Aurimas MockusStiprūs Lietuvai
Projektas „Stiprūs Lietuvai“
Diktorė: Pradedame radijo laidų ciklą „Stiprūs Lietuvai“, skirtą visuomenės atsparumui, pilietiškumui ir visuotinės gynybos temoms. Kiekvienoje laidoje susipažinsime su aktyviais Lietuvos piliečiais – įvairių profesijų ir amžiaus žmonėmis, kurie nusprendė tiesiogiai prisidėti prie valstybės saugumo kūrimo.
Pirmosios mūsų laidos herojus – Lietuvos šaulių sąjungos Vakarų jūros šaulių 3-iosios rinktinės šaulys bei Krašto apsaugos savanorių pajėgų karys savanoris Aurimas Mockus. Jis įsitikinęs: tėvynės gynyba ir rūpinimasis šeimos saugumu – tai natūrali kiekvieno žmogaus pareiga ir prigimtis.
Aurimas Mockus: Aš galvoju, kad čia kiekvieno vyro įgimti turėtų būti tokie dalykai. Kaip be būtų, esame vyrai kovotojai iš prigimties. Tai jeigu žiūrėti nuo to laiko, kada pradėjo žmogus evoliucionuoti, tai pagrindinė buvo vyro prigimtis vis tiek apsaugoti židinį, aprūpinti šeimą maistu, saugumu. Nu, tai turbūt, vis dėlto yra pareiga. Norint, nenorint, turbūt tas instinktas kaskart išsprūsta. Aišku, yra, kaip sakau, tokių vyrų, kurie turbūt nejaučia tokio instinkto, bet normalu. Tokių žmonių yra, visokių, reikia.
Diktorė: Siekis apsaugoti savo artimuosius Aurimą atvedė į organizuotą veiklą. Į Lietuvos šaulių sąjungą jis įstojo dar 2012 metais, o po metų papildė ir Krašto apsaugos savanorių pajėgų gretas. Ilgametė patirtis ir nuolatiniai mokymai leido ne tik pačiam įgyti reikalingų taktikos, ginklo valdymo bei medicinos įgūdžių, bet ir ilgainiui tapo tuo, kuris savo žiniomis jau gali dalintis su kitais.
Aurimas Mockus: Aš manau, kad, aišku, buvo laikas toksai, kada aš atėjau pats kažkada gauti tuos įgūdžius, išmokti gynybos, valdymo ginklo, taktikos, kaip visa tai daroma, kaip reikia dirbti. Per tiek metų, kadangi Šaulių sąjungoje esu nuo 2012 metų, Lietuvos kariuomenėje, prisijungiau prie Krašto apsaugos pajėgų nuo 2013 metų, tai per tiek laiko normalu, kad tu įgūdžius šlifuoji ir ateina tas laikas, kada tu jau pats gali labiau duoti, negu kad kažką jau turbūt naujo gauti.
Kiekvienais metais, galima sakyti, vyksta tas pats per tą patį daugmaž: kai mokaisi tos pačios taktikos, tų pačių ginklų valdymo, ta pati medicina labai svarbu yra kariui. Tai visi tie dalykai turi būti kartojami, kad žmogus neprarastų įgūdžių. Karys privalo mokėti elgtis ir suteikti tą pačią medicinę pagalbą ir sau, ir kitam, mokėti valdyti ginklus tokius, kokie yra išduodami, su kokiais esame supažindinti, tokius, kokius turi Lietuvos kariuomenė, Šaulių sąjunga.
Diktorė: Kalbėdamas apie dabartinę saugumo situaciją ir piliečių pasiruošimą, Aurimas Mockus pabrėžia seną, bet nesenstančią tiesą: norintys taikos privalo ruoštis gynybai. Pasak jo, aiškus planas ir pasirengimas bet kokiam scenarijui suteikia užtikrintumo.
Aurimas Mockus: Aš pasakyčiau turbūt kiekvienam, kad nereikia laukti momento, kada bus per vėlu. Mes nieko nežinome. Mes gyvename taikoje ir turbūt mes norime gyventi taikoje. Ir čia, turbūt, visi puikiai žino tą legendinę frazę: „Jeigu nori taikos, visada ruoškis karui“. Reikia būti pasiruošusiam. Tada, jeigu mės būsime pasiruošę, mus ir priešas visai kitaip, potencialus priešas, vertins. Visada skaitysis su tokiu priešu, su savo, kuris yra geriau pasiruošęs, kuris žino, ką daryti. Kad ir tą dieną X, kai išauš, turėti planą yra daug geriau negu neturėti jokio plano. Tai bet kuriuo atveju pas mane bent jau yra ir planas A, ir planas B, ir galbūt visada dar bręsta ir planas C. Tiesiog turime mokėti iš kiekvienos situacijos suktis ir greitai reaguoti.
Diktorė: Galiausiai kasdienėje tarnyboje ir pasirengime svarbiausia ašimi išlieka gilus ryšys su savo valstybe, jos istorija ir turtingomis šaknims.
Aurimas Mockus: Manau, kad visų pirma reikia būti savyje ir širdyje patriotu ir reikia didžiuotis tuo, kad esi lietuvis. Turime tokias šaknis, kuriomis galime didžiuotis ne tiktais kaimyninėms šalims, bet galime didžiuotis visam pasauliui. Ir mūsų kalba yra viena seniausių, ir mūsų protėviai yra visam pasaulyje žinomi. Ir kažkada tai Lietuva buvo didžiausia Europos valstybė. Tiesiog didžiuokimės tuo, kad esame Lietuva, kad esame lietuviai. Žodis „Lietuva“ skamba labai daug man. Aš negaliu į vieną sakinį visko sutalpinti. Man reikia tiesiog daugiau sakinių. Galima kalbėti ir kalbėti apie tai.
Diktorė: Laidą rengė Jūratė Žavoronkova.
Projektas iš dalies finansuojamas Medijų rėmimo fondo.
Marijonas MikutavičiusStiprūs Lietuvai
Projektas „Stiprūs Lietuvai“
Diktorius: Radijo eteryje – laidų ciklas „Stiprūs Lietuvai“, skirtas visuomenės atsparumo, pilietiškumo ir visuotinės gynybos temoms. Laidose klausytojai supažindinami su aktyviais Lietuvos piliečiais, įvairių profesijų ir amžiaus žmonėmis, nusprendusiais prisidėti prie valstybės gynybos. Šiandien kalbiname dainininką, pramogų pasaulio atstovą ir Šaulių sąjungos narį Marijoną Mikutavičių. Pašnekovas teigia, kad sprendimą tapti šauliu nulėmė nežinomybė – ką daryti tuo atveju, jeigu prasidėtų karas?
Marijonas Mikutavičius: Susiformavo mintis, kad labai blogai, kai tu lauki ir nežinai, ką daryti, ir nerimauji. Aš esu žmogus, kuriam geriau priimti sprendimą ir tada tu atsakai į savo klausimus – tau viskas pasidaro lengviau ir aiškiau. Man nepatiko nežinomybė: ką daryti, sakykime, kažkokios nelaimės atveju, jeigu čia prasideda chaosas ir karas. Niekaip nesugebėjau sau paaiškinti, ir galvojau, kad Šaulių sąjunga man atsakys į visus klausimus. Žinoma, į visus neatsakė, bet bent jau žinau, ką darysiu. Ir dėl to man yra ramiau. Iš tiesų aš tai suvokiu labai paprastai: jeigu reikės, aš turiu ginklą ir esu senas žmogus. Sakysiu – palikite mane kokiame nors bunkeryje ir aš sulaikysiu priešą 15 minučių, kol kažkas sugebės pasitraukti. Mano, kaip kario, minutės mūšyje bus greičiausiai labai neilgos, bet man prasmingos.
Diktorius: Paklaustas apie buvimo šauliu naudą, žinomas dainininkas įvardijo, ko jau pavyko išmokti:
Marijonas Mikutavičius: Orientuotis apylinkėse be GPS ir be telefono, susirasti koordinates, išgyventi tam tikromis sąlygomis, turėti minimalius poreikius praleisti naktį. Nieko iš Rembo filmo, bet, iš esmės, tai tam tikri dalykai, kurie galbūt įprasti žygeiviams, bet neįprasti „civiliokams“.
Diktorius: Marijonas Mikutavičius teigia, kad Šaulių sąjunga siūlo itin plačią veiklų sferą, tad savo vietą čia gali rasti kiekvienas, kuriam svarbi Lietuvos gynyba.
Marijonas Mikutavičius: Šaulių sąjunga tau gali būti tiesiog kaip draugų grupė, kur tu susirandi naujus žmones, arba Šaulių sąjunga gali būti tavo fizinių duomenų patikrinimas ir įgūdžių lavinimas, ir taip toliau. Tai labai plati veiklos sfera. Tu gali būt Šaulių sąjungoje ir dirbti darbą prie kompiuterio, tu gali būti Šaulių sąjungoje ir maitinti uodus naktį, arba darbuotis peiliu bei automatu. Man atrodo, ta organizacija iš esmės kviečia visus – tuos, kurie nenori svetimo bato savo valstybėje.
Diktorius: Paklaustas, ką pasakytų žmogui, norinčiam įstoti į Šaulių sąjungą, tačiau vis dar abejojančiam, dainininkas rėžia be užuolankų:
Marijonas Mikutavičius: Nežinau, kodėl jūs dvejojate. Man atrodo, dėl sielos ramybės, jeigu nori atsakyti į tam tikrus klausimus ir priimti sprendimus, tai reikia juos priimti. Ir kai tu juos priimi, gyvenime tau lengviau gyventi. Tu pasakai, kad darysiu taip, elgsiuosi taip ir gyvensiu šitaip. Aš kreipčiausi į žmones, kuriems tai svarbu. Kuriems tai nesvarbu, ir jeigu įsivaizduoja, kad jiems gerai gyventi prie bet kurios santvarkos – man, tiesą sakant, nusispjauti. Aš tingiu į juos kreiptis ir nemanau, kad tai kažkuo tai padės. Bet kiekvienas žmogus, kuriam svarbi valstybė, ir jeigu jam patinka tas modelis valstybės, kuris egzistuoja dabar, tai, manau, bet kuriuo atveju turėtų ginti savo valstybę. Nes kaip istorija rodo, pasaulis gerbia tuos, kurie ginasi. Ir pasauliui nusispjaut ant tų, kurie nesigina. Jeigu mes įrodome pasauliui, kad nesame tik dainuojančios revoliucijos šalis, bet taip pat galime tai daryti ir su ginklu, tai valstybei tik į naudą. Tokiai valstybei, kuri aš noriu, kad egzistuotų. O aš noriu, kad ji egzistuotų tokia, kokia yra.
Diktorius: Pokalbiui artėjant į pabaigą, pašnekovo paklausėme, ką jam reiškia būti stipriam Lietuvai:
Marijonas Mikutavičius: Tiesiog mylėti šios šalies žmones ir saugoti mūsų gyvenimo būdą. Stiprūs Lietuvai – tai suvokimas, kad mes, kaip bendruomenė, giname vienas kitą ir saugome. Jeigu tu turi namus, tu juos gini. Tad savo šalyje mes turime būti stiprūs – nes kitos neturime ir neturėsime.
Diktorius: Laidą parengė Rokas Drukteinis.
Projektas iš dalies finansuojamas Medijų rėmimo fondo.
