iki šių dienų.

Pertvarkytas ir parkas. Parkas būtų maždaug kiek didesnis negu 9 hektarai. Na, ir pagrindinė maždaug 12 metrų pločio alėja jungia būtent Švėkšnos dvaro vilą su puošniais dvaro vartais. Ir žvelgiant pro vartus būtų galima išžvelgti toliau esantį viaduką ir visą bažnyčios kompleksą. Taip vila, parkas ir bažnyčia sudaro iš tikrųjų tokį išraiškingą architektūrinį ansamblį.

Tai buvo parke dirbtinai suformuoti tvenkiniai. Viename jų, grafo Jurgio Pliaterio užsakymu, buvo pastatyta deivės Dianos skulptūra tuo metu, XX amžiaus pradžioje. Parke statoma ir mažoji architektūra: saulės laikrodis, dekoratyvinės vazos, baliustrados. Formuojant parką, sodinti retesni medžiai. Vienas žinomiausių Švėkšnoje, Švėkšnos dvaro parke, augančių medžių yra ginkmedis.“

Kaip bėgant laikui keitėsi dvaras ir pats Švėkšnos miestas, pasakojimą netrukus tęsime.

 

Atgimstanti istorija

Projektą iš dalies finansuoja Medijų rėmimo fondas.

Tęsiame pasakojimą apie Švėkšnos dvarą. Švėkšnos muziejaus direktorė pasakoja, kad 1940-ųjų vasara Švėkšnai atnešė tamsiausią epochą. Okupacinė sovietų valdžia pradėjo masinį turto atiminėjimą, nacionalizaciją. Kilminga dvaro praeitis naujajam režimui tapo priešu, o šimtmečius kauptas kultūrinis palikimas atsidūrė ties sunaikinimo riba.

Monika Žąsytienė: „XX amžiaus pradžioje dvaro istorija pasikeitė iš esmės. Po žemės reformos iš daugiau kaip 1000 hektarų Jurgiui Pliateriui liko tik apie 70 hektarų Švėkšnos dvaro centras ir truputėlį miško. 1940-aisiais metais dvaras buvo nacionalizuotas. Užėjus sovietams 1941-aisiais metais Jurgis Pliateris ištremtas, mirė tremtyje, o jo sūnus Aleksandras 1944-aisiais metais su žmona Felicija Laime pasitraukė į Vokietiją, o vėliau – į Jungtines Amerikos Valstijas.

Likęs be šeimininkų tas senasis „palocius“ buvo plėšiamas, kultūrinės vertybės buvo slapta išsinešamos. Apie 1952-uosius metus galutinai buvo sugriautas. Vila Genovefa sovietmečiu buvo pritaikyta kino teatrui, vėliau įsteigti kultūros namai, biblioteka, įsikūrė Švėkšnos apylinkės vykdomasis komitetas. Na, o atkūrus Lietuvos nepriklausomybę, 1993-aisiais metais išlikę dvaro pastatai, dalis žemės buvo grąžinti teisėtiems savininkams.

Švėkšnos dvarą geriausiai primena Vila Genovefa, parkas, vartai, oficina, tvenkiniai ir mažosios architektūros elementai. Tačiau ta tikroji dvaro reikšmė yra tikrai kur kas didesnė.“

 

Po karo ir nacionalizacijos baimės atrodė, kad senasis dvaro palikimas ir miestelio istorija visiškai ištirps laiko tamsoje. Tačiau istoriją išgelbėjo šviesuoliai – žmonės, kurie suprato, kad kiekvienas išlikęs dvaro dokumentas, senovinis daiktas ar nuotrauka yra neįkainojamas turtas.

Monika Žąsytienė: „Senovinių daiktų, paveikslų, medžioklės trofėjų ir kolekcijų būta Švėkšnos dvaro rūmuose. Kambarių sienos buvo dekoruotos paveikslais, buvo daug vokiškų graviūrų, valgomojo kambario sienos nukabinėtos – melsvomis Delfto porceliano lėkštėmis. 1921-aisiais metais Švėkšnos pradinių klasių mokytojai nusprendė miestelyje įkurti muziejų. Taigi tarpukaryje jau mintis šmėžavo apie Švėkšnoje steigiamą muziejų. Taigi buvo nutarta paprašyti, kad grafas Jurgis Pliateris perduotų muziejui seną lietuvių kalbos gramatiką. Deja, šie sumanymai iš tikrųjų ir liko tik projektinėje stadijoje, buvo neįgyvendinti. Ir vėliau Švėkšnos „Saulės“ gimnazijoje buvo įrengtas nedidelis toksai muziejėlis dar tarpukariu. Tai buvo iš tikrųjų viena įstiklinta vitrina, skirta eksponuoti senovinėms monetoms, archeologiniams radiniams ir kitokioms ten senienoms surinktoms. Nemaža dalis tų vertybių per karą, aišku, dingo, keli eksponatai vėliau pateko į dabartinį Švėkšnos muziejų.

O 1940-aisiais metais Švėkšnos dvare apsigyveno sovietų pasieniečiai, kareiviai iš tikrųjų padarė didžiulę žalą. Ir reikėtų paminėti būtent tai, kad buvo Švėkšnos dvaro parke sudegintas visas dvaro archyvas, biblioteka buvusi. Na, ir baldai bei paveikslai iš tikrųjų buvo tuo metu pradėti grobstyti, tačiau nedidelė dalis atsidūrė Telšių „Alkos“ muziejuje, kas yra tikrai nuostabu.“

Kitoje laidos dalyje tęsime, kaip Švėkšnoje užgimė muziejus, tapęs tikra šio krašto atminties saugykla.

 

 

Atgimstanti istorija

Projektą iš dalies finansuoja Medijų rėmimo fondas.

Švėkšnos muziejaus pradžia susijusi su stipria vietos kraštotyrininkų bei skautų veikla tarpukaryje ir ypač po karo. 1960-aisiais Švėkšnos vidurinėje mokykloje mokytojų iniciatyva buvo įkurtas pirmasis kraštotyros muziejus. Pasakoja mums Švėkšnos muziejaus direktorė Monika Žąsytienė.

Monika Žąsytienė: „Labai maža dalis išlikusių dvaro kultūrinių vertybių atiteko ir Švėkšnos muziejui, nes tuo metu buvo paimta mokyklos reikmėms. Vėliau, suvokus jų reikšmę, buvo perduota muziejui. Galima įvardinti, kad mokytojai labai daug nuveikė kraštotyros srityje, rengdavo ekspedicijas Švėkšnos apylinkėse, rinkdami eksponatus dar tiktai planuojamam kurti muziejui.

Ir muziejus viename iš dvarui priklausiusių statinių buvo atidarytas 1969-aisiais. Po kelerių metų jisai buvo dėl prastos būklės uždarytas, paskui suremontuotas ir vėl ėmė veikti. Dabartinės nepriklausomybės metais jau reikėtų kalbėti, va, 1993-aisiais Švėkšnos vidurinės mokyklos muziejus tapo Šilutės muziejaus filialu ir nuo 2005-ųjų metų ėmė veikti kitose patalpose – Švėkšnos „Saulės“ gimnazijos pastato rūsyje.“

 

1993-aisiais Švėkšnos vidurinės mokyklos muziejus tapo Šilutės muziejaus (dabar – Šilutės Hugo Šojaus muziejaus) filialu ir įkurtas viename iš Švėkšnos dvaro pastatų, buvusių Švėkšnos parko teritorijoje. Nuo 2005-ųjų muziejus veikia naujose patalpose – Švėkšnos „Saulės“ gimnazijos pastate. Nemažai šio muziejaus eksponatų priklausė Švėkšnos dvarui: gausus senosios raštijos palikimas, vienas vertingiausių leidinių – XVII amžiaus Lietuvos Statutas.

 

Monika Žąsytienė: „Taigi dalis muziejinių vertybių, esančių muziejuje, priklausė Švėkšnos dvarui ir norėčiau išskirti, kad yra gausi raštijos ekspozicija. Vienas tokių tikrai vertingiausių leidinių – tai būtų XVII amžiaus Lietuvos Statutas.

Muziejuje turime ir saugome Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės Stalininko Stanislavo Kęsgailos 1546-aisiais metais surašytą pergamentą. Tai buvo Stanislavo Mikalojaus Kęsgailos ir Sofijos Aleksandrovnos Chodkevičiūtės vedybinė sutartis. Šis dokumentas iš tikrųjų savo laiku buvo surašytas ir priklausė Stanislavo Kęsgailos žmonai, nes pagal tuo metu galiojančius teisės aktus vyras turėjo už įneštą žmonos kraitį užtikrinti jos išlaikymą. Bet kas yra dar labai svarbu, tai kad dokumentą pasirašę asmenys yra iš tikrųjų puikiai žinomi ir labai ryškų vaidmenį suvaidinę Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės veikėjai – tai, pavyzdžiui, Mikalojus Radvila Juodasis, Janušas Jurevičius Golšanskis, Ivanas Hornostajus, Mikalojus Narbutas.

Šiuo metu Švėkšnos ekspoziciją sudaro 4 skirtingos salės, etnografijai pristatyti, archeologijai, dvaro ir miestelio istorijai.“

Dėl pasišventusių kraštotyrininkų darbo Švėkšna šiandien turi vietą, kurioje dvaro prabanga susitinka su paprasto žmogaus gyvenimo istorija. Muziejus tapo tiltu, jungiančiu praeitį su dabartimi ir leidžia kiekvienam lankytojui iš arti paliesti legendomis apipintą Pliaterių krašto paveldo dvasinį turtą.

Laidą rengė Jūratė Žavoronkova.

P.S. Pašnekovų kalba neredaguota.

  • Laikrodžių muziejaus pastatas
    Laikrodžių muziejaus pastatas
    Atgimstanti istorija

Atgimstanti istorija - Laikrodžių muziejaus pastas

Projektą iš dalies finansuoja Medijų rėmimo fondas.

Šiandiena laidoje pasakosime pastato, kuriame dabar įsikūręs Laikrodžių muziejus, istoriją. Ilgą laiką šis pastatas tarnavo kaip gyvenamasis namas, tačiau vėliau jame veikė bankas, pionierių ir moksleivių namai, kol galiausiai jis buvo perduotas Lietuvos dailės muziejui. Pasak istorikės, Laikrodžių muziejaus parodų kuratorės Agnės Jonikaitės-Stonkuvienės, pirmosios žinios apie šią vietą mus pasiekė iš XVIII amžiaus antrosios pusės.

Agnė Jonikaitė-Stonkuvienė: „Tai Laikrodžių muziejaus pastatas iš tikrųjų yra išskirtinis, nes saugo ne tik pačio pastato istoriją, o ir net čia gyvenusių žmonių istorijas. Ir kai kurie žmonės netgi ateina dar čia, kurie gyveno, ir mum pasakoja dar tas istorijas, kas čia buvo ir kaip buvo. Tai mum labai smagu yra, nes žinias vis pildom. O apskritai, taip, pirmą kartą rašytiniuose šaltiniuose paminėtas, kad toks sklypas yra. Tai 1768 metais paminima, kad šitas sklypas priklausė finansininkui Hoffmannui. Bet čia dar pastatas joks nestovėjo. Čia reikėtų žinoti, kad iki XVIII amžiaus apskritai visa Liepų gatvė, kokia mūsų graži yra, tai čia buvo toks Krūmamiestis, kur pastatai apskritai būdavo sudeginami, jeigu kas nors puola. Tai šita vila pastatyta yra vėliau, kai šita gatvė yra pradedama kurti.“

Šioje vietoje Klaipėdos turtingieji miestelėnai statėsi užmiesčio vilas, ir iš finansininko Hoffmanno šį sklypą įsigijo vienas turtingiausių pirklių – Johannas Simpsonas.

Agnė Jonikaitė-Stonkuvienė: „Yra minima, kad 1820 metais čia jau stovi pastatas, ir šito pastato savininkas yra Simpsonas. Simpsono šeima ganėtinai paliko gilų pėdsaką Klaipėdos istorijoje. Tai buvo du broliai, jie buvo atvykę iš Škotijos. Jie čia pakankamai gerai įsikūrė, praplėtė savo verslus, jie turėjo medienos sandėlius, turėjo laivų statyklas. Ir šitas pastatas priklausė Augustui Johannui Simpsonui. Tai jisai buvo sūnus Johanno Simpsono, kuriam priklausė laivų statykla. Ir būtent tam Augustui Simpsonui, kuriam priklausė šitas pastatas, jam po to ir atiteko tas laivų statykla „Simpson and Co“. Šitas pastatas buvo pagal anglų architekto projektą statytas. Jam valdos priklausė kur kas daugiau negu dabar mes matom Laikrodžių muziejų. Tai pastatas buvo įsikūręs, kaip ir dabar jūs matot, išlikęs lygiai taip pat visas pagrindas, tiktais tuo metu jis buvo kur kas kuklesnis ir neturėjo priestato. Už pastato buvo angliško tipo sodas, arčiau Danės gatvės, ten yra planuose parodoma, kad buvo sandėliai, tai yra manoma, kad medienos sandėliai, nes būtent jie užsiiminėjo šituo verslu, ir taip pat stovėjo barakai. Manoma, kad ten galėjo būti darbininkų gyvenamosios patalpos. Tai Simpsono šeima turėjo labai daug nekilnojamo turto, tai minima, kad čia buvo tokia kaip vila būtent to Augusto Ludwigo Simpsono.“

XIX amžiaus viduryje šis namas atiteko naujam šeimininkui, kuris po didžiojo Mėmelio gaisro turėjo ir nuomininkų.

Agnė Jonikaitė-Stonkuvienė: „1835 metais Augusto Ludwigo dukra Maria Charlotte susituokia su Johannu Augustu Mutriejumi. Ir šitas pastatas būtent nuo tų metų priklauso Mutriejui. Tai mes taip manom, kad galbūt Augustas Simpsonas tiesiog vestuvių proga padovanojo savo dukrai ir žentui šitą pastatą. Pats Mutriejus, tai buvo anglas, jisai buvo gimęs jau Klaipėdoje. Jisai buvo baigęs medicinos studijas Karaliaučiuje. Kas dar ganėtinai yra įdomu, kad tiek daktaras Mutriejus, tiek jo žmona buvo pakankamai įsitraukę į socialinį gyvenimą, kadangi net pats Mutriejus norėjo įkurti vaikų kaip ir globos tokius namus. Taip pat kas dar labai yra įdomu, kad 1854 metais, kai buvo didysis gaisras, tai jie net nusprendė savo dalį vilos išnuomoti. Tai jie priėmė dalį gyventojų, nuomininkų gyventi su jais kartu. Ir kas toliau įdomiausia yra, kad vienas iš tų nuomininkų buvo Scharffenorthų šeima. Vėliau būtent tas Scharffenorthas, jisai tampa ir šitos vilos savininku. Būtent šita šeima labiausiai ir pakeičia vilos vaizdą.“

Apie tai, kaip pasikeitė šio pastato vaizdas, pasakojimą tęsime po pertraukėlės.

 

Atgimstanti istorija

Projektą iš dalies finansuoja Medijų rėmimo fondas.

Tęsiame pasakojimą apie pastatą, kuriame dabar yra įsikūręs Laikrodžių muziejus. Apie 1820 metus pagal nežinomo anglų architekto projektą pastatyta nedidelė vila nekartą pakeitė šeimininkus. Ją bene labiausiai perstatė ir išplėtojo prekybininkas bei pramonininkas Scharffenorthas. Pasakoja muziejaus parodų kuratorė, istorikė Agnė Jonikaitė-Stonkuvienė.

Agnė Jonikaitė-Stonkuvienė: „Tas Scharffenorthas tai jisai buvo prekybininkas, Portugalijos konsulas Mėmelyje, ir jis taip pat buvo vienas iš steigėjų fabriko „Scharffenorth and Co“. Ir šitas fabrikas gamino kaulų klijus, juodus dažus ir chemijos produktus. Ir kas yra įdomu, kad jie daugiausiai pakeitė šitos vilos išvaizdą, nes Laikrodžių muziejus, jeigu matote, pagrindinis pastatas ir priestatas, tai jie būtent pristatė tą priestatą ir tada dar šalia pašto yra toks mažas pastatėlis, taip pat yra tvora, yra vartai, tai ten taip pat šita šeima pristatė šitą priestatą. Ir mes manom, kad jį naudojo, na, kaip pagalbines kažkokias patalpas, galbūt gyveno pagalbiniai darbuotojai. Taip pat jie norėjo daugiau reprezentatyvumo suteikti pačiam pastatui, tai žmonėm rekomenduoju pakelti truputėlį akis, nes ne visi pamato, kad turi netgi dvi moterų skulptūras priešais duris. Ir kuo jos yra ypatingos? Tai kad viena jų laiko inkarą, ir kitoje rankoje antikinio pirklio dievų Merkurijaus atributus: gyvačių apsuptą lazdą, kurioje užbaigta dviem sparneliais. Ši skulptūra simbolizuoja laivybą ir prekybą, o antroji moteris, laikanti mašinos krumpliaratį, simbolizuoja pramonę. Tai šios dvi skulptūros reprezentavo jį patį, taip pat jisai papuošė netgi patį vidų, atsirado stilingi mediniai laiptai, kuriuos papuošė dekoratyvūs iš medžio išrožti stulpai, užbaigti vazomis, taip pat, jeigu lipsit Laikrodžių muziejaus laiptais, jūs pamatysit tokią taurę, ten trykštantis vanduo. Tai yra manoma, kad ten ir buvo tada jinai nupiešta. Tai iš tiesų jie daugiausiai pakeitė šitą pastatą. Kas atsitiko šitai šeimai, kodėl jie išsikraustė, mes duomenų neturim, tačiau nuo 1907 metų šitas pastatas atitenka Johannui Hirschbergeriui.“

Po to, kai namas atiteko bankininkui vokiečiui Johannui Hirschbergeriui, buvo atlikta jo rekonstrukcija. Antrajame pastato aukšte buvo įkurtas bankas, o pirmajame aukšte gyveno pats bankininkas su šeima.

Agnė Jonikaitė-Stonkuvienė: „Jo giminaičiai atvyksta pas mus ir jie labai daug dar informacijos mums suteikė, kas čia būtent buvo. Pats Johannas Hirschbergeris tiesiog gavo didelį paveldėjimą iš tėvo ir jis nusprendė, kad nori nupirkti čia vilą ir atidaryti banką. Bankas buvo antram aukšte, pirmajame aukšte gyveno labai didelė šeima, aštuoni vaikai. Buvo turtingi, mėgo rengti pobuvius, netgi turėdavo atskirą meniu, vaikai negalėdavo dalyvauti, atskiras stalas būdavo paruoštas, valgydavo jie ledus, šakočius, gerdavo prancūzišką, vokišką šampaną, vyną. Na, tikrai prabangiai gyveno, tik ištiko bėda – 1918 metai, pasibaigia Pirmasis pasaulinis karas, ir Hirschbergeris priėmė tokį sprendimą – paskolinti didelę pinigų sumą anglui, užstatu už tai davė sidabro kasyklą Kuboje ir žemės sklypą. Paskola nebuvo grąžinta, pasirodo, sidabro kasyklos ten labai jau menkos ir nieko nėra, o pati žemė yra pelkėje. Tai čia buvo didžiausias smūgis šeimai ir teko šitą pastatą parduoti.“

Klaipėdos kraštą prijungus prie Lietuvos, šiame pastate penkerius metus gyveno fabriko direktorius Jozefas Krauzė. 1931 metais namą ir sklypą išpirko Lietuvos valstybė ir čia įkūrė Žemės banką.

Agnė Jonikaitė-Stonkuvienė: „Susikuria Žemės bankas, kurio vienas iš pagrindinių tikslų buvo duoti paskolas iš Didžiosios Lietuvos lietuviams, kad jie čia darytų verslą, kad būtų lietuviška kultūra. Pagrindinis bankas buvo Kaune, čia buvo, na, toks kaip filialas, skyriaus direktoriu tapo Petras Šernas. Jisai labai tiko šitom pareigom, todėl, kad jis mokėjo vokiečių kalbą, o čia buvo vokiškas kraštas. Tai bankas šį kartą įsikūria pirmame aukšte, o jis pats gyvena antrame aukšte su savo šeima. Bankas tiek išplečia savo veiklą, kad jie netgi įkūria statybų įmonę, stato Smeltės kvartalą ir ten teikia, na, patraukliomis kainomis lietuviams paskolas, kad jie ten įsikurtų ir gyventų. Bet 39-ais metais, Vokietijai užėmus Klaipėdos kraštą, Žemės bankas užsidaro. Pati Petro Šerno šeima buvo ištremta į Vokietiją. Galiausiai jie atsidūrė Amerikoje. Jie taip pat vis dar mėgsta atvažiuoti čia, mum papasakoti, kaip čia viskas buvo.“

Apie šio pastato vėlesnę istoriją pasakojimą tęsime netrukus.

 

Atgimstanti istorija

Projektą iš dalies finansuoja Medijų rėmimo fondas.

1939-aisiais metais vokiečiams užėmus Klaipėdą, Žemės bankas buvo uždarytas. Apie šį banką primena tik ant Laikrodžių muziejaus pastato durų išlikę inicialai ŽB. Istorikė Agnė Jonikaitė-Stonkuvienė sako, kad tiksliai nėra žinoma, kas šiame pastate buvo per Antrąjį pasaulinį karą, tačiau po jo čia įsikūrė Pionierių ir moksleivių namai.

Agnė Jonikaitė-Stonkuvienė: „Tai kas buvo tiksliai, tai mes turim tiktais informacijos, kad gyveno kažoksai Döringas 42-ais metais adresų knygoje ir kad čia yra nuomininkai. Kas čia buvo, tai mes nežinom. Na, po to tikriausiai daug kas prisimena, kad buvo pionierių namai. Pastatas pats išliko, tiek priestatai visi išliko. Aišku, nuotraukos, kai prasidėjo muziejaus restauracija prieš atidarymą, nu, tai buvo liūdnas vaizdas labai, nes dalis rūsio buvo užkasta, kažkodėl ten žemių buvo, stogas varvantis... Na, tikrai vaizdas buvo liūdnas. Kai buvo mėgiamas židinys, buvo užmūrytas. Parketas irgi... labai aišku pasisekė, kad būtent, kai buvo pionierių namai, čia buvo baleto mokykla ir buvo linoleumas užtiestas. Tai jį atidengus, paaiškėjo, kad buvo XIX amžiaus pabaigos parketas išsaugotas. Tai va, jeigu būsit Laikrodžių muziejuje, užsukit į Mechanikos salę, ten yra išlikęs originalus parketas. Labai matosi skirtumas.“

Pašnekovė teigia, kad vienu metu čia veikė ne tik Pionierių namai, bet kartu pastate buvo ir gyventojų.

Agnė Jonikaitė-Stonkuvienė: „Pionierių namai... neturim tokios tikslios informacijos, kada jie atsiranda ir kada jie užsidaro. Bet žmonės, vat kas yra įdomu, neseniai vėl buvo atėjusi moteris, jinai mum pasakoja, kaip jinai čia gyveno rūsyje su savo šeimyna, kad čia toks kaip didelis bendrabutis yra buvęs, kad čia gyveno ir parodinėj salėj irgi buvo įkurta kažkokia ir aktų salė, bet ateina moteris, sako: „Aš ten gyvenau, parodinėj salėj“. Va, dabar neseniai atvyko moteris, kuri sako: „Aš gyvenau rūsyje, kur dabar Laikrodžių muziejuje yra tualetas, jinai ten gyveno, turėjo krosnelę, ten buvo virtuvė, kažkur buvo anglys ir buvo kūrenama... Na, tai toks atrodo bendrabutis. Kaip aš suprantu, ir pionierių namai kai buvo, jin sakė: „Čia dirbo administracijoj...“ Vat darbuotojai, gyvenantys čia.“

Pastato istorija pasikeitė 1979-aisiais metais, kai jis buvo perduotas Lietuvos dailės muziejui, o dar po penkerių metų čia buvo atidarytas ir iki dabar veikia Laikrodžių muziejus.

Agnė Jonikaitė-Stonkuvienė: „Iš tiesų mum dar pasisekė, kad žmogus, kuris čia restauravo ir dalyvavo visam šitame procese, iki dabar yra mūsų muziejaus direktorius – tai Romualdas Martinkus. Tai iš jo gyvų lūpų galime išgirsti, kaip čia viskas atrodė ir turim nuotraukų, tai atrodė labai liūdnai: kiauras stogas, pusė rūsio žemėm užkasta... Sakė, jie tenais buvo atradę didelius seifus, tikėjosi, kad gal ten bus aukso, nes du bankai netgi buvo įsikūrę, bet, deja, nieko nerado jie tenais. Tai teko atkast rūsį, aišku, stogą pakeisti. Kas buvo įdomu, kad atrado, jog Laikrodžių muziejaus pamatai yra ąžuoliniai. Tada juos iš karto užkasė, nes bijojo, kad gaus deguonies ir prasidės irimo procesas. Tai tą teko pakeisti. Kaip sakiau, židinys buvo sovietmečiu užmūrytas, tai, jeigu pamatysit pirme aukšte Ugnies laikrodžių salėje, tai ten židinys yra išlikęs XX amžiaus pradžios, tai jisai dabar paliktas, norima parodyt kaip interjero detalę, kaip jinai atrodė. Tai iš tiesų, sakė, darbo buvo labai daug, nes ir kai kur reikėjo penkis dažų sluoksnius nutrinti, kad atrasti tą pirminį, kas buvo. Na, vaizdas buvo liūdnas – tiek to priestato, kur šalia muziejaus yra, nu, liūdnai atrodė visa šita.“

Šį į Kultūros vertybių registrą įtrauktą pastatą būtina renovuoti, bet apie tai – jau paskutinėje laidos dalyje.

 

Atgimstanti istorija

Projektą iš dalies finansuoja Medijų rėmimo fondas.

Laikrodžių muziejaus pastatas stovi jau daugiau nei 200 metų. Jis saugo aštuonių šeimų, trijų įstaigų ir Laikrodžių muziejaus įkūrimo istoriją. Pasak muziejaus parodų kuratorės Agnės Jonikaitės-Stonkuvienė, šį į kultūros vertybių registrą įtrauktą pastatą būtina renovuoti. Deja, šiai valstybinei įstaigai tam kol kas neskiriama pinigų.

Agnė Jonikaitė-Stonkuvienė: „Liūdnoji ta istorijos dalis yra, nes, na, kaip muziejus pravėrė duris 1984-aisiais metais, na, tai generališkai jis taip ir nebuvo tvarkomas. Gal prieš penkis metus vitrinos yra atnaujintos, stogas pakeistas prieš porą ar trejetą metų, bet, kaip matot, pavyzdžiui, langus, tai nuo 84-ųjų metų sudėti langai. Sienos kokios padarytos... Fasadas visas nuo 84-ųjų metų – taip, ką matot, taip ir yra. Praeitais metais netgi buvo užsėmę mūsų rūsį, buvo užsėmę mūsų mažąjį kiemelį, tai teko įkurti naują siurblį. Tai iš tikrųjų šalta muziejuj, na, tikrai norisi išsaugoti šitą pastatą, nes 200 metų istorija. Ir atlaikė ir Pirmąjį pasaulinį karą, ir Antrąjį pasaulinį karą, ir taip norėtųsi, kad ir toliau jisai gyvuotų.“

Pasakodama apie šį neoklasicistinio stiliaus pastatą, pašnekovė teigia, kad jis Klaipėdoje yra išskirtinis.