Vytautas BlaškevičiusStiprūs Lietuvai
Projektas „Stiprūs Lietuvai“
Diktorė: Pilietiškumas, sąmoningumas ir sprendimas nebūti tik pasyviu stebėtoju. „Lalunos“ eteryje – laidų ciklas „Stiprūs Lietuvai“, kuriame pristatome žmones, savo kasdieniais pasirinkimais prisidedančius prie valstybės gynybos ir visuomenės atsparumo.Šiandien kalbiname Vytautą Blaškevičių – Lietuvos šaulių sąjungos Šaulių rinktinės 302-osios kuopos šaulį bei skyrininką. Vytautas sako, kad patriotiniai jausmai jį lydėjo visą gyvenimą, tačiau reikėjo vieno lemiamo įvykio, kad jie virstų konkrečiais veiksmais.
Vytautas Blaškevičius: Tikriausiai tas momentas buvo karas Ukrainoje. Iš tikrųjų, tas buvo didžiausias toks postūmis prisidėti. Nors tie tokie patriotiniai jausmai, tai jie visada buvo. Net ir tais sovietiniais laikais jie buvo. Kad kažkas ne taip yra, kad turi būti kitaip. Pradžia karo Ukrainoje, tai davė tokį galutinį tašką.Kartais suprantu, kad tokiam vyresniam žmogui yra sunkiau keistis, sunkiau daryti sprendimus, bet aš pasiryžau eiti ir... ir žmona sakė: „Jeigu tu nueisi, tai ir aš eisiu“.
Diktorė: Priėmęs sprendimą prisijungti prie šaulių, Vytautas Blaškevičius pamatė, kad ši organizacija apima kur kas daugiau nei vien karinį rengimąsi. Tai ir nuolatinis pagalbos rankos tiesimas visuomenei, budėjimas renginiuose bei pagyvinta kasdienybė, suteikianti visai kitokį gyvenimo impulsą.
Vytautas Blaškevičius: Šaulių sąjungoje daugiau tokia pagalba yra policijai, daugiau tokia... tokie jau mes esam vyresnio amžiaus, vyresnių ta kuopa tokia. Tai pagal galimybes padedam, kur galim pasitarnauti. Muvo, rugsėjo pirmą savaitę budėjome perėjose. Būna ir kitų tokių pagalbos prašymų. Bet gal daugiau tokia dar yra istorinė atmintis mūsų šalies, mūsų pavyzdžiai, žmonių, kurie kovojo už laisvę, tokie renginiai, visi dalyvavimas.Susipažinau su žmonėm tokių pažiūrų, kurių aš turiu. Sutvirtino ir supratau, kad man tinka. Tai įkvepia daugiau tokio užtikrintumo, kad tu esi teisingam kely, teisingam istorijos tokiame supratime, ką turi daryti, ir kažkaip, negali būti tuo pasyviu stebėtoju tokiu, neišeina. Tai davė man dar tokį gerą impulsą gyvenime.
Diktorė: Tarnybos metu sutikti bendraminčiai ir bendrystės jausmas padėjo stipriau įsitikinti savo pasirinkimo teisingumu. Tuo pat metu pastebi, kad visuomenėje vis dar yra abejojančių ar nedrįstančių žengti pirmojo žingsnio. Visgi šaulio teigimu, pasirengimas ir žinios – tai geriausias būdas pasirūpinti savo šeima ir tėvyne.
Vytautas Blaškevičius: Jeigu dar abejoja, tai, irgi gerai. Dar žmogus svarsto. Yra, kurie visai neabejoja ir nenori, yra, kurie priešiškai žiūri. Vėlgi, jeigu abejoja, pasakyčiau taip: pasakyčiau, paraginčiau žengti tą žingsnį ir tam žmogui būtų tik į naudą. Nes pas jį kažkokia kibirkštėlė vis tiek yra viduje, kaip prisidėti prie Lietuvos, kad ir yra ta mūsų šalis, mūsų žmonės. Visi žinom, žmogus turi savo šeimą, vaikus. Jeigu ateitų tokia situacija, kokia dabar Ukrainoje, turėtum daryti sprendimą. Tai geriau jį padaryti dabar, turėti pasiruošimą, žinias, kad tu gali būti naudingas savo šeimai, savo šaliai, savo žmonėms.
Diktorė: Paklausus, ką reiškia būti stipriu Lietuvai, Vytautas Blaškevičius sako:
Vytautas Blaškevičius: Būti pasiruošusiam pasiaukoti.
Diktorė: Laidą rengė Jūratė Žavoronkova.
Projektas iš dalies finansuojamas Medijų rėmimo fondo.
Loreta PetrikienėStiprūs Lietuvai
Projektas „Stiprūs Lietuvai“
Radijo eteryje – laidų ciklas „Stiprūs Lietuvai“, skirtas visuomenės atsparumo, pilietiškumo ir visuotinės gynybos temoms. Laidose klausytojai susipažįsta su aktyviais Lietuvos piliečiais – įvairių profesijų ir amžiaus žmonėmis, nusprendusiais prisidėti prie valstybės gynybos. Šiandien kalbiname draudimo kompanijoje dirbančią komandos vadovę, Šaulių sąjungos 8-osios rinktinės 805-osios kuopos vado pavaduotoją Loretą Petrikienę. Pašnekovės teigimu, sprendimą tapti šaule nulėmė Rusijos karas prieš Ukrainą.
Loreta Petrikienė: Pats pirmasis momentas buvo tada, kai į Ukrainą įžengė pirmasis rusų kareivis. Aš supratau, kad man per sunku stebėti ir aš galiu prisidėti prie savo valstybės, jeigu kada nors pas mus bus toks atvejis. Prieš tai irgi savanoriaudavau, tai nebuvo taip, kad niekada kažkur neprisidėdavau. Visada norėdavau padėti žmonėms, galbūt tas altruizmas pas mane įgimtas.
Diktorius: Pasak Loretos Petrikienės, įstojimas į Šaulių sąjungą padeda kelti savo kompetencijas ir žinoti, kad gali būti naudingas.
Loreta Petrikienė: Mano psichologinis portretas apie valstybę ir apie Lietuvą nepasikeitė. Jis visada buvo stiprus – aš patriotė, žemaitė, o žemaičiai, žinoma, užsispyrę ir ir nuo senovės gynė savo teritoriją. Tad aš lygiai tokia pati ir visada galvojau, kad tikrai neatsitrauksiu. Einu mokytis šaulystės, kad žinočiau atėjus X dienai ką daryti, kad būčiau naudinga. Kai tampi šauliu ar eini į kariuomenę, tu keli savo kompetencijas, būni užtikrintesnis, kad gali padaryti tai, ką reikia.
Diktorius: Pašnekovės teigimu, patirtis ir vadovavimas komandai draudimo kompanijoje pasitarnauja ir kitur, pavyzdžiui, vadovaujant pratybose.
Loreta Petrikienė: Esu pasibaigusi skyriaus vado kursą ir vadovavusi komandai jau ne vienose pratybose. Tikrai pajutau, kad galiu suburti komandą, sudėlioti, už ką kiekvienas yra atsakingas, o kada žmogus žino, už ką yra atsakingas, tai galima padaryti daug darbų. Tai manau, kad tikrai galiu prisidėti ir galiu išnaudoti savo kompetenciją.
Diktorius: Kalbėdama apie išmoktus dalykus būnant šaule, Loreta Petrikienė visų pirma įvardija elgimąsi su ginklu, tačiau akcentuoja, kad Šaulių sąjunga siūlo daugybę įvairiausių mokymų.
Loreta Petrikienė: Man gal įspūdingiausia buvo išmokti elgtis su ginklu, nes tikriausiai gyvenime prie jo būčiau neprisilietusi. Kai tampi šauliu, tu turi praeiti bazinį kursą ir privalai išmokti elgtis su ginklu – jį išardyti, sudėti. Šitoje tarnyboje aš baigiau ir taikliojo šaulio kursą. Aišku, yra ir kitų įvairių mokymų – tu gali pasirinkti, kur tau yra įdomu.
Diktorius: Paklausta, ką pasakytų žmogui, norinčiam įstoti į Šaulių sąjungą, tačiau vis dar abejojančiam, pašnekovė tarė padrąsinančius žodžius:
Loreta Petrikienė: Jeigu klausai manęs, jeigu nori ateiti ir jeigu nedrąsu, tuomet pasiimk už rankos geriausią draugą – eikite kartu, tada bus drąsiau. O kai ateisite ir pamatysite, ką galite išmokti, tada atsiras ir drąsos, ir kompetencijos. Ir tada tikrai žinosi, kad gali būt naudingas. Žmogui yra svarbu, kad jis gali prisidėti.
Diktorius: Pašnekovės teigimu, norint įstoti į Šaulių sąjungą, nebūtina būti itin stiprios sveikatos.
Loreta Petrikienė: Dėl sveikatos tikrai nesijaudinkime, mes visi galime būti naudingi. Nereikia bėgti kilometrais – galime gaminti maistą, užsiimti logistika, dirbti prie kompiuterio. Tu gali būti naudingas visur. Nebūtinai reikia fizinės stiprios jėgos ar būti sveikam. Yra visokių darbų ir veiklų, kur nebūtinai turi būti pačios geriausios sveikatos. Tad čia tinka kiekvienam žmogui.
Diktorius: Pokalbiui besibaigiant šaulės paklausėme, ką jai reiškia būti stipriai Lietuvai.
Loreta Petrikienė: Stipriam Lietuvai mano akimis reiškia būti vieningiems. Žinoti, ką kiekvienas galime padaryti dėl savo Lietuvos, dėl to, kad būtume apsaugoti. Mes esame labai maži, bet jeigu kiekvienas žinosime ir mokėsime, ką mums padaryti X dieną, X minutę, X valandą, tai tikrai atsilaikysime, būsime stiprūs ir vieningi.
Diktorius: Laidą parengė Rokas Drukteinis.
Projektas iš dalies finansuojamas Medijų rėmimo fondo.
Vilija BlaškevičienėStiprūs Lietuvai
Projektas „Stiprūs Lietuvai“.
Diktorė: Lietuvos stiprybė prasideda ne tik nuo didelių sprendimų ar valstybinių institucijų, ji prasideda nuo žmonių, kurie savo laiku, darbu ir pasirinkimu nusprendžia prisidėti prie šalies gerovės. Šiandien kalbiname Lietuvos šaulių sąjungos 302-osios kuopos šaulę buvusią ilgametę kriminalinės policijos pareigūnę Viliją Blaškevičienę. Ji atskleidžia, kad prisijungti prie šaulių pajėgų paskatino noras palaikyti vyrą bei suvokimas, jog atėjo laikas atiduoti moralinę skolą tėvynei:
Vilija Blaškevičienė: „Tai vyro iniciatyva, pirmiausia, manau, vyras labai norėjo prisidėti prie Lietuvos saugumo, padėdama jam sutvarkyti visus formalumus, prisijungiau ir aš. Buvau pažadėjusi kartą įvykdyti savo pažadą – tai viena, o antra – supratau, kad turiu skolą savo tėvynei, nes išauginom tris vaikus ir mes gyvenom tuo likučiu patriotizmo, kuris dar buvo mums perduotas iš senelių. Supratom, kad aš vaikams neperduodu, ir žodžiu, yra tuštuma“, – pasileido dovana iš dangaus anūkai ir nusprendėm, kad reikės atiduoti skolą, ir suformuot anūkams pasaulėžiūrą, požiūrį ir vertybes. Jau kita to, ką nepadarėm savo vaikams. Tai va, vyras aktyviai dėl Lietuvos saugumo, o aš turbūt dėl tokių moralinių dalykų.
Diktorė: Nors pagal pirminę profesiją pašnekovė yra pedagogė, gyvenimo posūkiai ją atvedė į teisėsaugą. Net 20 metų atitarnavusi kriminalinėje policijoje, ji įgijo tvirtą charakterį ir požiūrį, kuris šiandien padeda ne tik tarnyboje Šaulių sąjungoje, bet ir tobulinant gynybinių įgūdžius.
Vilija Blaškevičienė „Pagal, kaip profesija, pirminė, aš esu pedagogė, tačiau nutikus gyvenimui, 94 metais stojau į Lietuvos policiją ir turiu kriminalinės policijos pareigūnės 20 metų darbo stažą, patirtį. Tai priėjai labai padeda, padeda pats charakteris, kuris jau suformuotas, aš esu, savimi dėka tų 20 metų. Turbūt vertybiniai dalykai, pasirinkimai, sprendimai, priėmimai, atnaujinti reikia šaudymo įgūdžius. Labai gerai šaudžiau, bet seniai, tikiuosi, kad pavyks atnaujinti.“
Diktorė: Be kasdienio rengimosi, Vilija Blaškevičienė aktyviai prisideda ir prie švietėjiškos bei istorinės atminties išsaugojimo veiklos.
Vilija Blaškevičienė „Savo iniciatyva, kuopos vado, vadovybės mes įkūrėme asociaciją „Šaulių kelias.lt“. Ji ir yra skirta istorinei atminčiai ir sklaidai, visas pilietiškumo ugdymas. Didžiulis darbas laukia sukatologizuoti visus fondus mūsų. Šaulių kuopoj yra šaulys fotografas, kuris metraštininkas, surinkęs didžiulį fotoarchyvą nuo Sąjūdžio laikų. Labai daug skiriama dėmesio, iš tikrųjų, toms senosioms laisvės kovoms, partizaniniams judėjimams, bet atradau, kad nuo Sąjūdžio laikų, nuo nepriklausomybės dar yra gyvų šaulių, kuriuos galima pakalbinti, surinkti jų pasakojimus, surinkti fondus, jų nuotraukas, prisiminimus. Tai tokį indėlį norėčiau palikti. Aš kaip juokauju, iš mūsų su vyru yra vienas labai geras šaulys, pas jį kojos, o mano galva.“
Diktorė: Paklausus, kas iš tiesų daro žmogų ir visą tautą stipria, pašnekovė neabejoja.
Vilija Blaškevičienė „Jeigu nors kokia yra laisva vieta jūsų prote, veiksmuose, gyvenime, nors kokia tuštuma, tai būtinai į šaulius. Nes kartais žmonės tikrai, jie labai gyvena aktyvų gyvenimą, turi kur save padėti, kur save realizuoti, turi sumanymų. Būtinai reikia palikti po savęs vaikams, artimiesiems, artimai aplinkai tą patriotizmą ir meilę tėvynei. Anūkas yra vyriausias 8 metų, nuo 11 metų galės dalyvauti šaulių stovyklose. Tai laukiam, ruošiamės, auginam. Iškartos į kartą ir iš kartos čia ir dabar. Seneliai paprastai tam turi daugiau laiko. Nes ką aš gavau, tai gavau iš senelio. Turėti požiūrį, vertybinį stuburą, pirmiausia, ne fizinį, o tikrą, aiškų, vertybinį stuburą.“
Diktorė: Vilijos Blaškevičienės pasakojimas primena: pilietiškumas neturi vieno veido. Tai gali būti uniforma, savanorystė, pagalba bendruomenei ar tiesiog sprendimas nelikti abejingam.
Projektas iš dalies finansuojamas Medijų rėmimo fondo.
Nerijus VyšniauskasStiprūs Lietuvai
Projektas „Stiprūs Lietuvai“
Diktorius: Radijo eteryje – laidų ciklas „Stiprūs Lietuvai“, skirtas visuomenės atsparumo, pilietiškumo ir visuotinės gynybos temoms. Laidose klausytojai susipažįsta su aktyviais Lietuvos piliečiais, įvairių profesijų ir amžiaus žmonėmis, nusprendusiais prisidėti prie valstybės gynybos. Šiandien kalbiname įmonių vadovą, paramos organizacijos „Kuršių aljansas“ steigėją ir Šaulių sąjungos 309-osios kuopos vadą Nerijų Vyšniauską. Pašnekovas teigia, kad priimti sprendimą tapti šauliu pastūmėjo patirtis, gauta karo pradžioje vežant humanitarinę pagalbą į Ukrainą.
Nerijus Vyšniauskas: Tai tas pirmas momentas buvo, kai aš 2022-ų metų kovo mėnesį išvykau į Ukrainą veždamas humanitarinę pagalbą. Tenoje susipažinau su jų vietine organizacija, vadinama „Teroborona“. Mačiau, kokius darbus jie daro, kokie jie yra svarbūs. Todėl grįžęs į Lietuvą pradėjau ieškoti kažko panašaus, ir Lietuvos šaulių sąjunga yra panašiausia, ką daro Ukrainos „Teroborona“. Supratau, kad nebe metas stovėti, laikas kažkur dalyvauti.
Diktorius: Pasak Nerijaus Vyšniausko, Šaulių sąjungoje galima išmokti labai daug: nuo naudojimosi ginklu, medicinos pagrindų iki reagavimo į sudėtingas situacijas bei šalto proto.
Nerijus Vyšniauskas: O, tai čia labai labai daug žinokit. Ginklų išardymas, surinkimas ir jų naudojimas, tos pačios topografijos, kompaso, medicinos pagrindai, netgi komandinis darbas, reagavimas į kažkokias tai aštresnes situacijas, blaivaus proto išlaikymas. Šaulių sąjunga tikrai to išmoko. Mūsų pratybos vyksta ne tik tarp šaulių, bet ir su Krašto apsaugos savanoriais. Pamatai, kaip jie reaguoja – ramumas, šaltas protas. Jis yra ugdomas.
Diktorius: Paklaustas, ką pasakytų žmogui, norinčiam įstoti į Šaulių sąjungą, tačiau vis dar abejojančiam, pašnekovas teigia, jog amžinai dvejojantys žmonės galiausiai gailisi kažko nepadarę ir neišmokę, todėl paprasčiausiai reikia pradėti imtis veiksmų.
Nerijus Vyšniauskas: Gal šiek tiek per stipriai pasakysiu, gal per griežtai, bet iš tikrųjų tokie dvejojantys žmonės gyvenime visur dvejoja. Ir Šaulių sąjungoje mes tokių turbūt ne vieną, ne du turime. Jisai šiandien dvejoja įstoti į Šaulių sąjungą, įstojęs į Šaulių sąjungą dvejoja sudalyvauti kažkokiuose mokymuose, kažkokiose pratybose, bet ateina momentas, kai jie pradeda nebedvejoti, o gailėtis. Sakykime, gyvenimiškai, pradeda gailėtis, kad nelankė kažkokio vaikystėje būrelio, nepakalbino kokios merginos ar vaikino, pradeda gailėtis įvairių dalykų. Ir liūdniausia tai, kad atėjus prastai dienai, jis ims gailėtis, kad kažko neišmoko ir niekam negalės padėti. Tai gal nustoti gailėtis, o tiesiog imti ir daryti.
Diktorius: Nerijaus Vyšniausko manymu, į Šaulių sąjungą turėtų stoti visi, nes veiklos spektras labai platus.
Nerijus Vyšniauskas: Galvoju, kad turėtų prisijungti visi – nuo nuo jauniausio iki seniausio. Aišku, būna galvojama, kad: „aš esu per senas ir ten negalėsiu būti“, bet reikia mąstyti šiek tiek kitaip. Vieni, pavyzdžiui, gali saugoti objektą parą. Jeigu kažkas prisidėtų ir galėtų atvežti šiltų rūbų ar maisto, tai tas, kuris gali saugoti objektą parą, galbūt galėtų saugoti tą objektą dvi paras. Tai šitoje situacijoje reikalingi visi žmonės: ar pavairuoti, ar košę pavirti, ar maskuojančius tinklus pinti, ar apkasų žvakes gaminti. Darbo tikrai rastų visi, tiesiog reikia noro ir ir supratimo, kad tie dalykai yra reikalingi.
Diktorius: Pokalbiui besibaigiant, pašnekovo paklausėme, ką jam reiškia būti stipriam Lietuvai.
Nerijus Vyšniauskas: Aš galvoju, kad visuomenė, nesvarbu, ar tai būtų ekstremali situacija, ar tiesiog įprasta diena, nesiskirstytų į stebėtojus ir laukiančius. Tiesiog, kad visi būtų naudingi ir patys ieškotų, kuo jie gali būti naudingi, padėtų vienas kitam.
Diktorius: Laidą parengė Rokas Drukteinis.
Projektas iš dalies finansuojamas Medijų rėmimo fondo.
Rokas BalsysStiprūs Lietuvai
Projektas „Stiprūs Lietuvai“
Diktorė: Ką reiškia būti pasirengusiam ginti savo namus, šeimą ir tėvynę? Šiandien išgirsime išskirtinę istoriją apie tai, kaip šeimos tradicijos, tarptautiniai ryšiai ir tikėjimas laisve tampa tiltu, jungiančiu Lietuvą su pasauliu. Šaulių sąjungos 305-osios kuopos šaulys Rokas Balsys atvirauja: jo patriotinės mintys ir ryžtas ginti tėvynę užgimė dar 2014-aisiais prasidėjus įvykiams Ukrainoje. Meilė šaliai jam įaugusi į kraują – šį ryžtą dar labiau sustiprino asmeninė netektis.
Rokas Balsys: „Pati pradžia tokių minčių turbūt pradėjo sklandyti dar 2014 metais, kada pirminiai įvykiai prasidėjo Ukrainoje ir tiesą pasakius, Lietuvoj tada buvo atnaujintas ir šaukimas į kariuomenę. Aš tada buvau studentas, studijavau užsienyje, irgi gavau šaukimą, tai negalėjau tada vykt atlikt tarnybos dėl studijų, bet tos mintys apie tai, kas vyksta Ukrainoje, neapleido, metų metus lydėjo. Ir šiaip esu iš tokios patriotiškos šeimos, mano prosenelis, amžiną atilsį jam, irgi buvo šaulys, kovojo Sedos kautynėse 1944-ais metais. Tada dar su paaugliu mūsų prezidentu Valdu Adamkumi, kuris paskui patraukė į Ameriką, prosenelis buvo ištremtas į Sibirą 12 metų, grįžo į Lietuvą. Tai toks man įkvėpimas visada būdavo. 2014 metai, ir ypač dabar 2022, tas jausmas tik sustiprėjo. Žmogus duodi kažkokių buitinių pasiteisinimų: šeima, buitis, namai, vaikai, laiko stoka turbūt lemiamas momentas buvo, tai prieš du metus taip jau nutiko gyvenime, kad netekau mamos ir kai atvykau su ja atsisveikinti ligoninėje, tai jinai mirties patale gulėdama, dar sugebėjo pasakyt žodžius, kad perduok žmonėms, jog neneštų gėlių prie mano karsto, bet geriau tegu paaukoja Ukrainai. Šitie žodžiai mane labai supurtė, palietė ir aš sekančią dieną tiesiog užpildžiau paraišką stoti į Lietuvos Šaulių sąjungą, nes suvokiau, kad aš sau kuriu kažkokius pasiteisinimus buitinius, o žmogus net mirties patale gulėdamas sugeba patriotiškom mintim galvot. Labai aiškiai padarė tiesiog ką tėvynė, man reikia daryt gyvenime.“
Diktorė Dirbdamas pardavimų vadovu, Rokas Balsys komandiruočių Šiaurės Amerikoje metu ne tik užmezga verslo kontaktus, bet ir aktyviai pristato Lietuvą bei Šaulių sąjungą. Jis neabejoja: sunkią valandą sulauktume visapusiškos pagalbos iš Vakarų sąjungininkų ir visų tų žmonių, kuriuos žavi lietuvių vienybė.