Agnė Jonikaitė-Stonkuvienė: „Kai pirmąkart pastatė, tai buvo klasicizmo stilius, o būten Scharffenorthai padarė tą neoklasicizmo stilių. Taip pat yra dorėninės kolonos sudėtos. Tai iš karto tas įvaizdis yra. Netgi į kiemelį yra ovalioji mūsų salė, tai būtent dvaruose mėgdavo tokias ovaliasias sales daryti. Na, tai iš tikrųjų yra išskirtinis pastatas, nešantis tą, nu, Klaipėdos istoriją ir tą autentiką. Tai man kaip žmogui ir kaip istorikei, man vien jis įdomus tuo, kad iš tiesų jisai, nu, stovi 200 metų. Ir Klaipėda, kaip žinom, labai daug yra ko netekusi, daug pastatų, ir tu, kai žengi Liepų gatve, tai mes pirmiausiai į tikriausiai ką atkreipiam dėmesį: tai yra du pastatai identiški, tai dabartinis Luminor pastatas, irgi ten yra buvusi vila, ir mūsų pastatas, ir tada toliau mes matome pašto pastatą. Tai man trys tokie istoriniai pastatai ir smagu, kad bent jau vienas iš jų yra tikrai gerai atrodantis ir atrodo jį prižiūri – banko pastatas. Tada esam mes ir paštas, nu, nešantis tikrai gilią istoriją, kur mes visą laiką galvojam, kad Klaipėda apskritai yra vokiškas kraštas labai, ir tu, kai supranti, kad čia gyveno anglai, netgi kai kurie keliautojai sakydavo, kad jeigu norit nuvažiuoti į Angliją, šnekant apie XIX amžių, atvykite į Klaipėdą ir pamatysite, kaip anglai elgiasi, nes klaipėdiečiai tie pasiturintys buvo tiek perėmę anglišką kultūrą, kad jie kalbėdavo namuose angliškai, žaisdavo angliškus žaidimus, taip pat mėgdavo anglišką kultūrą ir taip toliau. Tai kad, na, iš tiesų ir tas pastatas neša, jisai pastatytas būtent anglų, škotų, atvykusių iš kažkur toli. Jie čia buvo įsitvirtinę ir iš tiesų jie kūrė Klaipėdos istoriją. Ir ta istorija buvo toliau tęsiama, kai gyveno Hirschbergerių šeima, Scharffenorthų šeima. Atrodo, visi saugojo šitą pastatą ir laikė, ir, na, pagrindinis fasadas yra išlikęs, nu, nuo XIX amžiaus, ką mes matom šiandieną. Tai, man atrodo, šitą autentiką ir paveldą mes privalom saugoti, nes tai yra Klaipėdos istorijos dalis. Ir kai vaikštai po Klaipėdą, tu gali pasakoti labai didelę ir svarbią istorijos dalį, kuri yra Klaipėdoje.“

Beje, norint išgirsti visą šio pastato, kuriame įsikūręs Laikrodžių muziejus, istoriją, kviečiame užsukti į šalia pagrindinio įėjimo esantį kiemelį.

Agnė Jonikaitė-Stonkuvienė: „Kadangi man labai svarbi yra šito pastato istorija, tai aš prieš keletą metų būtent sukūriau parodą ir atvėrėme būtent kiemelį, kuris anksčiau niekada nebuvo atvertas. Manoma, kad ten iš viso buvo karietinė. Tai dabar kiekvienas klaipėdietis, miesto svečias, eidamas Liepų gatve, gali užsukti ir atidaryti vartelius į mūsų mažą kiemelį, kuriame jūs galite ramiai atsisėdę paklausyti viso pastato istoriją ir languose pamatyti, kaip atrodė Hirschbergerio šeima, kaip atrodė Petras Šernas. Tiesiog sustoti akimirkai ir paklausyti tą 200 metų šitų šeimų istorijas ir tiesiog iš tiesų paklausti savęs: ar mes sugebėsim išsaugoti istoriją, kuri atlaikė dviejų karų neganas?

Tuo ir baigiame pasakojimą apie Laikrodžių muziejaus pastato istoriją.

 Laidą rengė Žydrūnas Naujokas.

P.S. pašnekovų kalba neredaguota.

  • Vėžaičių dvaras
    Vėžaičių dvaras
    Atgimstanti istorija

Atgimstanti istorija - Vėžaičių dvaras

Projektą iš dalies finansuoja Medijų rėmimo fondas.

Šiandien kviečiame į kelionę po Vėžaičius – miestelį Klaipėdos rajone, įsikūrusį netoli vaizdingų Minijos upės slėnių. Čia teka Skinijos, Gerdaujos ir Žirgupio upeliai, o pačiame miestelio centre saugoma svarbi šio krašto istorijos dalis – Vėžaičių dvaras.

Vėžaičių kultūros centro direktorė Diana Ciparienė pasakoja, dvaro teritorija nėra tik tylus praeities ženklas. Joje vyksta renginiai, koncertai, edukacijos ir bendruomenės šventės. Dvaro istorija čia susitinka su šiuolaikiniu gyvenimu.

 

Diana Ciparienė: „Istorija labai įdomi ir graži, kadangi dvaras įsikūręs gražioje vietoje. Jeigu nesigilinant labai į datas ir įvykius, pasakyti galėčiau, kad Volmeriai giminė labai stipri, ir dėl to jiems teko Vėžaičiai. Netgi su Oginskiais teko bylinėtis dėl šitos vietos.

Vėžaičiai – miestelis, netgi sakytume liaudyje sakoma bažnytkaimis. Tai tikra tiesa. Tai niekada neturėjo miesto statuso, neturėjo rinkos aikštės, turgaus aikštės, kaip visi miestai turi.

Vėžaičiuose pats miestelis atsirado dėl to, kad pats pirmasis valdytojas Vėžaičių dvaro, Kazimieras Volmeris, pastatė dar 1784 metais Švento Kazimiero išpažinėjo bažnyčią. Ir jinai priklauso Telšių vyskupijai ir yra viena seniausių bažnyčių Žemaitijoje. Taigi, jau šiandieną, jeigu lankytumėtės Vėžaičiuose, tikrai ją galėtumėt aplankyti, nes jinai gražiai prižiūrima, restauruojama.“

 

Vėžaičiuose ypatingą vietą užima Oninės — tradicinė miestelio šventė, rengiama jau daugiau nei 100 metų. Tai ne tik vardadienio minėjimas — Oninės tapo svarbia bendruomenės susibūrimo ir krašto tapatybės dalimi.

Diana Ciparienė: Ir viena, turbūt, gražiausių istorijoje, įdomiausių Vėžaičių istorijoje detalių, kad jau 112 kartų vyko Oninių atlaidai. Graži istorija, menanti senus laikus, nes šitą šventę švenčiame ir šiandieną. Būvo tokia istorija: gyveno mergina, turtingų ūkininkų merkaitė, kuri, žinoma, liūdna istorija, iškeliavo anapilin, bet paliko kraitį ir dovanotas buvo bažnyčiai. Ir todėl Šventa Ona, duonos ponia, šiandien švenčiama Vėžaičiuose ir jeigu jūs atvažiuotumėt liepos paskutinį sekmadienį į Vėžaičius, sutiktumėt begalę daug šeimų, žmonių, bendrystę, dalijamasi duona ir nuostabias, gražias mišias jau minėtoje mano bažnyčioje. Na, o keliaujant po dvarą, būtina paminėti, kad ten ir šiandieną vieta yra dvaro parkas. Gražiausia vieta, turbūt, dvaro parkas. Jau taip pat žinomas labai nuo seno ir tai yra grafų Volmerių giminės rezidencija, kaip minėjau. Paties pastato dvaro parko teritorijoje, rūmų, nėra išlikę, bet jie ir nebūvo labai dideli pastatyti, bet parkas ir šiandieną yra labai prižiūrimas. O jame išlikę lankomų objektų, kultūros paveldo objektų yra net keletas.“

Kitoje laidos dalyje išgirsite, kaip Vėžaičių dvaras tapo Volmerių giminės valda ir kokį pėdsaką ši giminė paliko krašto istorijoje.

 

Atgimstanti istorija

Projektą iš dalies finansuoja Medijų rėmimo fondas.

Vėžaičių dvaras istoriniuose šaltiniuose minimas nuo XVIII amžiaus pradžios. 300 metų priklausė grafams Volmeriams. Išliko XIX amžiaus pabaigos istorinio stiliaus dvaro ansamblio pastatai. Tai architektūrinės, istorinės, urbanistinės vertės dvaro sodyba. Vėžaičių kultūros centro direktorė Diana Ciparienė pasakoja, kad kadaise iki dvarvietės per parką vedė tanki liepų alėja.

Diana Ciparienė: „Jeigu važiuotumėt nuo Klaipėdos pusės, per gražiuosius baltuosius vartus, tikrai pamatytumėt iškilmingą pasitikimą, liepų alėją iki pat slėnio, kur teka nuostabi Skinija. Ir ten dar yra išlikę puikių pastatų. Po kaire matytumėt mūsų Vėžaičių kultūros centrą. Tai juokinga istorija, bet šiandieną reziduojame buvusiuose neogotikinio stiliaus dvaro arklidėse. Kultūros centras ten gyvuoja jau daugelį metų. Na, o jeigu žiūrėtumėt po dešine — verslas. Atsakingas, nuostabus, ten reziduoja senjorų dvaras, o pastatas — buvęs bravoras. Irgi graži istorija ir įdomi, nes tai buvo tiesiog jau Kazimiero Volmerio palikuonio Leonardo Volmerio, kada ėmėsi plėsti dvaro sodybą, pastatytas mūrinis bravoras. Tai rodė, kad ūkis labai klesti. Netgi rungtyniaudavo su Gargždų grafais Rėnė baronais ir aplinkiniais grafais, bet bravoras atnešdavo labai svarų indėlį į dvaro ūkio kėlimą, nes galėjo pristatyti gėrimus svaigiuosius į keturias karčiamas, kuriose klestėjo gyvenimas,  nes Vėžaičiai — miestelio pavadinimas yra dvi versijos: ar tai nuo vėžių, kad pravažiuojama link Gargždų, link Memelio, sakykim, link paribio, ar dėl to, kad, kaip minėtoje mano Skinijoje dvare tekančioje buvo gausybė vėžių ir tada pasakojama istorija, kad vėžių buvo šitiek daug, kad juos gaudydavo, maldavo ir šerdavo kiaulėms. Vėžaičiai turi labai daug juokingų ir gražių istorijų. Žinoma, ir baisių istorijų turi.“

Dvaro kompleksui priklauso parkas, jėgerio namas, dveji vartai. Parkas su dvaro pastatais rekonstruotas XX amžiaus viduryje. Įvažiavimą į Vėžaičių dvarą supa pietiniai, vadinamieji  baltieji, ir šiauriniai, raudonieji, vartai.

Diana Ciparienė: „Jeigu jūs keliaujate pro parką, lankote bravorą, kuriame jau dabar šalia bravoro nuostabus rožynas, keliautumėte toliau liepų alėja link raudonųjų vartų, šalia kurių įsikūręs ir išlikęs yra buvęs jėgerio namas. Raudonieji vartai Vėžaičių dvarui buvo kaip ūkiniai vartai. Ten pro ten išvažiuodavo darbininkai, grįždavo ūkio produkcija. Šiais laikais dabar jei važiuotumėt, pamatytumėt tikrai gražiai restauruotus, prižiūrėtus vartus. Bet pro juos, kaip minėjau, viena liūdna istorija matos. Pro juos, antroj pusėj Samališkės plento, vis dar stovi gražiai išlaikyta dvaro koplytėlė. Ir ta — dar vieno palikuonio, Edvardo Volmerio, garbei, atminimui. Bet istorija labai liūdna, nes Edvardas pasižymėjo žiaurumu, priekabiavimu prie dvaro moteriškių, žemaičiai taip pasakytų. Todėl, kai jį užpuolė lankose jautis, jo nieks negelbėjo. Baudžiauninkai, visi jo samdiniai žiūrėjo, ir dvaro ponas grafas taip iškeliavo anapilin. Na, o jo našlė, vyro garbei, po vyro mirties, pastatė laiminančio Kristaus statulą ir koplytėlę kaip meilės ir atminimo ženklą. Ir liepų alėja ryte vakare keliaudavo pasimelsti tenai, ir šiandieną jūs taip pat galėtumėte ją matyti, jeigu atvyktumėt į mūsų gražųjį parką.“

XX amžius dvarui buvo permainingas. 1940 metais dvaras buvo nacionalizuotas, o vėliau jo pastatai naudoti įvairioms reikmėms. Dalis istorinio ansamblio neišliko, tačiau tai, kas išsaugota, šiandien leidžia pajusti buvusio dvaro mastą ir reikšmę. Pasakojimą netrukus tęsime.

 

Atgimstanti istorija

Projektą iš dalies finansuoja Medijų rėmimo fondas.

Vėžaičių dvaras — vienas seniausių išlikusių Klaipėdos rajono dvarų, susiformavęs XVIII amžiaus pradžioje. Ilgiausiai, beveik tris šimtmečius, jis priklausė Volmerių giminės grafams, kurie paliko ryškų pėdsaką vietos istorijoje. Viena ryškiausių dvaro istorijų yra susijusi su 1883 metais žuvusiu grafu Edvardu Volmeriu. Pasakojama, kad vieną dieną, apžiūrinėdamas ūkį, Edvardas buvo mirtinai subadytas įsiaudrinusio jaučio. Šis tragiškas įvykis giliai sukrėtė šeimą, todėl dvaro teritorijoje buvo pastatyta nedidelė koplyčia, skirta jo atminimui. Vėžaičių kultūros centro direktorė Diana Ciparienė pasakoja, kad be koplyčios dvaro teritorijoje buvo ir mauzoliejus, vietinių vadinama grabulka.

Diana Ciparienė: „Istorijų taip pat būta liūdnų ir dėl neišlikusio pastato — vadinamo mauzoliejaus-koplyčios. Be galo gražus statinys nuotraukose. O nuotraukų Vėžaičių dvaro savininkų Volmerių yra likę Žemaičių muziejuje „Alka“, netgi trys albumai. Jeigu lankysitės tenai ir domėsitės grafų Volmerių istorija Vėžaičiuose, tai tikrai pamatysite. Tie albumai yra ir portretinis vienas, apie parką — koks tai parkas, parko vaizdai, ir vidaus interjerų detalių taip pat rasite. Todėl mums atkurti kažką ir kultūroje panaudoti tikrai nėra labai sunku, nes galim įsivaizduoti, kaip tai galėjo atrodyti parke. Na, o keliaujant prie mūsų kultūrinės dalies, grįžtant prie grabulkos — kaip minėjau, mauzoliejaus-koplyčios — tai liūdna istorija, nes iki sovietmečio dar tas koplyčia-mauzoliejus stovėjo, o po to jinai buvo suniokota, tiesiog susprogdinta. Ir žmonės vietiniai, senieji vėžaitiškiai pasakoja, kad ilgai dar mėtėsi grafų Volmerių palikuonių kaulai ant skardžio ties bažnyčia, kur dar yra kelias, kur karietomis važiavo pro šalį grafai melstis. Tai tikrai labai liūdna istorija, bet šiandieną visi palaikai surinkti ir perlaidoti į Vėžaičių kapines. Ir ten yra kuklus antkapis, kur pažymima, kad čia ilsisi grafų Volmerių palikuonių kaulai. Tai istorijų yra ir liūdnų, ir, sakyčiau, juokas per ašaras.“

Vėžaičių dvaro istorijoje svarbią vietą užima Volmerių giminė. Kazimiero sūnus Leonardas Volmeris bei vėliau jo sūnus Edvardas Volmeris itin prisidėjo prie dvaro augimo. Jų valdymo laikotarpiu dvaro ūkis buvo smarkiai išplėstas, tačiau ne visiems laikai buvo lengvi.

Diana Ciparienė: „Paskutinis iš Volmerių — Vacys, Vaciukas, kaip mėgstu sakyt, nes tai tikrai buvo labai geros širdies. Tokių Volmerių buvo dinastijoje nedaug. Bet, kadangi buvo geras, tai nesugebėjo taip išlaikyti ūkio. Galbūt ir laikai keitėsi, žemių vis mažėjo. Ir paskutinis iš grafų Volmerių — tikrai buvo dvaras parduotas, išparduotas, išparceliuotas. Nupirko verslininkas Ješinskas. Jisai pardavinėjo paveikslus, paveikslų tiksliau ne, daugiau rėmus, nes buvo paauksuoti. Tai pasakoja ir žmonės, kurie tai dar — liudininkai istoriniai. Bet pats Vacys Volmeris — istorija pasakoja, kad mirė Vilniuje, prieglaudoje lenkų. Ir tokia buvo šios dinastijos pabaiga Volmerių, kurie valdė Vėžaičius. Bet giminė buvo plati ir šiandieną, jeigu girdėsite Volmer, Volmeris pavardę, tikrai galite sieti su Vėžaičiais, mūsų apylinkėm. Na, o jeigu linksmiau pakalbėti apie tai, liaudyje gyvuoja posakis: „Gyvenu kaip Ulmeris“. Tai reiškia, kad gyvenu kaip Volmeris — labai gerai ir turtingai, nes savo klestėjimo metu 300 metų iki pat 1936-ųjų dvaras tikrai klestėjo ir buvo, turėjo savo palivarkų, ir vedė ūkį. Puikiai ūkininkavo tiek Edvardas, tiek Leonardas. Tiktais, kaip aš minėjau, mano mylimas Vaciukas — jau pasitaikė ne tas ne tas laikas jam ūkininkauti ir grafu būti.“

Vėžaičių kultūros centras yra išskirtinis — jis įsikūręs rekonstruotose grafų Volmerių dvaro neoklasicistinio stiliaus arklidėse. Apie jo veiklą, edukacijas ir ką galime išvysti šiandien, pasakosime kitoje laidos dalyje.

 

 

Atgimstanti istorija

Projektą iš dalies finansuoja Medijų rėmimo fondas.

Vėžaičių kultūros centras šiandien išgyvena ypatingą laiką. Čia susitinka du iš pirmo žvilgsnio skirtingi pasauliai: vienoje pusėje dvariška elegancija, primenanti Vėžaičių dvaro istoriją, kitoje — stiprus žemaitiškas charakteris, tradicijos ir vietos žmonių savitumas. Būtent šis derinys ir kuria išskirtinį Vėžaičių kultūrinį veidą. Vėžaičių kultūros centro direktorė Diana Ciparienė džiaugiasi, kad Vėžaičių dvaro istorija gali atgimti.

Diana Ciparienė: „Jau antri metai Vėžaičių kultūros centras dalyvauja ir švenčia Europos paveldo dienas. Ir jau rugsėjo 18-ąją pakviesime į Europos paveldo dienų atidarymą, pavadinimu „Dvaras atgyja“. Ir, žinoma, paroda sename dvare. Atidarymas ir pristatymas. Tai Maironio lietuvių literatūros muziejaus parengta paroda, kuri supažindins lankytojus su XIX amžiaus dvaro gyvenimu, jo kultūra ir kasdienybe. Kaipgi be paskaitų? Paskaita „Kas gi slepiasi ponios garderobe. Romantiškoji krinolino mada ir kaip iki jos atėjome“. Paskaitą skaitys istorinių kostiumų rekonstruktorė ir kostiumų istorikė Eglė Kukytė. Pristatys dvarų mados raidą, aprangos subtilybes, etiketą ir moters vaidmenį XIX amžiaus visuomenėje. Dieną dar vainikuos istorinis vaikų senosios muzikos ir šokio ansamblio „Dolce musica“ pasirodymas. Taigi, visus labai kviečiame į grafų Volmerių rezidenciją, kuri yra Vėžaičiuose, įsikūrusi labai gražioje vietoje, Skinijos vingyje, gyvuoja senas, gražus parkas ir ten tikrai maloniai praleisite laiką.“

Lankytojai Vėžaičių kultūros centre gali savarankiškai išbandyti dvariškus edukacinius žaidimus ir interaktyvias pažinimo veiklas.

Diana Ciparienė: „Europos paveldo dienų savaitė vyksta nuo rugsėjo 17 iki 27 dienos. Mes dar turėsime visomis dienomis ir dvariškų edukacinių žaidimų, interaktyvių pažinimo veiklų, kur galėsime žaismingai susipažinti tiek jaunesni, tiek vyresni su dvaro kultūra ir kasdieniniu gyvenimu. Ciklą užbaigs teatralizuota ekskursija „Neišgalvotos Volmerių istorijos“. Į ekskursijas kviesime nemokamai, tikrai pasimėgaukite ir pasinaudokite galimybe.“

Ekskursijos metu, lydimi dvaro ponių, aplankysite svarbiausias istorines vietas.

Diana Ciparienė: „Turime specifines netgi edukacijas. Nosinaitę siuvinėjame ir pažindiname su dvaru teatralizuotoje ekskursijoje. Dvaras atgyja tada, kai mūsų komanda ir savanoriai, ir dvaro teatras tampame gyvais personažais ir visame dvare jūs galėtumėt matyti mizanscenas ir tiesiog prisiliesti prie gyvosios istorijos. Ir tam tikri kostiumai, momentai, personažai pusantros valandos lydime visi kartu per visą dvarą, per visus svarbiausius mūsų jau apkalbėtus išlikusius gražius objektus paveldo. Ir taip galime nusikelti į istoriją per šiuolaikiškas bendravimo ir kultūrinius sprendimus ir priemones. Taip pat turime Kultūros pasą — pasivaikščiojimą su grafienėmis po dvarą. Ir jaunimui pritaikytu taip pat turim interaktyvų stendą, kur galite pasidaryti asmenukę su dvariškais aksesuarais. Be abejo, noriu dar paminėti labai ypatingą renginį dvariškosios kultūros — tai Volmerio vakarienė. Šiais metais tikrai jinai vyko netgi dvi dienas, kur turėjome nuostabų, gražų koncertą ir taip pat turėjome minikonferenciją, kurioje kalbėjome dvariškom tematikom. Ir istorikai pasakė, kad tikrai puiku tai daryti, nes reikia kuriant kultūrinius renginius negalima jų daryti nežinant tikrosios istorijos. O tai nėra taip lengva. Ir kultūros darbuotojai turi iššūkį gilintis į tos vietos istoriją, pažinti ją ir tada sukurti produktus, kaip antai mūsų istoriniai šokiai arba teatralizuotos ekskursijos. Rudenį mes grįšime vėl į tokį projektą kaip „Meno menė“ renginių ciklas iki pat pavasario. Taigi, dvaras gyvuoja ir atgyja.“

Ateikite su šeima, artimaisiais ar bičiuliais, aplankykite Vėžaičių dvarą ir pajuskite atgyjančią dvasią.

Laidą rengė Jūratė Žavoronkova.

P.S. Pašnekovų kalba neredaguota.

  • Karlo Vizės namas
    Karlo Vizės namas
    Atgimstanti istorija

Atgimstanti istorija - Karlo Vizės namas

Projektą iš dalies finansuoja Medijų rėmimo fondas.

 

Šiandien laidoje pasakosime dar vieno Klaipėdos paveldosauginio pastato istoriją. Šalia skulptūrų parko stovintis, buvusios Švedijos garbės konsulo gyvenamasis namas pokariu tapo muzikos mokykla, o dar vėliau – medicinos mokykla. Bet apie viską iš pradžių. Pasakoja gidė Laurencija Budrytė-Ausiejienė.

Laurencija Budrytė-Ausiejienė: „Tai šiandien kalbame apie pastatą, kuris stovi adresu Donelaičio gatvė aštuoni. Kalbama apie tą vietą, kuri jau anksčiau vadinosi Krumamiesčiu. Tai yra toksai Klaipėdos miesto priemiestis, kuris driekiasi tarp Daukanto, Vytauto, Donelaičio ir Herkaus Manto gatvių. Ta teritorija buvo apgyvendinta iš pradžių kariškių, amatinininkų, bet XIX amžiuje ypatingai pradėjo ten kurtis pramonininkai, verslininkai ir priemiestis pradėjo keisti savo veidą.

Toje vietoje žinoma, kad pirmasis savininkas, kuris įsigijo sklypą dar XIX amžiaus viduryje, buvo pavarde Feinholtz. Bet kuo jisai užsiėmė, lieka neaišku. Vieta pasikeitė iš esmės tuomet, kai pastatą įsigijo vokiečių tautybės verslininkas pirklys Heinrich Karl Emanuel Wiese. Jisai ten buvusį jau pastatą įsigijo 1904 metais ir po metų jį iš esmės perstatė. Deja, nežinoma, kas buvo architektas, bet pastatas iš tiesų įgavo tam laikmečiui būdingas formas.“

XX amžiaus pradžioje rekonstruotas pastatas yra vadinamas Jugendo stiliaus ikona. Jo išraiškingas fasadas, kuriame dominuoja banguotų formų erkeris, vazų reljefai, vaikų figūros ir dekoratyvinės kriauklės.

Laurencija Budrytė-Ausiejienė: „XIX amžiaus pabaiga pati, XX pradžia – tai yra Jugendo stiliaus  suklestėjimas. Stilius labai skirtingai vadinamas. Lietuviškoje literatūroje mes dažniausiai sutinkame pavadinimą modernas, secesija, tačiau vokiškuose kraštuose populiaresnis būtent Jugendo pavadinimas. Taip buvo vadinamas ir čia. Pačioje XX amžiaus pradžioje iškilo nemažai būtent gyvenamųjų šio stilio pastatų, kurie priklauso pasiturintiems miesto verslininkams.

Kas būdinga yra Jugendo stiliui? Tai pirmiausia griežtos simetrijos atsisakymas, dinamiškos linijos įvairios, balkonai, lodžijos, erkeriai. Jeigu eitumėt pro šalį, pamatytumėte, kad tai yra dviejų aukštų pastatas su tokiu laužytu, mansardiniu stogu ir taip pat išsikišusiu tokiu uždaru balkonėliu, kuris yra vadinamas erkeris. Gražiom detalėmis, gausu yra visokiausių yra gamtos motyvų, augalinių elementų. Gali būti iš tikrųjų ir žmogaus figūros. Ant to pastato galima matyti tokius nuogus berniukus žaidžiančius, tai amūru galbūt atvaizdai yra. Taip pat yra naudojamos natūralios medžiagos, ypatingai interjere, daug naudojamas medis. Ir apskritai augmenijos yra architektūros dermė. Todėl neatsitiktinai už pastato buvo didelis gražus sodas, o ir taip pat vijokliniai augalai puošė vidiniame kieme esantį gražų balkoną lodžiją.

Kieme yra fontanėlis. Jisai buvo pastatytas Karlo Vizės laikais, išliko iki mūsų dienų tokių irgi augalinių motyvų, išlenktų formų. Jo viduryje stovėjo skulptūra. Du vaikai žaidžiantys su amūru. Ir iš amūro rankoje esančios gilzės trykšta vanduo. Skulptūra nukelta nuo fontano iš sovietmečio dar, tuo metu, kai pastate veikia medicinos mokykla, siekiant ją apsaugoti, nes, na, vieno vakarėlio metu buvo nulaužta pora amūro pirštelių, tai tuometinė direktorė nusprendė, kad saugiau bus pastato viduje. Galbūt kažkada skulptūra atsistos į savo ankstesnę vietą.“

Bet grįžkime prie šio pastato šeimininko, kuris buvo garsus pirklys, o tarpukariu tapo ir Švedijos garbės konsulu.

Laurencija Budrytė-Ausiejienė: „Verslininkas Karlas Emanuelis Vizė. Jisai buvo vokietis ir jisai užsiėmė laivybos verslu. Turėjo nemažai laivų ir gabeno įvairiausias prekes. Turėjo gerų sandorių su Švedija. Taip pat, jisai dalyvavo politikoje. Štai nuo 1926 iki 35 metų jisai buvo Švedijos garbės konsulas Klaipėdoje. Įdomu tai, kad jau nebe vokiškasis periodas, jau Klaipėda Lietuvos sudėtyje, tačiau vokietis yra Švedijos garbės konsulas Lietuvoje. Situacija buvo tokia tarpukariu, kad Klaipėda tarsi vartai į pasaulį tapo svarbiu ir diplomatiniu centru. Jeigu Kaune tuo metu buvo 18 atstovybių diplomatinių, tai Klaipėdoje buvo 14. Ir konsulai, jie buvo pasidalinę tarsi į dvi grupes. Vieni buvo provokiškieji, kurie buvo paskirti dar anksčiau vokiškos valdžios ir po to gavo leidimą iš vietinės valdžios toliau vykdyti tą veiklą. Kiti buvo prolietuviškieji. Tai Vizė buvo tas provokiškasis konsulas, kuris ne visada labai gerai sutardavo su vietine valdžia, už tai teko jam pasėdėti net ir kalėjime tris mėnesius.