Rokas Balsys: „Mano profesija nėra, sakykim, labai praktiška kariuomenėje. Pardavimo vadovas pramoninėje įmonėje, tai pardavinėju pramoninius įrenginius, dirbu su Šiaurės Amerikos klientais, tai ir ką aš šiandien darau, taip pirmiausia keliaudamas po Šiaurės Ameriką, komandiruotėse jau užmezgiau daug kontaktų su įvairiais žmonėm, verslo įmonėms, kurie lygiai taip pat dirba gynybos pramonei, kuriam pasakoju apie Lietuvą, apie Lietuvos šaulių sąjungą, rodau trumpus filmukus, kaip mes treniruojamės, apie geopolitinę situaciją pasakoju, tai amerikiečiai ypač linkę palaikyt, padėt, netgi jau mūsų kuopa konkrečiai Kretingoje sulaukusi yra šitokios, tokios mažos ir paramos iš poros įmonių Amerikoj, tai vat as toks horizontalus bendradarbiavimas, paramos telkimas ir net neabejoju, neduok Dieve, jeigu vieną dieną taip nutiktų, kad į mūsų šalį ateitų pilna invazija priešo, tai net neabejoju, kad taip, kaip mes europiečiai suremiam pečius dėl ukrainiečių, lygi taip pat sulauksim paramos iš Vakarų valstybių, iš tos pačios Amerikos ir ne tik iš vyriausybės, bet tikiu ir iš vat tokių pavienių žmonių, kurie tiki gėriu, kurie tiki Lietuva, kurios žavi Šaulių sąjunga, tai net neabejoju, kad užnugaris ir pagalba būtų. Diplomatinis santykių mezgimas, galbūt ir yra tas toks pagrindinis mano profesijos šiandien, sakykim, galbūt svertas ir ramstis šauliškai kelionei.“
Diktorė Šaulys Rokas Balsys sako, kad veikti reikia dabar, šiandien, neatidėliojant nei rytoj, nei poryt. Tai kvietimas nelaukti ypatingų progų, o imtis asmeninės atsakomybės, drąsos ir daryti tai, ko labiausiai reikia mūsų tėvynei.
Rokas Balsys: „Stipriam Lietuvai, sakyčiau, reiškia veikti šiandien ir dabar, ne rytoj, ne poryt, neužmetų, bet imtis veiksmo ir drąsos šiandien, daryti tai, ko reikia mūsų tėvynei.“
Laidą rengė Jūratė Žavoronkova.
Projektas iš dalies finansuojamas Medijų rėmimo fondo.
Gabrielius Liaudanskas - SvarasStiprūs Lietuvai
Projektas „Stiprūs Lietuvai“
Diktorius: „Aš esu kinetinis šaulys – tas, kuris dalyvautų tiesioginiuose kovos veiksmuose ir nesėdėtų užnugaryje“ – taip teigia šiandienos pašnekovas, grupės „G&G Sindikatas“ įkūrėjas ir lyderis, Šaulių sąjungos narys Gabrielius Liaudanskas-Svaras. Atlikėjo teigimu, sprendimą tapti šauliu paskatino keli dalykai: klausimai, ką jis galėtų padaryti, jei okupantai žengtų į mūsų šalį, ir tai, jog šiai organizacijai priklausė būrys draugų.
Gabrielius Liaudanskas: Kai Rusija užpuolė Ukrainą, aš uždaviau sau klausimą, ką aš moku ir ką galėčiau padaryti, jeigu okupantų ordos įvažiuos į mūsų šalį. Supratau, kad man trūksta ir gebėjimų, ir žinių. Toliau automatiškai uždaviau klausimą, ką aš galiu padaryti. Mano aplinkoje buvo labai daug šaulių, kurie užsiiminėjo karyba. Aš pats su jais tuo metu treniravausi, bet nebuvau šaulys, tiesiog mes buvome draugų ratas. Tai vienintelis įmanomas prasmingas variantas man buvo stoti ir keliauti su savais toliau ruoštis.
Diktorius: Gabrielius Liaudanskas teigia, kad Šaulių sąjungoje išmoko karybos ir dabar su tuo sieja savo gyvenimą.
Gabrielius Liaudanskas: Taikos metu, kai mes gyvenome, kai dar nebuvo išprotėjęs kaimynas, aš niekada nebūčiau pagalvojęs, kad siesiu savo gyvenimą su karyba. Buvo toks hobis – airsoftą pažaisti, pramoga tokia. Tai aš išmokau karybos. Aš jau daug metų rimtai užsiiminėju karyba ir pačiomis įvairiausiomis formomis: kinetinė karyba, ginklų valdymas, taktikos. Čia jau daug metų mano kasdienybė yra. Visa tai aš išmokau ir moku, ir tai keičiasi, ir šiuolaikinis karas diktuoja naujas sąlygas, naujus iššūkius – tai, ką tu mokeisi, galbūt jau ne taip aktualu šiuolaikiniam kare, kur technologijos pradeda imti pirmenybę. Vadinasi, reikia mokytis dar naujesnių dalykų. Ir tas procesas niekada nesibaigia, kaip ir gyvenime. Tas, kuris pasako, kad „aš jau esu kietas“ – čia yra ženklas, kad tu kietas nebesi.
Diktorius: Paklaustas, ką pasakytų žmogui, norinčiam įstoti į Šaulių sąjungą ar kitą organizaciją, tačiau vis dar abejojančiam, pašnekovas ragina tai daryti, nes čia įgytos žinios gali sumažinti paniką atėjus sunkiai dienai.
Gabrielius Liaudanskas: Matote, kaip yra: aš truputėlį piktas esu ant žmonių, kai penktais karo metais matydami, kaip veikia mūsų priešas, kokie žiaurumai, jis vis dar neapsisprendė, ir vis dar nežino, ir vis dar klausinėja, ką daryti. Aš nelabai suprantu. Pati blogiausia situacija – kai kažkas nutinka ir tu sakai: „Ką daryti?“. Pasimetimas, panika ir viskas. Tad jeigu nori, kad nebūtų panikos tiek savo, tiek artimųjų atžvilgiu, tai žinoma būtina eiti į organizaciją – į Šaulių sąjungą, į KASP, į kariuomenę, kur gali būti suteiktos tas žinios ir įgūdžiai. Nes jos atneš ramybę. Jos neatneš saugumo, jos neatneš garantijos, bet kad padidins šansus, nuims paniką ir chaosą, apskritai išspręs labai daug logistikos, vidinės neramybės, komunikacijos problemų – tai vienareikšmiškai. Nes kai tu nežinai, tai tu nežinai, ir esi pasimetęs tamsoje. Jeigu tu myli Lietuvą, jeigu tau svarbi Lietuva, jeigu tau svarbi tavo šeima ir jos ateitis, tai tu privalai kažką daryti, kad prisidėti prie saugumo.
Diktorius: Gabrieliaus Liaudansko manymu, Šaulių sąjungoje savąją vietą gali atrasti visi, nepaisant nei amžiaus, nei fizinio pasirengimo. Pasak atlikėjo, tai gali pagerinti ir žmogaus gyvenimo kokybę.
Gabrielius Liaudanskas: Šaulių sąjunga unikali tuo, kad jai nesvarbu nei tavo fizinės galios, nei tavo amžius. Čia viskas platu: pradedant nuo kompiuterinių darbų visokiausių, logistinių darbų, elementarių profesinių darbų. Senas geras elektrikas – visada atsiras jam darbo. Rankos yra reikalingos. Užnugaryje – tai darbas užnugaryje automatiškai bus. Yra tokia statistika paskaičiuota, kad vienam kariui remti reikia 10 už jo stovinčių žmonių. Nežinau, kiek čia teisinga, negaliu patikrinti, nėra sąlygų, ir ačiū Dievui. Bet kad darbų atsiras, kad prasmės atsiras, kad tai bus naudinga – 100 procentų. Kitas dalykas, jei žmogus yra amžiuje arba ribotos fizinės galios, tai būtų jo gyvenimo kokybės pagerinimas. Jis pats supras, kad yra galintis, gebantis, darantis, ir tai labai stipriai pagerins jo psichologinę būklę. Yra kur pritaikyti save ir savo gyvenimo žinias visas, kokias sukaupei, ir tai duoda kokybę, optimizmo, šypsenos bei dopamino.
Diktorius: Pokalbiui besibaigiant, pašnekovo paklausėme, ką jam reiškia būti stipriam Lietuvai.
Gabrielius Liaudanskas: Galiu pasakyt banaliai – reikia mylėt Lietuvą ir viskas, to pakanka. Žmonės galvoja, kad „Stiprūs Lietuvai“ reiškia kažkokį „mega turbo“ darbą, kurį jis turi padaryti vardan Lietuvos. Ne, užtenka būti geru žmogumi, geru piliečiu, ir Lietuva bus stipri. Nes kuo Lietuvoje daugiau šviesių žmonių, tuo Lietuvoje šviesiau, kuo tamsių daugiau – tuo Lietuvoje tamsiau.
Laidą parengė Rokas Drukteinis.
Projektas iš dalies finansuojamas Medijų rėmimo fondo.
Vida NorkeliūnienėStiprūs Lietuvai
Projektas „Stiprūs Lietuvai“
Diktorė: Atsakomybė – tai ne tik gebėjimas rūpintis savimi, bet ir pasiryžimas prisidėti prie visos visuomenės saugumo kūrimo. Šiandien laidos herojė, net tik verslo vystymo vadovė, bet ir aktyvi pilietė, baigusi įgūdžių kursus, Šaulių sąjungos 310-osios kuopos šaulė Vida Norkeliūnienė.
Vida Norkeliūnienė: „Tai atėjo momentas, kai supranti, kad vien nerimauti ar kalbėti neužtenka. Atsirado noras prisijungti, mokytis ir prisiimti savo dalį atsakomybės, ką aš galiu padaryti ir kaip prisidėti prie to saugumo. Tas supratimas atėjo palaipsniui. Tai yra, kai galvoji apie savo šeimą, vaikus ir jų ateitį Lietuvoj. Tai toks labiau asmeninis dalykas“.
Diktorė: Gebėjimas matyti bendrą vaizdą ir telkti žmones nuo kalbų prie darbų – tai stiprybė, kurią Vida Norkeliūnienė atsineša ne tik iš savo profesijos, bet ir iš bendruomeninės veiklos.
Vida Norkeliūnienė „Aš dirbu įmonėje verslo vystymo vadove, mano darbas kasdien reikalauja organizuoti žmones, planuoti darbus, paskirstyti išteklius ir reikia matyti tą bendrą vaizdą, kai keičiasi situacija. Kažkas gi turės pasirūpinti ir transportu, ir informacija, ir suderinti žmonių veiksmus. Tai stiprybė tokia ir yra: telkti žmones nuo kalbų prie darbų ir tai atsinešu iš savo profesijos ir bendruomeninės veiklos“.
Diktorė: Tarpusavio priklausomybė ir pasitikėjimas šalia esančiu žmogumi – pamokas, kurias šaulė išmoko ne tik kasdienybėje, bet ir sudėtingose situacijose.