Karlas Vizė buvo ir masonų ložės narys, bet plačiau apie tai po pertraukėlės.

 

Atgimstanti istorija

Projektą iš dalies finansuoja Medijų rėmimo fondas.

Tęsiame pasakojimą apie Jugendo stiliaus ikona vadinamą pastatą, esantį Kristijono Donelaičio gatvėje, šalia Skulptūrų parko. Šį pastatą XX amžiaus pradžioje įsigijo ir perstatė verslininkas, Švedijos garbės konsulas Karlas Vizė, kuris buvo ir masonų ložės narys. Gidė Laurencija Budrytė-Ausiejienė pasakoja, kad šios paslaptingos organizacijos simbolių galima matyti ir pastate.

Laurencija Budrytė-Ausiejienė: „Karlas Vizė, žinoma, kad buvo taip pat ir masonų ložės narys. Dar 1926 metais yra daryta nuotrauka, kurioje matoma visa masonų ložės narių grupė, kurioje yra ir Karlas Vizė. Masonų ložė buvo 35 metais jau uždaryta Klaipėdoje. Beje, masonų ložė Klaipėdoje buvo įkurta dar 1776 metais ir taip dabartinės Lietuvos teritorijoje pati seniausia masonų ložė. Jai priklausė iš tikrųjų pasiturintys, išsilavinę tiek kultūra, tiek apskritai geresniu gyvenimu besirūpinantys žmonės. Kad jis priklausė masonų ložei, galima bandyti spėti net ir iš tam tikrų detalių architektūroje. Ant šito pastato, nežinia, ar tai buvo sumanyta, ar tai tiesiog sutapimas, bet jeigu pažvelgsite į pastato fasadą, tai po tuo balkanėliu, erkeriu pamatysite kriauklę. Kriauklė yra vienas iš masonų simbolių. Dar kitas įdomus simbolis yra tarsi akis, kurią galima pamatyti, na, jau tik užėjus į pastatą į verandą pirmojo aukšto, tenai iš plytelių yra sudėliotas iš tikrųjų gražus ornamentas, vieni saklys, galbūt tiesiog geometrinis, kiti mato tenai akį, kur irgi šitas simbolis yra priskiriamas ir masonams.“

Po Antrojo pasaulinio karo šis buvęs gyvenamasis prabangus namas buvo perduotas muzikos mokyklai.

Laurencija Budrytė-Ausiejienė: „Antrasis pasaulinis karas pakeitė viską. Teko trauktis, iš tiesų, nežinoma, kaip susiklostė vėliau gyvenimas šitos šeimos. Pokaris – miestas visiškai ištuštėjęs, ir čia po truputėlį pradeda atvykti žmonės, ir šitam pastatui labai pasisekė. Jisai nebuvo sugriautas ir dar net nebuvo išplėštas. Keturiasdešimt penktaisiais metais į Klaipėdą atvyksta Juozas Karosas. Ieškosi tinkamos vietos, kur galėtų atkurti muzikos mokyklą, kuriai vadovavo dar prieškaryje. Pradžioj nesėkmingai ieško pastato, tačiau jam padeda vaikų darželio auklėtoja. Ji papasakoja, kad Donelaičio gatvėje yra pastatas, kuriame yra fortepijonas. Jie perlipa per tvorą, eina į pastatą ir nustemba, viskas puikiausiai išlikę: ir parketas, lubų liptiniai, ir nuostabios facetuoto stiklo dvivėrės durys tiek į pagrindinę menę, tiek į valgomąjį, ir, be abejo, randa fortepijoną.

Tuomet Juozas Karosas skuba į vykdomąjį komitetą, pats surašo raštą, kad skiriamas šitas pastatas mokyklai muzikos atkurti ir pakiša pavaduotojui pasirašyti. Jisai sako, kad, žinot, kažkam jau pažadėta. Na, Karosas visgi jį įtikina, gauna parašą, ir jau bando įsikurti, pasirodo, kažkoks piktas žemaitis pradeda muojuoti rankomis ir sakyti, kad eikit lauk, čia man priklauso šitas pastatas. Tačiau Karosas turi dokumentus, jis juos parodo ir sako: prašom, ponas, rodokit savo dokumentus, jeigu jum priklauso, jūs turit juos turėt. Žemaitis pasiskerčyčioja ir išeina, daugiau nebegrįžta. Taip pastatas lieka Karoso žinioje, ir ten įsikuria muzikos mokykla.“

Pašnekovė teigia, kad, nepaisant besikeičiančių įstaigų ir laikmečio, pastate vis dar yra išsaugota nemažai autentiškų interjero detalių.

Laurencija Budrytė-Ausiejienė: „Buvom stipriai nustebę, kiek daug išliko viduje autentiškų detalių. Langų rėmai vidiniai, nuostabūs ąžuoliniai laiptai su drožinėtais ir porankiais, ir stulpais. Taip pat sienų panelės tamsaus medžio, dažytos, bet originalios. Išlikusios plytelės virtuvėje. Virtuvė atrodo, kaip čia buvusi, ir sieninė spinta, šaldytuvas, tiktai krosnies trūksta. Kadangi pastatas statytas 1905 metais, o jau 1902 metais Klaipėdoje buvo vandentiekis, tai pastatas iš karto prie jo buvo prijungtas. Taip pat buvo ir dujus, nes dujų fabrika stovėjo jau nuo XIX amžiaus vidurio. Taigi, pastatas buvo labai modernus. Pasižvalgę virtuvėje pastebėjome įdomias plyteles. Plytelės gamintos beveik už tūkstančio kilometrų gamykloje Somag netoli Drezdeno. Mėlyna spalva – iš karto kyla įtarimas, galbūt čia yra tas Prūsijos mėlis. Tai viena seniausių sintetinių dažų rūšių. Iki to laiko tiek dailininkai, tiek visi kiti, kuriem reikėjo mėlynų dažų, naudojo labai brangų ultramariną. Buvo bandoma surasti pigesnę alternatyvą, tačiau tai įvyko atsitiktinai, sumaišius ne visai švarias medžiagas tarpusavyje ir įvyko cheminė reakcija, kuri padėjo išgauti labai gerai išliekančią, ryškią, intensyvią mėlyną spalvą, Berliner blau vadinamą arba Prūsijos mėlis.“

Šiame pastate muzikos mokykla veikė neilgai, ir jinai buvo perduota medicinos mokyklai, bet apie tai jau kitoje laidos dalyje.

 

Atgimstanti istorija

 Projektą iš dalies finansuoja Medijų rėmimo fondas.

Buvęs verslininko ir Švedijos garbės konsulo Karlo Vízės gyvenamasis namas po Antrojo pasaulinio karo atvertė naują istorijos lapą. Čia 1945 metais atvykęs Juozas Karosas nusprendė atkurti muzikos mokyklą. Pastatas tam labai tiko, juolab, kad čia buvo likęs ir fortepijonas. Pasak gidės Laurencijos Budrytės-Ausiejienės, muzikos mokyklai vėliau persikėlus į kitą vietą, čia įsikūrė medicinos mokykla.

Laurencija Budrytė-Ausiejienė: „Kiek tiksliai veikia mokykla, negaliu pasakyt, nėra tikslių duomenų, bet na, galbūt galėjo dešimtmetį veikti ta mokykla maždaug. Karosas išvyksta iš Klaipėdos 1956 metais, toliau tęsia veiklą Vilniuje, tačiau jo atminimas yra išsaugotas. Klaipėdoje turim Karoso vardo gatvę, turime muzikos mokyklą, pavadintą jo vardu. Ir iš tikrųjų yra išlikę netgi gražių istorinių nuotraukų, kurios užfiksavo būtent Karosą su mokiniais tame pastate, Donelaičio gatvė 8.

Ne visai aišku, kuriuo metu pasikeitė, kuomet išsikraustė muzikos mokykla ir kuomet tenais atsikraustė medicinos seselės, tačiau reikia pasakyti, kad Klaipėdoje dar prieš Antrąjį pasaulinį karą jau buvo įkurta dvimetė medicinos seselių mokykla, vėliau gavo Juozo Kupčinsko vardą ir toji mokykla vėliau įsikūrė būtent šituose pastatuose.

Tai tapo tarsi pagrindu Sveikatos mokslų fakultetui, Klaipėdos kolegijos, kuri vėliau susijungė su Klaipėdos verslo ir technologijų kolegija ir dabar gyvuoja Klaipėdos valstybinės kolegijos pavadinimu. Šitame pastate Sveikatos mokslų fakultetas buvo net iki 2024 metų. Nuo tų metų pastatas atlaisvintas, visi išsikraustė, nes jam reikėjo remonto. O pastatas yra paveldosauginis tai nėra taip paprasta padaryti ir pastatas pradėjo ieškoti naujų šeimininkų, kurie galėtų tinkamai juo pasirūpinti ir išsaugoti.“

Beje, šis pastatas prieš maždaug 20 metų buvo restauruotas ir labiau pritaikytas mokymo įstaigai.

Laurencija Budrytė-Ausiejienė: „2005 metais pastatas buvo restauruotas, restauracijai vadovavo Juozapas Tilvikas. Iki to laiko pastato langai būdavo uždengiami medinėmis žaliuzėmis išorinėmis, pakeistos žaliuzės, pakeisti net ir išoriniai langai, bet jie palikti tokios pat formos.

Vidiniai langai išlikę yra senieji. Kai kur išlikusios senosios palangės ir radiatoriai, ką galėjo išsaugoti, restauratoriai tikrai išsaugojo. Interjeruose, na, išliko tai, kas nebuvo suniokota. Na, baldų nėra išlikusių. Yra išlikusios, pavyzdžiui, trys krosnys. Labai gražios puošnios Jugendo stiliaus krosnys, dvi iš jų yra baltos, kampinės, viena stovi pirmame aukšte didžiajame hole, kita antrame aukšte, tokioje gal pokylių salėje, puoštos figūriniais kokliais irgi augaliniais motyvais ir dar viena labai graži tokia tamsiai pilko atspalvio krosnis yra darbo kabinete Vizės buvusiame. Tai prie tos krosnies ir Karosas fotografavosi galbūt ir jo buvęs kabinetas.

Išliko ir toksai įdomus dalykas, kaip sieninė spinta, užrakinama. Labai stengėmės ir mum pavyko atrakinti, nieko, deja, neradom, nei dokumentų, nei kažkokių paslapčių, tiktai mažą dalelę apačioje parketo, nes visame pastate parketas pakeistas, tai esant norui galima būtų atkurti pagal tą mažą fragmentą net ir visą parketą.

Išlikę plytelės, kurios yra virtuvėje, taip pat verandoje pirmojo aukšto ir dar vienas labai unikalus dalykas, tai yra stikliniai stoglangiai, kurie yra tarp pirmo ir antro aukšto verandų. Antro aukšto veranda yra atvira, tokia kaip lodžija, balkonas ir grindyse yra stačiakampio formos stiklinių blokelių intarpai, kurie suteikia natūralios šviesos ir padeda apšviesti apatinę dengtą uždarą verandą.

Nemažai tų detalių autentiškų, tačiau, na, teko šį bei tą ir keisti.“

 

Šis įspūdingas Jugendo stiliaus pastatas naujus šeimininkus rado praėjusį rudenį. Turto bankas jį su greta esančiu kitu pastatu už daugiau nei pusantro milijono pardavė vienai bendrovei, tačiau kol kas dar nežinia, kas jame bus įrengta.

Laurencija Budrytė-Ausiejienė: „Naujieji šeimininkai atsirado praeitais metais, galbūt tas viešumas istorijos padėjo pastatui surasti naujus šeimininkus. Jau matyti net ir pro šalį einant, kad vyksta darbai, atstatyta dalis tvoros ir, na, tikėkimės, jis atgaus tą pirminį grožį.“

Pasakojimą apie šio pastato išskirtinumą ir svarbą pratęsime jau paskutinėje laidos dalyje.

 

Atgimstanti istorija

Projektą iš dalies finansuoja Medijų rėmimo fondas.

Donelaičio gatvėje 8 esantis pastatas buvo pastatytas XIX amžiaus pirmojoje pusėje. XX amžiaus pradžioje jis buvo rekonstruotas ir įgavo dabartinį vaizdą, o prieš maždaug 20 metų jis buvo restauruotas. Iš pradžių tai buvo gyvenamasis namas ir Švedijos garbės konsulo Karlo Vizės rezidencija. Pokariu čia įsikūrė muzikos mokykla, vėliau – medicinos mokykla ir kolegija. Kaip mokslo įstaiga, jis tarnavo iki pat 2024 metų, kada dėl būtino kapitalinio remonto buvo uždarytas. Šio pastato istoriją ištyrinėjusi gidė Laurencija Budrytė-Ausiejienė pasakoja, kad sovietmečiu šiam pastatui buvo iškilusi ir gaisro grėsmė.

Laurencija Budrytė-Ausiejienė: „Renkant informaciją apie šitą pastatą, apie sovietmetį teko pakalbinti ir čia bibliotekininke dirbusią Antaniną Aleknavičienę, garsaus ELTA žurnalisto ir Klaipėdos fotografo Bernardo Alektavičiaus žmoną, kuri papasakojo, kad pastatas kartą vos neužsiliepsnojo. Na žinome, sovietmetis, deficitas, įvairūs trūkumai, ir vieną kartą kažkuris iš darbuotojų gavo deficitinių medžiotojų dašrelių ir nusprendė ten pat vietoje palėpėje, kur buvo ir sporto salė, ten buvo ir biblioteka, jas ir pasikepti. Kaip? Į kibirą sudėjo metalinį, užpylė degiuoju skysčių ir padegė. Konstrukcijos tai medinės stogo, gegninės, šiek tiek padaugino to degaus skysčio ir ugnis pašoko iki pat lubų. Tai viena laimė, kad pavyko gaisro išvengti, galėjo šito pastato ištikrųjų ir nelikti.

Džiaugiuosi, kad Antanina taip pat pasidalino autentiška Bernardo daryta nuotrauka. Kiemelyje daryta nuotrauka, kurioje užfiksuota yra skulptūra, stovinti fontane. Tai nedaug yra žmonių, kurie dar gali papasakoti to ankstyvojo sovietmečio laikus ir kas tenais vyko, tuos faktus reikia rinkti.“

Prieš metus šį pastatą Valstybės turto bankas pardavė privačiai bendrovei. Pašnekovė viliasi, kad naujasis pastato šeimininkas jį ne tik tinkamai sutvarkys, bet ir paliks prieinamą visuomenei.

Laurencija Budrytė-Ausiejienė: „Kokia pastato bus paskirtis, nežinau. Galbūt tai bus apartamentai, kas yra labai tikėtina. Norėtųsi, kad pastatas būtų prieinamas arba bent jau sodas, kad galima būtų užeiti, pasigrožėti, nes, na, tai yra mūsų visu bendras paveldas. Norėtųsi, kad ne tik tie žmonės, kurie turi daug pinigų, galėtų juo grožėtis, jį pažinti, bet ir visi kiti.“

Laurencija Budrytė-Ausiejienė sako, kad šį paveldosauginį pastatą būtina išsaugoti.

Laurencija Budrytė-Ausiejienė: „Kaip žinia, Klaipėda labai stipriai nukentėjo Antro pasaulinio karo metais. Jeigu mes sudėtume tuos visai sugriautus pastatus ir stipriai apgadintus, tai netekome daugiau negu 65% visos Klaipėdos istorinės architektūros. Taigi, kiekvienas išlikęs autentiškas pastatas, ar tai būtų ankstesnių laikų, ar tai XX amžiaus pradžios, jisai mums be galo vertingas. Taip pat šitas pastatas yra Jugendo architektūros, na, kuri klestėjo čia XX amžiaus pradžioje ir buvo būdinga būtent tai miestietiškai bendruomenei, pasiturintiems verslininkam. Tai, na, padeda išsaugoti mūsų miesto istoriją. Kiekvienas toks pastatas, jisai leidžia mums papasakoti mūsų miesto istoriją, papuošia mūsų miestą, na, padaro jį įdomesniu mums patiems, ar ne? Mes tarsi šiek tiek įsišaknijame per tuos istorinius objektus ir kartu gražu akis paganyti. Taip pat lavina mūsų architektūrinį, meninį skonį ir verčia ieškoti grožio, estetikos mūsų gyvenime. Aš manau, kad kiekviename istoriniame pastate galima būtų kažką įdomaus surasti, tiktai reikia noro, laiko ir pastangų.

Tuo ir baigiame pasakojimą apie Donelaičio gatvėje 8 įsikūrusią mokslo paskirties pastatą, kuriame anksčiau buvo Švedijos garbės konsulo Karlo Vizės gyvenamasis namas.

Laidą rengė Žydrūnas Naujokas.

P.S. pašnekovų kalba neredaguota.

  • Švėkšnos lobiai
    Švėkšnos lobiai
    Atgimstanti istorija

Atgimstanti istorija - Švėkšnos lobiai

Projektą iš dalies finansuoja Medijų rėmimo fondas.

Švėkšna – miestelis, kuriame istorija sutinkama kone kiekviename žingsnyje. Čia išlikę ne tik įspūdingi pastatai, bet ir pasakojimai apie žmones, šeimas bei laikmetį, formavusį šio krašto gyvenimą. Vienas ryškiausių Švėkšnos istorijos ženklų – grafų Pliaterių dvaras. Iki šių dienų išlikusi Švėkšnos sinagoga, skirtingai nei daugumoje Lietuvos miestų ir miestelių, stovi pačiame miestelio centre, šiauriniame Turgaus aikštės gale. Per beveik 300 metų žydų bendruomenė tapo neatskiriama Švėkšnos dalimi, dariusi įtaką ne tik augti miestelio ekonomikai, bet ir socialinei bei kultūrinei raidai. Apie viską nuo pradžių pasakoja Švėkšnos muziejaus direktorė Monika Žąsytienė.

Monika Žąsytienė: „Švėkšnos dvaro istorija yra neatsiejama nuo paties Švėkšnos miestelio istorijos. Dvaras čia buvo ne tik didikų gyvenamoji vieta – daugelį šimtmečių jis veikė kaip, na, didžiulės teritorijos administracinis ir ūkinis centras, darė įtaką prekybai, kelių tinklų, miestelio planui ir net dabartinės centrinės miestelio dalies vaizdui. Tiksli dvaro įkūrimo data nėra žinoma, tačiau manoma, kad jis atsirado XV amžiaus antroje pusėje, kai po 1422 metų Melno taikos šiame Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės pasienyje tapo, na, taip kaip ir saugiau gyventi, ir Švėkšnos dvaro įkūrimas siejamas su įtakinga Žemaičių didikų Kęsgailų gimine. XVI amžiaus pradžioje Švėkšna jau buvo pakankamai reikšminga gyvenvietė. 1509 metais Žemaičių seniūnas Mikalojus Kęsgaila fundavo Švėkšnos katalikų bažnyčią. Šaltiniai rodo, kad tuo metu gyvenvietėje jau veikė karčiamos ir vyko prekyba. Na, Švėkšna buvo įsikūrusi itin patogioje vietoje, čia ėjo keliai link dabartinių Veiviržėnų, Žemaičių Naumiesčio, Klaipėdos, Tilžės, Tauragės... Na, ir dvaro pašonėje auganti gyvenvietė tikrai turėjo geras sąlygas plėstis.“

Kalbant apie dvarą, svarbu prisiminti ir tai, kad jo istorija neatsiejama nuo visos Švėkšnos raidos. Dvaras buvo ne tik gyvenamoji vieta – čia kūrėsi kultūrinis gyvenimas, keitėsi aplinka, o kartu keitėsi ir pats miestelis.

Monika Žąsytienė: „Koks didelis buvo senasis Švėkšnos dvaras, galime suprasti iš XVI amžiaus viduryje atlikto jo valdų surašymo. Dvaro žemės siekė Prūsijos pasienį, Gardamo, Pajūrio ir Rietavo valdas. 1569 metais dvaras, kaip Kęsgailaitės kraitis, atiteko Zavišų giminei. XVI amžiaus pabaigoje–XVII pradžioje buvo sumanyta čia statyti tokią įtvirtintą rezidenciją, tačiau tvirtovė iš tikrųjų nebuvo pastatyta, ir maždaug iki 1620-ųjų metų buvo užtvenkta Švėkšnalės upė ir suformuotas didžiulis tvenkinys. XVII amžiaus pirmojoje pusėje Švėkšnos dvaras tapo svarbiu tokiu gamybos centru. Būtent Krišpino Kiršenšteino valdymo laiku čia veikė popieriaus dirbtuvė, stiklo gamykla, parako dirbtuvės, žinoma, vilnų karšykla, lentpjūvė ir plytinė. Švėkšnos popieriaus dirbtuvė tuo metu buvo vienintelė tokia Žemaitijoje. Privalu papasakoti ir apie kitą architektūrinį objektą – Švėkšnos sinagogą, vieną svarbiausių išlikusių miestelio žydų bendruomenės istorijos liudytojų.“

Apie Švėkšnos sinagogą, jos istoriją ir tai, ką šiandien galime sužinoti apie šią praeities dalį, Monika Žąsytienė papasakos kitoje mūsų laidos dalyje.

Atgimstanti istorija

Projektą iš dalies finansuoja Medijų rėmimo fondas.

Iki šių dienų išlikusi Švėkšnos sinagoga, skirtingai nei daugumoje Lietuvos miestų ir miestelių, stovi pačiame miestelio centre, šiauriniame Turgaus aikštės gale. Manoma, jog pirmoji sinagoga šioje vietoje iškilo dar XIX amžiaus pradžioje, o vėliau, 1885-aisiais, šalia jos buvo pastatyta ir antroji. Pasakoja Švėkšnos muziejaus direktorė Monika Žąsytienė.

Monika Žąsytienė: „Sinagoga – vienas svarbiausių išlikusių miestelio žydų bendruomenės istorijos liudytojų. Žydai Švėkšnoje kūrėsi jau XVII amžiuje, dvaro inventoriuje buvo paminėtas žydas, vardu Elijas. Na, ir ilgainiui bendruomenė tapo neatsiejama miestelio ekonominio, socialinio, kultūrinio gyvenimo dalimi. Dabartinė mūrinė sinagoga buvo pastatyta po didžiojo 1925 metų Švėkšnos gaisro, kuriame sudegė ne tiktai visas miestelio centras, tačiau ir centre stovėjusios dvi medinės sinagogos. Naujos sinagogos projektą 1926 metais – lygiai prieš 100 metų – parengė inžinierius Liubomiras Prosinskis, o 1928-aisiais pastatas jau buvo pastatytas. Ir tais pačiais metais Švėkšnoje vizitavęs Lietuvos Respublikos prezidentas Antanas Smetona aplankė būtent ir šį religinį objektą.“

Švėkšnos sinagoga – tai unikali maurų architektūros bruožais pasižyminti maldos namų erdvė, kurioje iki šiol saugomos istorinės detalės, tokios kaip virš vyrų įėjimo išlikusi Dovydo žvaigždė bei į Jeruzalę orientuota rytinė siena.

Monika Žąsytienė: „Architektūriniu požiūriu Švėkšnos sinagoga yra tikrai išskirtinė. Ji priskiriama modernių formų sinagogoms, tačiau, jeigu žiūrėtume fasadą, matytume iš tikrųjų ryškių maurų architektūros bruožų, tokių dekoratyvinių piliastrų, arkos yra labai gražios, puošnios, pastato sienos yra papuoštos Dovydo žvaigždėmis. Pastato viduje rytinę dalį užėmė vieno tūrio ar dvi vyrų maldos salė, o vakarinėje pastato dalyje buvo prieangis, ir pastatas išskaidytas į dvi dalis – tai reiškia dviejų aukštų. Antrame aukšte buvo įrengta moterų galerija. Svarbiausias salės elementas buvo aron hakodešas – vieta Toros ritiniams saugoti, ir bima, nuo kurios buvo skaitoma Tora. Deja, bet šie ritualiniai objektai mūsų dienų nesulaukė, nes po Antrojo pasaulinio karo ir Švėkšnos žydų bendruomenės sunaikinimo sinagoga neteko savo pirminės paskirties.“

Kultūros paveldo departamento ir Šilutės rajono savivaldybės pastangomis 2018-aisiais pradėti restauravimo darbai. Atkurta pastato perdanga, stogas, mūrai, autentiškas sinagogos fasadas, langai, lauko dekoras. Atkūrus Švėkšnos sinagogos istorinį vaizdą, čia nebeplanuojama religinė veikla – tam tiesiog nelikę poreikio. Pastatą kultūrinėms reikmėms planuoja naudoti vietos bendruomenė. Apie tai – kitoje laidos dalyje.

 

Atgimstanti istorija

Projektą iš dalies finansuoja Medijų rėmimo fondas.

Švėkšnos miestelio atvejis – išskirtinis ir Lietuvoje turintis mažai analogų. Žydų maldos namai buvo pastatyti prie centrinės Švėkšnos turgaus aikštės, faktiškai lygiavertėje padėtyje su katalikų bažnyčia. Švėkšnos sinagoga sulaukė kapitalinio remonto, atnaujinimo metu pastatas bus pritaikytas šiuolaikiniams poreikiams. Pasak Švėkšnos muziejaus direktorės Monikos Žąsytienės tikimasi, kad po atnaujinimo sinagoga taps dar patrauklesne erdve kultūrinei veiklai, bendruomenės susibūrimams ir lankytojams, besidomintiems regiono istorija bei paveldu.“

Monika Žąsytienė: „Šiandien siekiama iš tikrųjų pastatą ne tik išsaugoti, bet ir sugrąžinti į aktyvų miestelio gyvenimą. Dar 2020 metais sinagoga buvo perduota Šilutės Hugo Šojaus muziejui, o joje numatyta buvo įkurti atnaujintą Švėkšnos muziejaus ekspoziciją. Taigi, būsimojo muziejaus vizija neapsiriboja vien žydų istorija, čia bus pasakojama apie Švėkšnos miestelio raidą, archeologiją, dvarą, architektūrinį paveldą, skirtingas religines bendruomenes, na ir, žinoma, beveik tris šimtmečius miestelyje gyvavusią žydų bendruomenę. Svarbi ekspozicijos dalis bus šiuolaikinės technologijos: planuojame interaktyvias projekcijas, pateikti 3D turinį, žaidybinius elementus ir netgi turime minčių ir jau po truputėlį tai įgyvendiname – kuriame muziejaus veiklas pastato išorėje. Viena iš idėjų – interaktyvus istorinis žemėlapis, leidžiantis lankytojui sekti Švėkšnos istorijos raidą. Na ir didelė tos visos vizijos dalis yra įgyvendinama tarptautiniame projekte „Paveldo horizontai: Švėkšna ir Kuldyga – tada ir dabar“. Šilutės Hugo Šojaus muziejus kartu su Latvijos Kuldygos savivaldybe siekia atgaivinti netgi du istorinius objektus, iš kurių vienas iš jų yra būtent Švėkšnoje.“

 Bendradarbiaujant su muziejininkais ir paveldo specialistais siekiama išsaugoti išlikusias istorines detales bei supažindinti visuomenę su šimtmečius trukusia žydų indėlio į Švėkšnos krašto ekonomiką bei kultūrą, istorija.

Monika Žąsytienė: „Muziejaus darbas su žydų paveldu vyksta jau ne vienerius metus: sukurtas yra ir dokumentinis filmas apie Švėkšnos žydų bendruomenę, įrengti atminimo akmenys gyvų šeimai, sukurta Saros Levitanaitės neofreska ant pastato sienos, virtualiai atkurtas tarpukario sinagogos interjeras. 2025 metais buvo įgyvendintas projektas, kuris yra tęstinis ir tęsiamas – „Štetlo paieškos Švėkšnoje“, kurio metu miestelio grindinyje įrengtos šešios meninės mozaikos, pasakojančios apie žydų bendruomenės kūrimąsi, emigraciją, prekybą, jaunimą ir religinį gyvenimą. Na, ir šias temas muziejuje papildo vedami edukaciniai užsiėmimai įvairiausiomis temomis: tarp jų yra ne tik žydų tematika, bet ir apie knygnešystę, apie architektūrą, apie kulinarinį paveldą. Ir todėl būsima Švėkšnos ekspozicija ir visa sinagoga suvokiama ne kaip statiškas memorialas, o kaip gyvas XXI amžiaus muziejus. Na, tai tokia vieta, kur autentiškas pastatas, žmonių istorijos, edukacija, menas ir šiuolaikinės technologijos turėtų padėti iš naujo pažinti daugiakultūrę Švėkšnos praeitį.