Vida Norkeliūnienė „Man viena tokia turbūt svarbiausia pamoka yra suprasti, kaip esame priklausomi vieni nuo kitų. Kasdienybėje, tai mes patys susitvarkom, patys pasidarom, čia viskas yra tvarkoje, o čia aš išmokau, kad reikia mokėti ir priimti atsakomybę ir pasitikėti šalia esančiu žmogumi, išgirsti nurodymą, taip geriau pažinti ir save, suprasti, kaip tu reaguoji, kaip tu elgiesi, kai tu esi pavargęs, kaip susikaupi.“
Diktorė: Abejonės ir atsakomybės baimė – kliūtys, kurios neretai trukdo prisijungti prie Šaulių sąjungos. Šaulė Vida Norkeliūnienė ragina nugalėti šias baimes ir prisidėti prie bendruomenės kūrimo.
Vida Norkeliūnienė „Aš, manau, pasakyčiau, kad nereikia laukti, kol tu būsi visiškai pasiruošęs, nes mes ateinam į Šaulių sąjungą, kad išmoktumėm, kad žinotumėm. Turbūt pradžioj visada yra gerai ateiti į pačią sąjungą ir pasikalbėti, ką mes ten veikiam, pasiklausyti, kaip mes viens kitą vadinam broliais ir sesėmis, pasiklausyti, ką jie sako, kaip jiems atrodo. Tas pats pilietiškumas prasideda nuo savęs, nuo pagalbos kaimynui ir tada reikėtų pagalvoti apie tai, ateiti ir pasikalbėti, pamatyti, ką mes veikiam, kuo mes gyvenam, kaip kvėpuojam. Sako, tų labai stipri, kad ten taip galima, sakau, visada galite ateiti ir prisidėti. Žmonės kol kas bijo, aš manau, prisiimti atsakomybių, nes atėjus į Šaulių sąjungą tu nebūsi kaip atskiras vienetas. Kol kas žmonės bijo ateiti ir prisiimti atsakomybę ne tik už save, bet ir už šalia esantį“.
Diktorė:Būti stipriam Lietuvai – tai ne tik džiaugtis savo tėvyne, bet ir kasdien savo darbais prisidėti prie jos saugumo ir gerovės.
Vida Norkeliūnienė „Man būti stipriam Lietuvai reiškia kasdien savo darbais prisidėti prie to, kad žmonės būtų saugūs, o prireikus – būti pasirengusiam priimti atsakomybes“.
Laidą rengė Jūratė Žavoronkova
Projektas iš dalies finansuojamas Medijų rėmimo fondo.
Aistė ValiūtėStiprūs Lietuvai
Projektas „Stiprūs Lietuvai“
Diktorius: Laisvė nėra duotybė. Tai – vertybė, kurią būtina saugoti, puoselėti ir apginti. Šiandien kalbiname mados ir verslo centro direktorę, Šaulių sąjungos 310-osios kuopos narę, taktinės medicinos specialistę Aistę Valiūtę. Pašnekovės teigimu, apie stojimą į Šaulių sąjungą ji mąstė jau gana seniai, o prasidėjęs karas Ukrainoje buvo galutinis postūmis.
Aistė Valiūtė: Į Šaulių sąjungą įstojau 2022-ųjų pavasarį, kai prasidėjo plataus masto karas Ukrainoje. Ta situacija man galutinis postūmis, bet tos pirmosios mintys, tas kelias į šaulystę man prasidėjo anksčiau. Augau patriotiškoje šeimoje, nuo vaikystės girdėjau daug visokių pasakojimų ir apie partizanus, ir apie tremtį, ir apie sovietinį persekiojimą. Iš arti mačiau tas visas organizacijas, lietuvybės puoselėjimą. Man tuomet visą laiką kildavo mintys, kad aš vieną dieną irgi norėčiau būti šaulė. Ir kai karas Ukrainoje prasidėjo, mes į savo namus priėmėme tokią mamą ukrainietę su dukra. Mačiau šalia savęs tuos žmones, kurie realiai visa tai patyrė – buvo priversti palikti namus. Kai matai, kad tai nebėra kažkas tokio, ką matai tik per televiziją, tada iškart atsirado jausmas – kada jeigu ne dabar man reikia stoti į Šaulių sąjungą? Dar be to, kad esu dviejų vaikų mama, pirmiausia buvo atsakomybė ne tiek kiek prieš save, bet atsakomybė už juos. Buvo labai aiškus supratimas, kad mano šeima niekada nebus saugi, jei nebus saugi valstybė.
Diktorius: Pašnekovė teigia, kad kai kuriose profesiniame gyvenime įgytos žinios pasitarnavo įstojus į Šaulių sąjungą.
Aistė Valiūtė: Atsinešiau tų žinių, ir gal toks pagrindinis gebėjimas – bendrauti su labai skirtingais žmonėmis, spręsti problemas įvairias, nepasimesti netikėtose situacijose. Kai įstojau į Šaulių sąjungą, pabuvus ten kurį laiką, pasirinkau taktinę mediciną. Ten toliau gilinau savo žinias, kad būtų galima padėti šauliams ne tik pratybose, bet jeigu tarkim kyla kokia reali grėsmė šalia esančiam žmogui. Dar kita sritis, kurioje darbuojuosi – administruoju mūsų kuopos socialines erdves. Kaip ir darbe, man reikia galvoti, kaip pateikti informaciją žmonėms, kad ji juos pasiektų, sudomintų. Man svarbu, kad tą informaciją pamatytų koks nors žmogus paprasčiausiai landžiodamas po tas visas socialines erdves. Pamatys, ką mes veikiam, supras, kokie skirtingi žmonės čia pas mus, ir kad bet kas gali rasti savo vietą.
Diktorius: Paklausta, ko išmoko Šaulių sąjungoje, Aistė Valiūtė sako supratusi, kad jos galimybių ribos daug didesnės, nei ji pati galėjo įsivaizduoti.
Aistė Valiūtė: Pirmiausia, visai kitaip save pažinau. Vienas iš tų tokių stiprių momentų buvo einant bazinį šaulio kursą. Buvo pirmosios naktinės pratybos, buvo šalta, tamsu, visi pavargę, beveik nemiegota, ir tada atėjo suvokimas, kad aš žinau, kada tos pratybos baigsis – po kelių dienų grįšiu namo, išmiegosiu, sušilsiu. Ir ir visą laiką galvojau, o kaip tie mūsų partizanai buvo. Tai vat tuomet atėjo toks įsivokimas, kad kiek daug žmogaus pastangų reikia ir ištvermės. Ir kad kai man sunku yra, kad jau nebėra taip sunku, tas sunku pasidaro visai kito dydžio. Tai tada supratau, kad mano ribos yra daug toliau, negu kad aš įsivaizdavau.
Diktorius: Paklausta, ką pasakytų žmogui, norinčiam įstoti į Šaulių sąjungą ar kitą organizaciją, tačiau vis dar abejojančiam, pašnekovė teigia, jog tiesiog laukiant tinkamas momentas niekad neateis. Ji pabrėžia, kad egzistuoja daugybė skirtingų sričių, kur žmonės gali būti naudingi.
Aistė Valiūtė: Pasakyčiau, kad jeigu lauks to momento, kai jaustųsi pasiruošęs, tai toks momentas tikriausiai niekad neateis, nes mes visi ateiname visko nemokėdami, o einame tam, kad išmoktume. Kaip dažnai žmonės pagalvoja: ai, aš per senas, nesu pakankamai sportiškas, vaikų turiu, daug dirbu. Dažniausiai visi įsivaizduoja, kad būti šauliu, tai reiškia po mišką su ginklu lakstyti ir panašiai. Tai iš tikrųjų taip nėra. Pas mus Šaulių sąjungoje reikia labai daug įvairių žmonių su visiausiais gebėjimais. Ten, tarkim gal vienas moka dronus valdyti, kažkas fotografuoti, filmuoti, kažkas komunikuoti, kažkas ryšius išmano, kažkas logistiką, mediciną, tarkim inžinerinių žinių turi, kažkas pamaitinti gali, gerai maistą gamina. Ir sakykim, po kokių sunkių pratybų tas žmogus tampa vos ne pats mylimiausias komandoje. Visi mes galime rasti, kur save pritaikyti. Pirmiausia aš sakyčiau, kad reiktų ateiti pasižiūrėti – tuomet suvoksi, kiek tu iš tikrųjų pats gebėjimų turi, kuriuos gali panaudot, gali būt naudingas.
Diktorius: Pokalbiui besibaigiant šaulės paklausėme, ką jai reiškia būti stipriai Lietuvai.
Aistė Valiūtė: Būt stipriam Lietuvai, tai sakyčiau, suprasti, kad laisvė nėra duotybė. Reikia būti pasiruošusiam visada turėti savo dalį, kuria tu galėtum prisidėti prie mūsų laisvės, ir kad jos niekada neprarastumėme. Būt nepasimetusiam, mokėt padėti šalia esančiam žmogui, būti atspariam. Taip netapsime papildoma našta kitiems.
Laidą parengė Rokas Drukteinis.
Projektas iš dalies finansuojamas Medijų rėmimo fondo.
Giedrius DelininkaitisStiprūs Lietuvai
Projektas „Stiprūs Lietuvai“.
Diktorė: Kai 2022 metų vasarį virš Ukrainos pakilo karų dūmai, daugelis suprato: tai, ką neradutybė, ją reikia išsikovoti ir apginti. Pasiryžimas ginti tėvynę ir rūpintis jos saugumu dažnai kyla iš gilaus pilietiškumo jausmo. Šios dienos herojus Giedrius Delininkaitis, 313-osios mokomosios kuopos vadas – puikus pavyzdys, kaip asmeninė patirtis ir noras prisidėti prie valstybės gynybos gali tapti postūmiu prisijungti prie Šaulių sąjungos.
Giedrius Delininkaitis: Mintis brendo labai, tiesą sakant, ilgai. 12, 15 gal metų turėjau tokį hobį, ir airsoft, tai yra karo simuliacinis žaidimas, yra nerealybėj,o kompiuterinėj erdvėj veiksmas. Gimė pirmas vaikas, paskui antras ir teko šitą hobį labai stipriai nustumti į šoną ir nebuvo sąlygų. Mano atžvilgiu, kkodėl aš nenuėjau, nes darbe nuo pirmadienio iki penktadienio, žmona namie augina vaikus, o aš šeštadienį išvykstu, sakau man pratybos ate. Tai teko šitą atidėti ir, sakykim, padėti į sandėlį, geresniam laikui ir taip apie 10 metų ten daiktai pragulėjo sandėly. Atėjo metas, kad aš jau beveik naktim pradėjau sapnuoti tą sėlinimą, taktiką, miške ar žaliąją taktiką, kaip ten vadina. Kai prasidėjo aktyvi karo fazė 2022 metais, ten daug negalvojau, nes tokius įgūdžius susiformavusius turėjau, sprendžiau, kad visgi savo tą situaciją reikėtų formalizuoti, nes jeigu tu esi airsoftininkas, tai tik žaidėjas tu esi, iš esmės niekas, paprastas civilis. Aš neskubėjau su tą pirmąja emocine banga, pralaukiau dar gerą pusmetį, gal net metus, kai atslūgo tą emocinė banga, tada aš atėjau, jau daviau priesaiką.