Kitoje mūsų laidos dalyje leisimės į kelionę po Švėkšnos apylinkių dvarus, kur pamatysime ne tik garsiąją Genovefos vilą, bet ir ištaigingą Vilkėno dvarą su unikaliu peizažiniu parku bei tvenkiniais. Užsuksime ir į medinį Stemplių dvarą, menantį šviesios atminties lietuvių kultūros veikėjus bei poeto Simono Stanevičiaus pėdsakus.

 

Atgimstanti istorija

Projektą iš dalies finansuoja Medijų rėmimo fondas.

Tęsiame pasakojimą apie Švėkšnos krašto paveldo pasaulį. Palikę sinagogos istoriją, keliaujame į didikų valdas, kur viena garsiausių šio regiono giminių – Pliateriai – paliko neišdildomus pėdsakus. Švėkšnos muziejaus direktorė Monika Žąsytienė mūsų kelionę pradeda nuo Vilkėnų dvaro.

Monika Žąsytienė:  „19-ojo amžiaus pradžioje buvo dalintas Švėkšnos dvaras. Susiformavo keturi atskiri dvarai: tai buvo Švėkšnos, žinoma, išlieka kaip vienetas, susiformuojamas Vilkėno dvaras, Stemplių ir Gedminaičių. Kaip jau minėjau, Švėkšnos dvaras atiteko Steponui Pliateriui, Vilkėno dvarą paveldėjo naujai suformuotą ėmė valdyti Pranciškus Broel-Pliateris, kuris iš tikrųjų daug nuveikė kuriant dvarą ir statė statinius. Tačiau dabartinio išlikusio Vilkėno dvaro statinys turi būti siejamas su Aleksandru Broel-Pliateriu, nes 1897 metais būtent jisai statė ištaigingą, tikrai nuostabaus grožio Vilkėno dvarą, kuriame patys grafai ir gyveno. Jeigu lyginti panašiu laikotarpiu statytą Vilą Genovefą, tai Genovaitė buvo pastatas svečiams priimti ir tokia vasaros rezidencija, na o Vilkėno dvaras, faktiškai tuo pačiu metu statytas, buvo skirtas grafams gyventi.“

Jurgio Pliaterio sūnums pasidalijus Švėkšnos dvaro valdą, grafas Kazimieras Pliateris Stemplių kaimo pakraštyje įkūrė dvarą. Stemplių dvare 12 metų gyveno rašytojas Simonas Stanevičius, kuris prižiūrėjo savo globėjo Jurgio Pliaterio paliktą biblioteką. Stemplių dvaras yra išlikęs iki šių dienų.

Monika Žąsytienė: „Tai Stemplėse dvaro pastatas taipogi yra išlikęs, nors jau jisai tarpukariu patys Pliateriai jį pardavė, niekas iš Pliaterių linijos daugiau jo nebevaldė, tačiau kuom yra svarbus Stemplių dvaras – kad jisai yra siejamas su visiems gerai žinomu kalbininku Stanevičiumi. Koks Stanevičiaus ryšys su mūsų dvarais, tai būtų galima paminėti Gedminaičių dvarą, kurį valdė Jurgis Pliateris. Na ir Jurgis Pliateris buvo didžiulis eruditas ir kaupė didžiulę lituanistinę biblioteką. Kalbant apie būtent Jurgio Pliaterio ir Stanevičiaus ryšius, reikėtų kalbėti apie tai, kad Jurgis Pliateris Simoną Stanevičių pasikvietė pas save į dvarą jam padėti komplektuoti biblioteką – būti tarsi jo renkamos ir formuojamos bibliotekos bibliotekininku. Ir po šito dvarininko mirties, po Jurgio Pliaterio mirties, Simonas Stanevičius paveldi jo sukauptą biblioteką ir persikelia į Stemplių dvarą pas Jurgio brolį Kazimierą Broel-Pliaterį. Ir tenai dar truputėlį pagyvenęs, jisai taip pat miršta. Ir toliau jau sukauptos bibliotekos keliai yra, iš tikrųjų, na, ne visai žinomi, tačiau ji išsisklaido ir iki šių dienų kaupta Jurgio Pliaterio biblioteka, iš tikrųjų, yra išlikusi labai labai labai maža.

Štai ir baigėsi mūsų kelionė po turtingą Švėkšnos kraštą. Šiandien aplankėme išskirtinę sinagogą su istorine Dovydo žvaigžde bei apsidairėme po didingą Vilkėno dvarą ir istorinių vėjų išskirtą Stemplių dvarą. Visi šie pastatai saugo nepakartojamą mūsų praeities dvasią. Nuoširdžiai kviečiame jus atvykti į Švėkšną, patiems pasivaikščioti šiomis alėjomis ir pamatyti šiuos istorinius lobius savo akimis.

Laidą rengė Jūratė Žavoronkova.

P.S. Pašnekovų kalba neredaguota.

  • Dujų fabrikas
    Dujų fabrikas
    Atgimstanti istorija

Atgimstanti istorija - Klaipėdos dujų fabrikas

Projektą iš dalies finansuoja Medijų rėmimo fondas.

Šį rudenį sukanka 165 metai, kai Klaipėdoje atsirado dujinis apšvietimas, todėl šiandien pasakosime vieno iš ryškiausių uostamiesčio industrinio paveldo pastatų – Klaipėdos dujų fabriko istoriją. Pasak paramos fondo „Augustus“ vadovo Arvydas Urbis, ši istorija prasidėjo nuo didžiojo Klaipėdos gaisro.

Arvydas Urbis: „Dujų fabriko istorija Klaipėdoje prasideda nuo didelės tragedijos. Klaipėdai – 1854 metų gaisras, kada miestas sudega, miestą reikia atstatyti. Atstatyti reikia ne tiktai pastatus, gatves, bet tuo pačiu ir apšvietimo sistemą. Tai dujų fabrikas yra dujinio apšvietimo sistemos pagrindinė dalis, ta, kuri gamino dujas. Įdomi istorija yra tai, kad po gaisro buvo jau iškarto apsispręsta, kad reikėtų įrenginėti dujinį apšvietimą, nes tuometinėje Vokietijoje jau apie 30 miestų turėjo dujinį apšvietimą. Miestas nusprendžia, kad daug saugiau, daug paprasčiau pasistatyti modernų apšvietimą. Tai miestui davė pačią moderniausią šiandieninei Lietuvos teritorijai miesto statusą. Nuo to dujų fabriko miestas tampa europinio lygio uostamiesčiu.“

Klaipėdos dujų fabriko įkūrimo procesas tęsėsi keletą metų ir jis pradėjo veikti 1861 metais.

Arvydas Urbis: „Ilgai buvo diskutuota, nes reikėjo spręsti daug organizacinių klausimų, parinkti sklypą, šita teritorija turėjo būt pakankamai didelė, turėjo būti labai arti uosto, uostas tuometinis, tai yra Dangės upė, ir pakankamai tarši technologija. Netgi buvo vadinamas smirdanti, nes dujas gamino iš anglies. Uostamiesčiui buvo patogu, nes prekybininkai iš Klaipėdos uosto veždami medieną į Angliją, iš Anglijos neturėjo ką atvežti, tai buvo labai jiems patogu tiesiog, kad ir pigios geros anglies atvežti į Klaipėdą, vis ne balastą vežioti. Tai va, jau 1859 metais įsteigiama korporacija. 60 metais atsikviečiamas inžinierius Hartmanas ir tuometinės Karaliaučiaus dujų fabriko direktorius. Nuo 1861 metų sausio mėnesio prasideda statybos. Per 8 mėnesius pasistato gamykla, nutiesiama apie 27 kilometrai dujotiekio, pastatomi 386 gatvės žibintai ir virš 1000 namų ūkių gauna dujas, reiškia taip pat apšvietimą. Taip, kad šiais metais sukanka lygiai 165 metai, kai Klaipėda įsirengė šitą modernią apšvietimo sistemą, kuri realiai paskui yra tiesiog, kai atsirado elektros lemputė, niekas nekeitė net stulpų, tiesiog juos elektrifikavo. Reikėtų aišku dar paminėti vieną tokią labai gražią datą – spalio 25 diena įvyko didelis balius, ta proga, o lapkričio pirmą dieną Klaipėda turėtų švęsti gatvės ir miesto modernaus apšvietimo šventę. Tai tokią šventę mes šiais metais turėsime.“

Iš pradžių dujos buvo naudojamos apšvietimui, o vėliau ir pramonei. Čia taip pat buvo gaminamas koksas, derva, amoniako vanduo ir kita produkcija.

Arvydas Urbis: „1861 metais, kai yra pastatoma, ta žymioji mūsų pirmoji dujų saugykla, kurioje dabar yra automuziejus, jinai pastatyta tais pačiais metais, vat šalimais dar yra raudonų plytų toks kaip ir gyvenamas namas, tai ten buvo šitos gamyklos administracija, irgi iš tų pačių metų pastatyta. Antroji didžioji dujų saugykla, kuri stovi šalia, jinai pastatyta šiek tiek vėliau, nes kai pastatė pačią gamyklą, atsirado labai didelis poreikis, visiems labai norėjosi dujų šviesos, tai netgi laikraščiuose kai kuriuose rašė: politikai žadėjo atvesti dujas, kodėl dar mes neturim. Čia, aišku, 66 metais pradeda statyti antrąją bačką. Vėliau aišku, modernizavosi, ten plėtėsi, vis kažkas tai buvo dastatoma, ir reikėtų pasakyti taip, kad dujinis apšvietimas Klaipėdos mieste baigiasi labai paprastai ir pragmatiškai – su elektrinės pastatymu. Galėjo tada aprūpintis elektra ir aišku daug pigiau buvo nusipirkti lemputes. Žibintų net nereikėjo keisti, reikėjo tiktai prakišti laidelius, įdėti laikiklius, įsukti lemputes. Tai per 4 metus, kas buvo dujinio apšvietimo, buvo elektrifikuota, tai reiškia, nuo 1929 metų, kai buvo pastatyta elektrinė. Nors reikėtų paminėti, kad dar 44 metais prie dujų fabriko dar keturi žibintai vis dar dega su dujomis.

Na, o koks dujų fabriko likimas buvo pokariu, sužinosite netrukus.

 

Atgimstanti istorija

Projektą iš dalies finansuoja Medijų rėmimo fondas.

Tęsiame pasakojimą apie prieš 165 metus pradėjusį veikti Klaipėdos dujų fabriką. Kaip pasakoja paramos fondo „Augustus“ vadovas Arvydas Urbis, šio dujų fabriko reikšmė sumažėjo nuo 1929 metų, kai buvo elektrifikuotas miesto apšvietimas.

Arvydas Urbis: „Tuo metu irgi buvo susirūpinta, o ką daryti su gamykla, ką neuždarysi, tai tada buvo pradėta siūlyti namų ūkiams įsigyti dujų virykles ir vandens šildytuvus, nes sistema tai buvo davesta iki pat namų. Tai, kaip baigiasi dujinis apšvietimas, atsirado dujinės plytelės mieste, nes iki tol buvo jukš draudžiama šitą naudoti kažkam tai kitam, išskyrus šviesos, kaip minėjau. Aišku, taip dirba gamykla iki 44 metų, na ir aišku užsidaro jinai 45 metais, kai ateina čia sovietų armija, prasideda visai kitas laikotarpis. Ir 46 metais dar buvo užklausta Maskvos, ar galima šitą gamyklą paleist, nes per karą gamykla praktiškai nenukentėjo, tik vienas pastatas ten buvo biškiuką pažeistas, bet technologiškai buvo galima viską paleisti. Bet kadangi tarybų sąjungoj šita technologija praktiškai buvo nenaudojama, akcentas buvo dedamas į elektrinę. Pavyzdys labai paprastas – Rygoj iki pat šiandien dienos stovi taip pat sveika išlikusi dujų gamykla, po karo net nesubombarduota, jinai irgi nebuvo net atnaujinta. Ten stovėjo tiesiog pastatai, tai ten seniai jau rygiečiai įsirengę sporto salę.“

Iš pradžių Klaipėdos dujų fabriko teritorijoje buvo 14 pastatų. Vėliau fabrike buvo gaminamos ne tik dujos, bet ir koksas, derva, amoniako vanduo, benzolas ir selteris. 1936 metais fabriko kompleksą jau sudarė net 28 statiniai, kurie pokariu tapo gyventojų būstais.

Arvydas Urbis: „Ir du mitai pokario situacija, čia labai džiaugiamės, turėjom praeitais metais dvi senjoras užėjusias, kurios aptiko savo nuotraukas ant mūsų padarytų tokių plakatų lauke stovinčių, ir atėjo papasakot mums tą istoriją pokario, nes jos kai joms buvo po tris metukus, su tėvais apsigyveno šitoj gamykloj nuo 47 metų. Reikėtų pasakyti tai, kad pirmoji dujų saugykla, kuri 23 metais buvo padaryta kaip administracinės patalpos, iškart buvo panaudota sukelti į Klaipėdos miestą neįleidžiamus klaipėdiškius emelenderius – vokiškos kilmės. Tai, kurie bėgo nuo karo nespėjo ir turėjo nuo fronto grįžt atgal į Klaipėdą ir ta vat administracija vokiečių, į tą buvusią kitą vat direktoriaus namą. Į sandėliukus šalimais buvo sukelti komunalinio ūkio darbuotojai. Iš vandentiekio, kur reikėjo, kad dirbtų, reiškia mėsinės darbuotojai dar irgi buvo šičia. Tiesiog visi barakiukai, visi užkampiukai buvo tiesiog paversti gyvenamosiom patalpom. Netgi virš retortų, tai yra virš pečių, ten tokia buvo didelė salė, tai tą salę atitvėrė atitvarom. Keturias šeimas sukėrė. Kiek  galima maksimaliai panaudojo. Aš sakau, čia buvo tiesiog šitoj gamykloj dar vienas gyvenamasis kvartalas.“

Didelė dalis dujų fabriko pastatų buvo nugriauta, kai bene taršiausioje jo teritorijoje pastatyta viešoji pirtis.

Arvydas Urbis: „Klaipėdos miesto vykdomasis komitetas 1970 metais nusprendė nuprausti Klaipėdos gyventojus, kad jie būtų be utėlių, itin švarūs ir gražūs. Sumąstyta, kad reikia pastatyti modernią didelę pirtį ir beieškodami vietos, greičiausiai pasirinko arčiau vandenvietės ir kadangi ta teritorija buvo biški tokia apleista, ir va dabar, kur mes turime „Trilapio“ pirtį, nuo jos buvo ir  pradėta griauti visa šita gamyklėlė. Ten buvo pačios retortos, tai yra tie pečiai, kurie gamino dujas iš akmens anglies, ten buvo sandėliai, ten buvo bitumo talpos. Visiškai nušluota ir pastatyta, kaip tuo metu sakė, moderni gražiausia pirtis Klaipėdoje. O 72 metais, kai atvažiavo dar komisija pasižiūrėti, tai sakė, kad komisijos pirmininkas ten kažkoks tai aukštas pareigūnas iš Vilniaus pasakė: o kas čia dar per barakai stovi, čia jų neturėtų būti prie tokios gražios tarybinės pirties. Na, ir tada labai greit pasistengė iškelti visus gyventojus ir pradėti griauti toliau šitą visą kompleksą. Ir taip iki 82 metų praktiškai visi buvo iškelti ir pradėta jau griovinėti pastatai.

Pasak Arvydo Urbio, viename iš dujų fabriko pastatų sovmečiu norėta įkurti aludę, bet apie tai jau kitoje laidos dalyje.

 

Atgimstanti istorija

Projektą iš dalies finansuoja Medijų rėmimo fondas.

Po Antrojo pasaulinio karo Klaipėdos dujų fabriko teritorijoje buvę pastatai buvo panaudoti žmonių apgyvendinimui. Dalis teritorijos pastatų buvo nugriauta, kai 1972 metais jų vietoje iškilo viešoji pirtis. Vėliau gyventojų iškeldinimas tęsėsi, kol 1981 metais buvusiose dujų saugyklose gyventojų nebeliko. Paramos fondo „Augustus“ vadovas Arvydas Urbis sako, kad tuo metu buvo nuspręsta šias saugyklas panaudoti alubario įrengimui.

Arvydas Urbis: „83 metais kažkaip tai tuos pastatus jau apleistus, jau iškraustytus, kaip sakant užsandarintus ir ko gero, ten tik buldozerio belaukiančius, užmatė aktyvūs komjaunuoliai  Klaipėdos. Tai tie sumąstė, kad reikia ir įrodė vykdomajam komitetui, kad reikia taip pat pasirūpinti Klaipėdos žmonėmis, ypatingai jaunimu, va, kad jie turėtų kur alaus atsigerti. Sumąstė, kad reikia 240 vietų alubario ir, žinot, valdžia palaimino šitą jų norą gražų, bet projektavimas ten konkursai kažkas tai dar plius ir komjaunuoliškos statybos statusas, tai realiai 87-8 metais pradeda ardyti konstrukcijas, jų bačkų ten dalį išgriovė, kai kurių kitų pastatų, kurie jiems atrodė, kad nereikalingi, labai gaila, bet 89 metais viskas sustoja. Tiesiog aš suprantu, kad situacija jau darėsi tokia nebelabai aški, kas čia jau artėja tas kitas judėjimas, laisvės, sąjūdžio ir kažkaip tai viskas sustoja. Bet faktas toksai, kad beliko tik sienos su skylėm ir principai. 90 metais šitas projektas praktiškai visiškai nutraukiamas, pastatai grąžinami miesto savivaldybei.“

Nežinodama, ką daryti su šiais pastatais, savivaldybė juos pardavė, tačiau daug metų jų įveiklinimo procesas buvo užstrigęs.

Arvydas Urbis: „O miestas paskui tiesiog 93 metais juos aukcione parduoda, kadangi patys jau tada nieko nemąstė, ką ten galima su tuo padaryti, na, ir aišku 94 metais uždėjus kultūros paveldo apsaugos statusą, įsijungia biurokratiniai ribojimai, aišku labai gerai, nes tai išsaugojo patį paveldą, bet jau biurokratija tokia, kad 12 metų žmonės tvarkėsi popierius ir nieko negalėjo daryti su pastatais. 2006 metais yra patvirtinamas detalusis planas, kur užrašyta taip: viešbutis galima, kavinė galima, ten konferencijos salė dar buvo numatyta, dar kažkas tai, automobilių stovėjimą daugiaaukštis toksai buvo irgi suprojektuotas, bet 2008 metai, krizė nekilnojamojo turto ir verslas užsilenkia ir pradedam tiesiog pardavinėt tuos griuvėsius, patys nieko nebedarydami, kol Augustinas Jankevičius 2013 metais užmato, 2014 metais nusiperka šituos pastatus, jau mąstydamas apie tai, kad kažkur tai padėti savo automobilių kolekciją.“

Kaip pasakoja Arvydas Urbis, buvusio dujų fabriko rimtesni įveiklinimo planai buvo pradėti kurti prieš 15 metų, kol galiausiai čia prieš keletą metų įsikūrė automobilių muziejus.

Arvydas Urbis: „Sumąstymas, kad reikia jau kažką tai judėti, šiaip ateina 2011 metais. Buvau paprašytas prieš tai buvusio savininko pagelbėti suieškoti kažkokį tai būdą įveiklinti šituos objektus, nes nu visi tiesiog nežinojo, ką daryti, nes niekas neperka, niekam nereikia. Sako gal ką nors sugalvosit. Tai vat, mes tada su studentais šitą dar gerai prisimenu 12 metais jau padarėm tyrimą, tokį sociologinę apklausą, kas ką norėtų, visa kita, tai vat, tada jau prasideda toks vat mąstymas, kad čia galėtų būti kažkoks tai įveiklintas objektas. Aš manau, kad ir Augustinas nugirdęs, kad ten galima kažką tai daryti irgi taip susidomėjo. Tai vat 13 metais, kaip jau sakau, mes ten jau pradedam generuoti kažkokias idėjas. 14 metais kaip tik Augustinas nusiperka ir pradedam tvarkyti dokumentus, tvarkom dar porą metų, kultūros paveldo objektų, kaip sakant tvarkyba yra ilgas procesas. Tai vat 2016 metais pabaigoje mes gauname leidimus ir jau nuo 2017 metų pradedam jau restauracijos darbus.“

Na, o apie tai, kas šioje teritorijoje jau padaryta ir kas dar bus daroma, pasakosime jau paskutinėje laidos dalyje.

 

Atgimstanti istorija

Projektą iš dalies finansuoja Medijų rėmimo fondas.

Buvusio dujų fabriko rimtesni įveiklinimo darbai buvo pradėti prieš maždaug 15 metų. 2014-aisiais šį objektą įsigijo verslininkas ir kolekcionierius Augustinas Jankevičius, kuris nusprendė čia įkurti Memel auto muziejų ir ne tik jį. Pasak pastatus prižiūrinčio fondo „Augustus“ vadovo Arvydo Urbio, prieš devynerius metus pagaliau prasidėjo restauracijos darbai.

Arvydas Urbis: „Kultūros paveldo objektų, kaip sakant, tvarkyba yra ilgas procesas. Tai va, 2016 metais dar viskas stovi, 16 metų pabaigoje mes gauname leidimus ir jau nuo 2017 metų pradedam jau restauracijos darbus, ten uždedam pirmą stogą ant didžiosios bočkos, 19 metais ant dabartinio Memelio auto muziejaus pastato, na ir pradedam įrenginėti ir 24 metų gegužės 25 d. jau atidarome muziejaus pastatą. Na, tikimės, kad kitais metais jau atidarysime ir didžiąją bačką, kur bus mechaninės muzikos instrumentų koncertų salė su kariljonu, su vargonais, su pianolomis ir panašiais dalykais.“

Dujų fabriko klestėjimo metu čia buvo net 28 pastatai. Deja, iki šių dienų išliko tik trys: tai buvęs administracinis pastatas su butu direktoriui ir dvi aštuoniakampės raudonų plytų dujų saugyklos.

Arvydas Urbis: „Realiai, kas matoma, yra išlikę direktoriaus namas, bet jisai yra ne mūsų, ten yra butai. Vat pirmoji dujų saugykla, tai ten yra dabar muziejus ir didžioji bačka arba antroji dujų saugykla, kurioje mes planuojame kitais metais jau atidaryti koncertų salę. Turime dar keletą tokių inžinerinių objektų, pavyzdžiui, lietaus vandens nuleidimo sistemą. Irgi įdomu ten šuliniai sumūryti iš raudonų plytų, mąstom, kaip reikėtų parodyti žmonėms šitas, kaip sakant, vertybes prieš 165 metus pastatytas.

Turime vieną techninį tokį pastatą, kur yra buvusios dirbtuvėlės, darbuotojų dušinės ar ten tokios buitinės patalpos, likučius, kuriuos mums kultūros paveldas neleido atstatyti ir mes netgi prašėme, gal duokit, mes atstatysim tokius, kokie yra buvę. Juo labiau dabar turime ir nuotraukų, kaip viskas atrodė, visa kita, bet buvo pasakyta – ne, nu tai ne. Turim vilčių, kad dar vienas objektėlis ten kamputyje, jis dar bus padarytas kažką tai irgi sugalvosim, nes šiaip dabar vat statosi dar du statiniai, kurie mūsų planuose yra padaryti vaikų techninės edukacijos centrą, kur vaikai galėtų ir susipažinti su mechanika ir su realiais ar raktais atsukti kokį varžtą, prisukti ir galbūt paremontuoti kokį seną automobilį.“

Arvydas Urbis džiaugiasi, kad šis kultūros paveldo objektas nesunyko, o yra tvarkomas ir palaipsniui tampa dar viena, ne tik vietos gyventojų, bet ir turistų traukos vieta.

Arvydas Urbis: „Na, girtis aš nenoriu, bet reikėtų viena pasakyti, kad esame iš tų objektų, kurie pakankamai unikaliai išsaugant tie kiek galima maksimaliai išsaugoti tą vat paveldą. Netgi, pavyzdžiui, viduj mes siekiame išsaugoti visą erdvę, kuri yra kažkadaise buvusi, nors ji kažkada buvo ir padalinta ir visa kita, tam, kad parodyti tą tikrąjį įspūdį, taip, kaip ir vat mūsų koncertų salė, irgi vien tik todėl, kad nors ten buvo kažkada sumąstyta tokį viršbutuką padaryti, tai reiškia padaryti daug perdengimų, langų iškalti, stengiamės išlaikyti maksimaliai tą vat kultūros paveldą išlikusį ir įterpti tiktai tiek, kiek, kaip sakant, tai nepražeistų. Ir reikėtų pasakyti, kad galbūt ne savo nuomone, o tai, ką mes girdime, kai atvažiuoja pas mus ir, pasakysim, ekspertai, ne tik tai šiaip lankytojai, bet žmonės, architektai, kultūros paveldo specialistai, kurie tikrai pripažįsta, kad yra pakankamai unikaliai ir estetiškai visa tai, kaip sakant, sutvarkyta ir, na, kai kas iš užsienio atvažiavę, sako, mes ir užsieny tokių reikalų matę esam nedaug. Čia jau, kaip sakant, mes esam nuo to vakarietiško Europos tokio objekto lygyje. Aišku, dar mes ne viską padarėm, tai aš tikiuosi, kad mes, kaip sakant, Klaipėda yra Europos miestas, tai ir mes esam tie, kurie darom Lietuvai Europą. Mes esam pirmasis, moderniausias miestas dabartinės Lietuvos teritorijoje.“

Tuo ir baigiame pasakojimą apie prieš 165 metus mieste atsiradusį Klaipėdos dujų fabriką.

Laidą rengė Žydrūnas Naujokas.

P.S. Pašnekovų kalba neredaguota.

  • Palangos Anapilis
    Palangos Anapilis
    Atgimstanti istorija

Atgimstanti istorija (Palanga)

Projektą iš dalies finansuoja Medijų rėmimo fondas.

Šiandien mūsų žvilgsniai krypsta į Lietuvos pajūrį – mįslingąją Palangą. Kiekvienas miestas turi savo paslaptis, tačiau nedaugelis pastatų gali pasigirti tokia gausia legendų, kultūrinio gyvenimo ir architektūrinio grakštumo gausa, kaip garsioji Palangos vila „Anapilis“. Kas slypi už šio medinio architektūros šedevro sienų, kokių šeimininkų likimus atspindi jo istorija ir kuo ši vieta ypatinga šiandien? Apie visą tai mums šiandien papasakos Palangos miesto gidė Janina Šateikienė.

Janina Šateikienė: „Tai šios dienos mano pokalbis yra apie garsią vilą Palangoje „Anapilis“. Tiksli statybos data ir kas projekto autorius – nežinoma. Tai medinis architektūros šedevras. Ilgą laiką vila vadinta Sofijos vardu, bet po Juozapo Tiškevičiaus mirties vilą paveldėjo jų dukra Marija Tiškevičiūtė. Jai ši vila priklausė iki Pirmojo pasaulinio karo pabaigos. Vėliau pastatą nupirko bankininkai broliai Vailokaičiai. Nuo tada vilą pradėta vadinti „Anapiliu“. Tai yra dviejų žodžių „ana pilis“ trumpinys, nes dauguma tapatina su „išėjo į anapilį“ tipo mirė. Tai čia, vadinasi, yra tas dviejų žodžių trumpinys „ana pilis“.“

Vila „Anapilis“ tapo itin svarbiu Palangos visuomeninio ir kultūrinio gyvenimo traukos centru. Čia rinkdavosi to meto elitas, skambėjo muzika ir mezgėsi svarbios pažintys. Paklausykime, kokie žinomi žmonės čia lankydavosi ir kas čia įsikūrė šiandien.

Janina Šateikienė: „ Čia lankėsi iškilūs visuomenės ir politikos veikėjai, rašytojai, menininkai, veikė muzikos klubas. Čia koncertavo Kernagis, Stakėnas ir kiti bardai. 2013 metais šiame pastate buvo įkurtas Palangos kurorto muziejus. Rugpjūčio 29 dieną.“

Nei vienas istorinis pastatas neapsieina be paslaptingų pasakojimų ir mistikos. Palangiškiai iš kartos į kartą perduoda legendas apie nepaprastus reiškinius, vykusius šioje viloje.

Janina Šateikienė: „Palangiškiai pasakodavo apie mįslingą veidrodžių kambrį, bokštelyje, neva dvasios patekusios į patalpą, dėl veidrodžių negalėdavusios ištrūkti.“

Šios gyvos legendos ir ypatinga vilos atmosfera iki šiol įkvepia lankytojus bei leidžia bent trumpam prisiliesti prie praeities paslapčių. Gidė Janina Šateikienė dalijasi ir savo asmenine patirtimi.

Janina Šateikienė: „ Nuo veidrodžių gausos iš palėpės sklisdavo itin ryški šviesa. Bokštelyje taip pat įrengti vėjo vargonai, kurie ramindavo pasiligojusią grafienę. Sklido kalbos, kad Sofija užsiiminėjo spiritizmu, kviesdavosi vėles iš anapusinio pasaulio. Bet tai pramanas, Sofija buvo pamaldi moteris, bendravo su kunigais, todėl mažai tikėtina, kad ji galėtų užsiiminėti bažnyčios ir Biblijos smerkiama veikla. Ir man teko dalyvauti pasimatyme su vaiduokliu. Tai buvo kažkas nerealaus, gal todėl, kad vedu ekskursijas po Palangą, nors tai buvo daugiau kaip spektaklis, bet paliko neišdildomą įspūdį.

Netrukus tęsime pasakojimą apie vilą „Anapilį“ jau netrukus.

 

 

 

Atgimstanti istorija

 Projektą iš dalies finansuoja Medijų rėmimo fondas.

Tęsiame laidą „Atgimstanti istorija“ apie Palangos vilą „Anapilis“. Praėjusioje laidos dalyje pasakojome apie itin unikalų potyrį – tikrą pasimatymą su vaiduokliu bokštelyje, kaip atrodo mistiška kelionė į tamsą, kurioje Sofijos Horvataitės-Tiškevičienės dvasia. Toliau pasakojimą tęsia Palangos miesto gidė Janina Šateikienė.

Janina Šateikienė: „Kai mes užsikabarojom tamsoje į tą bokštelį, prieš tai mūsų paklausė, išjunkit mobilius telefonus ir jeigu turite širdies stimuliautorių, tai negalima lįsti į viršų. Bet tokių neatsirado, mes užlipome tamsoje į tą bokštelį, susėdome irgi visi visiškoje tamsoje ir pradėjom kviesti Sofijos Horvataitės vėlę. Vieną kartą kviečiam, antrą kartą, trečią, nieks nepasirodo. Ir tada tarp galvų pra toksai vėjukas praėjo, plaukai pasišiaušė ir žiūrim, kampe tamsoje stovi moteris, reiškias, ir jinai pradeda pasakot: „Aš, Sofija Horvataitė, iš garsios Vengrų giminės, ištekėjau už vieno turtingiausio Lietuvos grafų Juozapo. Išsilavinusi, daug keliavusi, domėjosi menu muzika, labai tolerantiška ir rami.“ Tada jinai dingsta, ta moteris ir vėl pasirodo po kurio laiko antrame kampe ir toliau pasakoja: „Po vedybų 1860 metais apsigyveno Lentvario dvare, kur Juozapas turėjo vielos ir vinių fabriką, dvarą ir parką. Kadangi pro Lentvarį važiavo traukiniai, tai buvo Varšuva-Peterburgas ir dauguma svečių išlipdavo, nu, kaip tarpinė stotelė, ir visi patraukdavo į Tiškevičių dvarą pasivaikščioti arba susitikti su Tiškevičiais.“ Sofija sako savo vyrui: „Juozapai, mane taip išvargino šitie visi vaikščiojimai, tie aptarnavimai ir būk geras, išvešk mane iš Lentvario kur nors kitur.“

Istorija pasakoja, jog išvargintas nuolatinių svečių šurmulio, paprašytas žmonos, jis paprašė anstolio pranešti, kai tik atsiras parduodama valda. Netrukus sulauktas žinomas skambutis pakeitė visą šeimos likimą. Tiškevičiai persikėlė į varžytinėse nupirktą grafo Zubovo dvarą Kretingoje.

Janina Šateikienė: „Juozapas labai žingeidus žmogus buvo ir jisai sugalvojo, kad reikia kreiptis į anstolį. Ir paprašė vieno, sako: „Jeigu jau tu žinosi, kur kad ką parduoda, tu man paskambink ir aš nupirksiu.“ Ir vat neužilgo jie sulaukė skambučio iš anstolio, kad Kretingoje parduodamas grafo Zubovo dvaras. Ir 1875 metais Tiškevičių šeima persikėlė į Kretingą.

Tada vėl prapuola šitas moters siluetas, atsiranda po kiek laiko trečiame kampe. Ir toliau Sofija pasakoja: „Aš pagimdžiau dvylika vaikų, keturi mirė ankstyvoje vaikystėje. Vaikai gimdavo kas du tris metus. Užauginau savo aštuonis vaikus ir dar tris nesantuokinius Juozapo vaikus. Jauniausias Feliksas buvo gimęs 1869 metais. Palangos valdytojas, kuris tapo Palangos valdytoju po tėvo mirties.““

Kokie likimo vingiai laukia grafų Tiškevičių Kretingoje, pasakosime kitoje laidos dalyje.

 

Atgimstanti istorija

Projektą iš dalies finansuoja Medijų rėmimo fondas.

Praėjusioje laidos dalyje klausėmės mįslingų pasakojimų apie viloje „Anapilis“ vykusius seansus bei vaiduoklius, o dabar atskleisime kitą, itin kilnų ir šviesų Tiškevičių šeimos veidą: kas slypėjo už turtingų rūmų durų, kaip Sofija Tiškevičienė rūpinosi vargšais ir kokie vizionieriški grafo Juozapo sprendimai padėjo pamatus šiandieninei Palangai. Apie tai mums pasakoja Palangos miesto gidė Janina Šateikienė.

Janina Šateikienė: „Ji užsiėmė labdaringa veikla – įkūrė našlaičių, senelių ir invalidų prieglaudas, Kretingoje rėmė elgetas ir varguolius materialiai ir socialinės veiklos pratino ir savo dukras. Ir kaip dukros rašo savo prisiminimuose, mama mums tiesiog priskirdavo po vieną kokį vargstantį vaiką ir ligos metu mes irgi lankydavom tuos ligonius. Ir kaip nekeista, mama nebijojo mūsų išsiųsti pas ligonį, o mes tuo tarpu nė vienas neužsikrėtėme. Šeima buvo labai tolerantiška visiems.“

Grafienė Sofija buvo tikra dvaro ašis, ant kurios pečių laikėsi ne tik gausi šeima, bet ir visos apylinkės, ligoninės, prieglaudos bei labdaros projektai, tačiau ne mažiau įspūdingas buvo ir jos vyro grafo Juozapo Tiškevičiaus užmojis paversti Palangą pažangiu, europinio lygio kurortu.

Janina Šateikienė: „Sofija nebuvo tik grafo žmona, moteris ant kurios laikėsi ne tik šeima, bet ir didžiulė dvarų, žmonių, ligoninių, prieglaudų ir sprendimų sistema. Sofija buvo jauniausia šeimoje, daug keliavo po Europą, ištekėjo būdama dvidešimt trejų metų, tai nebuvo romantiška lengva santuoka. Juozapas jau buvo brandus vyras su sudėtinga biografija, karjera, didžiulėmis ambicijomis. Juozapas valdė 27 dvarus, apie 400 000 tūkstančių hektarų žemės keturiose gubernijose.“

Grafas Juozapas Tiškevičius išsiskyrė ypatingu žingeidumu, technine pažanga bei vizionierišku mąstymu.

Janina Šateikienė: „Pats jis buvo labai žingeidus, jau visi turbūt žino, kad jisai draugavo ir su Oginskiais, Rietavo dvaro savininkais, ir tai žmonės, kurie Lietuvoje patys pirmieji įvedė telefoną, elektrą, tai galite įsivaizduoti, jeigu 20 amžiaus pradžioje prie kurhauzo buvo išgręžtas 230 metrų šulinys, kuris aprūpino geriamuoju vandeniu Tiškevičių vilas kur poilsiaudavo.

Kadangi reikėdavo kažkuo tai užsiimti, Palangoje nupirko laivą „Feniksas“, kuriuo gabendavo į Liepoją plytas pagamintas Palangoje, tai vat kas yra Palangoje pastatyta iš raudonų plytų, tai viskas čia yra iš grafų Tiškevičių plytinės Palangoje. Liepojoje irgi dauguma pastatų iš raudonų plytų yra iš mūsų plytinės. Tas laivas plaukdavo į Liepoją apie 5–6 valandas, tam, kad jis iškrovęs plytas negrįžtu tuščia, tai pakviesdavo poilsiautojus. Palangiškiai poilsiautojų nevadino poilsiautojais, vadino „kompelnikas“, reiškias, tai vat prisodindavo tų kompelnikų ir parplukdydavo į Palangą poilsiui. Tie kompelnikai apsistodavo Tiškevičių vilose, bet visada gerbė ir palaikė lietuvių kalbą, Juozapas Tiškevičius, nebijodamas caro ochrankos, šitos, jisai visgi, taip sakant, davė savo sandėlį tam, kad būtų suvaidintas pirmasis lietuviškas spektaklis Palangoje „Amerika pirtyje“.“

Istorinėje viloje „Anapilis“ šiuo metu veikia Palangos kurorto muziejus. Restauruotas 19 amžiaus pabaigos medinės architektūros pastatas atveria duris lankytojams, norintiems pažinti turtingą kurorto istoriją, grafų Tiškevičių palikimą ir interaktyvias ekspozicijas. Apie tai pasakosime kitoje laidos dalyje.

 

Atgimstanti istorija

Projektą iš dalies finansuoja Medijų rėmimo fondas.

Grafienės Sofijos arba „Anapilio“ vilos istorijos pradžia laikomi 1898 metai, kai Paryžiuje išleistame pirmajame Palangos miesto vaizdų albumėlyje „Palangos jūros maudyklės“ vila pavaizduota šalia kitų 25 Palangos vaizdų. Albumas neįprastos formos, susegti septyni ąžuolo lapai, išskleisti sudaro vėduoklę. Jo autorė pirmoji moteris fotografė Lietuvoje Paulina Mongirdaitė. Mums pasakoja Palangos miesto gidė Janina Šateikienė.

Janina Šateikienė: „Ten daugiau yra visokios istorinės nuotraukos, kaip atrodė anksčiau, reiškias, kada prasidėjo tas kurorto užgimimas, kaip atrodė, kaip dabar atrodo. Čia yra kurorto muziejus, tai kada, kai Mynkolas Tiškevičius nusipirko žemes, va, mes jau šventėm 2024 metais irgi toksai akcentas buvo, kad Palanga 200 metų, tai būtent nuo Tiškevičių valdymo pradžios. Tai vat visa tai, reiškias, tai yra kurorto muziejus.

Palangos kurorto muziejus šiuo metu yra svarbus daugiafunkcinis centras, kuris saugo, tyrinėja ir reprezentuoja muziejines vertybes.

Janina Šateikienė: „Tai vat kaip vystėsi kurortas, tai daugiau yra orientacija į tą labai interaktyvus tas muziejus, labai įdomus. Tai vat ten galima pamatyti ir tai, kaip vykdavo tos maudynės prie jūros, kaip, kaip tie kompelnikai praleisdavo savo laisvalaikį, kaip, taip grafai Tiškevičiai rūpinosi tais kompelnikais, kad jiems būtų įdomu ir kad, kaip sakant, geriausia reklama yra iš lūpų į lūpą, kad kuo daugiau žmonių atvažiuotų į tą Palangą.

Buvo pastatytos ir maudyklos, prie jūros buvo šiltosios maudyklos, tada buvo pirmosios gydyklos irgi kur galėjo ten pasisveikatinti žmonės, tai vat, ten buvo ir solariumas, solariumas net tais laikais, taip gimnastikos salė, buvo masažo kabinetai, vonios, pavyzdžiui, prie maudyklos, kurios buvo pastatytos prie jūros, tai ten pumpuodavo vandenį iš jūros, irgi pašildydavo. Tai įsivaizduojat, 20 amžiaus pradžia ir jau va tokia technologija. O jau tos, kur buvo pirmosios gydyklos, tai jau ten su bačkom atveždavo vandenį iš jūros. Kadangi netoli jūros ta gydykla yra, tai ten užpildydavo jau jūros vandenį iš tų bačkų irgi pašildydavo, ten pridėdavo druskų, visokių mineralų, tie kompelnikai galėdavo, kaip sakant, pasigražinti.

O dar buvo tokia, reiškias, irgi, kad nenuobodžiautų, tai progimnazijoj Palangos centre, kur buvo progimnazija, nes 1938 metais per tą didžiulį gaisrą sudegė, tai kai gimnazistai išvažiuodavo vasarą jau pas, palikdavo tas patalpas, tai irgi pastatydavo vonias, pastatydavo krosneles, samdydavo gydytojus, kurie ten prižiūrėdavo, ir irgi tose voniose, reiškias, galėdavo, tie, kurie bijodavo šalto vandens, sakydavo, kad visi reklamuodavo, kad reiškias, Palangos jūros vanduo jau labai geras ir labai jau gerai nuo isterijos gydo.“

Muziejaus fonduose formuojami archeologijos, istorijos, fotografijos, numizmatikos, floristikos, filatelijos, dailės Palangos kraštotyros draugijos privačių asmenų rinkiniai. Užsukite į Palangos kurorto muziejų, kuris yra įsikūręs viloje „Anapilis“, galėsite praeiti grafų Tiškevičių pėdomis, išgirsti unikalius vėjo vargonų garsus, išbandyti veidrodžių kambarį bei pasinerti į turtingą, gyvą ir paslapčių kupiną Palangos istoriją.

Laidą rengė Jūratė Žavoronkova.

P.S. Pašnekovų kalba neredaguota.

  • Rumpiškės dvaras
    Rumpiškės dvaras
    Atgimstanti istorija

 Atgimstanti istorija - Rumpiškės dvaras

 

Projektą iš dalies finansuoja Medijų rėmimo fondas.

Šiandien laidoje papasakosime buvusio Rumpiškės dvaro istoriją, kurį laiką šalia jo veikia aerodromas, o dabar čia yra įsikūrusi Adomo Brako dailės mokykla. Šis dvaras buvo įkurtas prieš 380 metų tarp Kuršių marių ir Sendvario. Pasak šio objekto istoriją tyrinėjusios interjero dizainerės Liubovės Budiuk, manoma, kad dvaro pavadinimas kilo nuo vieno iš jo savininkų, pirklio Michailo Rumpo pavardės.

Liubovė Budiuk: „Apie tą gyvenvietę, kad ten yra, tai nuo 1646 metų užrašuose paminėtas ir tokį dvarą, kurį mes matom dabar, tai jo yra XVIII amžiaus pabaiga, XIX pradžia, nes jisai buvo nugriunamas, perstatomas, ten buvo ir dvaras, ir daug namų aplinkui, ir pagalbinių patalpų. Ypatingai buvo sugriauta per Septynmečio karą – 1756–1763 metai, bet atsistatė, o šeimininkų tas dvaras turėjo be galo daug. Vienas iš pirmųjų – toksai Rumpel, ir greičiausiai, kad nuo jo pavardės paskui, nu, sulietuvinta, gal Rumpa, Rumpiškė, va taip atsirado tas pavadinimas. O pačio dvaro savininkai buvo ne tik dvarininkai, buvo ir pakrantės tarnaitojas, ir kunigas netgi, ir miesto šefinas, dabar galima sakyt, prisiekusysis, ir pirkliai buvo, ir raštininkas, ir karininkai keli, ir netgi mėsininkas, ir netgi malūno savininkas. Ir kiekvienas, aišku, jį statė, kiek galėjo.“

1871 metų surašymo duomenimis, Rumpiškės dvaro sodyboje buvo keturi gyvenamieji pastatai, juose gyveno aštuonios šeimos. Kadangi dvaras buvo nuošalyje nuo pagrindinių kelių todėl tik 1905 metais buvo nutiestas kelias iš miesto į Rumpiškę, ir šis kelias – tai dabartinė Rumpiškės gatvė.

Liubovė Budiuk: „Kažkadais ten buvo ir automobilių remontas, dirbtuvės tokios buvo mechaninės, kadangi šalia miesto, tai jau miestiečiams reikalingi amatai buvo, reiškia, va, automobilių remontas. Aišku, patys šeimininkai to dvaro, veikla jų buvo gyvulininkystė ir žemdirbystė, nu, nes kodėl aplink Klaipėdą tie dvarai kuriasi? Todėl, kad miestui reikėjo, grubiai sakykim, valgyti, ar ne? Tai vat, visi dvarai aplinkui, jie būtent tiekia maistą į Klaipėdą. Sakyčiau, kad Sendvaris gal buvo tuo metu didžiausias dvaras, o paskui jau tie dvareliai, Gedminų, mes matom išlikęs pastatas. Ten buvo ir Žardės, ten buvo daug tų dvarelių, ir jie visi gyveno ūkiškai ir pardavinėjo miestui savo derlių, savo produktus. Gatvė Rumpiškės, tai jinai buvo kelias į miestą link Kulių vartų, tai dabar jinai gatvė, o tada buvo tiesiog kelias nuo pat Rumpiškės dvaro.“

Rumpiškės dvaro rūmai yra klasicizmo stiliaus. Pasak interjero dizainerės Liubovės Budiuk, šio laikmečio elementų yra išlikę ne tik išorėje, bet ir pastato viduje.

Liubovė Budiuk: „Tai yra klasicizmo stiliaus dvaras, tų XVIII pabaiga, XIX pradžia. Tai yra klasicizmas iš išorės, ir viduje, aišku, jisai atkartoja tą pačią epochą. Ten yra ir panelės, ir paslėptos durys, ir laiptai – visi jie yra klasicizmo stiliumi padaryti. Nėra tos autentikos, kurios tikėtumėmės,  ten, gal raudonų plytų ar kažko – ne, tokio nėra, nes jis labai buvo apgriautas per tą septynerių metų karą, nes būtent toj vietoj ėjo frontas. Dėl to mes matom tiktai klasicizmo stilių, ir jisai buvo paskui šiek tiek padidintas, bet visi elementai – laiptai labai gražūs. Deja, dabar jų mes nelabai matom iš šiaurinės pusės, nes ten priestatas pastatytas, tie laiptai įspūdingi, nes mes dabar ką matom iš prūdo pusės, tai mes matom įėjimą iš sodą į verandą, nes toj vietoj buvo sodas didžiulis. Ir būtent klasicizmo principo, kad stačiakampiai, ir prūdas irgi buvo stačiakampio formos, dabar mes jį matom apvalų.

Klaipėdos kraštą prijungus prie Lietuvos, Rumpiškės dvarą nupirko miestas ir šalia jo įkūrė aerodromą, bet plačiau apie tai – po pertraukėlės.

 

Atgimstanti istorija

Projektą iš dalies finansuoja Medijų rėmimo fondas.

Tęsiame pasakojimą apie buvusį Rumpiškės dvarą. Po Pirmojo pasaulinio karo dvaro teritorija buvo prijungta prie Klaipėdos miesto, o netrukus šalia jo buvo įrengtas aerodromas. Čia buvo pastatyti administraciniai pastatai ir lėktuvų angaras, pasakoja Liubovė Budiuk.

Liubovė Budiuk: „Miestas plėtėsi, jam reikėjo susisiekimo geresnio, tai vat buvo išpirkta žemė Rumpiškės dvaro, ten, sakykim, nuo prūdo iki Akropolio kažkur šitoj va vietoj, kur Kauno gatvė, buvo aerodromas. Ir buvo pastatyti ten garai tarp vokiečių. Vienas iš angarų tarybiniais laikais buvo išardytas, ir jis buvo perkeltas į mūsų senojo turgaus halę. Tai vat tas konstruktyvas metalinis, tai jisai yra būtent iš vieno iš tų angarų.“

Žinoma, kad iš šio oro uosto pašto siuntos buvo skraidinamos į Kauną, Rygą, Helsinkį, Gdanską ir kai kuriuos kitus miestus. Iki 1931 metų, kai buvo pastatytas aerodromas Palangoje, šį Klaipėdos aerodromą naudojo ir Lietuvos kariškiai, atlikdami šaudymo pratybas virš jūros. Kas tarpukariu buvo pačiame Rumpiškės dvare, nedaug žinoma. Tik minima, kad 1936 metais čia gyveno malūno savininkas.

Liubovė Budiuk: „Žinoma, kad buvo vienas iš pastatų ūkinių apgyvendinimui padarytas, ir buvo ten tarpukario metu atskirai, jau kai tas aerodromas jau turėjo būti daugiau karinis, buvo pastatytas kaip bendrabutis lakūnams, kur jie galėjo gyventi. Pačiuose rūmuose tiesiog gyveno malūno savininkas ar dar kažkas. Apie tai nėra žinių, nes labai daug Klaipėdos archyvo yra paskleista po įvairius miestus vokiškus, ar ne, ir ne visi archyvai išgyveno, kai kurie sudegė, tai apie Klaipėdos vat būtent tą laikotarpį labai mažai tos informacijos. Dar jeigu apie pačią Klaipėdą galima susirasti, bet apie juos, ten tuos dvarus ir kas apylinkėse buvo, labai mažai.“

Šalia Rumpiškės dvaro buvęs aerodromas per Antrąjį pasaulinį karą buvo pritaikytas karo reikmėms. Patys dvaro rūmai per šį karą pernelyg nenukentėjo. Čia vėliau vaikų dailės mokyklą suplanavęs įkurti tuometinis direktorius Edvardas Malinauskas rado įdomių dalykų.

Liubovė Budiuk: „Tai jis sakė, kad kai jie atėjo į tą pastatą, antrame aukšte buvo marmurinė vonia. Žmonės vis dėlto pasiturintys buvo, kad galėjo tokį daiktą turėti, bet, deja, tie vandalai, kurie ten gyveno, jie ant tos vonios kapojo malkas, ir jinai buvo suskilusi. Bet, sako, tikrai graži įspūdinga vonia iš vieno luito padaryta. Jo dėka tie interjerai, kurie buvo, jie atgijo. Jeigu ir nukentėjo, tai nelabai žiauriai, nes juos galima buvo atstatyti. Aš galiu tik pasakyti, ką Malinauskas rado. Tai buvo židinys ten labai gražus. Jis iki šiol išlikęs, tiktai to židinio apdaila buvo marmuras toks labai įdomus, raudonai geltonas, tai išliko tik kelios plokštės, tai iš palangių jie paėmė ir uždėjo, o ant palangių kažkokį aglomeratą uždėjo, kad būtų labai panašu į tą marmurą. Paskui ten tokios skardinės plokštelės, kur radiatoriai dabar yra, paskui grotelės, kur liftas – pasirodo, dvare buvo liftas. Rūsy buvo gaminamas maistas, ir iš rūsio buvo liftas į pirmą aukštą, tai tenais kildavo maistas ir nešiodavo svečiams. Išliko lipdiniai, ir pagal tuos lipdinius mes galim spręsti, kad vienoj iš patalpų buvo valgomasis, pakankamai didelis, dabar ten posėdžių salė. O kodėl mes taip galvojam? Todėl, kad tuose lipdiniuose yra valgomų dalykų: vynogės, obuoliai, kriaušės, tai dažniausiai tai buvo daroma būtent ten, kur valgomieji. Nu išliko kesoninės lubos pagrindiniam hole, jos medinės, o dar yra toks kaip rūkymo kambarys, galbūt buvo, tai ten išliko kesonai iš gipso. Ne visi, o dalis, ir to dėka galima buvo atstatyti jau kitus dalykus, kurie nebuvo išlikę. Pats dvaras – jis turi stačiakampio formą, ir yra priestatas. Tai tas priestatas pastatytas vėliau negu dvaras, nes matosi pagal architektūrą, bet vis tiek jis klasicizmo stiliaus.

Nuo 1971 metų buvusiame Rumpiškės dvare įsikūrė vaikų dailės mokykla, bet apie tai jau kitoje laidos dalyje.

Atgimstanti istorija

 Projektą iš dalies finansuoja Medijų rėmimo fondas.

Tęsiame pasakojimą apie 380 metų istoriją menantį Rumpiškės dvarą. Po Antrojo pasaulinio karo jame gyveno keletas šeimų, rūmai buvo labai apleisti, tačiau situacija pasikeitė, kai čia buvo nuspręsta perkelti Vaikų dailės mokyklą. Kaip pasakoja Liubovė Budiuk, Vaikų dailės mokykla nuo 1969 metų iš pradžių veikė kitoje vietoje, o pirmasis jos direktorius, tapytojas Edvardas Malinauskas pasirūpino, kad po kelių veiklos metų ši mokykla būtų perkelta į Rumpiškių dvarą.

Liubovė Budiuk: „Ta dailės mokykla buvo senojoje klebonijoje, Daukanto gatvėje, namas priešais teismą, kur dabar yra Tremtinių skveras ir ten stovi toks senovinis pastatas. Tai ten buvo senoji klebonija, nes mes žinom, kad priešais Gorkio mokyklą ten buvo katalikų bažnyčia labai graži ir labai didelė ir netgi iki 50 kažkokių metų jinai dar buvo stovėjusi, tiktai nugriautas stogas buvo. Tai ją panaikino, ten pastatė gyvenamąjį namą. Tai vat, dailės mokykla buvo šitoj buvusioj klebonijoj. Ir kadangi miestas auga, vaikų daugėja, jau pradėjo galvot, kad reikėtų kito pastato, didesnio, ir tada pats Malinauskas pasiūlė šitą dvarą, jo žmona, jinai gydytoja, ir pakliuvo į šitą dvarą pas žmones, pamatė, koks jisai gražus ir kaip ten skurdu viduje, ir Malinauskui pasiskundė, sako, nu, va ir yra toks gražus pastatas ir šitaip vat, ir jisai pasiūlė Žaliui, vykdomojo komiteto pirmininkui, ir tas nuvažiavo pats, apžiūrėjo šitą pastatą, nes jau buvo pasirašyta, kad jis bus atiduotas jaunųjų teknikų ten stotis turėjo būti. Ir apžiūrėjęs, pasakė: „Ne, mes atiduosim dailės mokyklai, nes dailės mokyklos mokytojai menininkai, jie tikrai sugebės tą pastatą atgaivinti ir padaryti iš jo grožį, o ne kažkokį suniokotą tarybinių laikų pastatuką.“

Tuometinis Klaipėdos Vykdomojo komiteto pirmininkas Alfonsas Žalys neapsiriko ir į skubiai sutvarkytą Rumpiškės dvaro gyvenamąjį pastatą Vaikų dailės mokykla persikėlė 1971 metais.

Liubovė Budiuk:  „Malinauskas su savo mokytojais ir su pagalba, aišku, statybininkų, jie atstatinėjo šitą dvarą, šitą pastatą ir tą, ką mes matom dabar, tai tikrai dėka jo, nes daug detalių jie patys, netgi ir išlipdė iš gipso, ką reikėjo atkurti, ir, kaip minėjau, vat, tos akmeninės palangės, jos buvo iš marmuro, bet tą marmurą panaudojo židiniui atstatyti, o palanges jau sukūrė ir paskui vat rado tas žalvarines dureles liftui pagrindinėj fojė, kur yra, jos buvo išvis numestos į šiukšlyną. Ir pats Žalys jas rado ir atnešė. Ir tada jie suprato iš kur ir pagal tas groteles pradėjo kurti dar trūkstančių detalių. Čia buvo Klaipėdos dailės kombinato meistrų dėka padaryta. Iš viso tų va irgi tuos, kurie hole, jie yra keturi, ir vienas iš jų tikras, o kitus padarė pagal jo kopiją. Na, žodžiu, ką jie galėjo, jie viską atkūrė. Tie laiptai, aišku, jie buvo mediniai ir nedažyti, o gal beicuoti ar kažką, dabar jie nudažyti, bet jie atitinka tą tikrovę, nes yra keleta nuotraukų interjerų senų.“

Netrukus senojo Rumpiškės dvaro pastatai mokyklai tapo per ankšti, todėl 1979 metais buvo pradėta statyti naujas mokyklos priestatas, bet apie tai jau paskutinėje laidos dalyje.