Diktorė: Būdamas sėkmingas verslininkas, Giedrius, būdamas šauliu, atrado ne tik griežtą discipliną, bet ir universalius vadovavimo principus. Pasitikėjimas, bendražygių aiški komunikacija ir gebėjimas veikti komandoje – tai vertybės, kurias vienija tiek verslas, tiek Šaulių sąjunga.
Giedrius Delininkaitis :Turiu savo verslą, verslo valdymas yra procesų valdymas, kolektyvo, darbo su kolektyvu ir visa kita veikla, ir dabar ateinant į sukarintą organizaciją, kurioje procesai daugiau mažiau yra NATO standartai. NATO standartai ir verslo standartai turi labai daug panašumų. Ką verslas bando išrasti ir siekia, ir tai, ką karyba jau seniai seniai turi, naudoja. Bendravimas su žmonėm, vadovavimas, kursų gausybė apie viską, nuo taktikų iki komandiruočių, iki vadovavimo, iki lyderiavimo. Praktiškai kokią imtum gyvenimo sritį, vis tiek aš kažką esu išmokęs, kažką esu pasiėmęs iš šaulystės. Šaulių mokykla fantastiška.
Diktorė: Gynybos pamokos klojamos ne karo lauke, o taikos metu. Per nuolatinį darbą ir pasirengimą 313-osios mokomosios kuopos vadas Giedrius Dalinkevičius kasdien mato jaunų šaulių ryžtą mokytis ir tobulėti.
Giedrius Delininkaitis : Mokomojoje kuopoje mes ruošimą šaulių darom keturis-penkis mėnesius. Ir tai yra tik bazinis kursas. Aš pats savo žinias vertinu, taip, sakykim, gal kokiam penketui iš dešimties, duok dieve. Viską dar reikia žinoti ir mokėti. Atrodo, kad čia beveik visi tą žino, moka, gali, bet kai išvažiuoji į mokymų savaitę poligone, pamatai daug visko. Rugpjūčio pirmoj pusėj turėjau bazinį kursą su diaspora, tai yra užsienyje gyvenantys šauliai. Praktiškai nuo pirmadienio iki pat penktadienio, mes nuo ankstyvo ryto iki vėlyvo vakaro, net ir pietų metu, sėdėjom, šnekėjom, nagrinėjom temas savo žiniom, patirtim dalinausi. Man penkių dienų neužteko išpasakoti tai, ką jie turėtų žinoti. Dvejojančiam žmogui aš pasakyčiau, kad kuo tu daugiau turėsi laiko pasiruošti, tuo tau bus gyvenime lengviau, negaišk brangaus laiko.
Diktorė: Būti stipriu Lietuvai – tai ne tik nešioti trispalvę širdyje, bet ir būti pasirengusiam ją apginti. Šaulys Giedrius Delininkaitis, vadovaudamasis šaulio Vlado Putvinskio Putvio žodžiais, kviečia kiekvieną, kuris jaučiasi stiprus, prisidėti prie Lietuvos Šaulių sąjungos gretų.
Giedrius Delininkaitis: Man patiko Kretingos kuopos vado pasidalinta mintis iš šaulių sąjungos įkūrėjo Vlado Putvinskio Putvio, kas yra šaulys apskritai, tai yra fiziškai, morališkai labai stiprus patriotras, gebantis pasirūpinti ne tik savim, savo šeima, bet ir savo kiemu, savo miestu, savo šalim. Tai čia tikriausiai toks ir būtų, jeigu tu jautiesi pakankamai stiprus, gebantis rūpintis, pasirūpinti, tai tavo vieta Šaulių sąjungoj.
Laida rengė Jūratė Žavoronkova.
Projektas iš dalies finansuojamas Medijų rėmimo fondo..
Sergėjus MoslobojevasStiprūs Lietuvai
Projektas „Stiprūs Lietuvai“
Diktorius: Neklausk, ką tau gali duoti valstybė – paklausk, ką tu gali duoti jai. Šiandien kalbiname boksininką, Šaulių sąjungos narį Sergejų Maslobojevą. Kalbėdamas apie priklausymą organizacijai, pašnekovas teigia, jog privalome būti dėkingi savo šaliai ir rasti būdą, kaip jai atsilyginti.
Sergejus Maslobojevas: Aš seniai esu tokios nuomonės, kad kiekvienas vyras privalo praeiti arba kovos menų mokyklą, arba kariuomenės programą. Jeigu ateina diena x, kad tu nebūtum kažkam našta, o kad tu būtum pagalba – nes tavo šaliai viso to reikia. Vienas iš paskatinimų buvo viena frazė išgirsta iš prezidento Džono F. Kenedžio: „Negalvok, ką šalis tau duoda, geriau pagalvok, ką tu gali duoti savo šaliai.“ Ir tai yra visiškai logiška, nes mes nei šalies, nei tėvų nepasirenkame. Už tai, ką mes gauname, privalome būti dėkingi, ir minimum, ką galime atiduoti, tai kažkokią tarnystę, priežiūrą savo tėvams. Jie tave augina, padeda, bet ateina laikas, kai tau tenka padėti jiems. Tai lygiai tas pats su tavo šalimi.
Diktorius: Boksininkas teigia, kad kovos menai pasitarnauja ir už ringo ribų. Jame išmoktus dalykus galima pritaikyti ir šalies gynyboje.
Sergejus Maslobojevas: Mano atveju kovos menai apskritai yra apimantys platų spektrą. Visų pirma, tai yra pažinimas ir valdymas savo kūno. Antras dalykas, tai yra neutralizavimas priešo arba oponento, ir trečias dalykas, tai yra emocijos – kaip tu sugebi su jomis susitvarkyti. Tas trečias punktas yra vienas iš pagrindinių: kaip susidirbti su savo emocijomis, ypatingai kai tu jauti daug spaudimo. Tu žinai, kad tuoj bus ir skausmo, ir neplanuotų dalykų, ir kaip su visu šituo susigyventi ir nepamesti galvos, nepamesti savęs visų pirma.
Diktorius: Pašnekovas dalijasi, ko išmoko būdamas Šaulių sąjungoje ir kai kuriuos pratymų elementus sulygina su savo patirtimi treniruotėse.
Sergejus Maslobojevas: Darbas grupėje, greitas reagavimas į komandą: neklausk kodel, kaip, kas, ką. Plius visi kariniai ženklai, taktikos – viso to neišmoksi žaisdamas kompiuterinius žaidimus. Gyvenime visai viskas kitaip vyksta. Plius buvimas tose situacijose, apkasuose, kai pradedi puolimą, kai pradedi gynybą, kai tave užpuola. Kai išgyveni visas tas situacijas, iš pat pradžių apima ir panika, ir pamiršti, kaip ką reikia daryti, bet kuo daugiau visa tai atkartoji, tai kaip ir treniruotėse, yra muscle memory, raumenų atmintis. Jeigu dar tik buvai užmigęs naktį per šaltį, ir tik atsibundi, iškart raumenys jau žino, ką daryti – kur ginklas, kur jis turi būti, kaip užsitaisyti, kaip pradėti gynybą arba arba tą patį puolimą.
Diktorius: Paklaustas, ką pasakytų žmogui, norinčiam stoti į Šaulių sąjungą ar kitą organizaciją, tačiau vis dar abejojančiam, Sergejus Maslobojevas teigia, kad būtina pasinaudoti galimybe išmokti, kaip pasirūpinti savo artimaisiais ir tėvyne.
Sergejus Maslobojevas: Visų pirma, tai turi būti pašaukimas, visu antra, tai turi būti atsakomybė. Kiekvienas vyras turi nešti atsakomybę už savo artimuosius, antra pusę, už savo vaikus, už savo tėvus, už savo gimtinę. Ir jeigu yra galimybė išmokti, kaip tu gali pasirūpinti savo gimtine ir prisidėti prie to, tai aš manau, tu privalai tai daryti. Atrodo, klausimas kyla iš karto: kam man to reikia? Jeigu vat kils karas, aš gal iš vis išvažiuosiu. Bet nėra fakto, kad tu galėsi išvažiuoti visų pirma. Tačiau prisidėti tu visada rasi galimybę. Tik pradėdamas visa tai daryti tu suprasi, gausi tą suvokimą, dėl ko tu tai darai. Ateis ir pasitenkinimas, ir pasididžiavimas pačiu savimi, kad tu tai darai.
Diktorius: Boksininko teigimu, Šaulių sąjungoje savo vietą gali rasti visi – egzistuoja daugybė skirtingų būdų prisidėti prie šalies augimo.
Sergejus Maslobojevas: Kiekvienas gali prisidėti, kaip ir kokioje įmonėje. Atrodo, visi giria direktorius ir vadybininkus, bet pamiršta paprastus darbuotojus, aptarnaujantį personalą, pavyzdžiui valytojus ar santechnikus. Bet jeigu jų nebūtų, tai jų gyvenimas nebūtų toks patogus, toks lengvas ir taip toliau. Tai jeigu tu negali eiti į misijas, negali kariauti, negali šauti, tu gali paduoti, gali padėti, gali slaugyti, gali panešti, gali daug dalykų daryti. Yra begalės būdų prisidėti. Žinote, laikrodis dirba galybės detalių dėka. Nėra vienos detalės, kuri suka visą mechanizmą. Tad tiesiog būk viena iš tų detalių ir mūsų mechanizmas veiks.
Diktorius: Pokalbiui besibaigiant pašnekovo paklausėme, ką jam reiškia būti stipriam Lietuvai.
Sergejus Maslobojevas: Viena tokia frazė iš filosofijos, kurią seku jau daugelį metų, stoicizmas vadinasi – „mes negalime kontroliuoti išorinių veiksnių, bet galime kontroliuoti tai, kaip mes į juos reaguojame“. Jeigu tu būsi pasiruošęs, tu būsi stiprus, bet tam reikia veiksmų. Be veiksmo nieko nebus.
Diktorius: Laidą parengė Rokas Drukteinis.
Projektas iš dalies finansuojamas Medijų rėmimo fondo.
Tomis PaulauskasStiprūs Lietuvai
Projektas „Stiprūs Lietuvai“
DIKTORĖ: Šiandien kalbame apie vertybes, kurios formuoja mūsų valstybės pamatą, apie meilę tėvynei, kuri reiškiama ne žodžiais, o darbais. Atsakomybė – tai tikrasis patriotizmo veidas. Tėvynė yra ten, kur mes jaučiame atsakomybę už kitus, už savo artimuosius ir už ateities kartas. Kas tas atsakomybės ir patriotizmo jausmas, koks yra asmeninis kelias į pilietinį aktyvumą ir kokie tikslai vedė mūsų šiandienos pašnekovą? Susipažinkite: Šaulių sąjungos narys, 310-osios kuopos šaulys Tomis Paulauskas.
TOMIS PAULAUSKAS: „Nutiko būtent, kai prasidėjo karas su Ukraina. Eina penkti metai, taip. Kai kaimynystėje prasidėjo plataus masto karas, supratau, laisvė nėra paveldima. Kiekviena karta turi būti pasirengusi ją apginti. Noriu, kad mano vaikai matytų pavyzdį, jog save, savo vertybes ir brangius žmones reikia ginti drąsiai ir nedvejojant.“
DIKTORĖ: Karo Ukrainoje aidas tapo skaudžiu priminimu mums visiems, kad laisvė nėra savaime suprantamas dalykas, gaunamas palikimu. Tai gyvas organizmas, kurį kiekviena karta privalo puoselėti, o prireikus ir ginti. Vedinas šio gilaus supratimo ir noro parodyti daromą pavyzdį savo vaikams, Tomis Paulauskas pasirinko šaulio kelią. Jis suprato, kad neužtenka tik nerimauti ar stebėti įvykius iš šalies.