Atgimsta istorija

Projektą iš dalies finansuoja Medijų rėmimo fondas.

Gerokai apleisto Rumpiškės dvaro atgimimas prasidėjo daugiau nei prieš pusšimtį metų, kai iš jo buvo iškraustyti gyventojai ir 1971 metais jame buvo įkurta vaikų dailės mokykla. Pastatas gerokai pakeitė išvaizdą, kai 1979 metais buvo pradėtas statyti naujas mokyklos priestatas, pasakoja interjero dizainerė Liubovė Budiuk.

Liubovė Budiuk:  „Tiesiog reikėjo didesnių patalpų. Labai įdomi istorija tuo, kad dažniausiai visuomeniniai pastatai tarybiniais laikais būdavo tipiniai: nu, kažkur sukurti ir paskui ten 100 pastatų kiekvienam mieste. O šitas pastatas – kažkodėl jam buvo leista būti vienetiniu. Buvo labai ambicinga architektė Blažienė ir 79–80 suprojektuota ir pastatyta šita mokykla aplink Rumpiškės dvarą. Iš pradžių mes matom vat tą tarybinių laikų pastatą, bet jis tikrai įdomus, tai netgi primenantis kurortišką pastatą šito krašto. Tai va, ta architektė, kadangi buvo jauna tuo metu, tai turėjo daug ambicijų ir sukūrė šitą pastatą, kuris tiesiog apglėbia Rumpiškės dvarą ir su dvaru susijungia tokiu koridoriumi antrajame aukšte. Ir apačioj po koridorium buvo tiktai kolonos. Dabar, kadangi vis dėlto Klaipėda, kur pučia vėjai ir tai dabar ten yra užmūryta, o tuo metu tai buvo kiaura ir tikrai buvo toks labai įspūdingas sujungimas senovės su dabartim, tuo koridoriumi. Pastatas tikrai, netgi dabar jį žiūrint, galima sakyt, kad jis įspūdingas, nes jis netipiškai pastatytas, turi erkerius, jis turi tuos vienšlaičius stogus aukštus, o dar tas pastatas turėjo įspūdingus laiptus, kuriuos per paskutinę renovaciją demontavo. Jie buvo iš šlifuoto granito. Erdvūs, bet vaikai žiemos metu paslysdavo, krisdavo, buvo priimtas sprendimas atsisakyti tų laiptų, dabar jų nėra.“

Paskutinį kartą Rumpiškės dvaras, bei jame įsikūrusi Adomo Brako dailės mokykla, buvo renovuoti daugiau nei prieš dešimtmetį.

Liubovė Budiuk:  „Tai yra 2015 metai, vat kada buvo paskutinė renovacija. Dvarui jinai atnešė tik naudą dėl to, kad praleido vandenį stogas, kažkur dar, bet tuos reikalus sutvarkė. Paskutinė renovacija papuošė dvarą, nes jis dabar yra iš išorės gražus, gražiai sutvarkytos spalvos, gražiai sutvarkytos tie rezolitai, puskolonės, išdažyta gražiai, tikrai klasizmo principais. Mediniai laiptai taip likę viduje ir jie sėkmingai naudoja rūsio patalpas skulptūrom sandėliuoti, ir pastato mansardinis aukštas, jis irgi visas naudojamas, ten kabinetai, mokytojų, direktorės raštinė, nu ta prasme, kad dvaras, jis gyvena vėl toliau savo gyvenimą.“

Pasak pašnekovės, tai, kad Rumpiškės dvaras atiteko visuomeninėms reikmėms, ko gero, padėjo  išsaugoti jo autentiškumą ir prieinamumą žmonėms.

Liubovė Budiuk:  „Kad tai atiteko visuomeninei erdvei, tai daugiau žmonių gali ateiti ir pamatyti. Pavyzdžiui, vaikai mokomasi tapyba, jiems tikrai verta pamatyti tokius interjerus, įsižiūrėti į detales. Jeigu, aišku, tai būtų privačiose rankose, greičiausiai, kad privatus asmuo jį nepuoselėtų tiek, nes jam rūpėtų jo buveinė, ar ne, jo stilius ir jisai būtų įnešęs kažkokių kitokių elementų ir susitvarkęs pagal save. Vis dėlto gerai, kad yra visuomeninis ir galbūt jie kada nors iš to pastato dar pasidarys kokį muziejų. Man atrodo, kad jisai ko gero geriausiai išlaikytas, nes visi kiti yra tokie nebeautentiški. Sendvario dvaras man jau visai nebe tas, kas buvo. Iš vienos pusės gaila, o iš kitos pusės ne, nes mes negalim stovėti vietoje, turėdamas namą, jį daryti visą laiką tokį, koks jis buvo 500 metų prieš tai. Bet tai, kad Rumpiškės dvaras tiek išlikęs, tai yra smagu, ir kad kiti dvarai tiek neišliko, tai tiesiog yra istorija, tiesiog yra gyvenimas.

Teigė interjero dizainerė Liubovė Budiuk. Tuo ir baigiame pasakojimą apie 380 metų istoriją menantį Rumpiškės dvarą, kuriame dabar įsikūrusi Adomo Brako dailės mokykla.

Laidą rengė Žydrūnas Naujokas.

P.S. Pašnekovų kalba neredaguota.

  • Kretingos vienuolynas
    Kretingos vienuolynas
    Atgimestanti istorija

Atgimstanti istorija - Kretingos Pranciškonų vienuolynas

Projektą iš dalies finansuoja Medijų rėmimo fondas.

Kretingos istorija neatsiejama nuo Pranciškonų vienuolyno – vietos, kurioje šimtmečius puoselėjamas dvasinis gyvenimas, tikėjimas ir bendruomeniškumas. Būtent čia, greta Kretingos bažnyčios, kūrėsi ir augo viena svarbiausių žemaitijos vienuolystės tradicijų. Pranciškonų vienuolynas mena XVII amžiaus pradžią ir grafą Joną Karolį Chodkevičių, kurio iniciatyva Kretingoje buvo įkurtas vienuolynas ir pastatyta bažnyčia. Nuo tada šios senos sienos saugo daugybę istorijų: apie brolių pranciškonų kasdienybę, maldą, darbą, išbandymus ir tarnystę žmonėms, pasakoja Kretingos gidė Diana Jomantaitė-Jonaitienė.

Diana Jomantaitė-Jonaitienė: „Kretingos bažnyčios istorija prasideda prieš daugiau negu 400 metų ir gražiąja prasme galima apkaltinti karvedį Joną Karolį Chodkevičių, kuris valdė Kretingos valdą ir yra išlikusi tokia graži legenda, jog ruošdamasis Salaspilio mūšiui ir žinodamas savo pajėgas ir daug gausiasnes priešo pajėgas, jis maldoje davė pažadą, kad jeigu mūšį laimės, pastatys bažnyčią ir vienuolyną. Ir kadangi jis mūšį laimėjo, savo pažado laikėsi, pirmiausia Kretingoje pastatė vienuolyną, o po to bažnyčią. Tai bažnyčia pabaigta statyti 1617 metais. Kiek žinoma, jinai buvo mažesnė, kitokia, negu šiandien yra ir, be abejo, bėgant amžiams keitėsi, kadangi augo miesto gyventojų skaičius, augo tikinčiųjų skaičius, tai savaime aišku, kad ir bažnyčia plėtėsi tiek į šonus, tiek ir į viršų. Tai šiandieninį vaizdą, sakykime, bažnyčia gavo XX amžiaus pradžioje, kuomet grafų Tiškevičių iniciatyva ir jų lėšomis buvo atlikta didžiulė rekonstrukcija: taip pristatytos ir vienas nava pristatyta, ir bokšto konstrukcija ir išvaizda pakeista, bet šiandien visa tai matom, tik jau nematom bokšto, koks buvo XX amžiaus pradžioje, kadangi bokštas sudegė per antrą pasaulinį karą. Bet šiaip bokštas yra atstatytas dar sovietmečiu 82 metais ir dabartinis jo vaizdas, sakykime, atitinka pirmosios bažnyčios paveikslo piešinio vaizdą, tik tiek, kad jis yra aukštesnis.“

Tai buvo pirmoji Lietuvoje mūrinė bažnyčia, pastatyta ankstyvojo baroko stiliumi. Per šimtmečius ji išgyveno karus, gaisrus, okupacijas ir politinius sukrėtimus, tačiau išliko vienu svarbiausiu žemaitijos dvasinių centrų.

Diana Jomantaitė-Jonaitienė: „O šiaip bažnyčia yra išlikusi labai unikalių, originalių vietų. Tai viena iš tokių vietų yra, be abejo, kripta. Kriptos esančios po pagrindiniu altoriumi, tai jos egzistuoja nuo pat bažnyčios pastatymo pradžios. Bažnyčios be rūsio nepastatysi ir kriptos nuo pat pradžių buvo paskirtos Chodkevičių šeimai laidoti. Tai esančios sienos, esantis mūras, esantys akmenys, tai yra visiška autentika, aš netgi mėgstu sakyti, kad tai yra bažnyčios griaučiai, na tie pirminiai. Ir kriptoje yra išlikę Chodkevičių giminės šeimos sarkofagai. Tai būtų sesuo Chodkevičiaus palaidota, ir žmona, ir du vaikai, tik nėra jo paties, kadangi taip susiklostė gyvenimas, kad antrosios žmonos jis nebuvo palaidotas Kretingoj.“

Koks gyvenimas vyko už vienuolyno sienų, kokias tradicijas broliai išsaugojo iki šių dienų ir kokią vietą vienuolynas užima šiandienos Kretingoje? Apie tai mūsų pažintis su Kretingos pranciškonų vienuolynu ir šalia jo iškilusia bažnyčia kitoje laidos dalyje.

 

Atgimstanti istorija

Projektą iš dalies finansuoja Medijų rėmimo fondas.

Dabartinis Kretingos vienuolynas ir bažnyčia buvo pastatyti 1610 metais. Pranciškonai čia buvo įsikūrę ir anksčiau, kitoje upės pusėje. Naująjį kompleksą pastatyti pasiryžo pats jo fundatorius, vienuolių rėmėjas Jonas Karolis Chotkevičius, kuriam Pranciškonai buvo ypatingai artimi, pasakoja Kretingos miesto gidė Diana Jomantaitė-Jonaitienė.

Diana Jomantaitė-Jonaitienė: „Pranciškonų vienuolynas Kretingoje pastatytas 1610 metais. Pranciškonai jau iki to laiko Kretingoje buvo, jie buvo įsikūrę kitoje upės pusėje miestelio, ten todėl ir pirmoji bažnytėlė mažytė, bet Chotkevičiui, turint planus statyti naują bažnyčią, be abejo, buvo pastatytas vienuolynas ir į jį pakviesti pirmieji Pranciškonai, kurie realiai turėjo, be abejo, vesti kretingiškius dvasiniu keliu. Ir Pranciškonai visada buvo susiję su pačiu miesto įkūrėju Jonu Karoliu Chotkevičiumi, kadangi Pranciškonas buvo Jo nuodėmklausys.“

Įdomu tai, kad Kretingos vienuolynas buvo glaudžiai susijęs su dvaru. Remiantis Jono Karolio Chotkevičiaus nurodymu, vienuolynas ilgus metus gaudavo išskirtinę kasmetinę rentą. Pats vienuolynas valdė net 80 hektarų žemės, turėjo ganyklas, tvartus, klėtis, malūną ir net bravorą.

Diana Jomantaitė-Jonaitienė: „Pranciškonų vienuolynas visada buvo labai susiję su dvaru, kadangi pagal Chotkevičiaus nurodymą daugelį metų vienuolynas gavo kasmetinę rentą iš dvaro. Ir ta renta irgi labai tokia įdomi, labai konkreti. 300 vištų per metus, 150 žąsų per metus, 300 statinių visokiausių grūdų, šienas, malkos, vaškas, medus, taigi tiesiog vienuolynas galėtų išsilaikyti. Ir vienuolynas, pagal Chotkevičiaus nurodymą, buvo gavęs 80 ha žemės. Iš esmės iki Antrojo pasaulinio karo vienuolynas gyveno pakankamai ūkiškai: turėjo ganyklas, turėjo tvartus, klėtis, malūną, bravorą netgi turėjo.“

Visgi po Antrojo pasaulinio karo viskas pasikeitė. Pranciškonai, kaip ir daugelis, išgyveno sovietmečio nelaimę – oficialiai veikti negalėjo.

Diana Jomantaitė-Jonaitienė: „Po Antrojo pasaulinio karo viskas pasikeitė, ir šiaip Pranciškonai, ne tik Kretingos, bet ir apskritai išgyveno didžiulę nelaimę sovietmečiu, kadangi oficialiai veikti negalėjo. Ir Kretingos vienuolynas sovietmečiu stovėjo iš pradžių apgriuvęs, abdegęs, vėliau buvo žmonės apsigyvenę, tokius kaip butus įsirengę. Vėliau vienuolyną atstatė, vis dėlto sovietmečiu buvo įkurtas trumpam kultūros skyrius, biblioteka ir tada daugelį metų veikė Kretingos muziejus. Tai vienuoliai galėjo grįžti iš pogrindžio tik 89 metais. Grįžo su griausmu, iš tiesų.“

Netrukus pasakojimą tęsime.

 

Atgimstanti istorija

Projektą iš dalies finansuoja Medijų rėmimo fondas.

Tęsiame pasakojimą apie Kretingos vienuolyną. Supažindindami su vienuolyno praeitimi, negalime nepaminėti, kiek daug istorinių įvykių išgyveno šios sienos. XIX amžiuje čia veikė kunigų kalėjimas, o draudžiamos lietuviškos spaudos laikais vienuolynas tapo svarbus jo platinimo židiniu. Šalia vienuolyno statytame Švento Antano pensione veikė spaustuvė, taip pat mokykla, kuri prie vienuolyno prigludusi veikia ir šiandien. Pasakojimą tęsia Kretingos miesto gidė Diana Jomantaitė-Jonaitienė.

Diana Jomantaitė-Jonaitienė: „Kretingos aš neįsivaizduoju be Pranciškonų ir be vienuolyno, kadangi vienuolynas, na, ne tik gyvena vienuoliai, kunigai, kurie yra mūsų parapijos, kaip pasakyt, dvasiniai vadovai, bet ir ir vyksta gražūs koncertai vienuolyne, ir įvairios idėjos yra plėtojamos. Vienuolyne šiuo metu gyvena septyni vienuoliai. Tas skaičius, žinoma, jisai gali kisti. Vienuolių vienuolių kaita yra kas trejus metus. Tai šiai dienai turime septynis vienuolius, kurie tikrai atlieka nemažai darbų. Vienuolyno sienos, jeigu jos galėtų kalbėti, tai nežinau, aš čia kiek kiek reikėtų visko pasakoti, nes ir ir kažkada XIX amžiuje kunigų kalėjimas pabuvo šitas vienuolynas ir prisidėjo prie lietuviškos draudžiamos lietuviškos spaudos platinimo. Vienuolynas kažkada turėjo ir spaustuvę, kuri veikė jų statytame Švento Antano pensionate ir mokykla statyta būtent Pranciškonų vienuolių. Ir šiandien ta mokykla tebeveikia, prigludusi prie vienuolyno.“

Tarpukariu vienuoliai turėjo ne tik didžiulį sodą su vaismedžiais, bet ir visai nuotaikingų istorijų. Pasakojama, kad sode stovėjusiame fontane viena vasarą vienuoliai augino ruonį.

Diana Jomantaitė-Jonaitienė: „Kažkada vienuolynas ir sodą didžiulį turėjo. Tai irgi tokia smagi istorija buvo tarpukariu nutikusi, kad vienuoliai savo tikrai labai gražiame sode, kupiname vaismedžių, turėjo fontaną ir tame fontane viena vasarą augino ruonį. Matyt buvo pliaže, gal Klaipėdoje, gal kur radę, gal kokį sužeistą parsivežę, tai yra net išlikusi nuotrauka, kaip jis ten pliuškenasi tame fontane.“

Būtent vyrų Pranciškonų vienuolynas sukūrė ypatingą Kretingos dvasią ir paklojo pamatus kitiems vienuolynams. Šiandien mieste veikia ne tik Pranciškonų, bet ir dar keturi moterų vienuolynai, todėl Kretinga pelnytai vadinama Mažuoju Lietuvos Vatikanu.

Diana Jomantaitė-Jonaitienė: „Iš tikrųjų vienuoliai pas mus būtent tas Pranciškonų vienuolynas, jis dar sukūrė tokią labai unikalų, sakykime, aurą Kretingoje, nes būtent dėl šito Pranciškonų vienuolyno susidarė sąlygos kurtis ir kitiems vienuolynams Kretingoje. Tai mes šiandien turim ne tik vyrų Pranciškonų vienuolyną, bet dar ir keturis veikiančius moterų vienuolynus. Ir būtent jiems pagrindas kurtis ir buvo vyrų Pranciškonų vienuolynas. Ir galbūt dėl tos priežasties Kretinga yra vadinama mažuoju Lietuvos Vatikanu. Nežinau, kiek čia tas titulas oficialus, neoficialus, bet, bet taip Kretinga yra pristatoma. Ir mums Kretingoj pamatyti vienuolę ar vienuolį nėra labai didelė egzotika, bet čia ne ne ta blogąja prasme, bet tiesiog mums tai yra labai įprastas vaizdas.“

Pranciškonų vienuolyno pastatas yra svarbus ir saugotinas kaip architektūrinis ir sakralinis palikimas. Vienuolyno pastatas yra XVII amžiaus pradžios renesanso stiliaus uždaras, daugiau nei 83 m ilgio, dviejų aukštų su rūsiu bei suformuotu vidaus kiemeliu, kuriame 72 metais buvo įrengtas fontanas. Apie 2004 metus fontanas užlygintas, jo centre pastatytas saulės laikrodžio postamentas. Vidinio kiemelio fasade yra viduramžių pilies formos laiptinės iškiša. Pirmajame aukšte yra zakristija, labdaros valgykla, dvi virtuvės, refektorius. Antrajame aukšte – vienuolių celės, biblioteka, salė. XX amžiaus antrojoje pusėje patalpos įrengtos ir palėpėje. Netrukus pasakojimą tęsime.

 

Atgimstanti istorija

Projektą iš dalies finansuoja Medijų rėmimo fondas.

Tęsiame pasakojimą apie Kretingos vienuolyną, o istorijoje būta ir itin šiurpių puslapių. XVIII amžiaus pradžioje, Šiaurės karo metu, į Kretingą įžygiavo švedų kariai. Tikėdamiesi lengvo grobio, jie įsiveržė į bažnyčią, kurioje slėpėsi net 120 miesto gyventojų. Istoriją mums primena Kretingos miesto gidė Diana Jomantaitė-Jonaitienė.

Diana Jomantaitė-Jonaitienė: „Istorijų yra labai daug ir ne visos jos yra kokios nors ten labai linksmos ir viena iš tokių žiauresnių istorijų vienuolyno gyvenime buvo XVIII amžiaus pradžioje nutikęs įvykis, kai įvyko karas su švedais ir į Kretingą įžygiavę švedai, jie pamatė, na, Kretinga tuomet buvo labiau kaimas negu negu miestas ir jie pamatė didelę bažnyčią, turtingai atrodantį vienuolyną, nes vienuolyno dydis nėra pasikeitęs nuo tų laikų ir jie nusprendė apiplėšti visą šitą vietą, nes bažnyčioje yra vertingų paveikslų, yra aukų dėžutės. Vienuolyne, be abejo, kariai tikėjosi vyno, rūsio. Ir jie, kai veržėsi į bažnyčią, jie tikėjosi tokio lengvo grobio, kad bus keli nusenę vienuoliai, jie juos pašalins ir viską galės pasiimti sau. Bet įsiveržę į bažnyčią jie aptiko 120 žmonių besislepiančių. Ir tai buvo ne tik vienuoliai, tai buvo moterys, vaikai, senukai ir švedai labai žiauriai su jais pasielgė. Jie tiesiog juos užmūrijo už vieno iš altorių esančioje kriptoje. Ta kripta, jinai šalia Chotkevičių kriptos ir jinai nedidutė, mažytė ir sunku net įsivaizduoti, bet į ją, pagal legendą, buvo sustumta 120 žmonių ir jie buvo užmūryti. Ir oficialiai kripta atverta tik, na, kai tapom nebepriklausomi, be abejo, ten tų įėjimų į tą kriptą būta ir anksčiau ir archeologai suskaičiavo, kad ten esantys palaikai priklauso 120-čiai žmonių. Tai tokie kaip ir vietiniai kankiniai mūsų ir šiai dienai kripta yra sutvarkyta, yra įrengtas altorius ir kūnai yra palaidoti po tuo altoriumi, bet iš altoriaus per stiklinius tokius kaip inkliuzus žvelgia tuščios kaukuolių akys, kurios iš pradžių kaip ir šiurpiai atrodo, bet iš tiesų primena kokia mūsų istorija, kad dėl mūsų paaukota buvo ir kaip šiandien gerai gyvenam iš tikrųjų. Tai toks kaip ir priminimas mums visiems.“

Svarbi Kretingos dvasinio gyvenimo širdis – Viešpaties Apreiškimo Švenčiausiajai Mergelei Marijai bažnyčia, pastatyta kartu su vienuolynu Jono Karolio Chotkevičiaus iniciatyva. Šie didingi maldos namai slepia itin unikalias vertybes. Čia galite išvysti seniausias bažnytines duris Lietuvoje, be to, Kretingoje skamba ir seniausiai veikiantys vargonai.

Diana Jomantaitė-Jonaitienė: „Mūsų bažnyčioje yra rekordinės durys, jas galima pamatyti tik tik įėjus į bažnyčią, jos vėlgi, yra seniausios Lietuvoje bažnytinės durys. Tai yra oficialus rekordas, joms apie 400 metų ir ant durų yra pavaizduota Chotkevičių šeima, būtent statytojas Jonas Karolis Chotkevičius, jo žmona, trys vaikai ir žentas. Tai aš dar kartais taip asmeniškai mėgstu pavadinti duris stebuklingomis. Per Antrą pasaulinį karą bažnyčia irgi degė, bet tos medinės durys nesudegė. Tai va tokį gražų rekordą turim ir dar turim seniausius Lietuvoje grojančius vargonus bažnyčioje. Jie tokie kuklučiai. Kasdien nenaudojami, eiliniais sekmadieniais irgi jais negroja, bet jau nebe pirmą vasarą, kai mūsų bažnyčioje vyksta sakralinės muzikos festivalis ir jau ten aukščiausio lygio vargonininkai tais vargonais groja. Tai iš tikrųjų ypatingas ypatingas garsas, ypatingas jausmas išgirsti instrumentą, kuriam mažiausiai 400 metų, o gal netgi šiek tiek daugiau.“

Išties, turtinga, paslaptinga ir įkvepianti yra Kretingos bei jos vienuolyno istorija, bet geriausia viską patirti patiems: prisiliesti prie 400 metų senumo durų, pamatyti istorines kriptas ar tiesiog pasivaikčioti po ramų vienuolyno kiemelį. Kviečiame apsilankyti Kretingoje, užsukti į Pranciškonų vienuolyną bei bažnyčią ir patiems pajusti šios ypatingos vietos dvasią.

Laidą rengė Jūratė Žavoronkova.

P.S. Pašnekovų kalba neredaguota.

  • Celiuliozės fabrikas "Bega"
    Celiuliozės fabrikas "Bega"
    Atgimstanti istorija

Atgimstanti istorija - Celiuliozės fabrikas

Projektą iš dalies finansuoja Medijų rėmimo fondas.

Šiandien laidoje pasakosime vienų iš dekoratyviausių ir geriausiai rekonstruotų pastatų Klaipėdoje istoriją. Tai buvusio celiuliozės fabriko komplekso dalis, kur dabar yra įsikūrę jūrų krovinių kompanijos „Bega“ du administraciniai pastatai. Anot architektės ir gidės Evelinos Leišytės, šioje teritorijoje prieš pusę tūkstančio metų buvo nedidelis žvejų kaimelis, pavadintas Gintaro Pelkė.

Evelina Leišytė: „Prieš 500 metų toje vietoje buvo nedidelis žvejų kaimelis, kuris vadinosi išvertus į lietuvių kalbą  Gintaro Pelkė. Tai ten gyvenantys žvejai toje teritorijoje kasdavo gintarą ir pardavinėdavo. Vėliau 18 amžiaus viduryje Klaipėdos uostas pradėjo medienos prekybą ir vienas iš didžiausių pirklių Ernst Johann Beerbohm 1759 metais toje teritorijoje, būtent Gintaro Pelkės kaime, įkūrė įmonę ir medienos uostą. Toje teritorijoje buvo patogu laikyti sielius ir joje buvo pastatyta pirmoji Klaipėdos vėjo lentpjūvė. Taip pat Klaipėdoje būtent nuo šitos lentpjūvės  prasidėjo medienos prekybos era.

1775 metais kitas pirklys Liudvikas Simsonas siauriausioje sąsiaurio pakrantėje gavo sklypą ir pastatė ketvirtąją Klaipėdoje vėjo lentpjūvę. Tai iš esmės ta teritorija mediena ir vėjas turėjo pakankamai stiprų ryšį Klaipėdos mieste.“

Medienos prekybos era šioje teritorijoje 19 amžiaus pabaigoje pakeitė celiuliozės ir popieriaus gamybos verslas. 1888 metais Simsonas miršta. Kas paveldi jo įmonę, nėra žinoma, bet 1898 metais verslininkai iš Hanoverio nuperka sklypą ir nutaria pastatyti celiuliozės fabriką. Vieta ideali, nes miškinga Nemuno baseino teritorija, taip pat patogu vandens keliu transportuoti popiermalkę. Tai yra žaliava, kuri būtų naudojama popieriui gaminti.

Evelina Leišytė: „Tai pastatus, kuriuos mes matome dabartinėje Begos teritorijoje, būtent ta pati Hanoverio įmonė 1898 metų lapkritį paskyrusi 0,8 milijono markių kapitalo pradeda statybas šitų pastatų. Ta teritorija buvo nemaža, tai sudarė 29 hektarų plotą ir kiek ten tiksliai pastatų buvo, nėra žinoma. Yra kelios nuotraukos prieš karą Antrą pasaulinį darytos iš lėktuvų, bet tie pastatai buvo naudojami daugiau pramonei ir nebuvo tokie dekoratyvūs. Bet patys dekoratyviausi, kuriuos matome du prie pat gatvės ir šiek tiek giliau pats celiuliozės fabrikas, atsirado būtent 19 amžiaus pabaigoje ir vienas buvo skirtas administracijai, kitas pastatas atsirado šičia vėliau ir buvo skirtas gyventi fabriko teritorijos dirbantiems administracijos žmonėms.

Jeigu žiūrėtumėm taip nuo Minijos gatvės pusės, tai tas kairysis, kuri yra visiškai raudonų plytų pastatas, jisai buvo skirtas administracijai, o dešinysis buvo išdalintas butams ir apsigyveno žmonės tenai.“

Taigi, pačioje 20 amžiaus pradžioje buvo pastatyti du iš pažiūros kontrastingi, tačiau puikiai tuometines architektūros tendencijas atspindintys pastatai.

Evelina Leišytė: „Kalbant apie pačią architektūrą, pradėsime nuo to, kodėl atsirado tam tikra stilistika arba būtent tam tikra tvarka pačių pastatų, nes nuo 19 amžiaus viduryje Klaipėdoje įvykęs didžiulis gaisras sunaikino labai daug miesto ir didžioji dalis miesto buvo apverktitna.

Pakverkas – tai yra medžio konstrukcija, kuri yra labai lengva, nes Klaipėdoje labai daug yra pelkingų teritorijų, Klaipėda iš esmės yra pastatyta ant pelkių, todėl kuo lengvesnė konstrukcija, tuo geriau.

Ir gaisras sudegino didžiąją dalį būtent miesto ir nuo to laiko išeina įsakymas, nurodymas, kad bent jau pirmas aukštas turėtų būti mūrinis.

Taigi, kaip matome, tas kairysis pastatas, kai važiuosit pro šalį, atkreipkit dėmesį, kad net ne vienas, o du aukštai yra raudonų plytų mūro. Viršutinis aukštas yra pakankamai dekoratyvaus faktoro konstrukcija.

Pats fakverkas, jo konstrukcija yra tokia, kad iš medinių tašų susidedam rėmą ir tarpai yra užpildomi, priklauso nuo to, kaip turėjo lėšų statytojas, tai galėdavo būti tiek plytos raudonos, tiek molis, tačiau tais atvejais, kai trūkdavo, ypatingai lėšų reikėdavo pastatyti, galėdavo sudėti viską, ką turėjo, netgi ir šiukšles ir užtinkuoti moliu ir poto tinku. Šiuo atveju, kadangi viduje yra interjero palikta detalė, tai yra raudonos plytos.“

 

Pasakojimą apie šių dviejų administracinių pastatų išskirtinumą pratęsime netrukus.

 

 

Atgimstanti istorija

Projektą iš dalies finansuoja Medijų rėmimo fondas.

Tęsiame pasakojimą apie buvusio celiuliozės fabriko komplekso statinius, kuriuose dabar yra įsikūrę Klaipėdos jūrų krovinių kompanijos „Bega“ administraciniai pastatai.

20 amžiaus pradžioje buvo pastatyti du iš pažiūros kontrastingi, tačiau puikiai tuometines architektūros tendencijas atspindintys pastatai. Pasak architektės ir gidės Evelinos Leišytės, kairiau esantis raudonų plytų fakverko konstrukcijos pastatas buvo skirtas fabriko administracijai, na, o dešiniau esantis pilkos spalvos pastatas buvo gyvenamasis namas, jame buvo įsikūrę fabriko administracijos vadovai ir darbuotojai.

 

Evelina Leišytė: „Kalbant apie administracinį pastatą, tai pakankamai yra dekoratyvus, šiek tiek turintis ir jugendo stilistikos elementų, įvairių detalių, maišyta, nes pats pastatas, tai buvo skirta fabrikui, gamyklai, bet buvo atkreipiama daug dėmesio į pastato dekoratyvumą.

Antrasis buvo šiek tiek pastatytas vėliau, kadangi amžių laikotarpis keitėsi, keitėsi ir mados. Architektūroje tam tikri stiliai, jie užima ilgesnį laikotarpį, bet kadangi kokie vykdavo nauji, pavyzdžiui, statyba mieste, tai atsižvelgdavo ir projektuodavo pastatus kiek kitokios stilistikos.

Tai gretimas pastatas yra jau labiau jugendo stiliaus, su bokšteliu, kuris pakankamai dekoratyvus, viduje šiuo metu tenais yra ofiso patalpos su įdomia, labai medine konstrukcija pačio bokštelio. Kalbant apie gyvenamas patalpas, archyvinė medžiaga rodo, kad ten turėjo būt septyni butai, išdėlioti mažesni ir didesni, nes prasidėjus Antram pasauliniam karui, toje vietoje vokiečių armija buvo radusi 700 darbininkų. Tai pajėgumai tos įmonės buvo didžiuliai, tačiau, kaip minėjau, tame pastate gyveno administracijos darbuotojai, kiti darbuotojai gyvendavo kitoje dabar Minijos gatvės pusėje esančiuose pastatuose, kurių jau, deja, nebėra.“

Po Antrojo pasaulinio karo apgriauti celiuliozės fabriko pastatai buvo panaudoti ne tik žmonių apgyvendinimui, bet ir ūkinėms reikmėms.

Evelina Leišytė: „Tai po Antrojo pasaulinio karo, kai sovietai atkeliauja į miestą, jie patį celiuliozės fabriką naudoja tolimesnei gamybai, tačiau tie administraciniai gražūs pastatai ir gyvenamieji panaudojami ūkiniams tikslams. Ypatingai vat tas, kuris yra raudonų plytų pastatas, prie pat įėjimo buvo įrengta katilinė, per langą buvo kasama anglis, ir kai Bega atsikraustė jau nepriklausomos Lietuvos laikais, nusipirkus pastatus, tai teko labai daug valyti, pasakoja būtent darbuotojai, kad nemažai turėjo iškratyti visokio šlako ir visko iš tos būtent patalpos, nes nors jinai buvo kaip ir administracinė, tačiau naudota ūkiniam reikmėm. O antrajam pastate, buvo irgi dalis gyveno, po to šiek tiek išsikraustė administracijos pasiliko, bet žodžiu, tas dešinysis pastatas labiau išlaikė savo tokią funkciją pirminę, negu kairysis.“

Šių pastatų situacija pradėjo keistis maždaug prieš 30 metų, kai 1995 metais šiuos pastatus iš tuometinės bendrovės Klaipėdos kartonas įsigijo kompanija „Bega“. Tuo metu jie buvo labai apleisti – perdangos įlūžusios, langai išdaužyti, ir vieną iš šių pastatų ekspertai siūlė net nugriauti, teigiama, kad vien raudonų plytų pastato rekonstrukcija kainavo ko ne pusę trečio milijono litų.

Evelina Leišytė: „95 metais prasideda įvairūs architektūriniai šios teritorijos ir būtent šitų pastatų tyrinėjimai ir 96 prasideda rekonstrukcija. Šiek tiek skaičiukų. Pastato bendras plotas administracinės raudonų plytų dalies, tai ne pilnai 1500 kvadratinių metrų ir buvo skirta sąmata, beveik 2,5 milijono litų. Patys pastatai buvo pakankamai prastos būklės, net ir savininkai yra minėję, kad teko ieškoti autentiškų raudonų plytų iš šitų kraštų tam tikrom detalėm atstatyti. Tai buvo skiriama daug dėmesio ir lėšų, kad tie pastatai atrodytų kuo autentiškiau ir kuo labiau panašūs į tai, kas buvo pirminėje statyboje.“

Na, o ką  gi įdomaus pavyko išsaugoti šiuose pastatuose, sužinosite po pertraukėlės.

 

Atgimstanti istorija

Projektą iš dalies finansuoja Medijų rėmimo fondas.

Tęsiame pasakojimą apie buvusio celiuliozės fabriko komplekso statinius. Apleistų pastatų situacija pradėjo keistis maždaug prieš 30 metų, kai juos įsigijo jūrų krovinių kompanija „Bega“, pasakoja šios įmonės komunikacijos vadovas Gediminas Gudavičius.

Gediminas Gudavičius: „Nors ir vizualiai matėsi, kad jie yra jau prastos būklės, ir pertvaros lūžo, ir darbininkas buvo įsmukęs ir panašiai, bet nepaisant to, tos drąsos ir užmojo užteko vadovams įmonės. Pastatai buvo nupirkti ir tie darbai buvo pradėti, būtent raudonų plytų pastato. Pirmuoju etapu buvo padaryta taip, kad galėjo atsikraustyti įmonės administracija į šitą pastatą į raudonų plytų ir pradėti dirbti. O šalia esantis pastatas, tinkuotas ir su bokšteliu, jau buvo pradėtas rekonstruoti įvykdžius darbus raudonų plytų pastate. Nors kaip pasakojama iš tų laikų, žiūrint į tą pastatą, buvo minčių, kad vis tiktai gal reikėtų geriau nugriauti ir kažką tai atstatinėti, negu kad ten rekonstruoti, nes būklė buvo visai prasta to pilkojo.

Jo istorija – tai irgi buvo administracinės patalpos, buvo tarnybiniai butai tarpukariu celiuliozės fabriko darbuotojams, soviemečių ten buvo padarytas bendrabutis. O visai, prieš pat pabaigą, sakykim, buvimo kartono priklausomybėje, tai ten buvo makulatūros supirkimo punktas vienoj pusėj padarytas, o kitoj pusėj buvo gėrimų parduotuvė. Bet galų gale, aišku, ten viskas išsikėlė ir kai jau ten Bega įsigijo, tai ten buvo, sakykim, ta būklė tokia, kad kėlė abejonių dėl jo ateities, bet vis tiktai jisai buvo išsaugotas.“

Raudonų plytų pastatas paskutinį kartą buvo restauruotas maždaug prieš 13 metų ir jame, beje, atsirado įmonės muziejus.

Gediminas Gudavičius: „Grįžtant prie to raudonų plytų pastato, tai trūko tenais ir plytų, tai teko važiuoti po visą Klaipėdos kraštą, ieškoti tų apleistų daržinių raudonų plytų, tartis su šeimininkais, pirkti tas plytas, vežtis, kad būtų galima lipdyti, atsivėrusias skyles to pastato.

Aišku, viduje buvo daryta visokiausių patalpų, pertvarų, grindys buvo uždėtos ir medinės, ir viena spalva, ir antra spalva ir ant višaus dar linoleumas, tai visą tą nuplėšus, ten dar pavyko aptikti autentiškų metlacho plytelių. Aišku, ten jų daug išsaugota nebuvo, bet išsaugot pavyko metalinius laiptus autentiški yra, aišku, dėl jų dabar jau naujai padaryta, bet pats konstruktyvas yra likęs. Pavyzdžiui, vienam tuolete yra paliktas atvertas švininis vamzdis, nes Prūsijoj vanduo buvo tiekiamas švininiais vamzdžiais. Kai yra ten tokie seni elementai, sakykim, yra senos kolonos yra paliktos, tai tas, kas buvo galima išlaikyti, tas ir liko. Tai vat buvo etapais. 95 tais tie darbai pradėti įrengtas administracinės patalpos, įmonės administracija galėjo dirbti, bet dalis pastato - palėpė, jinai buvo net neliesta tuo metu. Ir iki jos buvo prieita 2013 metais. Tai ten tuo metu irgi buvo ir stogo danga keičiama, atnaujinamos kai kurios ten sienų dalys ir buvo įrengta paliepė. Ir jos dalis buvo skirta įmonės muziejui. Tai ten, sakykim, kažkokie tai pasiekimai yra demonstruojami, yra eksponuojami krovinių pavyzdžiai, su kuriais mes dirbame. Yra ir tų įdomesnių eksponatų ištraukti inkarai, gilinant krantines arba netgi toks kaustytas akmuo su didžiule grandine. Tai aš juokauju, kad tik galėtų būti vikingų laivo inkaras. Aišku, ten matyt buvo kažkoks tai ar plūduras pritvirtintas, ar kažkas. O pats įdomiausias ir įspūdingiausias eksponatas yra didžiulis stendas su visais įmanomais jūriniais mazgais, jisai gautas iš mūsų verslo partnerių dovanų, iš Brazilijos atkeliavęs, konteineriu specialiu.“

Nors šie paveldosauginiai administraciniai pastatai nėra prieinami plačiai visuomenei, tačiau, pasak kompanijos „Bega“ komunikacijos vadovo Gedimino Gudavičiaus, juose kartais organizuojamos ekskursijos.

Gediminas Gudavičius: „Tai yra įmonės administraciniai pastatai, raudonų plytų dirba Begos administracija, tam tinkuotam su bokšteliu pilkajam pastate yra išnuomatos patalpos įmonėms, tai ten tiesiog dirba žmonės. Ir pasivaikščiojimo darbo metu gal ten nelabai suorganizuosi, bet smagu, kad yra ne viena iniciatyva jau čia pastaruoju metu buvo ir Pastatai kalba, ir dabar Raudonų plytų projektas kreipėsi į mus, kad būtų galima savaitgaliui, sakykim, atverti šituos pastatus ir įsileisti žmones, tai mes su dideliu malonumu ir džiugesiu tą padarėme. Tai jau bent porą metų iš eilės tas procesas vis dažnėja ir žinau, kad vat lapkričio septintą dieną, berods irgi yra organizuojama viešosios įstaigos Raudonos plytos ekskursija ir vėl įvyks vat šituose mūsų pastatuose.“

Visgi dar ne visi čia esantys paveldosauginiai pastatai yra sutvarkyti. Kodėl? Sužinosite jau paskutinėje laidos dalyje.

 

Atgimstanti istorija

Projektą iš dalies finansuoja Medijų rėmimo fondas.

Buvusio celiuliozės fabriko komplekso dalis, kur dabar įsikūrė kompanijai „Bega“ priklausantys administraciniai pastatai, yra didelė architektūrinė vertybė, anot architektės ir gidės Evelinos Leišytės, juose susilieję funkcionalus pramoninis dizainas ir dekoratyviniai jugendo stiliaus elementai.

Evelina Leišytė: „Klaipėdos miesto architektūra, vienas iš išskirtinių jos bruožų yra raudonos plytos ir, tuo metu, kai prasidėjo pramonės revoliucija ir Klaipėdoje pradėjo kurtis ir plėstotis įvairios pramoninės įmonės, pramoniniai pastatai buvo ypatingai dekoratyvūs. Dabar mes esame pratę, kad, gal, fabrikas yra dėžutė, o pramoniniai pastatai tuo metu, prieš 100 ir daugiau metų, buvo pakankamai skiriama dėmesio jų išvaizdai, nes, dažniausiai įmonės pavadinimai buvo siejami su savininkų pavardėmis, todėl stengėsi turėti tarsi vizitinę kortelę savo, nebūtinai viso fabriko, bet keli pastatai, kad būtų reprezentatyvūs.“

Pašnekovė džiaugiasi, kad šiuos pastatus privati bendrovė labai gražiai ir pakankamai autentiškai sutvarkė.

Evelina Leišytė: „Jeigu paimsime nuotrauką pirminę prieš 100 metų, sakykime, šitų pastatų ir dabar, tai didžiulio skirtumo nebūtų. Pastatų mastelis, langų dydžiai, sienos tam tikros dalys, nes ne viską sugriovė, tai iš esmės tie patys pastatai yra autentiški. Tiesiog buvo tam tikros detalės atkurtos pagal istorinę medžiagą.

Privatūs asmenys buvo labai sąmoningi įvertindami tai, ką jie nusipirko ir kaip norėjo atkurti, nes, kaip minėjau, jie ieškojo autentiškų plytų. Galėjo sudėti paprastesnes ir būtų viskas pasibaigę, irgi turėtumėm vaizdą, bet buvo ieškoma kuo gi labiau autentikos, tai, manau, yra labai svarbu ir labai vertinga, nes ne visi, kad ir privatūs asmenys kartais nusiperka tam tikrus pastatus, nekreipia dėmesio į tai, ką turėjo palikę ankstesnės kartos. Ir dažnai sugadina, nes aš suprantu, kad reikia nemažai lėšų atkurti tam tikras detales, tačiau labai pasistengus, galima, manau, rasti kažkokį, kad ir tarpinį, bet geresnį variantą, negu sunaikinam tai, ką gaunam.“

Nors administraciniai pastatai renovuoti, tačiau atgimimo dar laukia kitas greta esantis pramoninio paveldo objektas.

Evelina Leišytė: „Aš suprantu, kad tie, kurie stovi prie gatvės pastatai, rekonstruoti patys seniausi, tačiau man asmeniškai įdomesnis yra celiuliozės fabrikas, kuris yra šiek tiek giliau. Jis yra matomas nuo gatvės, jis yra aukštas pastatas, šiuo metu yra avarinės būklės ir planuojama jį rekonstruoti, tačiau lėšų reikia nemažai, tyrimų, projektų, tai užtruks, nes kuo įdomus šitas pastatas? Mes pastatus suvokiame kaip tuos, kurie mums teikia užuovėją nuo gamtos, tačiau tas celiuliozės fabrikas yra labiau kaip kiautas, o ne kaip pastatas, nes jo konstrukcija buvo įrenginiai pastatyti viduje ir plytomis apmūritas pats kiautas. Tai prasidėjus nepriklausomybei celiuliozės virimo aparatai, kurie buvo metaliniai, buvo išpjaustyti ir palikta dabar tuščia erdvė. Todėl šitas pastatas šiuo metu yra avarinės būklės, nes neliko pagrindinių laikančių konstrukcijų ir tikėkimės, kad kažkuriuo metu ateityje jis galės atsikurti ir, manau, kad bus kita funkcija, bet savo grožį vis tiek jisai atgaus.“

Čia ekskursijas vedusi gidė Evelina Leišytė sako, kad visuomenei tokie objektai labai įdomūs, todėl sulaukiama nemažai norinčių juos aplankyti.

Evelina Leišytė: „Labai domisi, ir natūralu, kadangi tie pastatai ir kompleksas yra uždaras, tai tikrai susidomėjimas yra didžiulis. Aš manau, kiekvienas randa savo įdomiausią detalę: vienam labiau rūpi architektūrinės detalės, daugiau papasakoti, kitiem galbūt žmonių istorijos, tretiem – konstrukcinės detalės, kodėl tas pastatas būtent toks, ar kitoks, tai šiuo metu jie visuomenei nėra prieinami. Juos aplankyti buvo galima įvairių renginių metu, tai yra Pastatai kalba Klaipėda, Raudonų plytų istorijos. Kiek žinau, Raudonos plytos ateityje planuoja rengti ekskursijas Begoje.

Tuo ir baigiame pasakojimą apie buvusio Klaipėdos celiuliozės fabriko komplekso restauruotus ir to dar laukiančius pastatus.

Laidą rengė Žydrūnas Naujokas.

P.S. Pašnekovų kalba neredaguota.

  • Palangos senoji vaistinė
    Palangos senoji vaistinė
    Atgimstanti istorija

Atgimstanti istorija - Palangos vaistinė

Projektą iš dalies finansuoja medijų rėmimo fondas.

Šiandien leisimės į unikalią kelionę laiku po vieną įspūdingiausių ir istorija alsuojančių Palangos objektų – senąją vaistinę. Kartu su Palangos miesto gide Janina Šateikiene atversime šio pastato duris ir sužinosime, kaip XIX amžiuje gimė ši legenda ir kokias paslaptis slėpė. Palangos senoji vaistinė – tai ne tik pastatas, tai ištisa epochų liudininkė. Jos istorija prasideda 1827 metais, kai grafas Mykolas Juozapas Tiškevičius, siekdamas modernizuoti kurortą, pakvietė į Palangą provizorių Vilhelmą Griuningą. Tuomet tai buvo vienas pirmųjų tokių objektų visame pajūryje.

Janina Šateikienė: „Palangos vaistinė įkurta 1827 metais, tai jau kitais metais mes švęsime 200 metų jubiliejų. Pirmasis savininkas buvo Vilhelmas Griuningas, iš Rygos kilęs vokietis. Ir jis  užpatentavo ir išgarsino „Trejas devynerias“. Tai buvo 27 vaistažolių ekstraktas.

Griuningų šeima vaistinei vadovavo beveik aštuonis dešimtmečius. Per tą laiką vaistinė įgijo nepriekaištingą reputaciją. Vilhelmas Griuningas buvo ne tik vaistininkas, bet ir aktyvus visuomenininkas, rėmęs vietos bendruomenę. Jo sukurtas „Trejų devynerių“ receptas vėliau tapo vienu žinomiausių lietuviškų gėrimų.

Janina Šateikienė: „Pagal kvaitėdiečio gydytojo receptą buvo gaminamas taip pat mišinys, esencija kordialis. Tai vasaros metu, tada suvažiuodavo daug tų poilsiautojų, o palangiškiai visus poilsiautojus vadindavo ne poilsiautojai, o kompelnikais. Nuo žodžio kompelis gyvena ant kampo. Na ir vasaros metu, kadangi vis tiek tai žmonės ir restoranus lankydavo, ir kavines, ir kažką tai kažkur suvalgydavo, gal ir per daug, gal ir ne to. Tai vat „Trejos devynerios“ labai padėdavo virškinimui, bet jas reikėdavo gerti ne stiklinėmis, o šaukšteliais, o taip pat jei užsimegzdavo įvairūs kurorto romanai, tada prasidėdavo širdies permušimai kažkokie, dvejonės, tai vat tada padėdavo esencialis kordialis.“

Vienas įdomiausių ir herojiškiausių šios vaistinės istorijos epizodų – spaudos draudimo metai. Nepaisant griežtos carinės cenzūros ir draudimo vartoti lietuvišką raštą, vaistininkas Vilhelmas Griuningas drįso ant vaistų etikečių ir receptų pavadinimus rašyti lotyniškais rašmeninis, lietuviškai.

Janina Šateikienė: „Vaistinė turėjo savo prekinį ženklą – raudoną raktą. O spaudos draudimo metais, vat galite įsivaizduoti, visi, nors ir buvo tą rusų kalba, kirilica, glagolica, ten ten visiems rašydavo, tai vat visi, tais spaudos draudimo metais receptus ir vaistų etiketes Griuningas rašydavo lietuvių kalba.“

O kas nutiko vaistinei vėliau, kai pasikeitus jos šeimininkams prasidėjo permainingi XX amžiaus įvykiai nuo klestėjimo tarpukariu iki skaudžios sovietinės okupacijos? Apie tai pasakojimą tęsime kitoje dalyje.

 

Atgimstanti istorija

Projektą iš dalies finansuoja medijų rėmimo fondas.

Tęsiama pasakojama apie Palangos vaistinę. Kartu su Palangos miesto gide Janina Šateikiene tęsiame pažintį su pastato istorija, kurioje persipina vokiškas paveldas, tarpukario klestėjimas ir skaudūs istorijos lūžiai.

1910 metais vaistinę iš Griuningų giminės perėmė kitas provizorius vokietis – Vilhelmas Bertingas. Tai buvo asmenybė, palikusi ryškų pėdsaką visame kurorte. Jis ne tik tęsė tradicinių vaistų gamybą, bet ir aktyviai įsitraukė į Palangos visuomeninį gyvenimą. Jis buvo vienas iš Palangos kurorto komiteto steigėjų, daug prisidėjo prie miestelio modernizavimo, o jo vaistinė tapo traukos centru ne tik poilsiautojams.

Janina Šateikienė: „1910 metais iš Griuningų vaistinę nupirko vokietis provizorius iš Rygos, Vilhelmas Bertingas. Irgi taip pat daug buvo, toksai buvo cechas, kuris gamindavo vaistus. Tai būdavo ir pertusino, ten atsikosėjimui, kadangi fermentuodavo šeivamedį, o šeivamedis – tai yra vaistai nuo kosulio. Na, ir palangiškiai sakydavo, jau neduok, Dieve, praeiti pro tą vaistinę, kada fermentuojamas šeivamedis, nes tokia smarvė, kad baisu. Tai pagamindavo tuos vaistus, tai jie padėdavo nuo kosulio.“

 

Tarpukario nepriklausomos Lietuvos laikotarpiu vaistinė išgyveno tikrą aukso amžių. Tačiau ramybė baigėsi 1940-aisiais prasidėjus pirmajai sovietinei okupacijai. Naujoji valdžia vaistinę nacionalizavo, o Vilhelmas Bertingas, kaip ir daugelis kitų vokiečių kilmės asmenų, buvo priverstas grįžti į Vokietiją, palikdamas visą savo gyvenimą ir sukurtą verslą. Tai buvo dramatiškas virsmas ne tik vaistinei, bet ir visam miestui, praradusiam vieną iš savo šviesuolių.

Janina Šateikienė: „1940 metais vaistinė buvo nacionalizuota. Daug pastatų buvo Palangoj nacionalizuotų. Karo pabaigoje vaistinės gyvenamosiose patalpose įsikūrė sovietinės kariuomenės jūrų žvalgybos dalinys ir jie suniokojo visą interjerą.“

Sovietmečio istorijos tėkmė buvo itin žiauri. 1945–1951 metais vaistinės rusiuose ir patalpose šeimininkavo NKVD. Čia buvo tardomi ir kankinami Lietuvos patriotai, todėl šis pastatas tapo skausmo ir kančios simboliu visai Palangai.

Janina Šateikienė: „1945–1951 metais vaistinės pastate veikė NKVD. Šiame pastate prasidėjo Palangos žmonių kančios. Ir dabar šiuo metu irgi yra memorialinė lenta kabanti ant vaistinės pastato, o už vaistinės pastato yra pastatytas kryžius visiems tremtiniams, kurie buvo išvežti iš Palangos. Reiškias, kryžius medinis ir tokie akmenukai, kurie parodo, į kurias vietas buvo išremti palangiškiai. Interjeras buvo gan nuniokotas, dabar išlikusi yra koklinė krosnis, durys medinės, plytelių grindys ir palubėj kaba didelis krokodilas.“

O kodėl vaistinės salėje atsidūrė didelis krokodilas ir ką jis simbolizuoja, taip pat kokias knygutes apie Palangos kurortą išleisdavo tarpukario vaistininkai, apie tai mūsų pasakojimą tęsime jau kitoje laidos dalyje.

 

Atgimstanti istorija

Projektą iš dalies finansuoja medijų rėmimo fondas.

Trečioje atgimstančios istorijos dalyje tęsiame intriguojantį pasakojimą apie Palangos vaistinę. Šioje dalyje panersime į tarpukario leidinių pasaulį ir išsiaiškinsime, ką vaistinėje veikia krokodilas bei kuo ypatinga Baltijos jūra. Vienas ryškiausių ir labiausiai intriguojančių eksponatų Palangos vaistinėje – palubėje kybantis didelis krokodilas. Šis objektas kelia daug klausimų ir legendų; manoma, kad jis atsirado tarpukariu, norint pabrėžti tolimų kraštų egzotiką ir vaistinės visagalystę, galinčią įveikti netikėčiausias ligas.

Janina Šateikienė: „Krokodilą tą padarė Palangos meistras Albertas Žulkus. Kai kuriose vaistinėse jis simbolizuoja galingumą ir išmintį, o vėliau jau jo vietą užėmė gyvatė su taure. Ir reiškias, vat kai būna ta gyvatė su taure, tai jinai yra atėjusi iš senovės Graikijos, tai būtent vadinasi Higėjos taurė. Higėja – tai sveikatos ir ligų prevencijos deivė, medicinos Dievo Asklėpijo duktė. Gyvatė buvo siejama su gydymu ir atsinaujinimu, iš dalies dėl to, kad gyvatė periodiškai nusimeta odą. O taurė simbolizuoja indą, į kurį pilamas vaistas, ar gydomasis gėrimas. Farmacijos simboliu šis ženklas tapo XVIII–XIX amžiuje. O jau Asklėpijo lazda su apsivijusia gyvate yra pagrindinis medicinos simbolis.“

Tarpukariu vaistininkai atliko ir svarbią švietėjišką misiją: norėdami supažindinti svečius su Palangos istorija ir gamta, jie laido specialias informacines knygutes. Puikus pavyzdys – 1922 metais išleista knygelė, kurią mini Palangos miesto gidė Janina Šateikienė. Tokie leidiniai tapo savotiškais kelionių vadovais, populiarinančiais kurortą.

Janina Šateikienė: „Kiekviena Palangos turbūt tokia, kiekviena turbūt vila Palangoje išleisdavo tokias knygutes, ir aš prie šakis dabar turiu 1922 metų išleistą knygutę, surentė, parašyta „Pencionas Prudelė Palangoje“. Tai šitose knygutėse visus tuos kompelnikus, vadinamus poilsiautojus, supažindindavo su Palangos istorija, tai buvo legendos apie Birutę ir Kęstutį, ką galima pamatyti Palangoje, kur apsilankyti, kur gerai skaniai pavalgyti ir taip toliau.“

Tarpukario reklama buvo subtili, bet efektyvi. Girdime iš pasakojimo, vaistininkai akcentavo Palangos oro ir Baltijos jūros gydomąsias savybes, jodo gausą, mineralinių druskų poveikį ir puikų mikroklimatą, apsaugantį nuo epidemijų.

Janina Šateikienė: „Ir dabar, reiškias, irgi taip pat apie patį kurortą pripažinta gydytojų, kad Baltijos jūros vanduo turi daug jodo ir mineralinių druskų ir dėl to išgaravimai jūros vandens yra labai sveika mūsų organizmui. Pušynų kvapas ir jūros išgaravimai Palangoje sudaro labai sveiką orą. Niekomet Palangoje neužsilaiko epidemijos. Gražus pasakymas, viliojantis, todėl kompelnikai ir atvažiuodavo į Palangą. Dabar ką gydo Palanga?