TOMIS PAULAUSKAS: Esu skyriaus vado pavaduotojas, kulkosvaidininkas. Dirbu šeimos versle, jame rūpinuosi finansais, žmonėmis ir pats dirbu virtuvėje. Tai išmokė mane planuoti išteklius, telkti komandą ir pasirūpinti, kad net su sudėtingomis sąlygomis žmonės būtų pavalgę, aprūpinti ir pasirengę veiklai.„Na, turbūt išmokau, kad drąsa nėra nebijoti. Drąsa yra bijoti, išlikti savimi, savo vietoje, atlikti pareigą ir pasitikėti šalia stovinčiais ginklo broliais ir seserimis.“
DIKTORĖ: Tarnystė Šaulių sąjungoje tapo ne tik gynybos įgūdžių tobulinimu, bet ir gilia asmenine mokykla. Pasitikėjimas bendražygiu, aiški komunikacija ir gebėjimas veikti išvien kaip komandai. Šaulys Tomis Paulauskas pabrėžia, kad Šaulių sąjunga yra atvira organizacija, kurioje kiekvienas pilietis, nepriklausomai nuo amžiaus ar profesijos, gali rasti savo vietą ir prisidėti prie bendro tikslo.
TOMIS PAULAUSKAS: „Kad abejonė nereiškia, kad nesate pasirengę, dažnai tai reiškia, kad jums iš tikrųjų rūpi. Neatidėliokite, ženkite pirmą žingsnį ir pasitikėkite. Šaulių sąjungai reikia kiekvieno, tėvynei reikia kiekvieno: dirbančio, studijuojančio, netgi pensininko. Čia mokomės peržengti savo ego, neprarandami savęs ir tapti komanda, stipresne už kiekvieną iš mūsų atskirai.“
DIKTORĖ: Abejonės ir baimė dėl atsakomybės naštos – tai natūralios žmogaus reakcijos, neretai tampančios kliūtimi žengti pirmą žingsnį. Tačiau įmanoma nugalėti šiuos vidinius barjerus. Abejonė dažnai rodo ne nepasirengimą, o tai, kad jums iš tikrųjų rūpi.
TOMIS PAULAUSKAS: „Būti stipriam Lietuvai – tai ugdyti charakterį, priimti sunkius sprendimus, vykdyti įsakymus, nuolat plėsti savo galimybių ribas ir stiprinti esantį šalia. Nes tauta stipri tiek, kiek stiprus silpniausias jos narys. Tegul priešas bijo mūsų ryžto, o ne mes jo.“
DIKTORĖ: Būti stipriu Lietuvai – tai reiškia nuolatiniu darbu ir pasirengimu tvirtinti savo valstybės pamatus. Tai reiškia gerbti praeitį, kurti dabartį ir būti pasirengusiam apginti ateitį. Būkime stiprūs kartu.
Laidą rengė Jūratė Žavoronkova.
Projektas iš dalies finansuojamas Medijų rėmimo fondo.
Greta Marija RusteckaitėStiprūs Lietuvai
Projektas „Stiprūs Lietuvai“
Diktorius: Gyvename 21-ajame amžiuje, kai galime kurti ir augti, bet, deja, turime piktą kaimyną, nuo kurio privalome mokėti apsiginti. Taip teigia šiandienos pašnekovė – studentė, Šaulių sąjungos narė ir jaunųjų šaulių būrelio vadovė Greta Marija Rusteckaitė. Ji sako į šią organizaciją įstojusi dar būdama moksleivė ir niekada nesitikėjusi, jog tai taps kasdiene veikla ir darbu.
Greta Marija Rusteckaitė: Prie Lietuvos Šaulių sąjungos aš prisijungiau dar 2019-tais metais. Pati tuo metu dar buvau mokinė, tai prisijungiau prie jaunųjų šaulių būrelio Palangoje, kai Šaulių sąjungos nariai atvyko pas mus į mokyklą paagituoti, papasakoti apie veiklą, ką jie ten išmoksta, kuo tai naudinga. Ir nusprendžiau, kad būtų pravartu nueiti ir sužinoti, kaip išgyventi miške, kaip išmokti užsikurti laužą ar taisyklingai užsirišti batus, kad neatsirištų. Taip ir sugalvojau, ir net nesitikėjau, kad iš būrelio man tai taps kasdienė veikla užaugus, mano darbu, ir tokiu svarbiu prisidėjimu prie Lietuvos gerovės.
Diktorius: Pašnekovė akcentuoja, kad Šaulių sąjunga ją išmokė vertinti paprasčiausius dalykus, kuriuos dažnai šiuolaikiniame pasaulyje pamirštame.
Greta Marija Rusteckaitė: Lietuvos Šaulių sąjunga mane išmokė labai daug, nekalbant apie šaudymus, medicinos įgūdžius ir visus bendrus išgyvenimo gamtoje įgūdžius, svarbiausia, jog mane išmokė vertybių. Nes gyvename tokiais laikais, kai gyvename labai gerai, ir žmonės būna skundžiasi dėl tokių visiškai paprastų dalykų. Tai Šaulių sąjunga išmokė mane vertinti tiesiog sausus batus, šiltą dušą ir lovą. Tada supranti, kad daug paprastesni dalykai turėtų džiuginti.
Diktorius: Gretos Marijos Rusteckaitės teigimu, Šaulių sąjungoje kiekvienas gali būti naudingas, kadangi organizacija vienija visus, įvairaus fizinio pasiruošimo ar amžiaus žmones. Svarbiausia – motyvacija.
Greta Marija Rusteckaitė: Taip, Lietuvos kariuomenėje mes turime tokius normatyvus, kad žmogus būtų fiziškai pasirengęs, kad jo sveikata galėtų atlikti užduotis, o Lietuvos šaulių sąjunga yra tokia organizacija, kuri vienija visus. Nesvarbu, ar tu aukštas, žemas, kūdas, stambus, ar tu su visomis galūnėmis, ar tu be galūnių – svarbu, kad tu turi noro, motyvacijos, eini ir darai. Ir tikrai kiekvienas gali prisidėti. Nesakome, kad kiekvienas turi eiti ir šliaužti su ginklu, būti ten kelias paras. Galima prisidėti skirtingai: galima pilotuoti droną, užsiimti medicina, būti maitinimo aprūpinimo būryje. Visos specialybės yra vienodai reikalingos. Aš visada sakau, kad pabandant mes neturime nieko prarasti, nes ateisime, pamatysime ir sužinosime, ar mums patiks, ar nepatiks. Mes prarandame tik tada, kai nebandome.
Diktorius: Pokalbiui besibaigiant pašnekovės paklausėme, ką jai reiškia būti stipriai Lietuvai.
Greta Marija Rusteckaitė: Aš sakyčiau, kad reikia būti vieningiems ir palaikantiems vieni kitus. Nes jeigu viduje būsime nevieningi, susipykę, tai mus labai lengvai gali palaužti. Todėl turime būti kaip kumštis ir judėti viena linkme, link vieno tikslo.
Diktorius: Laidą parengė Rokas Drukteinis.
Projektas iš dalies finansuojamas Medijų rėmimo fondo.
Ignė ZarambaitėStiprūs Lietuvai
Projektas „Stiprūs Lietuvai“
DIKTORĖ: Ką daryti, kai kaimyninėje šalyje prasidėjęs karas iš vidaus supurto mūsų komfortišką kasdienybę? Šiandien laidoje „Stiprūs Lietuvai“ kalbėsime apie tą pirmąjį nerimą, pyktį ir skausmą, kuris ilgainiui virsta ne baimės gniaužtais, o tvirtu pasiryžimu veikti. Ir sprendimą prisijungti prie Lietuvos šaulių sąjungos ne tada, kai kas nors atsitinka, o paties pasirinkimu. Apie savo pasirinkimą šiandien pasakoja Šilutės 308-osios kuopos šaulė Ignė Zarambaitė-Dženkaitienė.
IGNĖ ZARAMBAITĖ- DŽENKAITIENĖ: Prasidėjus Rusijos plataus masto karui prieš Ukrainą, aišku, po to nerimas, liūdesys dėl to, kas vyksta artimoj šaly, bet tarsi viduje tokia bręstanti nerimo sėkla, kad tai vėl gali nutikti ir pas mus. Dėl istorinės atminties, kaip ir pasėta turbūt visada buvo, bet pirmą kartą aš taip aiškiai jau užčiuopiau. Tada galima sakyt praėjau netgi visas gedėjimo stadijas, nuo neigimo, pykčio, liūdesio iki susitaikymo. Tai ko gedėjau, na, taip visiškai žmogiškai, tos gana ramios, komfortiškos realybės, prie kurios buvau jau pripratus. Ir galėjau kažkaip mėginti tarsi guosti, neva, mano pašaukimas kitoks, rašyt knygas, ugdyti jaunąją kartą, kad esu kūrėja, tokios tarsi destruktyvios mintys apie karą, jo grėsmes, yra ne man, bet tai būtų tik saviapgaulė. Ukrainoje savo šalį gina rašytojai, dailininkai, aktoriai ir kiti, ir tikrai tai apskritai yra ne apie profesiją, tai yra apie vertybes. Ir pamačiau, ko būtų vertos mano pačios kūrybai deklaruojamos vertybės, jei prireikus aš pati nekovočiau už savo namus, miestą, šalį. Lietuva yra mano ištakos, galima sakyt, mano pačios ląstelės, ir aš ne tik noriu, aš ir privalau prisidėti prie jos saugumo, ir jei prireiks, ir prie gynybos. Tai tada pagaliau suvokiau, kad jei įvykus bet kokiai ekstremaliai situacijai, aš nenoriu būti našta, nenoriu būti pasyvi stebėtoja, kad jeigu noriu gebėti padėti sau ir savo aplinkiniams, kad savo nerimą turiu kažkuo paversti veiksmais ir įgytomis žiniomis.
DIKTORĖ: Valstybės gynyba prasideda ne tik kariuomenėje, bet ir kiekvieno iš mūsų galvose bei kasdieniuose pasirinkimuose. Šaule Ignė suprato: įvykus bet kokiai ekstremaliai situacijai nenori būti pasyvi stebėtoja, o nori realiai padėti sau ir aplinkiniams, paverčiant savo nerimą veiksmais bei įgytomis žiniomis:
IGNĖ ZARAMBAITĖ- DŽENKAITIENĖ: Taip pagal išsilavinimą aš esu ekonomistė, vadybininkė, pagal pašaukimą ir dabartinę veiklą rašytoja, edukatorė, ir jeigu reikėtų išskirti savo esmines stiprybes, tai manau, būtų net ne konkrečių gebėjimui, o labiau asmeninės savybės, tokios kaip empatija, intuicija, tikslus ryžtas galbūt. Tai skamba labai abstrakčiai, bet tikrai visur praverčia, ypač dirbant su žmonėmis, su tekstais, informacija, tai gana lengva rasti ir suprasti esmę, numatyti kažkokį siekiamą poveikį, atskirti fikciją nuo realių faktų. Ir iš tikrųjų manau, kad ko ne visos turimos kompetencijos gali būti pritaikomos, o ko negaliu viską galima išmokti. Tai daugelis vis dar išgirdęs frazę valstybės gynyba, kažkodėl akyse išnyra būtent ginkluotas žmogus, kario vaidmuo, bet iš tikrųjų tai labai plati sąvoka, apima ne tik karinę gynybą, bet ir civilinę, kibernetinę saugą, visuomenės atsparumą ir taip toliau. Taigi mes visi, ar norim, ar nenorim, esam valstybės saugumo ir gynybos dalis, tik, kad atitinkamai savo kalbom, darbais, elgesiu kasdien, kaip priimam arba silpninam. Šalies gynybinis potencialas, aš manau, kad atspindi ne vien kariuomenės pajėgumus, jis slypi apskritai mūsų visų galvose. Pavyzdžiui, kaip kasdien mes reaguojam į kažkokius nepatogumus, neigiamą informaciją, ar kuo vadovaujamės, ar emocijom, ar veikiam pagal planą, nurodymus, ar visiškai chaotiškai, ar tikrinam informaciją, ar dalijamės savo sraute, tiesiog kas papuola. Tai manau, kad būtent visuomenės atsparumas ir įsitraukimas yra mūsų šalies saugumo pagrindas ir tikrai kiekvienas gali būti naudingas, nepriklausomai nuo amžiaus, fizinio pasirengimo, gyvenimo būdo, profesijos ir tikrai ne vienas atvejis parodė, ką gali pilietinė visuomenė, ką galim mes visi, pavieniai žmonės, susitelkę bendradarbiaudami su valstybės institucijomis, nes ar kai renkame paramą, ar kai ieškom dingusio žmogaus, vienybės ir pasididžiavimo jausmas, kai mums pavyksta, ir pati ta istorija parodo, kaip iš tikrųjų mes galim būti kokie stiprūs ir vieningi, kai tiesiog saugom tai, kas mums iš tikrųjų yra svarbu.