Kas laukia Palangos vaistinėje ligonių ir kokios gydymo paslaptys slypėjo praeityje, papasakosime jau paskutinėje laidos dalyje. Tęsime netrukus.

 

Atgimstanti istorija

Projektą iš dalies finansuoja medijų rėmimo fondas.

Tęsiame mūsų pasakojimą šiandien apie senąją Palangos vaistinę. Pasakojant apie ją, svarbu suprasti, kokios ligos buvo gydomos ir kokios buvo medicinos galimybės.

Janina Šateikienė: „Kaip kitaip grafai Tiškevičiai rūpinosi tais kompelnikais, kad jiems būtų įdomu ir kad taip sakant geriausia reklama yra iš lūpų į lūpą, kad kuo daugiau žmonių atvažiuotų į tą Palangą. Buvo pastatytos ir maudyklos, prie jūros buvo šiltos maudyklos, tada buvo pirmosios gydyklos irgi kur, galėjo ten pasisveikinti žmonės, tai vat ten buvo ir soliariumas, soliariumas net tais laikais, taip, gimnastikos salė, buvo masažo kabinetai, vonios.“

Palangos miesto gidė Janina Šateikienė pasakoja, jog gydymas dažnai būdavo kompleksinis: gera mityba, grynas jūros oras, saulės vonios ir, žinoma, vaistininkų gaminami specialūs tepalai bei vaistai.

Janina Šateikienė: „Provizorius, jau sekantis jau iš tų provizorių ten jų buvo nemažai pokarinio laikotarpio, buvo Zigmas Bagdonavičius, kuris buvo išradęs tepalą nuo saulės nudegimų.  Pavyzdžiui, prie maudyklos, kurios buvo pastatytos prie jūros, tai ten pumpuodavo vandenį iš jūros ir jį pašildydavo, tai įsivaizduojat, XX amžiaus pradžia ir jau vat tokia technologija, o jau tos, kur buvo pirmosios gydyklos, tai jau ten su bačkom atveždavo vandenį iš jūros, kadangi netoli jūros ta gydykla yra, tai ten užpildydavo jau jūros vandenį iš tų bačkų ir irgi pašildydavo, ten pridėdavo  druskų, visokių mineralų, tie kompelnikai galėdavo, kaip sako, pasiratkažinti.“

Kas laukė Palangos vaistinėje ligonių ir kokios gydymo paslaptys slypėjo praeityje?

Janina Šateikienė: „Dabar ką gydo Palanga? Vaikus scrofulingus, o scrofuliozė – tai kaklo srities limfmazgių patinimas, tuberkuliozės atmaina. Suaugusiems plaučių silpnybes, visokias vidurių ligas, grobus, grobai – tai žemaitiškai būtų viduriai ne šonkauliai, ligotus nutukimus, moterų ligas, sunkiai sirgusiems poilsis geras, o geriausia čia poilsis, nusidarbavusiems.“

Gidė Janina Šateikienė primena, kad jau nebėra to cecho, kuris gamindavo tuos vaistus, ir tai žymi svarbų lūžį. Tradicinė vaistų gamyba, paremta individualiais receptais ir rankiniu darbu, pamažu nyko, užleisdama vietą pramoninei farmacinei produkcijai. Nors vaistinėje ir toliau buvo galima nusipirkti vaistų, vaistininko, kaip kūrėjo, vaidmuo sumenko, o pats procesas tapo labiau mechanizuotas.

Janina Šateikienė: „Tai jau nebėra to cecho, kuris jau gamindavo tuos vaistus, o taip ta aplinka labai tokia maloni irgi, nu kaip senovė, dvelkianti, vis tiek jau kitais metais švęsime 200 metų jubiliejų, kaip sakyt, jinai yra, kaip yra architektūrinis paminklas, negali nugriauti, negali, nu bet vis tiek prieš  200 metų statytas pastatas, jisai medinis, tai jisai ten rekonstrukcijų turbūt reikalauja nemažai išlaikyt autentiką.“

Palangos senoji vaistinė šiandien – tai unikalus medinės architektūros paminklas, kurio išsaugojimas yra didelis iššūkis. Pastatas, statytas prieš 200 metų, reikalauja nuolatinės priežiūros ir restauracijos, kad būtų išsaugotas jo autentiškumas. Tikimasi, kad ateityje ši vaistinė ne tik sėkmingai tęs savo veiklą, bet galbūt taps ir muziejumi, leidžiančiu dar giliau susipažinti su turtinga kurorto istorija, kurioje susipina sveikata, kultūra ir žmogiškasis likimas – tai istorija, kuri tęsiasi.

Laidą rengė Jūratė Žavoronkova.

P.S. Pašnekovų kalba neredaguota.

  • Klaipėdos švento Jono bažnyčia
    Klaipėdos švento Jono bažnyčia
    Atgimstanti istorija

Atgimstanti istorija (Klaipėdos Švento Jono bažnyčia)

Projektą iš dalies finansuoja Medijų rėmimo fondas.

Šiandieną mūsų laidoje kalbėsime apie vieną iš svarbiausių Klaipėdos miesto pastatų, kurio, deja, nebėra, bet daug žmonių trokšta, kad jis vėl atsirastų. Tikėkimės, greitai taip ir bus. Kalbu apie per Antrąjį pasaulinį karą sugriautą Švento Jono bažnyčią. Kalbant apie jos atsiradimo istoriją, reikėtų nusikelti į viduramžius, kai tik prasidėjo pačios Klaipėdos kūrimo istorija. Pasakoja Lietuvos evangelikų liuteronų bažnyčios kunigas Darius Petkūnas, kuris netrukus išleis knygą apie Švento Jono bažnyčios istoriją.

Darius Petkūnas: „Na, bažnyčios istorija siekia XIII amžių. Pirmą kartą ji rašytiniuose šaltiniuose paminėta 1258 metais, kai buvo įsteigta Klaipėdos miesto parapija. Jai buvo suteiktas Švento Jono vardas. Tai nebuvo vienintelė bažnyčia mieste. Tais pačiais metais buvo įsteigta bažnyčia ir apylinkių gyventojams, tai yra Kuršiams. Ji buvo pavadinta Švento Mikalojaus vardu, tačiau taip pat buvo įsteigta ir Švenčiausios mergelės Marijos katedra.

Švento Jono bažnyčia, apie ją žinome iš tikrųjų palyginti mažai, jeigu kalbame apie viduramžių laikotarpį. 1291 metais pažymėta, kad bažnyčia, parapija negali turėti savo kapinių, kur jinai buvo, mes šiandien nežinome, tačiau žinome tik tiek, kad vieta, kur ji buvo, buvo labai siaura. Todėl Jono parapijai buvo suteikta teisė naudotis Švenčiausios Mergelės Marijos kapinėmis, ten miestiečiai galėjo laidoti savo parapijiečius. Švenčiausios Mergelės Marijos bažnyčia buvo didesnė, tai buvo vyskupo bažnyčia ir kapitulos bažnyčia, nes ordinas įsteigdamas Klaipėdą ketino tęsti savo ekspansiją į Žemaitiją ir mieste buvo įsteigta Vyskupija.

Tačiau, kadangi ordino planai, na, neišsipildė taip, kaip jie norėjo, nes Klaipėda buvo palyginti nepalankioje situacijoje, nes iki Rygos buvo 300 km, panašus atstumas iki Karaliaučiaus ir tuometu vyko karai tarp Ordino ir Lietuvos. Ir eiliuota Livonijos kronikos sako, kad Mymelė per toli stovėjo, Dievas pats ją globot turėjo.

Jono bažnyčia yra paminima dar vieną kartą XIV amžiaus pradžioje, ten pasakyta, kad pusė Švento Jono bažnyčios pajamų turi būti perteikta kapitulai Vyskupijai, kuri, deja, 1298 metais jau palieka Klaipėdą ir persikelia į Kuršą, į Aistotę ir į Piltenę.“

Visgi bėgant laikui tuometiniame Mėmelyje iš trijų maldos namų liko tik vieni.

Darius Petkūnas: „Jeigu žvelgiame į viduramžių laikotarpį, tai daugiau apie Jono bažnyčią mes šaltinių nerandame. Nes iš tikrųjų ta pilis, sakykime, tas miestas tuomet buvo labai labai mažas. Jis buvo griaunamas ir deginamas mažiausiai apie devynis kartus, vyko karai tarp Ordino ir Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės. Ir 1503 metais užfiksuota tik 25 miesto piliečiai, tai yra vyrai turėję turtą mieste, kurių iš viso 150 žmonių. Tai, kai žvelgiame į istoriją, mes matome, kad miestiečiams atstatyti tris bažnyčias, tą Mikalojaus, Švento Jono ir Švenčiausios Mergelės Marijos bažnyčią buvo netikslinga ir finansiškai, na, miestiečiai nebuvo pajėgūs. Todėl tikėtina, kad mieste jau viduramžių laikotarpiu buvo likusi tik viena bažnyčia, tai yra Švenčiausios Mergelės Marijos buvusi katedra. Joje meldėsi miestiečiai. Aplink ją buvo kapinės ir kurį laiką buvo vadinama katedra. Jau po reformacijos ši miesto bažnyčia buvo vadinama liuteronų bažnyčia, vokiečių bažnyčia, evangelikų bažnyčia. Tad, jeigu žvelgiame į viduramžių laikotarpį, viduramžių pabaigoje buvo likusi tik vienintelė miesto bažnyčia, buvusi Švenčiausios Marijos katedra ir ji stovėjo šalia pilies.

Miestiečių bažnyčia iš Piliavietės teritorijos buvo perkelta į kitą vietą, arčiau Dangės upės, kur dabar maždaug stovi burlaivis Meridianas.

Darius Petkūnas: „1529 metais, pradėjus Pilies fortifikacijas, tą buvusi Švenčiausios Marijos katedra, kuri jau tapo miestiečių bažnyčia, ji buvo perkelta jau šalia Dangės, netoli Meridiano ir Jono kalnelio. Šiandien toje vietoje stovi biuro ir gyvenamųjų patalpų pastatas ir ji stovėjo iki 1706 metų toje vietoje. Na, o bažnyčia Turgaus gatvėje, ta jau paskutinė Švento Jono bažnyčia, jau miestiečių bažnyčia, ten buvo pastatyta 1706 metais. Ji stovėjo iki pat Antro pasaulinio karo pabaigos 1945 metų pradžios.“

Švento Jono bažnyčia tuometiniame Mėmelyje išsiskyrė savo aukštu bokštu. Kodėl jis toks buvo reikalingas ir kas finansavo jo pastatymą, sužinosite netrukus.

 

Atgimstanti istorija

Projektą iš dalies finansuoja Medijų rėmimo fondas.

Tęsiame pasakojimą apie Klaipėdos Švento Jono bažnyčią. Jos vieta ir išvaizda keitėsi ne kartą: pirmosios Jono bažnyčios, statytos dar XIII amžiuje, tiksli vieta nežinoma; vėliau šios parapijos maldos namai iš Pilies kaimynystės buvo perkelti į kitą vietą – dabartinėje Turgaus gatvėje, Dangės upės pakrantėje. Lėšos naujos bažnyčios statybai buvo pradėtos rinkti 1682-iaisiais, o po keturiolikos metų statybvietėje buvo padėtas kertinis akmuo. Kaip pasakoja Lietuvos evangelikų liuteronų bažnyčios kunigas Darius Petkūnas, dėl lėšų trūkumo statybos buvo ne kartą sustojusios, o bokštą pavyko užbaigti tik kone po šimto metų.

Darius Petkūnas: „Miesto parapija, atrodo, kad nebuvo tokia turtinga. Ji pastatė bažnyčią 1696 metais, kai ją pašventino, tačiau jai neužteko lėšų užbaigti bokšto. Bokštas buvo pastatytas iki 27 metrų, ir ten buvo įkelti varpai, o toliau buvo bokšto viršūnė uždengta. Ir tik 1790 metais baigta bokšto statyba. Parapija, kadangi neturėjo pakankamai finansinių išteklių, nenorėjo labai aukšto bokšto, bet kita vertus, jūrų pirkliai pageidavo, kad bokštas taptų orientyru laivams iš jūros. Jie pažadėjo finansuoti šio bokšto statybą, na ir tada 1790 metais bokštas buvo užbaigtas, ir jis siekia, atrodo, 57 metrus.“

Vokiečių liuteronų bažnyčia buvo labai svarbi miestui. Jos šventoriuje buvo kapinės, o bokšte kabėjo keturi varpai, iš jų vienas buvo skirtas greta esančiai mokyklai. Bokštas buvo svarbus orientyras ir į uostą plaukusiems laivams.

Darius Petkūnas: „Tai buvo pati svarbiausia mieste bažnyčia, miesto bendruomenės susibūrimo vieta, taip pat buvo reprezentacinė miesto erdvė, joje buvo minimi valstybės įvykiai. Na, jos bokštas 57 metrų tuomet buvo jau orientyras laivams į uostą įplaukiantiems. Taip pat bokštą naudojo gaisrininkai, nes tai buvo aukščiausias objektas mieste tuo metu, ir taip pat bokštas buvo naudojamas kartografijoje ir geodeziniuose tyrimuose. Jono bažnyčia buvo vienas iš tų taškų, kurių koordinatės atitiko ir Klaipėdos miesto koordinates.

Bet mes kalbame šiuo metu apie tą bažnyčią dar iki 1854 metų gaisro, tačiau jau po gaisro, kai buvo atstatyta 1857 metais, jos pavidalas keitėsi.“

 

1854-aisiais metais gaisrui sunaikinus šią bažnyčią, miestas pradėjo bažnyčios atstatymą, tam panaudojant senos bažnyčios pamatus ir liekanas, o 1857-aisiais įvyko atstatytos bažnyčios pašventinimo iškilmės.

 

Darius Petkūnas: „Buvo paaukštintos sienos 3 metrais. Ir architektas Prūsijos August Stüler taip pat parengė bokšto paaukštinimo projektą, ir bokštas turėjo tapti 75 metrų aukščio. Tačiau 1857 metais parapija dar neturėjo pakankamai lėšų užbaigti šitą bokštą, ir tik 1863 metais, kai gavo žydų kilmės pirklio Vynerio palikimo dalį, bokštas buvo užbaigtas, ir jo aukštis tada buvo 75 metrai.

Na, po gaisro statyta bažnyčia įgijo neogotikos bruožų, jai buvo būdingi aukšti smailūs langai, smailios arkos ir į viršų kylančios architektūrinės formos. Šonines sienas puošė dekoratyviniai trikampiai ir tarp jų bokšteliai, vadinami pinakliai. Bažnyčios interjeras turėjo tris navas, tris erdves: centrinė erdvė, kai žvelgsiam nuo įėjimo link altoriaus, ir šoninės, po galerijomis. Altoriaus paveikslas, pagrindinis akcentas, buvo „Kristus alyvų kalne“. Jį nupiešė Prūsijos dailininkas, gyvenęs Paryžiuje, Friedrich August Bautervek ir 1859 metais paveikslą padovanojo Prūsijos karalius Frydrichas Vilhelmas IV. Taip pat altoriaus erdvę puošė dvi skulptūros: kairėje buvo laiminantis Kristus, o dešinėje Mozė su plokšte, kurioje buvo Dievo įsakymai, įrašyti hebrajų kalba. Šias skulptūras padovanojo Prūsijos karalius Vilhelmas I. Bažnyčioje taip pat buvo įrengtos atminimo lentos Prūsijos karališkajai šeimai ir karuose žuvusiems kariams.

Visa tai mes šiandien galime pažinti tik iš istorinių fotografijų, atvirukų, architektūrinių brėžinių ir kitos ikonografinės medžiagos. Deja, ta karališkajai šeimai lenta skirta ji yra atkurta. Ją atkūrė restauratorius ir skulptorius Vytautas Baranskas, ir šiandien ši lenta yra Klaipėdos miesto Kanto bibliotekoje.“

Švento Jono bažnyčia buvo sugriauta per Antrąjį pasaulinį karą, bet apie tai kalbėsime jau po pertraukėlės.

 

Atgimstanti istorija

Projektą iš dalies finansuoja Medijų rėmimo fondas.

Per 1854 metų Klaipėdos miesto didįjį gaisrą sunaikinta bažnyčia buvo atstatyta 1857 metais. Jai suteiktas Švento Jono vardas. Dar po šešerių metų buvo pilnai atstatytas ir bokštas. XX amžiaus pradžioje buvo renovuojami jos fasadai, vėliau įvestas šildymas ir elektra. Kaip pasakoja Lietuvos evangelikų liuteronų bažnyčios kunigas Darius Petkūnas, Švento Jono bažnyčia buvo sunaikinta per Antrąjį pasaulinį karą.

Darius Petkūnas: „Per Pirmąjį pasaulinį karą ji praktiškai beveik nenukentėjo. Bažnyčia buvo sugriauta tik Antro pasaulinio karo pabaigoje 1945 metais, sausio mėnesį. Kas ją sugriovė, iš tikrųjų iki šiol sunku atsakyti. Vienas dalykas yra tiksliai žinoma, kad vokiečių kariuomenė vermachtas pasitraukdamas iš miesto per Kuršių neriją ir laivais naikino uosto infrastruktūrą. Yra išlikęs brėžinys, ten pažymėta, kad Romos katalikų Švenčiausios Trejybės bažnyčiai buvo padėta 400 kg sprogmenų, taip pat buvo sprogmenys padėti ir miesto Turgaus halėje. Bet šie objektai nebepateko į uosto teritoriją, todėl tikriausiai buvo naikinami tie pastatai, kurie galėtų tapti užuovėja sovietinei kariuomenei. Yra išlikęs vienas liudijimas iš rusų kareivio, kuris sako, kad buvo parodyta generolui ar pulkininkui rusų, kuris organizavo miesto puolimą, piešinys ar kas, ir jis tada pamatė tas bažnyčias ir sakė, kad tos bažnyčios yra naudojamos kaip stebėjimo objektai, todėl jas reikia sugriauti. Bet tiksliai nežinome, kas sugriovė bažnyčią tiksliai iki šiol sunku pasakyti. Bet kita vertus, reikia pripažinti, kad bent vieną bažnyčią sunaikino atsitraukianti vokiečių kariuomenė, tai būtent Švenčiausios Trejybės Romos katalikų bažnyčią.“

Pokariu bažnyčios griuvėsiai riogsojo dar maždaug dešimtmetį. Iš pradžių čia planuota pastatyti mokyklą, tačiau galiausiai atsirado prekybinis pastatas ir tualetas.

Darius Petkūnas: „Kadangi sovietinė valdžia Klaipėdos nelaikė šios vietos kažkuo tai ypatinga, bažnyčios griuvėsiai išliko net nepaliesti beveik iki 1955 metų. Žinoma, buvo naudojamos plytos  statyboms miesto, tačiau valymo darbai prasidėjo tiktai apie 1950 gal 7, gal 8 metus, ir 9 metais jau kaip rodo ikonografinė medžiaga, ši vieta praktiškai jau buvo išvalyta.  

1953 metais miesto Vykdomasis komitetas priėmė sprendimą toje vietoje statyti 900 vietų vidurinę mokyklą. Tačiau tam paprieštaravo kai kurie vykdomojo komiteto tarybos nariai ir miesto gyventojai, nes būtų reikėję mokiniams iš Minijos gatvės eiti apie 4 km iki centro, todėl buvo atsisakyta šios idėjos.

Ir tiktai 1961 metais nuspręsta toje vietoje statyti laikinus prekybos paviljonus, tai vadinamajai universalinei parduotuvei Turgaus ir Tiltų gatvės sankryžoje, vėliau jinai buvo pavadinta Pajūris, tačiau tuometu jinai buvo vadinama Univermagu. Taigi, buvo pastatyti paviljonai, tie paviljonai išliko iki pat nepriklausomybės pradžios ir buvo nugriauti tiktai 1993 - 1994 metais.“

Atkūrus nepriklausomybę kilo idėja atstatyti ir Švento Jono bažnyčią, tačiau iš pradžių ketinta ją atstatyti neautentišką. Visgi prieš dešimtmetį politikai nusprendė kitaip.

Darius Petkūnas: „Na, parapija iš karto jau po nepriklausomybės pradėjo planuoti bažnyčios atstatymą. 2001 metais valdyba suteikė panaudos teisės sklypą šitą Švento Jono bažnyčios šventorių. 2006 metais buvo pasirašyta sutartis su architekte Elena Nijole Bučiūte, ir tai turėjo būti mažesnė bažnyčia. Jos bokšto aukštis turėjo būti 45 metrai. Tačiau tuo pačiu metu 2008 metais susibūrė Švento Jono bažnyčios atstatymo iniciatyvinė grupė, kurią sudarė istorikai, kultūros paveldo specialistai ir savivaldybės atstovai. Jie pageidavo, kad būtų atstatyta autentiška Švento Jono bažnyčia. Tačiau parapija jau kadangi turėjo projektą mažesniajai bažnyčiai, ji toliau planavo statyti būtent šitą bažnyčią, nes įsivaizduojate, kiek kainuotų atstatyt Švento Jono bažnyčią. Ir buvo išduotas leidimas 2011 metais statyti tą mažesnę bažnyčią, tačiau be bokšto. 2013 metais parapija  įkūrė Švento Jono bažnyčios atminimo atstatymo labdaros ir paramos fondą, bet 2015 metais vis dėlto Klaipėdos miesto tarybos kolegija pasisakė už autentiškos bažnyčios atstatymą ir taip pakeitė parapijos planus ir nuo 2015 metų parapija jau planuoja atstatyti Švento Jono bažnyčią, kaip ir pageidauja miesto taryba, paveldosaugininkai, istorikai ir daugelis miesto piliečių.“

Šiuo metu ruošiamasi pradėti darbus nuo Švento Jono bažnyčios bokšto atstatymo, bet apie tai jau paskutinėje laidos dalyje.

 

Atgimstanti istorija

Projektą iš dalies finansuoja Medijų rėmimo fondas.

Klaipėdos Švento Jono bažnyčia buvo sunaikinta baigiantis Antrajam pasauliniam karui. Laidos pašnekovas Darius Petkūnas teigia, kad čia buvo vykdomi archeologiniai kasinėjimai, tačiau kol kas ištirta tik apie trečdalis teritorijos.

Darius Petkūnas: „2020 ir 2022 metais buvo vykdomi tyrimai dabartinėje Švento Jono bažnyčios vietoje. Aptikta bažnyčios plytų, skalūninės stogo dangos fragmentų, čerpių. Šie radiniai padeda pažinti prarastos bažnyčios išvaizdą ir interjerą. Aptikti taip pat 62 įvairūs palaidojimai. Yra žinoma, kad šalia bažnyčios įėjimo buvo palaidotas Hansas Kantas, filosofo Imunelio Kanto senelis. Aš, imuosi iniciatyvos, galbūt pabandyti identifikuoti šiuos palaikus, tik reikia rasti Kanto palikuonių. Tai atlikta iki šiol yra tik trečdalis bažnyčios ploto archeologinių tyrimų. Norint atstatyti pačią bažnyčią, reikės dar atlikti papildomus archeologinius tyrimus.“  

Švento Jono bažnyčios sklype surastus radinius galima pamatyti Poternoje įrengtoje ekspozicijoje. Taip pat mūsų pašnekovas yra parašęs knygą apie Švento Jono bažnyčią, kuri pasirodys netrukus.

Darius Petkūnas: „Architektė Raimonda Nabažaitė, kuri vykdo archeologinius tyrimus, parengė ekspoziciją „Guten tag“ Jono kalnelio Poternoje, ten pristatoma bažnyčios istorija, archeologiniai tyrimai, nuotraukos ir vaizdai. Taip pat radiniai saugomi Mažosios Lietuvos istorijos muziejuje. Na, aš šiuo metu esu parengęs knygą „Švento Jono bažnyčia miesto liuteroniško gyvenimo fone“. Knyga pasirodys gruodžio viduryje, kartu bus publikuojamas ir Švento Jono bažnyčios albumas, kuriame bus publikuota apie 300 nuotraukų Švento Jono bažnyčios iš įvairių miesto vietų ir taip pat bažnyčios vidaus nuotraukų, konfirmacijos, kita vizualinė medžiaga.“

Dar prieš 14 metų buvo pastatytas informacinis stendas ir pašventintas akmuo, išreiškiantis valią atstatyti Švento Jono bažnyčią ir bokštą. Deja, kol kas daugiausiai pajudėta tik dėl paties bokšto atstatymo.

Darius Petkūnas: „Parapija norėtų atstatyti bažnyčią trimis etapais. Pirmiausiai planuojama atstatyti bažnyčios bokštą, po to bažnyčios erdvę, atkurti istorinį interjerą ir bažnyčios aplinką. Tačiau vien projektas bokšto atstatymo, kainuojantis 170 000 €, parapija kreipėsi į miesto savivaldybę, kad remtų. Bet pagal įstatymus negali savivaldybė ir vyriausybė statyti religinių pastatų, tad įkurta dabar viešoji įstaiga Klaipėdos Švento Jono bažnyčios bokšto atkūrimas dalininkai yra Klaipėdos liuteronų parapija ir miesto savivaldybė. Tikimasi, kad galbūt jau miestas išskirs lėšų bokšto atstatymui ir kitais metais jau bus pradėti kalti 22 metrų gylio į žemę poliai, nes pats bokštas 75 metrais. Bet sunku pasakyti per kiek laiko jis gali būti atstatytas tuo pačiu metu ir nesiimu spręsti, kada bus atstatyta likusi ta liturginė erdvė, bažnyčios pastatas, nes bokštas kainuos 6 - 7 milijonai €, o likusi bažnyčios erdvė gali kainuoti 16-17 milijonų €. Parapija mano, kad gali netgi kaina siekti iki 30 milijonų €. Tai yra didelė suma. Parapija tokių galimybių neturi, todėl šiuo metu eina kalba tik apie bokštą ir tikimasi, kad rems miesto savivaldybė ir galbūt Lietuvos Respublikos vyriausybė. Tai bus kartu ir visuomeninis objektas, ten bus apžvalgos aikštelė.“  

Lietuvos evangelikų bažnyčios kunigas, habilituotas teologijos daktaras, docentas ir Klaipėdos universiteto vyresnysis mokslo darbuotojas Darius Petkūnas sako, kad atstatyti ne tik bokštą, bet ir visą Švento Jono bažnyčią miestui yra labai svarbu.

Darius Petkūnas: „Susigrąžintume dalį prarastos Klaipėdos istorijos, juk Švento Jono bažnyčia buvo viena svarbiausių Klaipėdos bažnyčių. Atstatydami bažnyčią arba bent jos bokštą atgaivintume istorinę senamiesčio erdvę. Taip pat išsaugotume religines ir kultūrines tradicijas, jog tai buvo viso Klaipėdos krašto religinio gyvenimo centras ši bažnyčia. Svarbi, net tik tikintiesiems, bet ir miesto bendruomenei, čia vairūs miesto renginiai taip pat vykdavo. Taip pat susigrąžintume istorinį miesto veidą, juk Švento Jono bažnyčia buvo ryškiausias miesto dominantė, 75 m aukščio bokštas. Taigi sugrąžintume miesto panoramos akcentą. Na ir taip pat Klaipėdos istorinę atmintį įprasmintume, jeigu pavyktų atrasti Kanto senelio Hanso Kanto palaikus identifikuoti, juos tai būtų labai svarbus pačiam miestui, nes Jono bažnyčia tada būtų tiesiogiai susieta su Europos kultūra. Na ir išsaugotume ateities kartoms istoriją, nes šiandien žmonės mato bažnyčią tik iš atvirukų, kitos ikonografinės medžiagos. Bažnyčia primintų, kokia turtinga buvo Klaipėdos praeitis.“  

Tuo ir baigiame pasakojimą apie sugriautą ir vėl prisikėlimo laukiančią Klaipėdos Švento Jono bažnyčią.

Laidą rengė Žydrūnas Naujokas.

P.S. Pašnekovų kalba neredaguota.