DIKTORĖ: Pašnekovė įrodo, kad kiekvienas žmogus, nepriklausomai nuo amžiaus ir profesijos, gali būti naudingas ir prisidėti prie šalies saugumo.
IGNĖ ZARAMBAITĖ- DŽENKAITIENĖ: Būti stipriam Lietuvai – savo kasdieniais pasirinkimais, tiek mintim, kalbom, elgesiu, įgūdžiais veikti tėvynės labui ir pagal išgales prisidėti prie gynybos.
Laidą rengė Jūratė Žavaronkova.
Projektas iš dalies finansuojamas medijų rėmimo fondo.
Džiugas SiaurusaitisStiprūs Lietuvai
Projektas „Stiprūs Lietuvai“
Diktorius: Laisvė nėra dovana, kurią palieka praėjusios kartos – kiekviena karta turi ją iš naujo iškovoti ir apginti. Šiandien kalbiname aktorių, Šaulių sąjungos narį Džiugą Siaurusaitį. Pašnekovo teigimu, prisijungti prie organizacijos paskatino jo aplinkos žmonės, jau anksčiau tapę šauliais.
Džiugas Siaurusaitis: Jau anksčiau interviu esu minėjęs, kad aš nesupratau, kodėl anksčiau to nepadariau, tiesiog kai 2022-ais metais jau kardinaliai pasikeitė geopolitinė situacija. Mano, sakykim, aplinkos žmonės, su kuriais aš bendrauju, niekada nepagalvojau, net nesusimąsčiau, kad jie yra jau šauliai. Pavyzdžiui, Martynas Starkus, Vytaras Radzevičius, Marijonas Mikutavičius ir kiti aplinkos žmonės. Tada pamačiau juos su uniforma, tai vieną, tai kitą. Sakau palauk, nuo kada jūs šauliai? Nuo seniai. Ir aš galvojau, kaip savo gyvenime tą momentą praleidau, kai visi tuo metu jau stoja į Šaulių sąjungą. Tai tada skubėjau greitai įstoti, nes vertybės, moralė yra tos pačios krypties. Dar kitas dalykas, pagalvojus, jeigu atėjus dienai X, kuo galėtum prisidėti prie gynybos? Jeigu tu nepriklausai kažkuriai struktūrai, organizacijai, tai neišeisi su pistoletu šaudyti savo iniciatyva, turi kažkokią turėti sistemą.
Diktorius: Paklaustas, ką jam suteikia Šaulių sąjunga, aktorius išskiria buvimą tarp motyvuotų bendraminčių.
Džiugas Siaurusaitis: Daugelį dalykų galima išmokti ir gyvenant paprastą civilio gyvenimą, turiu galvoje orientaciją, topografiją, šaudyti irgi gali išmokti būdamas civilis. Bet išmokau turbūt būtent bendrameniškumo, nes kai esi tarp motyvuotų žmonių, visai kitas dvasinis jausmas yra. Galbūt disciplinos, nors aš šiaip nelaikau savęs nedisciplinuotu gyvenime, bet karinė disciplina galbūt šiek tiek skiriasi nuo civilinės. Apie vėlavimus tai net kalbos negali būt kažkur.
Diktorius: Žmogui, norinčiam įstoti į Šaulių sąjungą, tačiau vis dar abejojančiam, Džiugas Siaurusaitis taria padrąsinantį žodį.
Džiugas Siaurusaitis: Tai, be abejo, kad padrąsinčiau. Tiesiog, jeigu žmogus nenori jungtis, tai jo ten niekas ir neįkalbės, galbūt ir neverta įkalbinėti, per prievartą čia nieko nebus. Jeigu svarsto, žmogus planuoja, bet abejoja dėl to, kad gal čia laiko neturės, gal čia brangiai kainuoja nusipirkti kažkokią aprangą, tai galiu tiesiog padrąsinti ir pasakyti, kad jeigu noras yra, tai laiko tikrai surasi. Aš irgi su labai užimtas žmogus, bet man užteko laiko ir pabaigti tą vadinamą šaulių įgūdžių kursą, ir toliau aktyviai ganėtinai dalyvauju, jau darbiniame padalinyje. Tai tikrai, jeigu trūksta kažkokios ekipuotės ar drabužių, įmanoma ir pasiskolinti, duoda ir štabas, tad finansiškai gali nedaug kainuoti. Čia tiktai apsisprendimo dalykas. Jeigu yra nors kiek noro, pirmyn, ir tada jau žinosi, ką daryt.
Diktorius: Pašnekovo teigimu, Šaulių sąjungoje savo vietą gali rasti tiek mažesnio fizinio pasirengimo, tiek vyresnio amžiaus žmonės.
Džiugas Siaurusaitis: Aš tikrai irgi nesu jaunuolis, dar kaip pavyzdys – mano skyriuje kartu buvo Rimvydas Valatka, nepriklausomybės akto signataras, kuriam yra virš 70-ies metų. Amžius tai tikrai čia nėra riba. Ir jisai kartu su visais baigė, bėgiojo po miškus ir nešiojo šautuvą, ir baigiamosiose pratybose, ir tikrai nesiskundė, išlaikė puikiai. O jeigu su sveikata kažkokios problemos, taigi yra tiek kuopų, tiek skyrių, tiek būrių. Jeigu negali, pavyzdžiui, bėgioti, tai tikrai rasi, kur save išreikšti kitose srityse.
Diktorius: Pokalbiui besibaigiant pašnekovo paklausėme, ką jam reiškia būti stipriam Lietuvai.
Džiugas Siaurusaitis: Tokioje geopolitinėje situacijoje mes negalime, tiesiog neturime teisės būti silpni. Todėl kviečiu ir raginu būti stipriais, ir viską daryti tėvynės labui.
Laidą parengė Rokas Druktenis.
Projektas iš dalies finansuojamas medijų rėmimo fondo.
Vilija BogūnaitėStiprūs Lietuvai
Projektas „Stiprūs Lietuvai“
DIKTORĖ: Ką reiškia būti stipriam? Tai ne tik pasirinkimas ginti savo tėvynę, tai kasdienis pasirinkimas veikti, ugdyti savo žinias ir saugoti artimuosius. Šiandien kalbėsime apie bendrystę, drąsą ir tą nepalaužiamą ryžtą, kuris gimsta iš meilės Lietuvai. Šaulių sąjunga – tai vieta, kur kiekvienas gali rasti savo vietą ir prasmę, nes saugumas prasideda mūsų galvose ir širdyse. Kviečiame paklausyti pokalbio su Šaulių sąjungos 310-osios kuopos šaule Vilija Bogūnaite.
VILIJA BOGŪNAITĖ: Turbūt tas kertinis momentas buvo karo Ukrainoje pradžia. Ir prieš tai jau buvo minčių, nes vaikystėje yra tekę ir skautauti, ir kita aktyvia veikla užsiimti, ir žinoti, ką daryti ir gebėti pagelbėti savo šeimai, artimiesiems, pačiai Lietuvai, jeigu pasikartotų ir pas mus panašios situacijos.
DIKTORĖ: Būdama istorijos mokytoja, šaulė Vilija Bogūnaitė pastebi, kad Šaulių sąjunga suteikia ne tik tiesioginių darbo ar taktinių įgūdžių, bet ir kuria atvirą visuomeninį atsparumą. Ši bendrystė ir pasitikėjimas kitais įrodo, kad krizės akivaizdoje mes esame stiprūs tik tuomet, kai veikiame išvien.
VILIJA BOGŪNAITĖ: Aš esu istorijos mokytoja. Šaulių sąjungoj mano profesinės žinios pasitarnauja dažniausiai tuomet, kada vedu mokymus arba dalyvauju visuomeninėje veikloje, kuomet yra pristatoma Šaulių sąjunga. Tiesiogiai darbo kompetencijos padeda, skatinti žinias apie Šaulių sąjungą, o tai automatiškai pritraukia, naujų narių, arba supažindina visuomenę. Kai yra vedamas pilietinio pasipriešinimo modulis, kalbama apie išvykimo krepšį ir panašius dalykus. Tai yra pats visuomenės švietimas, formavimas, ką visuomenė gali daryti pratybų atveju. Mano turimos kitos, ne dalykinės kompetencijos, darbe greita reakcija, problemų sprendimas, dirbant su mokiniais, tai padeda vykdyti tuo metu pratybose esančias užduotis, prisidėti prie bendro kuopos, būrio ar skyriaus vykdomo plano. Daugiausiai šaulystė turbūt moko bendrystės ir pasitikėjimo kitais, žinojimo, kad situacijose, pratybose, įvykiuose esi ne vienas, kad yra ir kiti, kuriais gali pasitikėti, su kuriais kartu darai užduotį, pasidalini darbais tam, kad užduoties atlikimas būtų kuo geresnis, kuo produktyvesnis. Įgyjamos taktinės žinios, kovinės žinios, išgyvenimo žinios. Šaulių sąjungoj kiekvienas gali rasti, kaip save įsiveiklinti, nereikia apsiriboti standartais. Šaulių sąjungoj reikia visų, visi gali rasti, kaip save įsiveiklinti, dėl to nėra ko abejoti. Reikia tik eiti ir mėginti.
DIKTORĖ: Paklausta, šaulė, ką reiškia būti stipriam Lietuvai, sako, kad tai žinoti, ką darai kiekvieną dieną ir ką darytum, jai reikėtų žengti papildomą žingsnį dėl savo šalies.
VILIJA BOGŪNAITĖ: Būti stipriam Lietuvai – tai yra žinoti, ką darai kiekvieną dieną savo kasdieninėje veikloje Lietuvai, ką darytumėj, jeigu Lietuvai reikėtų papildomų veiksmų, ne tik kasdienės tavo veiksmų gairės, žinojimas, kaip tu kasdien prisidedi, ką tu padarytum, jeigu reiktų žengt extra žingsnį.
Laidą rengė Jūratė Žavoronkova.
Projektas iš dalies finansuojamas medijų rėmimo fondo.
Martynas StarkusStiprūs Lietuvai